Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
KETURIŲ ELEMENTŲ METAFIZIŠKUMAS ARISTOTELIO FIZIKOJE
Get PDFThe article analyzes a problem of four elements in Aristotle’s physics. It is claimed that elements are grounded metaphysically as first substances and manifestations of matter. Most of the time analysis of Aristotle’s philosophy draws attention to form as substance. The article reveals that despite the importance of form in a physical world of generation and corruption primary substances that defy the material Being cannot be ignored. Thus four elements are “embodiment” of prime matter. It is shown that the system of four elements, while serving as the basis to physics, at the same time is inseparable from the general Aristotelian philosophical system. Great importance is given to the issue of opposites, which form the essential physical system of first principles.Straipsnyje nagrinėjama keturių elementų problema Aristotelio fizikoje. Teigiama, kad jų pagrindas yra metafizinis, nes elementai yra pirminės substancijos ir kartu – materijos apraiškos. Aristotelio filosofijoje dažniausiai kreipiamas dėmesys į formos kaip substancijos reikšmę. Parodoma, kad šalia formos svarbos fizikiniame atsiradimo ir išnykimo pasaulyje negalima ignoruoti pirminių substancijų, apibrėžiančių materialią Būtį. Atskleidžiamas pirmųjų elementų, materijos bei formos, santykio problemiškumas. Parodoma, kad elementų sistema, nors yra fizikos pagrindas, neatsiejama nuo bendros aristotelinės filosofijos. Reikšmė teikiama priešybių klausimo nagrinėjimui, parodant, kad jos sudaro esminę fizikinę pirmųjų pradų sistemą
DVEJOPA MACHINACIJOS SAMPRATA HEIDEGGERIO TECHNIKOS FILOSOFIJOJE
Get PDFThe article deals with the dual machination conception in Martin Heidegger’s philosophy of technology. First conception is related to the destruction of Western metaphysics (Destruktion) and its culmination reflected in the realm of modern technology. But first of all, Heidegger presents machination as opening sway of being in the first beginning (ersten Anfang). Machination causes the foundation of μετά motion, which is showing to the constant aspiration of the transcendence and “technical” opening of beings, but the “capacity”of machination still lies implicitly in Greek metaphysics. Explicitly machination appears only in the realm of modern technology. Slightly different understanding of machination we can find in Heidegger’s Black Notebooks (Schwarze Hefte), written between the year 1931 to 1938. In those notebooks, philosopher represents the whole modern era as machination. So the article aims to highlight the connection of these two Heideggerianconceptions that refers to the growth of machination power (Macht) over reality.Straipsnyje nagrinėjama dvejopa machinacijos (Machenschaft) samprata Martino Heideggerio technikos filosofijoje. Pirmoji susijusi su Vakarų metafizikos destrukcija (Destruktion) ir jos kulminacija reflektuojama moderniosios technikos plotmėje. Pirmiausiai machinaciją Heideggeris pristato kaip pačios Būties atsivėrimo būdą „pirmoje pradžioje“ (ersten Anfang). Machinacija lemia μετά judesio pamatą, nurodantį į nuolatinę transcendencijos aspiraciją bei „techninį“ esinių atvėrimo pobūdį, nors savo „pajėgumų“ prasme machinacija graikų metafizikoje dar glūdi implicitiškai. Eksplicitiškai machinacija pasirodo tik moderniojoje technikoje. Kiek kitokią machinacijos sampratą galime aptikti Heideggerio „Juoduosiuose sąsiuviniuose“ (Schwarze Hefte), rašytuose 1931–1938 m. Juose pačią modernybės epochą filosofas pristato kaip machinaciją. Taigi straipsnyje siekiama išryškinti šių dviejų Heideggerio sampratų jungtį, kuri yra machinacijos galios (Macht) augimo tikrovės atžvilgiu nuoroda
FREGE’S „BEDEUTUNG“ KAIP „REIKŠMĖ“ IR KAIP „NURODYMAS“
Get PDFThis article deals with the problems of understanding and translating the term Bedeutung as introduced by Gottlob Frege, which arose in the analytic tradition of philosophy of English-speaking world, and with their solutions in the context of Lithuanian philosophical terminology. Two different approaches in the translation of the term should be distinguished: literal, which pays the biggest importance to the lexical properties of the word within the context of the natural source language, and interpretive. Both approaches emerge at the crossroad of contemporary problems in philosophy of language, mind and science, and choice of one over another demonstrates rather methodological attitude than possible defects in one’s translation technique. Thus the development of Lithuanian analytic philosophy is hardly imaginable without the corresponding equivalents in Lithuanian language at hand. Literal translation of Bedeutung as reikšmė satisfies the needs for being used in both such contexts, where literal English translations, such as meaning or significance of word Bedeutung are used, and where the traditional diachronic standpoint of historiography of philosophy is held. Admitting that the vast majority of texts in contemporary analytic philosophy are written in English we suggest adding a new notion to the Lithuanian philosophical terminology, namely nurodymas, as a way to avoid conceptual difficulties and problematic usage of word referencija.Straipsnyje aptariamos G. Frege’s filosofemos Bedeutung supratimo ir vertimo problemos, susiklosčiusios anglakalbėje analitinės filosofijos tradicijoje, bei šių problemų spranda lietuviškosios filosofinės terminijos kontekste. Skirtini du šios pamatinės filosofemos vertimo būdai – pažodinis, maksimaliai paisantis originalo kalbos leksikos, ir interpretacinis, maksimaliai paisantis metodologinio šios sąvokos turinio. Tačiau abiejų vertimo būdų siūlomi vertiniai yra nūdienės kalbos, sąmonės bei mokslo filosofijos kertinių probleminių sąmazgų išraiška, galų gale liudijanti vienokią ar kitokią metodologinę laikyseną, o ne vertimo technikos privalumus ar trūkumus. Todėl ir Lietuvos analitikos plėtra sunkiai pamanoma neturint tinkamų lietuviškų atitikmenų. Pažodinis Bedeutung vertimas žodžiu reikšmė yra tinkamas tradicinei diachroninės filosofinės istoriografijos žiūrai bei tuose anglakalbio diskurso kontekstuose, kuriuose ši filosofema verčiama pažodžiui, dažniausiai vartojant meaning ar significance kategorijas. O paisant to, kad svarioji nūdienės analitinės filosofijos kontroversijų dalis vyksta vartojant interpretacinį Bedeutung vertinį reference, lietuviškąją filosofinę terminiją siūloma papildyti nurodymo filosofema taip išvengiant konceptualinės painiavos ir svetimžodžio referencija
KAIP GALI SUSITIKTI BECKETTAS IR DELEUZE’AS?
Get PDFDeleuze and Beckett. S. E. Wilmer and A. Žukauskaitė,Eds. Palgrave Macmillan; 2015. 253 p. ISBN -10: 113748113
F. NIETZSCHE’S IDĖJŲ RECEPCIJA M. FOUCAULT GENEALOGIJOJE: ISTORIJOS IR SOCIALINIŲ PRAKTIKŲ KRITIKOS GALIMYBĖ
No full textThe aim of the paper is to explicate Foucault’s interpretational access to Nietzsche’s basic concepts; second, to show Nietzsche’s importance for the development of M. Foucault‘s genealogy; and third, to disclose how Foucault’s genealogical research in polemics with J. Habermas turns to the problem of legitimizing the question “How can genealogical history and a variety of social practices criticism?” This article is intended to support the thesis that genealogical research developed by Foucault can be seen as legitimate historical and social practice and an alternative to Habermasian project.Straipsnio tikslas – išskleisti M. Foucault interpretacinę prieigą prie F. Nietzsche’s filosofemų; antra, pagrįsti šių filosofemų konceptualiąją svarbą Foucault plėtojamai genealogijai; ir trečia, parodyti, kaip iš Nietzsche’s instrumentiškai perimtas Foucault genealoginis tyrimas polemikoje su J. Habermasu perauga į problemišką legitimacijos klausimą: kaip galima genealoginė istorijos ir įvairių socialinių praktikų kritika? Straipsnyje siekiama pagrįsti tezę, jog Foucault plėtojamas genealoginis tyrimas gali būti traktuojamas kaip istorijos ir socialinių praktikų legitimus ir Habermas’ui alternatyvus projektas
VERTYBIŲ IR VERTINIMO PROBLEMA HEIDEGGERIO FILOSOFIJOJE
Get PDFThe article analyses the concept of value and valuing in Heidegger’s philosophy. The article aims to show that Heidegger’s criticism of value does not deny the possibility of axiology in his philosophy. Heidegger criticizes the Neo-Kantian concept of value, because he aims to distance himself from the objectivist and subjectivist philosophy of value . Heidegger understood value not as a transcendence of the world, but as the meaning of the life-world. Heidegger drew from Husserl’s and Emile Lask’s ideas about the intentional relationship between the shape of the object and its perception. This is the correlation between the meaning of the object and the action oriented to it, which Heidegger interprets as the affordance of the tool. The article reveals that value is a correlative structure of the pragmatic world and the subject acting within it. Firstly, the article provides an overview of Heidegger’s polemic with Neo-Kantian theory of value, secondly, it examines the concept of affordances in Being and Time and Heidegger’s lectures Introduction to Philosophy.Straipsnyje analizuojama vertybių ir vertinimo samprata Heideggerio filosofijoje. Straipsnio tikslas parodyti, kad vertybių kritika Heideggerio filosofijoje nepaneigia aksiologijos galimybės. Heideggeris kritikuoja neokantinę vertybių sampratą, nes siekia atsiriboti nuo objektyvistinės vertybių filosofijos. Vertybes Heideggeris supranta ne kaip pasaulio transcendenciją, bet kaip gyvenamo pasaulio reikšmingumą. Jis pasinaudojo Husserlio kategorinės intuicijos ir Emilio Lasko idėjomis apie objekto formos ir jo suvokimo intencionalų sąryšį. Tai objekto reikšmės ir į ją nukreipto veiksmo koreliacija, kurią Heideggeris interpretuoja kaip įrankio tinkamumą. Straipsnyje atskleidžiama, kad vertybė yra galima kaip pragmatinio pasaulio ir jame veikiančio subjekto koreliacinė struktūra. Pirma, apžvelgiama Heideggerio polemika su neokantine vertybių teorija, antra, nagrinėjama įrankio tinkamumo samprata „Būtyje ir laike“ bei Heideggerio paskaitose „Įvadas į filosofiją“
ISTORIZMO KRITIKA BE MORALĖS
Get PDFThe aim of the article is to reveal the roots of Leo Strauss’s indifference towards moral philosophy. The works written by the philosopher from 1930 to 1932 reveal the close connection between his critique of modern philosophy and historicism. The analysis of the relationship between these two critiques allows us to provide an explanation of Strauss’s indifference towards moral philosophy. In his critique of historicism Strauss refuses to give moral evaluations, because taking a firm moral stance is incompatible with his understanding of what philosophy is. According to his understanding philosophy is an unfinishable ascent towards wisdom, an activity free of any moral commitments. Such a conception of philosophy is the reason behind the one-sidedness of his critique of historicism. Strauss takes for granted that morality is not an autonomous sphere of human life and that it has to be supported by religion and philosophy. Since his early writings he defended the position that religion is incompatible with philosophy. However, by denying the autonomy of morality, he denied the possibility of developing a moral critique of historicism. Strauss does not deny the importance that philosophy has for morality. However, he cannot speak about the influence that morality has on philosophy. For this very reason he does not use moral arguments. Such a way of criticizing historicism would be incompatible with his understanding of philosophy.Straipsnio tikslas – atskleisti Leo Strausso abejingumo moralės filosofijai ištakas. Šio autoriaus 1930–1932 metų darbai rodo moderniosios filosofijos ir istorizmo kritikų suaugimą. Šių dviejų kritikų ryšio analizė leidžia paaiškinti Strausso visai kūrybai būdingo abejingumo moralės filosofijai ištakas. Kritikuodamas istorizmą, jis atsisako moralinių vertinimų, nes tai nesuderinama su jo filosofijos samprata. Straussas gina nesibaigiančiu tiesos ieškojimu pagrįstą, bet moraliai neįsipareigojusią filosofiją. Jo filosofijos samprata lemia siūlomos istorizmo kritikos vienpusiškumą
GĖDA KAIP STOKOS PATYRIMAS: NAUJAS FENOMENOLOGINIS POŽIŪRIS
No full textThe purpose of this paper is to give a sketch of a new phenomenological approach to shame. I claim that prevailing theories of shame are too narrow and reduce shame to a mere fear of social sanctions or to an intimate experience wherein a subject becomes an object of external social norms. Instead, I demonstrate that we should understand shame as an experience wherein an individual feels his incapability of meeting the standards of the ego-ideal, since he lacks something valuable. From this perspective shame is, on the one hand, a profoundly intimate experience wherein an individual evaluates herself negatively because she lacks something she thinks she requires. On the other hand, since lack reveals itself only through a process wherein an individual compares her real self to the ego-ideal, shame always has an ideological dimension since the ego-ideal reflects the shared ideological values an individual is attached to and constitute part of one’s self-conception.Šio straipsnio tikslas yra pasiūlyti naujo fenomenologinio požiūrio į gėdą apmatus. Tvirtinama, jog dominuojančios gėdos teorijos yra pernelyg siauros ir gėdą supranta vien kaip socialinių sankcijų baimę ar intymią patirtį, kai subjektas tampa išorinių socialinių normų objektu. Parodoma, kad gėdą reikėtų suprasti kaip individo išgyvenimą, jog jis nėra pajėgus pasiekti ego idealo standartų, nes stokoja kažko vertingo. Žvelgiant iš šios perspektyvos, gėda yra labai intymus išgyvenimas, kai individas vertina save neigiamai, nes esą stokoja to, kas, jo nuomone, jam reikalinga. Kita vertus, kadangi stoka pasireiškia tik individui lyginant realųjį savo Aš su ego idealu, gėda visuomet pasižymi ideologiniu aspektu, nes ego idealas atspindi bendras ideologines vertybes, prie kurių individas prisirišęs ir kurios sudaro dalį jo savipratos
MINIMALIOJO REALIZMO KRITIKA
No full textSaatsi’s minimal realism holds that science makes theoretical progress. It is designed to get around the pessimistic induction, to fall between scientific realism and instrumentalism, and to explain the success of scientific theories. I raise the following two objections to it. First, it is not clear whether minimal realism lies between realism and instrumentalism, given that minimal realism does not entail instrumentalism. Second, it is not clear whether minimal realism can explain the success of scientific theories, given that it is doubtful that theoretical progress makes success likely. In addition to raising these two objections, I develop and criticize a new position that truly falls between realism and instrumentalism.Pasak Juhos Saatsi pasiūlyto minimaliojo realizmo, vyksta teorinė mokslo pažanga. Ši koncepcija sukurta pesimistinei indukcijai įveikti, vidurio pozicijai tarp mokslinio realizmo ir instrumentalizmo užimti bei mokslo teorijų sėkmei paaiškinti. Šiame straipsnyje pateikiami du prieštaravimai minimaliajam realizmui. Pirma, nėra aišku, ar minimalusis realizmas išties yra tarp realizmo ir instrumentalizmo, nes instrumentalizmas neplaukia iš minimaliojo realizmo. Antra, nėra aišku ar minimalusis realizmas gali paaiškinti mokslo teorijų sėkmę, nes abejotina, ar teorinė pažanga daro sėkmę tikėtiną. Be šių dviejų prieštaravimų, straipsnyje formuluojama ir kritikuojama nauja pozicija, kuri iš tikrųjų atsiduria tarp realizmo ir instrumnetalizmo
Kauzalinės sąmonės turinio teorijos: kur yra „kauzalinis elementas“ ir kaip intencionalumas virsta santykiniu?
No full textThis paper has two interrelated aims. The primary aim is to specify the character of philosophical theories of mental content that are usually classified as ‘Causal Theories of Intentionality’, ‘Causal Theories of Representation’, or ‘Causal Theories of Mental Content’ (CTs). More specifically, the aim is to characterize the role and place of causation in philosophical reflections on the nature of mental content, as suggested by theories of this kind. Elucidation of the role of the concept of causation in CTs requires examining the philosophical background against which versions of CTs are proposed; therefore the second aim of this paper is to clarify the link between CTs and the two philosophical theories that accompany it: the doctrine of philosophical naturalism (PN) and the representational theory of mind (RTM). Clarification of the relationship between the three theories is not only necessary for an adequate specification of the causal component that plays a central role in CTs, and so for a better understanding of CTs themselves; it also shows how the role that causation plays in CTs implies a genuinely relational conception of intentionality.Šio straipsnio tikslas – specifikuoti priežastingumo kategorijos vaidmenį priežastinių mintinio turinio teorijų pateikiamose intencionalumo koncepcijose. Šio tikslo siekiama analizuojant priežastinių mintinio turinio teorijų ir dviejų šio tipo teorijas lydinčių filosofinių teorijų – filosofinio natūralizmo doktrinos ir reprezentacinės sąmonės teorijos – tarpusavio ryšį. Atliekama analizė leidžia tiksliau apibrėžti priežastinių intencionalumo teorijų pagrindą sudarančio priežastinio komponento teorinį vaidmenį ir vietą bei parodyti, kokiu būdu šis komponentas tampa reliacinės intencionalumo koncepcijos pagrindu