Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
KODĖL ARISTOTELIS NESVARSTĖ TUŠČIŲ TERMINŲ PROBLEMOS?
Get PDFThe article deals with the problem of empty terms in the Aristotelian square of opposition. There has been an attitude prevalent amongst modern logicians that propositions with empty terms pose the problem of undue existential import and, in order to avoid it, the relations of contrariety, subcontrariety and subalternation must be rejected. We present the problem of propositions with empty terms in the form of a paradox: (1) empty terms are an integral part of Aristotelian logic; (2) particular O proposition with an empty term cannot be true (because of existential import); (3) particular O proposition with an empty term is true (because of the relations of the square). After other main possible solutions to the paradox are outlined, it is argued that neither universal nor particular statements had existential import in the traditional Aristotelian logic, therefore, the second premise is rejected. We formulate our theory as a strongly modified version of the traditional interpretation of the square – although endorsing its main thesis that terms in the Aristotelian logic were not “empty” in the modern sense and, as a result, propositions with such terms have to be treated in the exact same way others are, we do not understand “is” as existential in any sense and suspend any talk about existence in the Aristotelian square. We base our solution on the recent attempts to offer an intensional (as opposed to long-time dominant extensional) interpretation of categorical terms.Straipsnio objektas yra teiginių su tuščiais terminais aristoteliškajame loginiame kvadrate analizė. Moderniojoje logikoje vyrauja nuostata, jog teiginiai su tuščiais terminais yra neteisėto egzistavimo importo (undue existential import) priežastis – siekiant jo išvengti, atsisakyta priešingumo, popriešingumo ir pavaldumo ryšių. Teiginių su tuščiais terminais problema straipsnyje pristatoma paradokso pavidalu: 1) teiginiai su terminais, neturinčiais referento, funkcionuoja loginiame kvadrate; 2) dalinis teiginys O su tuščiu terminu negali būti teisingas (dėl egzistavimo importo); 3) dalinis teiginys O su tuščiu terminu yra teisingas (dėl loginio kvadrato ryšių). Aptarus kitus pagrindinius paradokso sprendimo būdus, įrodinėjama, jog tradicinėje Aristotelio logikoje nei bendriesiems, nei daliniams teiginiams nebuvo būdingas egzistavimo importas – taigi, atmetama antroji prielaida. Sprendimas pristatomas kaip modifikuota tradicinės kvadrato interpretacijos versija: sutikdami su pagrindine jos teze, kad Aristotelio logikoje terminai nebuvo „tušti“ šiuolaikine prasme ir todėl teiginiams su tokiais terminais galioja tie patys principai kaip ir bet kuriems kitiems, nemanome, jog jungtis „yra“ išreiškia bet kokio pobūdžio egzistavimą, ir klausimą apie objektų egzistavimą paliekame už aristoteliškojo loginio kvadrato ribų. Siūlomas paradokso Aristotelio sistemoje sprendimas grindžiamas pastarųjų metų bandymais interpretuoti terminų logiką intensiniu pagrindu
SUBJEKTINIŲ TEISIŲ PRIGIMTIES PROBLEMA ŠIUOLAIKINĖSE TEISINIO POZITYVIZMO TEORIJOSE
Get PDFThis article analyses the conceptions of individual rights presented in contemporary theories of legal positivism. Two dominant positivist conceptions of legal rights are distinguished: will theories and interest theories. The author seeks to prove that the separation thesis and other crucial premises of legal positivism lead to the conclusion that the concept of individual rights in theories of legal positivism is unnecessary and redundant. Because of this reason both will and interest theories in order to justify a certain conception of individual rights either are inevitably confronted with contradictions, or deviate from the core premises of legal positivism. In addition, the author aims to prove that active debate between will and interest theories is caused by priorities given to different conceptions of wellbeing. This means that, in the aspect of individual rights, legal positivism cannot isolate itself from content-based evaluations.Straipsnyje nagrinėjama šiuolaikinio teisinio pozityvizmo teorijose pateikiama subjektinių teisių samprata. Skiriamos dvi teisiniam pozityvizmui priskiriamos vyraujančios subjektinių teisių koncepcijos: valios teorijos ir interesų teorijos. Straipsnyje siekiama pagrįsti, jog remiantis pamatinėmis teisinio pozityvizmo prielaidomis – atskirties ir šaltinio tezėmis – subjektinės teisės terminas teisinio pozityvizmo teorijose tampa nebūtinas ir perteklinis. Dėl šios priežasties valios ir interesų teorijoms siekiant pagrįsti tam tikrą subjektinės teisės funkcijos apibrėžimą neišvengiamai susiduriama su prieštaravimais arba nukrypimais nuo pamatinių teisinio pozityvizmo prielaidų. Straipsnyje siekiama įrodyti, jog aktyviai vykstantį ginčą tarp valios ir interesų teorijų lemia prioriteto skirtingoms gėrio sampratoms teikimas. Tai reiškia, jog teisinis pozityvizmas analizuodamas subjektinių teisių prigimtį negali atsiriboti nuo vertinimų, priklausančių turinio sričiai
AR DESCARTES KLYDO? KELETAS NAUJŲ COGITO ARCHITEKTŪROS ASPEKTŲ
No full textThe approaches to brain-mind-environment interaction practiced within classical epistemology, modern neurophilosophy, and neuroscience are considered together with the comparative research design,. The concept of natural dualism is introduced. On above grounds, the operational or protopraxis model of behaviour is discussed, which is based on the rigid distinctions between useful, harmful, and neutral fragments selected during life. For the human being, the environment is not limited to nature but includes the body as well as many cognitive processes. The question is who (or what) benefits in the end, if even our internal world is adjusted to its demands. By now it is a construct with philosophically presupposed meaning, which also can be interpreted as both cogito and the Self. Philosophy of psychiatry may propose the minimal or non-programmed cogito as an alternative starting point. This system can be enriched with two more elements – affective cogito and reward centre. Thus, we receive a harmonious categorical structure for the description of psyche and its external activity or practice.Straipsnyje aptariama smegenų, sąmonės ir aplinkos sąveikos traktuotė klasikinėje epistemologijoje, modernioje neurofilosofijoje ir neuromoksle bei lyginamuosiuose tyrimuose. Vartojant natūralaus dualizmo sąvoką aptariamas operacinis ar protopraksinis elgesio modelis, paremtas griežtu naudingų, žalingų ir neutralių gyvenimo fragmentų atskyrimu. Žmogiškosios būtybės aplinką sudaro ne tik gamta, bet ir kūnas bei gausybė pažinimo procesų. Kyla klausimas, kam tai galų gale naudinga, jei net mūsų vidinis pasaulis yra priderintas prie šių reikalavimų. Šiandien tai filosofinės reikšmės pripildytas konstruktas, kuris gali būti interpretuojamas kaip cogito. Psichiatrijos filosofija kaip alternatyvų atspirties tašką gali pasiūlyti minimalų arba neužprogramuotą cogito. Ši sistema gali būti praturtinta dar dviem elementais – afektyviu cogito ir atlygio centru. Tokiu būdu gaunama darni kategorinė struktūra, aprašanti psichiką ir jos išorinį veikimą ar praktiką
APIE FILOSOFINĖS KRITIKOS ESMĘ IR JOS SANTYKĮ SU ŠIUOLAIKINĖS FILOSOFIJOS SITUACIJA
Get PDFVersta iš: Hegel, G. W. F. Über das Wesen der philosophischen Kritiküberhaupt und ihr Verhältnis zum gegenwärtigen Zustand der Philosophieinsbesondere. In Sämtliche Werke, Bd 2. Jenaer Schriften 1801–1807.Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 1970.Vertė Brigita Gelžinyt
GRAIKIŠKOSIOS GAMINIMO SAMPRATOS APMĄSTYMAS HEIDEGGERIO TECHNIKOS FILOSOFIJOJE
Get PDF...XX ir XXI amžiuose moderniajai technikai vis labiau uzurpuojant pačias įvairiausias pasaulio bei žmogiškosios egzistencijos sritis, filosofija tiesiog negalėjo išvengti mėginimo atskleisti pačios technikos esmę bei jos padarinius žmogui. Nagrinėjant šia tema rašiusių ar rašančių autorių veikalus, sudėtinga nesusidurti su Martinu Heideggeriu, kuris ne tik siekė ontologiškai pažvelgti į šią problematiką, bet ir gilinosi į filosofijos klasikų palikimą, ieškodamas techninio mąstymo ištakų. [...
BŪTI FILOSOFU AKADEMIJOJE REIŠKIA GYVENTI DVILYPĮ GYVENIMĄ. PROFESORIŲ NICOLASĄ DE WARRENĄ KALBINA VIJOLĖ VALINSKAITĖ
No full text..
MORALĖS RIBOS IR PARIBIAI: NUO BIOETIKOS IKI GYVŪNŲ TEISIŲ
Get PDFThis article explores the concept of caring for the other while analyzing cultural understanding about the needs and rights of the cared for. The other is considered in a very broad perspective, which includes not only humans, but also animals and other members of biotic community. Drawing on the theories of the ethics of care, it is shown how emotional dimension and attention to care practices can enrich traditional bioethical approach, while expanding its limits so as to encompass all living creatures capable of suffering. It is claimed that respectful caring for the animals and our environment is a habit, that is learned from childhood and that it is adjusted according to the prevailing values existing in particular society. The changing attitudes towards animals and environment is depicted by referring to the most significant theories in the animal ethics and environmental fields. This shift can be illustrated by B. Rollin, who claims that there is no morally relevant difference between humans and animals that justifies excluding animals from what he calls “the moral arena” or the full “scope of moral concern”. In this article it is proposed that the extension of the arena of bioethics can be made using the concept of care, offered by Noddings, so that it could embrace non-human living creatures and whole environment in its domain.Straipsnyje tiriamas rūpesčio kitu konceptas, kartu parodant, kad supratimas, kokie poreikiai ir kieno teisės yra verti dėmesio, priklauso nuo kultūrinės terpės. „Kitas“ šiame straipsnyje suprantamas iš pačios plačiausios perspektyvos, kuri apima ne tik žmonės, bet ir gyvūnus, taip pat kitus biotos dalyvius. Atsiremiant į rūpesčio etikos teorijas išryškinama, kaip emocinė dimensija ir dėmesys egzistuojančioms rūpesčio kitais praktikoms gali praturtinti tradicinę bioetinę perspektyvą, išplečiant jos ribas tiek, kad ji apimtų visus žalą galinčius patirti gyvus organizmus. Tvirtinama, kad pagarbus rūpestis gyvūnais ir mus supančia aplinka yra įprotis, ne tik ugdomas nuo vaikystės, bet ir atitinkantis konkrečioje kultūroje egzistuojančias vertybes. Remiantis žymiausiomis aplinkosaugos ir gyvūnų etikos teorijomis atskleidžiama, kaip kinta vertybinis požiūris į gyvūnus bei aplinką. Šis kismas gali būti iliustruotas B. Rollino teiginiu, kad nėra jokio moraliai reikšmingo žmonių ir gyvūnų skirtumo, kuriuo remiantis gyvūnai negalėtų būti įtraukiami į etinio rūpesčio lauką. Straipsnyje siūloma moralės sferą bioetikoje išplėsti remiantis N. Noddings pasiūlytu rūpesčio konceptu, taip į šią sferą įtraukiant ne tik nežmogiškuosius gyvūnus, bet ir visą mūsų aplinką