Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
KOSMINĖ SĄMONĖ: SUSKLIAUDUS NATŪRALIĄ PRIEIGĄ
Get PDF...Algis Mickūnas. Kosminė sąmonė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,2017. 175 p. ISBN 978-609-95089-4-
GLOBALI IR NUOLATINĖ TAIKA: ILIUZIJA AR REALYBĖ?
No full textThe intention of this article is to problematize a possibility of establishing a global and permanent peace. As the basic starting point, that is, as the precondition of an achievement of such a form of human existence, I propose postconventional morality, which is reached by only a small number of people in their moral development. In that context, in this article, conditions and possibilities for stimulating a wider development, that is an achievement of such a form of morality, by the system of higher education will be considered. However, the starting point is that such an achievement is not possible with the form of education dominant today, but rather with the education that emphasizes some specific and unique value of philosophy, and anthropology as well. In any case, it is postconventional morality which is a precondition of a genuine (transcultural) understanding of the golden rule and the conduct in accordance with it, that is, being according to universal ethical principles.Šio straipsnio tikslas yra suprobleminti globalios ir nuolatinės taikos galimybę. Kaip atspirties tašką, t. y. kaip tokios žmogiškosios egzistencijos formos sąlygą, autorius siūlo postkonvencinę moralę, kurią savo dorovinėje raidoje pasiekia tik nedaugelis žmonių. Tokiame kontekste šiame straipsnyje svarstomos platesnės šios moralės formos sklaidos per auštojo mokslo sistemą sąlygos ir galimybės. Tačiau pradinė nuostata yra ta, kad to neįmanoma pasiekti šiandieną vyraujančia ugdymo forma, o veikiau ugdymu, kuris pabrėžia specifinę ir unikalią filosofijos ir antropologijos vertę. Šiaip ar taip, būtent postkonvencinė moralė yra tikrojo (transkultūrinio) auksinės taisyklės supratimo ir elgesio pagal ją, t. y. buvimo sulig universaliaisiais etikos principais, sąlyga
PLATONO KALBOS TEORIJA: KOSMO IR LOGO IZOMORFIZMAS TIMAJUJE
No full textThe paper considers Plato’s theory of language through the prism of the Timaeus’ metaphysics. It is argued that the apparent contradictions of Plato’s philosophy of language are the consequence of the two-fold nature of language, and that the metaphysical scheme proposed by Plato in the Timaeus can shed a light on his coherent theory of language. The linguo-metaphysical isomorphism of the Timaeus presupposes that (1) words and material elements have their own meaning and nature respectively; (2) they can be reduced to an infinite variety of amorphic sounds and receptacle; (3) the participation in truth is possible only at the level of narrative and universe. According to this scheme the universe (κόσμος), as well as any speech (λόγος), can be explained by the reduction to its constituent elements, but it will be only necessary explanation. Whereas for Plato, the true understanding of cosmos and logos is possible only on the level of the coherent unity of the whole, which represents the ideal paradigm in the best possible way.Straipsnyje per Timajaus metafizikos prizmę aptariama Platono kalbos teorija. Teigiama, kad Platono kalbos filosofijos tariamas prieštaringumas kyla iš dvilypės kalbos prigimties ir kad Platono Timajuje pasiūlyta metafizinė schema gali nuskaidrinti jo nuoseklią kalbos teoriją. Timajo kalbos ir metafizikos izomorfizmas numato, kad (1) žodžiai ir materialieji elementai atitinkamai turi savo reikšmę ir prigimtį; (2) jie gali būti redukuoti į begalinę amorfinių garsų įvairovę; (3) dalyvavimas tiesoje įmanomas tik pasakojimo ir visatos lygmeniu. Pagal šią schemą, visata (κόσμος), kaip ir bet kuri kalba (λόγος), gali būti paaiškinta per redukciją į sudarančius elementus, tačiau tai tebus būtinas aiškinimas. Platonui tikrasis kosmo ir logo supratimas įmanomas tik koherentiško visumos vienumo lygmeniu, geriausiai reprezentuojančiu idealią paradigmą
ARISTOTELIS VS. PLATONAS: ΜΈΘΕΞΙΣ SĄVOKOS KRITIKA
Get PDFThe paper deals with the assumptions and meaning of Aristotle’s criticism of Plato’s philosophy. The study is focused on the concept of participation (μέθεξις) which was very important to Plato and which was totally neglected by Aristotle. Assuming that radically different approaches of two philosophers should have objective grounds, an attempt is made to reconstruct the ontognoseological observations of the philosophers. The analysis of Plato’s concept of anamnesis reveals that the concept of participation is exploited to reconstruct the ontological assumptions of anamnesis. Further it is demonstrated that the concept of participation rests upon the analytically incorrect assumption about logical connection between perceptually experienced thing and intellectually perceived idea. Analytical inconsistencies of Plato’s thinking then are linked to the prevalence of the existential (ethical) intentions of his philosophizing. In the reconstruction of Aristotle’s philosophizing attention is drawn to the fact that the starting point of this thinker is the conception of true (scientific) knowledge (ἐπιστήμη), which predetermines his ontological conclusions. It is shown that Aristotle, as a more consistent analytical thinker, delimits perceptually experienced thing and its intellectually accessible reason – οὐσία – and in this way makes the Platonic concept of participation lose its meaning. At the end of the article an attempt is made to demonstrante that for Plato much higher significance of the concept of participation is determined by his existential intentions of philosophizing. The participation is interpreted here as a way in which a human being communicates with his existential media. Finally, Aristotelian concept of τέχνῃ is discussed and the arguments are put forward that it can be viewed as a clarification of Platonic concept of participation.Straipsnyje mėginama aptarti Platono filosofijos aristoteliškos kritikos prielaidas ir prasmę. Tyrimas fokusuojamas ties Platonui ypač svarbia, tačiau Aristotelio visiškai nureikšminta dalyvavimo (μέθεξις) sąvoka. Tarus, kad radikaliai skirtingus iškiliųjų klasikų požiūrius turėjo lemti objektyvios aplinkybės, mėginama rekonstruoti tiek vieno, tiek kito mąstytojo ontognoseologinius samprotavimus. Analizuojant platoniškąją pažinimo kaip atsiminimo (anamnezės) sampratą, parodoma, kad dalyvavimo sąvoką Platonas pasitelkia siekdamas pagrįsti savosios pažinimo sampratos ontologines prielaidas. Pademonstravus, kad dalyvavimo sąvoka remiasi analitiškai nekorektiška prielaida apie jusliškai patiriamo daikto ir vien mąstomos idėjos loginį ryšį, nurodomos platoniškojo mąstymo egzistencinės intencijos, išprovokavusios šio mąstytojo nekorektiškus samprotavimus. Rekonstruojant Aristotelio filosofavimą, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šio mąstytojo filosofavimo atspirties taškas yra tikro (mokslinio) žinojimo (ἐπιστήμη) samprata, kuri lemia jo ontologines išvadas. Parodoma, kad Aristotelis, nuosekliai analitiškai mąstydamas, atriboja jusliškai patiriamą esinį nuo mąstymui prieinamos priežasties – οὐσία’os, todėl jam platoniškoji dalyvavimo sąvoka netenka jokios prasmės. Straipsnio pabaigoje mėginama pademonstruoti, kad Platonui kur kas svarbesnę dalyvavimo sąvokos reikšmę lemia jo filosofavimo egzistencinės intencijos. Dalyvavimas čia interpretuojamas kaip žmogiškosios būtybės ryšio su jo egzistencinė terpe būdas. Galiausiai aptariama aristoteliškoji τέχνῃ sąvoka ir pateikiami argumentai, kad ji gali būti traktuojama kaip platoniškosios dalyvavimo sąvokos patikslinimas
ONTOLOGIJOS PROBLEMOS, APORIJOS, KRIZĖS, AKLAVIETĖS
Get PDF...Tomas Sodeika, Rita Šerpytytė, Danutė Bacevičiūtė.Ontologijos transformacijos: medijos, nihilizmas, etika. Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla. 2015. 272 p. ISBN 978-609-459-609-
TRIMATIS POLITINIO PASAULIO MODELIS: FILOSOFINĖ INTERPRETACIJA
No full textThe article is devoted to a philosophical analysis of the fundamental ontological principles of the political world. The author pays attention to the three main manifestations of the political: (i) antagonistic, which is presented through relations between friend and enemy; (ii) agonistic, which demonstrantes politics as a competition between different ideologies and positions; and (iii) imaginary and symbolic, which appears as strong connection between politics and socio-cultural situation. These manifestations of the political are often intertwined and realized as a network of relationships and political actions that create a three-dimensional model of the political world.Straipsnyje pateikiama fundamentalių ontologinių politinio pasaulio principų filosofinė analizė. Autorius susitelkia į tris pagrindinius politiškumo raiškos būdus: (i) antagonistinį, kuris pateikiamas per draugo ir priešo santykius; (ii) agonistinį, kuriuo politika atsiskleidžia kaip varžybos tarp skirtingų ideologijų ir pozicijų; ir (iii) įsivaiduojamą ir simbolinį, kuris pasirodo kaip tvirtas politikos ir socialinių kultūrinių aplinkybių ryšys. Šie politiškumo pasireiškimai dažnai būna susipynę ir įkūnija trimatį politinio pasaulio modelį, grindžiantį santykių ir politinių veiksmų tinklą
AUGUSTINO „DE DIALECTICA“ IR ANKSTYVIEJI STOIKAI: KALBINIŲ REIKŠMIŲ SKYRYBOS
Get PDFThis paper analyses Augustine’s conception of verbal meaning (sayable, dicibile) in his early work De dialectica. Scholars have often suggested that it is based on or at least is very similar to that of the early Stoics. It is claimed that the widely accepted view should be reconsidered. The gap between dicibile and λεκτόν becomes clear when questions are raised such as “what is the minimal meaningful unit?” and “Where are verbal meanings?”. Augustine is interested in meanings at the level of simple words (simplicia verba), while the main interest of the Stoics is to explore the meanings of statements (ἀξιώματα) – especially those statements which can be subject to truth and falsity. What is more, Augustine’s claim that meanings are contained in the mind, held within the mind, is incompatible with the claim of the Stoics that they subsist in accordance with thought, with a rational impression.Straipsnyje nagrinėjama Augustino kalbinės reikšmės (dicibile) samprata ankstyvajame veikale „De dialectica“. Teigiama, jog įsitvirtinusi interpretacija, ją kildinanti iš ankstyvųjų stoikų λεκτόν sampratos, reikalauja korekcijų. Kaip šių sampratų pertrūkį lemiančias priežastis siūloma svarstyti kalbinę reikšmę įgyjančio minimalaus vieneto, reikšmių egzistavimo vietos klausimus. Parodoma, jog reikšmės ir paskiro žodžio jungtis, kurią postuluoja Augustinas, yra daug sunkiau įžiūrima stoikų teorijoje. Taip pat atskleidžiama, jog Augustinui priimtina proto, kaip kalbinių reikšmių vietos, idėja yra nesuderinama su stoikų teiginiais šiuo klausimu
JOGINĖS PERCEPCIJOS (YOGIPRATYAKṢ A) KONTROVERSIJA INDIŠKOS EPISTEMOLOGIJOS KONTEKSTE
Get PDFThe article is dedicated to the analysis of the nature of yogic or supernormal perception (yogipratyakṣa, yogijñāna) in the context of Indian epistemology. By relying on the primary Sanskrit sources of Indian philosophical schools (darśana) and contemporary critical studies the questions are raised: what role is granted to it in the general Indian epistemological scheme (pramāṇavada)? How yogic perception is described and philosophicaly legitimated? How it is scholastically verified and validated and what kind of controversy was going on among different philosophical schools? On what arguments such perception is refused by orthodox Mīmāṃsā school? A combined – textological semantic, hermeneutical and comparative – methodology is applied. Conclusion is made that yogic perception is recognized and integrated into general scheme of knowledge by almost all Indian schools, though they give different accounts of it. A radical scepticism and refutation of this kind of perception is displayed by the representative of vedic hermeneutics and ritualistic exegesis – Kumārila Bhaṭṭa (7 AD) of Mīmāṃsā school. However, what the followers of this school denied was not the potentiality of the yogic perception itself, but consistency of logical argumentation, the ability of transparent transmission of such knowledge to others, and the validity of such experience in the legitimisation of divine revelation (śruti).Straipsnyje analizuojama joginės, ar ypatingosios, percepcijos (yogipratyakṣa) prigimties samprata indiškosios epistemologijos kontekste. Remiantis pirminiais Indijos filosofinių mokyklų (darśana) sanskrito šaltiniais bei šiuolaikiniais kritiniais tyrimais bandoma atsakyti į klausimus: kaip įvairiose mokyklose aprašoma ir kategorizuojama joginė percepcija? Koks vaidmuo jai suteikiamas bendroje Indijos epistemologinėje schemoje (pramān ̣avada)? Kaip ši percepcija verifikuojama ir jos pažinimas validuojamas ir kokia polemika šiuo klausimu vyko tarp skirtingų Indijos mokyklų? Kodėl ir kokiais argumentais remdamasi joginę percepciją atmeta ortodoksalioji mimansos (mīmāṃ sā) mokykla? Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daroma išvada, kad joginę percepciją pripažįsta ir į bendrą pažinimo sistemą inkorporuoja beveik visos filosofinės Indijos mokyklos: joga, samkhja, budistai, vedanta, njaja, vaišešika ir kt., tik skirtingai ją interpretuoja. Paradoksalu yra tai, jog vienintelė mokykla, demonstruojanti radikalų nepasitikėjimą jogine percepcija, yra vediškosios hermeneutikos ir ritualistinės egzegezės tradicija – mimansa ir jos atstovas Kumārila Bhaṭṭa (7 a.). Atskleista, jog mimansos mokykla neigia ne konkrečius pavienius joginio pažinimo teiginius ir ne pačią joginės percepcijos galimybę, bet tokio ypatingojo pažinimo loginio pagrindimo nenuoseklumą, perteikimo kitiems lingvistinį tikslumą ir antjuslinio pažinimo naudą legitimuojant apreiškimo (śruti) teiginius paprastiems žmonėms
NUOBODULYS IR PRIEVARTA: ANTONIONI „FOTOPADIDINIMO“ ATVEJIS
Get PDFThe article examines cinematic violence, and deals with one of the most distinctive examples of metacinema, namely, Blow up by Michelangelo Antonioni. Firstly, Blow up covers not only the the key issues of history of photography but also those of ontology. Therefore, in the article, it is returned not only to one of the pioneers of photography, William H. F. Talbot, but also to key ideas of Plato. Secondly, interpreting the notions of Roland Barthes, philosophical aspects of fashion photography are explored. Thirdly, the controversy of John Berger and Don McCullin over the issue of photography of war or agony is discussed. The article reveals Antonioni’s strategy to capture violence not directly but as a symptom or opportunity to overcome the monotony of everyday life predominant in modern society. It is argued that such access allows Antonioni to avoid the hypostasis of the status of violence, which is typical for various prophetic artistic manifests.Tęsiant kinematografinės prievartos tyrinėjimus, straipsnyje nagrinėjamas vienas ryškiausių kino istorijoje metakino pavyzdžių – Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimas“ („Blow up“). Pirma, atskleidžiant, kokiu būdu „Fotopadidinimas“ aprėpia ne vien fotografijos istorijos, bet ir pamatinius ontologijos klausimus, sugrįžtama ne vien prie vieno iš fotografijos pradininkų F. Talboto, bet ir prie filosofijos klasiko Platono nuostatų. Antra, pasitelkiant R. Barthes’o nuostatas, tyrinėjami mados fotografijos filosofiniai aspektai. Trečia, siekiant išryškinti bendrą „Fotopadidinimo“ kontekstą, aptariama J. Bergerio ir D. McCullino kontroversija karo arba agonijos fotografijos klausimu. Straipsnyje atskleidžiama Antonioni strategija fiksuoti prievartą (žmogžudystę) ne tiesiogiai, bet kaip sociume vyraujančios monotonijos įveikos simptomą ar galimybę. Argumentuojama, kad tokia prieiga leidžia Antonioni išvengti prievartos statuso hipostazavimo, būdingo profetiniams meninės prievartos manifestams