Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Hume’o abejonės dėl asmens tapatumo
No full text[full article, abstract in English; only abstract in Lithuanian]
In this paper, I present an interpretation on how Hume can escape from his intellectual ordeal concerning personal identity in the Appendix of the Treatise. First of all, I present the source of Hume’s despair to offer an interpretation on what would have truly bothered Hume in the Appendix, and I identify several lines of interpretation. Recently Jonathan Ellis has distinguished various ways of understanding Hume’s predicament. Of the four groups of explanations that Ellis distinguishes, in this paper I elaborate on the three that Ellis does not sufficiently explicate, addressing some key issues that Ellis missed. Last, I offer an alternative reading of Hume’s difficulty, based on Dennett’s ideas on the matter, and make a suggestion about what Hume ought to have said about these problems.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Šiame straipsnyje svarstoma, kaip Davidas Hume’as galėtų išvengti savo intelektinių kančių dėl asmens tapatumo Traktato Priede. Visų pirma, straipsnyje siekiama suprasti Hume’o nusivylimo, bandant Traktato Priede paaiškinti tai, kas jam iš tikrųjų rūpėjo, šaltinis, ir pasiūlomos kelios interpretacinės linijos. Neseniai Jonathanas Ellisas išskyrė keletą galimų Hume’o keblumų supratimo būdų. Šiame straipsnyje iš keturių Elliso išskirtų paaiškinimų grupių detaliai aptariami trys jo menkai eksplikuoti dalykai ir sprendžiami kai kurie svarbūs Elliso praleisti klausimai. Galiausiai pasiūlomas alternatyvus Hume’o sunkumo perskaitymas, grindžiamas Danielio Dennetto idėjomis šiuo klausimu, ir pateikiamas pasiūlymas dėl to, ką Hume’as būtų galėjęs pasakyti apie šias problemas
Artefaktai, vizualinis modeliavimas ir konstrukcionizmas: žvelgti atidžiau ir stebėti, kas vyksta
No full text[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
Constructionists operationalize a powerful notion they share with constructivists: individual learning is facilitated by building models of specific ideas, concepts, methods, objects, environments, feelings, dreams, memories and sounds using the learner’s current stock of knowledge. Constructionists do this by building models or artifacts that can be externally manipulated, interrogated by their builder, and verbally shared with others. Constructionists believe that new knowledge is created during these discussions. Constructionism is rich with heuristic methods for both finding and constructing artifacts and for discussing these artifacts privately and publicly. Constructionists argue that both constructing and discussing are necessary for deep sense-making.
This paper describes one specific constructionist learning method: visual modeling. It illustrates one educator’s approach, developed in the classroom over a 40-year period. It references the relevant literature; describes its pedagogic approach, materials and outcomes; and it offers a step-by-step example of one student’s thinking process. Finally, it presents – in appropriate narrative form – 15 arguments why the visual component extends the constructionist project and should be integrated into more educational programs.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Konstrukcionistai įveiklina galingą koncepciją, kuria jie dalijasi su konstruktyvistais: individualų mokymąsi sustiprina konkrečių idėjų, koncepcijų, metodų, objektų, aplinkos, jausmų, sapnų, prisiminimų ir garsų modelių kūrimas, pasitelkiant besimokančiojo žinias. Konstrukcionistai to siekia kurdami modelius ar artefaktus, kuriais jų kūrėjas gali išoriškai manipuliuoti, juos tyrinėti bei žodžiu dalytis su kitais. Konstrukcionistai mano, kad tokių diskusijų metu sukuriamos naujos žinios. Konstrukcionizmas turi daug euristinių metodų, kuriais galima atrasti ar konstruoti artefaktus ir šiuos artefaktus privačiai ar viešai aptarinėti. Konstrukcionistai teigia, kad tiek konstravimas, tiek aptarimas yra būtini giluminei prasmėkūrai.
Šiame straipsnyje aprašomas vienas konkretus konstrukcionistinis mokymosi metodas – vizualinis modeliavimas. Juo iliustruojama vieno pedagogo prieiga, sukurta per 40 metų pedagoginio darbo. Straipsnyje remiamasi atitinkama literatūra, aprašoma pedagoginė prieiga, ištekliai ir rezultatai, taip pat kaip pavyzdys smulkiau atskleidžiamas vieno studento mąstymo procesas. Galiausiai, tinkama naratyvine forma pateikiama 15 argumentų, kodėl vizualinis komponentas praplečia konstrukcionizmo projektą ir turėtų būti integruotas į daugiau švietimo programų
„BU DAODE“ ELGESYS KINIJOJE IR VAKARUOSE. KAIP IŠVENGTI ASIMETRIŠKUMO TARPKULTŪRINĖJE NORMŲ PSICHOLOGIJOJE
Get PDFIt is a commonplace in contemporary English language literature of moral philosophy and moral psychology dealing with Chinese tradition or comparative issues, to use Chinese term daode 道德 as a technical translation for the English term moral. Such usage is supported by references to dictionaries, equivalent usage of both Chinese and English term by bilinguals, (Buchtel et al. 2015), and is also endorsed by contemporary Chinese academic authors writing on the questions about daode 道德 or lunli 倫理 (moral/ethical). (Gao 2005). At the same time, many authors also notice problems with equating morality with daode. This article is an attempt to provide some background to the conceptual inadequacies that appear in contemporary cross-cultural moral philosophy and psychology. It is claimed that sufficient empirical evidence exists to reject the possibility of equating the Western and Chinese normative domains, respectively conceptualized as morality and daode, despite their significant overlaps and resemblances. The current inertia of academic theories to assume universal nature of the structure of normative domains across cultures results in asymmetry in cross-cultural studies. It is suggested that more psychological and anthropological empirical studies using methods developed by experimental philosophy need to be done in order to gather data of the folk strategies and everyday linguistic practices of distinguishing between different normative domains. The hope is that theoretical conceptual frameworks thus could be adjusted to everyday linguistic practices and normatyve intuitions of the lay people in different cultures.Straipsnyje kritikuojama anglakalbėje lyginamojoje moralės filosofijoje ir psichologijoje labai paplitusi praktika anglišką moral ir kinišką daode 道德 terminus bei jų vedinius traktuoti kaip lygiareikšmius. Straipsnyje teigiama, jog esama pakankamai empirinių tyrimų, įrodančių, kad, nepaisant reikšmingų panašumų, normatyvinės sritys, kurios Kinijoje ir Vakaruose atitinkamai įvardijamos kaip daode ir morality, yra netapačios. Visgi į skirtumus atsižvelgiama nepakankamai, ir šiuolaikinėse tarpkultūrinėse studijose įsitvirtina asimetriško lyginimo praktikos, kai lyginimai bene išimtinai atliekami tik iš Vakarų kultūrų perspektyvos. Norint tokio asimetriškumo išvengti, siūloma atlikti daugiau empirinių tyrimų, susijusių su skirtingų kultūrų kasdienės kalbos vartosenose atsispindinčiomis įvairių normų skyrimo ir klasifikavimo strategijomis. Tikimasi, kad tokių tyrimų duomenys leistų pakoreguoti esamus teorinius moralės filosofijos ir moralės psichologijos modelius, kad jie tinkamiau atspindėtų skirtingų kultūrų žmonių normatyvines intuicijas
NIETZSCHE VERSUS GADAMERIS: „PRASMĖ“ KAIP DOGMATIZMO IR RELIATYVIZMO PROBLEMA
Get PDFThe article aims to show the similarities and differences between Nietzsche’s interpretative knowledge and Gadamer’s interpretative understanding. Emphasizing the “interpretative” nature of knowledge and understanding both authors faced the problem: how is it possible to avoid the dogmatic affirmation of one and only “correct” interpretation without lapsing into absolute relativism, which rejects any possibility of speaking about “validity” of competing interpretations. The dilemma of dogmatism and relativism in understanding of “meaning” is also the central problem of modern hermeneutics that had sparkled the debate between H. G. Gadamer and E. Betti, J. Derrida and J. Habermas. This article is intended to support two theses. First, there are irreducible differences between positions of Nietzsche and Gadamer, therefore, any attempts to reduce Nietzsche’s “perspectivism” to Gadamer’s “philosophical hermeneutics” are not valid. Second, the problem of relativism and dogmatism of “meaning” in Gadamer’s hermeneutics can be solved through the provision of Husserl’s phenomenology, which describes how we recognize the meaning of a “thing” as a “thing in itself” through different “profiles”. However, Nietzsche’s perspectivism, which criticizes dogmatism of “meaning”, does not solve the problem and hence slides to the other extreme – relativism.Straipsnyje konkrečiais aspektais siekiama parodyti panašumus bei skirtumus tarp Nietzsche’s ir Gadamerio interpretacijos sampratų. Akcentuodami pasaulio pažinimo ir supratimo „interpretatyvią“ prigimtį autoriai susidūrė su problema: kaip įmanoma išvengti vienos vienintelės, vienintelės absoliučios ir objektyvios interpretacijos dogmatinio teigimo nepatenkant į visišką reliatyvizmą, kuris atmesdamas interpretacijų pagrįstumo klausimą niekaip negali išspręsti konkuruojančių interpretacijų legitimacijos problemos ir taip pagrįstas interpretacijas atskirti nuo nepagrįstų. Straipsnyje siekiama pagrįsti dvi tezes. Pirma, tarp Nietzsche’s ir Gadamerio pozicijų esama skirtumų ir bandymai redukuoti Nietzsche’s „perspektyvizmą“ į Gadamerio filosofinę hermeneutiką yra nepagrįsti. Antra, prasmės dogmatizmo (siekio turėti vienintelę „objektyvią“ prasmę ar pirminį signifikatą) ir reliatyvizmo (visos be išimties interpretacijos yra vienodai pagrįstos ir nenurodo į realią, faktinę dalykų padėtį) problema Gadamerio hermeneutikoje gali būti išspręsta pasitelkus Husserlio fenomenologijos nuostatą, nusakančią būdą, kaip mes pažįstame kokio nors „dalyko“ kaip „daikto savaime“ prasmę skirtinguose „profiliuose“. Tačiau Nietzsche’s „perspektyvizmas“, kritikuojantis prasmės dogmatizmą, problemos neišsprendžia ir nuslysta į kitą kraštutinumą – reliatyvizmą
DESCARTES ’O AR RYLE ’O MITAS ?
Get PDFIn this paper, we treat Ryle’s The Concept of Mind as a polemical work. The main question is as follows. On what grounds does Ryle associate “an intellectual tendency” he criticizes with historical Descartes? We defend the following thesis: “the Myth of Descartes” is a rhetorical construction that does not reflect the main aspects of Descartes’ dualism. Two conclusions are drawn. First, without providing clear criteria for analysis, Ryle tries to give his work a systematic character through rhetorical means. Secondly, the contrasts between Meditations and “the Myth of Descartes” reveal that Ryle fails to give due reflection to his relationship with the philosophical tradition.Straipsnyje Ryle’o „Sąmonės samprata“ traktuojama kaip poleminis veikalas. Keliamas klausimas, kokiu pagrindu jame kritikuojama „intelektualinė tendencija“ yra siejama su istoriniu Descartes’u. Ginama tezė, kad „Descartes’o mitas“ – tai retorinė konstrukcija, neatspindinti svarbių Descartes’o dualizmo aspektų. Daromos dvi išvados. Pirma, neduodamas aiškių analizės kriterijų, Ryle’as mėgina suteikti savo veikalui sistemiškumo pobūdį būtent retorinėmis priemonėmis. Antra, „Meditacijų“ ir „Descartes’o mito“ kontrastai atskleidžia, kad santykis su filosofine tradicija nėra Ryle’o pakankamai reflektuotas
DEKARTIŠKI SEMANTINIO NATŪRALIZMO BRUOŽAI
Get PDFThe paper analyses theoretical presuppositions of the predominant form of semantic naturalism in contemporary analytic philosophy. The aim is to show that irrespective of the fact that the doctrine of semantic naturalism is grounded in ontological and epistemological naturalism, and is developed on the basis of semantic externalism, this conception of foundational semantics rests on internalist premises, and therefore should be construed as Cartesian. Theories and their interrelations that are assumed by semantic naturalism are explicated by relying on the tripartite interpretation of “the problem of intentionality”. The Cartesian aspects of the assumed theories – and thus of the form of semantic naturalism that is analysed – are then specified in the context of Hilary Putnam’s version of semantic externalism.Straipsnyje analizuojamos semantinio natūralizmo formos, vyraujančios šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje, teorinės prielaidos. Siekiama parodyti, kad nors semantinis natūralizmas paprastai yra grindžiamas ontologinio bei epistemologinio natūralizmo idėjomis ir vystomas semantinio eksternalizmo pagrindu, ši fundamentinės semantikos koncepcija suponuoja internalistines prielaidas ir dėl to turėtų būti vertinama kaip dekartiška. Pasiremiant trinare „intencionalumo problemos“ interpretacija, įvardijamos semantinio natūralizmo suponuojamos teorijos bei jų sąsajos. Dekartiški suponuojamų teorijų – taigi ir analizuojamos semantinio natūralizmo formos – aspektai atskleidžiami nagrinėjant Hilary Putnamo semantinio eksternalizmo versiją
KONSTRUKTYVUSIS EMPIRIZMAS BE EPISTEMINĖS BENDRUOMENĖS
No full textConstructive empiricism (CE), a widely debated anti-realist philosophy of science by Bas van Fraassen, offers a philosophical interpretation of scientific practice. The agent of the scientific practice, according to CE, is what Bas van Fraassen himself calls the “epistemic community”. However, William Seager argued that by appealing to the epistemic community constructive empiricists warrant scientists’belief in unobservables. Moreover, Simone Bahrenberg et al. maintained that if what is observable is defined in terms of whom a particular epistemic community consists of, then observability cannot be an objective property, while CE needs observability to be objective. In this paper, based on four thought experiments, I consider a special hypothetical case of the epistemic community consisting of only one person and notice that in this hypothetical case the objections by Seager and Bahrenberg et al. dissolve: Seager’s requirement to treat the reports of other members of epistemic community as an evidence for the epistemic belief collapses; and, contra Bahrenberg et al., observability for a single person is unproblematically objective in CE. Based on this observation I argue that constructive empiricists would be better off reformulating their main thesis in terms of a single cognitive agent (person, scientist), because (i) this would not only allow CE to render all the objections appealing to the concept of epistemic community ineffectual once and for all, but also (ii) using the proposed modification constructive empiricists could straightforwardly account for some cases of possible scientific practice, for which their original thesis cannot account in an obvious manner. The above change in the policy of CE (iii) would still allow to retain the key features of the empiricist position—the observable/unobservable distinction, the distinction between acceptance and belief, the principles of epistemic modesty and the principle of scientific rationality—at least on an equal footing to the original thesis by van Fraassen.Konstruktyvusis empirizmas (KE), plačiai nagrinėta ir nagrinėjama Baso van Fraasseno antirealistinė mokslo koncepcija, siūlo filosofinę mokslo praktikos interpretaciją. KE filosofijoje mokslo praktikos subjektas yra, kaip nurodo pats van Fraassenas, vadinamoji episteminė bendruomenė. Tačiau Williamas Seageris prieštarauja, kad jeigu KE šalininkai remiasi episteminės bendruomenės sąvoka, tai KE filosofija neišvengiamai numato, jog mokslininkai tiki nestebimaisiais esiniais. Maža to, Simone Bahrenberg ir kt. teigia, kad nuo to, iš ko sudaryta episteminė bendruomenė, priklauso, kurie esiniai yra stebimieji, todėl stebimumas negali būti objektyvi savybė, o KE laikosi nuostatos, kad stebimumas yra objektyvi savybė. Straipsnyje, remiantis keturiais mintiniais eksperimentais, aptariamas atskiras hipotetinis episteminės bendruomenės, kurioje tėra vienas asmuo, atvejis ir teigiama, kad šiuo hipotetiniu atveju Seagerio bei Bahrenberg ir kt. kontrargumentai nepagrįsti: Seagerio reikalavimas kitų episteminės bendruomenės narių liudijimus laikyti episteminius įsitikinimus grindžiančiais duomenimis tiesiog neveikia; o, contra Bahrenberg ir kt., tai, kas stebima vienam asmeniui, KE filosofijoje yra neproblemiškai objektyvu. Remiantis šia įžvalga teigiama, kad konstruktyvusis empirizmas būtų stipresnė filosofinė pozicija, jeigu performuluotų savo tezę taip, lyg ši aprašytų vieną pažįstantįjį subjektą (asmenį, mokslininką), nes i) taip ne tik kartą ir visiems laikams atremtų visus episteminės bendruomenės sąvoka besikliaujančius prieštaravimus, bet ir ii) šiuo pakeitimu tiesiogiai atsižvelgtų į kai kuriuos mokslo praktikos atvejus, į kuriuos nemodifikuota KE tezė taip akivaizdžiai atsižvelgti negali. Siūlomas KE nuostatos pakeitimas iii) išlaiko pagrindinius KE pozicijos aspektus, − skirtį tarp stebimųjų ir nestebimųjų esinių, skirtį tarp priėmimo ir įsitikinimo, episteminės ekonomijos principą ir mokslo racionalumo principą, − bent tiek pat pagrįstus, kiek ir naudojant originaliąją van Fraasseno tezę