Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Kaip laisvas apsisprendimas dera su malonės dovanomis, dieviškuoju išankstiniu žinojimu bei numatymu, lemtimi ir pasmerkimu (ištrauka). Vertimas ir komentarai Živilės Pabijutaitės
No full text[text in Lithuanian]
Translated from: Luis de Molina, 1876. Concordia liberi arbitrii cum gratiae donis, divina praescientia, providentia, praedestinatione et reprobatione ad nonnullos primae partis Divi Thomae articulos, ed. Johannes Rabeneck. Oniae: Collegium Maximum, 286–291, 315–318.[tekstas lietuvių kalba
Nuo spontaniško patyrimo iki kosmo: Arne’s Næsso fenomenologija
No full text[full article, abstract in English; only abstract in Lithuanian]
The aim of this paper is to focus on Arne Nass’s phenomenological method and some of its anthropological and cosmological implications. Nass’s Ecology, Community and Lifestyle, in fact, can be fruitfully read as an example of phenomenological inquiry, in which the notion of “spontaneous experience” plays a fundamental role. This method leads Nass to develop a “relational ontology,” in which the “ecological self” is seen as a “relational junction within the total field.” In addition, I show how Tymieniecka’s philosophical thought can offer us the proper eco-phenomenological perspective to better understand Nass’s Ecosophy T.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje analizuojamas Arne’s Næsso fenomenologinis metodas ir jo reikšmė sprendžiant antropologinius ir kosmologinius klausimus. Næsso Ekologija, bendruomenė ir gyvenimo būdas analizuojamas kaip fenomenologinio tyrimo pavyzdys, kuriame „spontaniško patyrimo“ sąvoka atlieka fundamentalų vaidmenį. Fenomenologinio metodo taikymas interpretuojant aplinkosaugos problemas padėjo norvegų filosofui išplėtoti „reliacinę ontologiją“, kuri į „ekologinę savastį“ (ecological self) žvelgia kaip į „reliacinę sąmazgą aplinkos visovėje“ (relational junction within the total field). Be to, parodau, kaip A.-T. Tymienieckos knygoje Žemės aistros atveriama ekofenomenologinė perspektyva padeda mums geriau suprasti Næsso T ekosofiją
G. Simondon’o ontogenezės teorija: tarp organizmo ir techninio objekto
Get PDF[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
The essay analyses Gilbert Simondon’s theory of ontogenesis, which describes being in terms of becoming or genesis. Simondon argues that philosophy should analyse not substantial, complete and self-identical individuals but the processes of individuation. Thus Simondon creates a universal theory of individuation, which is understood as a shift from the pre-individual state to the process of creating an individual, which becomes the starting point for a new process of individuation. For Simondon ontology is based not on identity but on disparity and difference that force individuals to undergo qualitative change. Thus the theory of individuation becomes a universal methodology, which enables comparison between physical, biological, psychosocial and technical individuations. In this sense Simondon’s theory of individuation or ontogenesis can be interpreted as a materialist methodology, which allows for comparison of organic and inorganic, human and non-human individuals.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama Gilbert’o Simondon’o ontogenezės teorija, kuria siekiama tyrinėti būties tapsmą, arba genezę. Simondon’as teigia, jog filosofija turi analizuoti ne substancinius, išbaigtus ir sau tapačius individus, bet individuacijos procesus. Taip Simondon’as sukuria universalią individuacijos teoriją, kurią suvokia kaip perėjimą nuo ikiindividualios būklės prie individą sukuriančio individuacijos proceso, kuris savo ruožtu tampa naujos individuacijos pradžia. Galima teigti, jog Simondon’as ontologijos pagrindu laiko ne tapatybę, bet neatitikimą ir skirtumą, kurie verčia individus pereiti į naują egzistencijos fazę ar lygmenį. Taip individuacijos teorija tampa universalia metodologija, leidžiančia palyginti fizinius, biologinius, psichinius ir techninius individuacijos procesus. Simondon’o sukurta individuacijos,arba ontogenezės, teorija laikytina materialistine metodologija, kuri pagrindžia sąsajas tarp organinių ir neorganinių, žmogiškų ir nežmogiškų individų
Ydingo rato aporijos pradedant naują politinę tvarką: H. Arendt minčių apie politiškumo pamatus tyrimas
No full text[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
Modern revolution as the beginning of founding a new political order has to confront the vicious circle inhered in all beginnings: in so far as it is the beginning, where does its principle come from? Or, if there is no principle, how could the beginning establish one? Set in the context of modern political experience, the aporia is equal to the problem of how modern politics to be self-grounded or how to reestablish political authority in modernity? By an exploration into the relevant writings of Hannah Arendt, the article tries to investigate the vicious circle of beginning and principle in the political realm, and to point out that Arendt has told a story about the mutual generating of beginning and principle, turning the so-called vicious circle into a hermeneutic circle, in which those implicit principles become explicit through the performance of founding actions.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Modernioji revoliucija, kurianti naują politinę tvarką, patenka į ydingąjį ratą, būdingą bet kuriai pradžiai: jeigu tai yra pradžia, tai iš ko kyla jos principas? Arba, jei principo nėra, kaip pradžia gali jį įsteigti? Šiuolaikinės politinės patirties kontekste ši aporija yra lygiareikšmė problemai, kaip modernioji politika gali save pagrįsti arba kaip perkurti politinę valdžią modernybėje? Straipsnyje nagrinėjami Hannah’os Arendt kūriniai ta tema ir siekiama ištirti pradžios ir principo politinėje plotmėje ydingąjį ratą. Teigiama, kad Arendt pasiūlė istoriją apie pradžios ir principo abipusį kūrimą, taigi vadinamąjį ydingąjį ratą pavertė hermeneutiniu ratu, kuriame steigties performatyvumas implicitiškus principus padaro eksplicitiškus
Pirmasis Kanto „Fakultetų ginčo“ lenkiškas vertimas Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose
No full text[full article, abstract in English; only abstract in Lithuanian]
The collection of Vilnius University Library contains an incomplete, anonymous manuscript of a Polish translation of The Contest of the Faculties by Immanuel Kant. Numerous features of the manuscript (terminology, syntax and handwriting) confirm that it is a fragment of the lost translation by Józef Władysław Bychowiec, one of the most important popularisers of Immanuel Kant’s philosophy in Poland and Lithuania at the beginning of the 19th century. The manuscript is the earliest known work by Bychowiec, probably completed during his philosophical studies in Königsberg.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose saugomas nebaigtas, anoniminis Immanuelio Kanto „Fakultetų ginčo“ vertimo į lenkų kalbą rankraštis. Daugybė rankraščio ypatumų (terminologija, sintaksė ir rašysena) patvirtina, jog tai Józefo Władysławo Bychowieco, vieno svarbiausių XIX a. pradžios Kanto filosofijos populiarintojų Lenkijoje ir Lietuvoje, neišlikusio vertimo fragmentas. Rankraštis yra anksčiausias žinomas Bychowieco darbas, veikiausiai atliktas jo filosofijos studijų Karaliaučiuje metu
Dalyvavimo (methexis) problema Platono dialoguose Parmenidas ir Didysis Hipijas
Get PDF[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
The paper deals with the Platonic doctrine of participation (methexis) as it is presented in Plato’s dialogues Parmenides and Greater Hippias. It is argued that even though the dialogues have different themes and contexts, the arguments they contain regarding the methexis doctrine point to the connection of the problem with the Divided Line analogy in Plato’s Republic, and, more specifically, to the subdivision of dianoia and reasoning that proceeds to its conclusions with the help of images. The main thesis of the paper is that in these dialogues Plato meant to show that on the level of dianoia the methexis relation between Forms and particulars will always remain problematic because of the reliance on images necessary in this stage of reasoning.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjama dalyvavimo (methexis) problema Platono dialoguose Parmenidas ir Didysis Hipijas. Parodoma, kad juose aprašyti argumentai, susiję su dalyvavimo problema, nurodo į šios problemos sąryšius su padalintos linijos analogija, aprašyta Platono Valstybėje. Ši analogija išryškina methexis problemos esmę – dalyvavimas kaip santykis tarp jusliškai suvokiamų atskirybių bei amžinų ir nekintančių eidų problemiškas tampa tik tuomet, kai nagrinėjamas tarpiško pažinimo (dianoia) plotmėje, t. y. samprotavimu, kuris išvadas pasiekia padedamas vaizdinių. Straipsnyje mėginama įrodyti, kad šiuose dialoguose dalyvavimo problema Platono sąmoningai nagrinėjama būtent per tarpiško pažinimo prizmę norint parodyti, kad bet koks bandymas mąstyti eidus per vaizdinius visuomet susidurs su neįveikiamais sunkumais ir paradoksais
Hume’o giljotina ir teisinis pozityvizmas
Get PDF[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
This article analyses the impact of Hume’s guillotine – thesis that there is a distinction between “is and “ought” statements – to the philosophy of legal positivism. Theories of legal positivism emphasize that law is a social phenomenon and that it could be defined and fully explained only by referring to social facts. Accordingly, the analysis of law should limit itself only to descriptive statements. Otherwise, the usage of normative reasoning leads to the conceptual mistakes. In other words, from claims which laws are the most appropriate ones, it cannot be deduced that these laws should be valid. Therefore, the acceptance of Hume’s guillotine was one of the crucial factors during the development of the main premises of legal positivism. In this article it is aimed to prove that legal positivism encounters theoretical contradictions while seeking to explain the normativity of law, which in that Hume’s guillotine can be applied to legal positivism itself.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama Hume’o giljotinos – tezės, jog iš fakto teiginių negali būti išvedami normatyviniai teiginiai, – įtaka teisinio pozityvizmo filosofijai. Teisinio pozityvizmo teorijos pabrėžia, jog teisė yra socialinėmis konvencijomis pagrįstas reiškinys, apibrėžiamas ir paaiškinamas remiantis vien socialiniais faktais. Todėl teisės analizė turi apsiriboti deskriptyviais teiginiais, o rėmimasis normatyviniais argumentais lemia samprotavimo klaidas. Pavyzdžiui, kaip nurodoma teisinio pozityvizmo teorijose, iš samprotavimų, koks teisinis reguliavimas yra pats tinkamiausias, negalima dedukuoti, jog jis turėtų būti privalomas. Todėl rėmimasis Hume’o giljotina buvo vienas iš svarbiausių veiksnių formuojantis pamatinėms teisinio pozityvizmo nuostatoms. Straipsnyje siekiama pagrįsti, jog vis dėlto teisinis pozityvizmas, siekdamas paaiškinti teisės normatyvumą, susiduria su teoriniais prieštaravimais, kurie lemia, jog Hume’o giljotina gali būti pritaikoma ir pačioms teisinio pozityvizmo nuostatoms
Pranešimas Humanitarinių mokslų fakulteto tarybai
No full text[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba]
Apie p. J. Donskio veikalą: Die Erkenntnis des Fremdseelischen. Versuch der Erkenntnis des Fremdseelischen auf allgemein erkenntnistheorischer Grundlage
Kanto europinio kolonizmo kritika: šiuolaikinė kosmopolitinės teisės teorija
No full text[full article, abstract in English; only abstract in Lithuanian]
This paper tackles Kant’s juridical arguments for criticizing European colonialist practices, taking into account some recent accounts of this issue given by Kant scholars as Ripstein, Cavallar, Flikschuh, Stilz and Vanhaute. First, I focus on Kant’s grounding of cosmopolitan union as a juridical requirement stemming of the systematic character of the rational doctrine of right. Second, I pay attention to Kant’s remarks about how the European nations ought to establish commercial relations with other nations in the world and how they should approach non-state people. I draw the conclusion that Kant’s juridical-political writings should be consider as a forerunning corpus for furthering an anti-colonialist mind in the European philosophy of Enlightenment.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Šiame straipsnyje nagrinėjami Immanuelio Kanto juridiniai argumentai prieš Europos kolonijinę praktiką, atsižvelgiant į kai kuriuos pastarojo meto aiškinimus, kuriuos pateikia tokie Kanto tyrinėtojai kaip Arthuras Ripsteinas, George’as Cavallaras, Katrin Flikschuh, Anna Stilz ir Liesbet Vanhaute. Pirma, susitelkiama į Kanto kosmopolitinės sąjungos pagrindimą kaip teisinį reikalavimą, kylantį iš racionalios teisės doktrinos sisteminio pobūdžio. Antra, atkreipiamas dėmesys į Kanto pastabas, kaip Europos tautos turėtų užmegzti komercinius santykius su kitomis pasaulio tautomis ir kaip jos turėtų elgtis su savo valstybės neturinčiomis tautomis. Daroma išvada, kad Kanto teisiniai ir politiniai raštai turėtų būti laikomi antikolonistinės minties Europos Apšvietos filosofijoje pirmtakais
Apie tariamą ryšį tarp Aristotelio metafizikos ir logikos
No full text[full article, abstract in English; only abstract in Lithuanian]
This paper investigates a particular strategy for establishing the deep connection between metaphysics and logic using Aristotle’s principle of non-contradiction and the theory of predication. The decisive move, according to this strategy, is to formulate and interpret the said principle as a metaphysical (or ontological) principle. In this paper, it is argued that: (1) despite the strategy’s initial appeal, a successful argument still needs to be made in order to fully establish that metaphysics and logic are deeply connected, and (2) the theory of predication is more fundamental than the principle of non-contradiction. The main reason for (1) above is that the strategy is prone to a very powerful objection that Aristotle’s criterion of primary substance is inconsistent. The main reason for (2) above is that the principle of non-contradiction itself is best explained using the theory of predication. In addition, it is the theory of predication that does all the important explanatory work in the context of Aristotle’s philosophical theory.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje analizuojama konkreti strategija, naudojama pagrįsti giluminį ryšį tarp metafizikos ir logikos, pasitelkiant Aristotelio neprieštaravimo principą ir predikavimo teoriją. Kertinis judesys, pagal šią strategiją, yra formuluoti ir interpretuoti minėtą principą kaip metafizinį (ar ontologinį) principą. Šiame straipsnyje argumentuojama, kad 1) nepaisant pradinio tokios strategijos patrauklumo, vis dar trūksta sėkmingo argumento, kad būtų galutinai pagrįstas ryšys tarp metafizikos ir logikos, ir 2) predikavimo teorija yra fundamentalesnė nei neprieštaravimo principas.Teiginys (1) grindžiamas tuo, kad analizuojama strategija neatlaiko stipraus priekaišto, jog Aristotelio pirminės substancijos kriterijus yra prieštaringas. Teiginys (2) grindžiamas tuo, kad patį neprieštaravimo principą geriausia aiškinti pasitelkiant predikavimo teoriją. Be to, Aristotelio filosofinės teorijos kontekste būtent predikavimo teorija ir atlieka visą svarbų aiškinamąjį darbą