Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Klaidinantis M. Merleau - Ponty knygos vertimas
Get PDF[full article in Lithuanian][straipsnis lietuvių kalba
Apie Ozolą, filosofijos katedras ir tą laiką. Algimanto Jankausko pokalbis su Bronislovu Genzeliu
Get PDF[text in Lithuanian]Bronislovas Genzelis interviewed by Algimantas Jankauskas. Vilnius, March 3, 2018.Document: audiorecord (53 min.), privat collection of A. Jankauskas. Transcription: Lukas Strelnikovas.[tekstas lietuvių kalba
Rašant Vilniaus universiteto Filosofijos katedros istoriją
Get PDF[text in Lithuanian]
Review of:Kalenda, Č., 2018. Profesorius Eugenijus Meškauskas: asmenybė ir veikla. [Professor Eugenijus Meškauskas: Personality and Deeds, in Lithuanian], Vilnius: Margi raštai. –132 p. [4] iliustr. lap. –Summary in English. – Tiražas [150] egz. – ISBN 978-9986-09-486-9.[tekstas lietuvių kalba
Budistinė joginės percepcijos (yogipratyakṣa) apologija Indijoje
Get PDF[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
The article is dedicated to the analysis of the conception of yogic perception (yogipratyakṣa) in Indian Buddhist philosophy. By relying on the primary Buddhist Sanskrit sources and contemporary critical studies, the historically relevant questions are raised: how yogic perception has been treated in Indian Buddhist tradition, and especially in the texts by the eminent representatives of its Yogācāra-Vijñānavada logico-epistemological school (Diṅnāga, Dharmakīrti, Ratnakīrti)? Why was it recognised as a valid source of knowledge, and what role was it granted to in the general Buddhist epistemological scheme (pramāṇavada)? Combined – textological semantic, hermeneutical and comparative – methodologies are applied in the course of analysis. The following conclusion has been made: while representing a coherent empiricist and phenomenalist approach, Buddhism has supplemented the classical Indian system of valid means of knowledge with two more means, namely, with that of yogic perception and authoritative testimony (āpta). However, by acknowledging the validity of yogic perception the Buddhists agreed, that it does not ensure per se the cognition of the truth and should be verified by the other valid means of knowledge. Most important from the Buddhist perspective is that such extraordinary perception should correspond to Buddha’s experience and its conceptual description.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje analizuojama joginės, ar ypatingosios, percepcijos (yogipratyakṣa) prigimties samprata budistinėje Indijos filosofijoje. Remiantis pirminiais šios mokyklos sanskrito tekstais ir šiuolaikiniais kritiniais tyrimais siekiama atsakyti į klausimus: kaip joginė percepcija traktuojama indiškojo budizmo tradicijoje, ypač loginėje-epistemologinėje jogačaros-vidžnianavados mokykloje ir pagrindinių jos apologetų (Diṅnāga, Dharmakīrtis, Ratnakīrtis) tekstuose? Kodėl ji yra pripažįstama ir koks vaidmuo jai suteikiamas budistinėje pažinimo teorijoje (pramān ạ vada)? Kaip ši percepcija verifikuojama ir jos pažinimas validuojamas? Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daroma išvada, kad nuoseklų empirizmą ir fenomenalizmą postuluojanti budistinė vidžnianavados mokykla klasikinę Indijos pažinimo būdų sistemą (pramān ̣avada) papildo dar dviem: joginiu pažinimu (yogipratyakṣa) ir autoritetingu liudijimu (āpta). Tačiau pripažindami joginės percepcijos validumą budistai sutinka, kad joginis gebėjimas savaime dar negarantuoja tiesos pažinimo ir turėtų būti verifikuojamas kartu su kitomis pažinimo priemonėmis. Budistinėje perspektyvoje svarbiausia yra tai, kad joginė percepcija atitiktų Budhos patirtį ir konceptualią patyrimo deskripciją
Mokslo dėsnių normatyvumas (II): implicitiniai normatyvumo aspektai
No full text[full article, abstract in English; only abstract in Lithuanian]
In Normativity of Scientific Laws (I) (Mets 2018) explicit and implicit normativities were discerned and it was shown, following Joseph Rouse, that scientific laws implicitly harbour what Alchourrón and Bulygin imply to be the core of normativity. Here I develop this claim by discerning six aspects of implicit normativity in scientific laws: (1a) general and (1b) special conceptual normativity, concerning analytical thinking and special scientific terminologies; (2a) theoretical and (2b) material epistemic normativity, concerning mathematical and experimental accountability of the world; (3a) narrow and (3b) broad practical normativity, concerning technologies in both narrower and broader senses.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje „Mokslo dėsnių normatyvumas (I)“ buvo atskirtas implicitinis ir eksplicitinis normatyvumas ir remiantis Josephu Rouse’u buvo parodyta, kad mokslo dėsniuose glūdi tai, ką Carlosas Alchourrónas ir Eugenijus Bulyginas laiko normatyvo branduoliu. Šiame straipsnyje šis teiginys plėtojamas išskiriant šešis mokslo dėsnių implicitinio normatyvumo aspektus: (1a) bendrąjį ir (1b) specialųjį konceptualinį normatyvumą, susijusį su analitiniu mąstymu ir specialiomis mokslinėmis terminologijomis; (2a) teorinį ir (2b) materialinį episteminį normatyvumą, susijusį su matematiniu ir eksperimentiniu pasaulio apskaitomumu; (3a) siaurąjį ir (3b) platųjį praktinį normatyvumą, susijusį su technologijomis siauresne ir platesne reikšme
A. Badiou ankstyvoji subjekto teorija ir kovingo subjekto iškilimas
Get PDF[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
In the article, while differentiating between the resistance theories of Badiou, Deleuze, and Guattari, the attempt is made to emphasize Badiou’s critique of the theory of asubjective becoming and desire as well as his attempt to develop it into the dialectics between the insurgent students and what Deleuze and Guattari call the “missing people”. Badiou’s theory of the subject, based on the works of Hegel, Lenin and Mao, is regarded as a counterpoint to the theories of revolutionary desire. The revolutionary strategies of Lenin and Mao, based on Hegel’s philosophy, allow them to create the concepts of totality as the unity of the opposites, as the split One, as well as to determine the conflictual dialectical process that conditions the rise and existence of a revolutionary subject – party.
While relating the dialectical concepts of the above mentioned authors with Badiou’s concepts of scission, torsion and periodization, Badiou’s logic of the subject is explained. It allows revolutionary forces to constantly resist the institutional practices of placement, destroy stability and immerse into the new cycles of struggle instead of undergoing the process of recuperation and return to the system. The above mentioned concepts meaningfully supplement the vocabulary of social movements and minor politics. Allowing them to spread beyond their comfort zones and to aim at what for them is still a “noumenon”: the sphere of everyday strugglesfor dignity and survival. We, not the “missing people”, have to be the protagonists of such struggles.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Šiame straipsnyje nušviečiamos ankstyvojo Alaino Badiou filosofinės kūrybos laikotarpio politinės sampratos, siejant jas su jo formavimuisi reikšmingų filosofų, politinių teoretikų ir praktikų – Hegelio, Lenino ir Mao Dzedongo – veikalų interpretacijomis. Šių autorių suformuluotos ir politiniais veiksmais patvirtintos idėjos Badiou leidžia, viena vertus, kritikuoti kitų poststruktūralizmo teoretikų, pirmiausia – Deleuze’o ir Guattari, kuriamas pasipriešinimo šiuolaikinei galiai teorijas, kita vertus – pagrįsti savitą subjekto sampratą, iš dalies lėmusią šiuolaikinio politinio subjekto studijų atgimimą ir suklestėjimą paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Keliama hipotezė, kad teorinė veikla ir politinė patirtis Badiou leidžia kurti originalią besipriešinančio subjekto figūrą, kritišką ne tik galios, bet ir kai kurių pasipriešinimo jai strategijų atžvilgiu
Machiavelli’o Valdovas: dorybių galvosūkis
Get PDF[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
The article deals with the attitude of Nicollò Machiavelli towards virtues and its political meaning explained in his famous work The Prince. Philosopher discusses the meaning of virtues in different stages of his reasoning. He makes partial conclusions at each stage and leads to the final conclusion, which states that virtues are harmful for the prince, while the deceptive appearance of virtues is most useful. The context of classical political philosophy allows to demonstrate that Machiavelli’s proposal to use deception of virtues equates to a perfect injustice. It can be concluded that Machiavelli breaks radically with the Platonic tradition of political philosophy and starts creating a new tradition on the grounds of ideas of ancient sophists about human nature and politics.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojamas Nicollò Machiavelli’o veikale „Valdovas“ išsakytas daugiaprasmis požiūris į dorybes ir jų reikšmę politikoje. Žymusis Renesanso mąstytojas dorybių reikšmę aptaria pateikdamas skirtingas samprotavimo pakopas. Kiekvienoje iš jų jis formuluoja vis radikalesnes tarpines išvadas, nuosekliai vesdamas prie galutinės išvados apie tai, kad valdovui dorybės yra kenksmingos, o naudingiausia yra jų regimybė. Pasitelkiant klasikinės politinės filosofijos atstovus siekiama įrodyti, jog Machiavelli’o pasiūlytas labiausiai naujam valdovui priderantis dorybių regimybės kūrimo kelias prilygsta tobulam neteisingumui. Todėl galima daryti išvadą, kad Machiavelli savo veikale „Valdovas“ išreiškia radikalų atsiribojimą nuo visos platoniškosios politinės filosofijos tradicijos ir pradeda kurti naują tradiciją ant senųjų sofistinių idėjų apie žmogaus ir politikos prigimtį pagrindų
Aristoteliškas pharmakonas modernybės negandoms
Get PDF[full article in Lithuanian][straipsnis lietuvių kalba