Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
E. Husserlio egologinės sąmonės sampratos kritika E. Voegelino darbuose
Get PDF[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
Nowhere in his works did Eric Voegelin connect in a more detailed way his critique of Husserl’s phenomenology to his later developed political philosophy. To fill this gap, the article deals with the critique of Husserl’s notion of egological consciousness in Voegelin’s collection of essays Anamnesis, as well as with the significance of this critique for Voegelin’s mature political philosophy, best represented by the “New Science of Politics” project. Based on this analysis, it is claimed that the realisation of the limitation of egological consciousness’ contexts, and transcending this limitation meant in Voegelin’s philosophy a fundamental precondition for the restoration of the classical political science. Experiences having non-objective, nonintentional (in the Husserlian sense) structure, as well as their explication in Voegelin’s political philosophy was the source for the principles ensuring stable social and political order, at the same time providing opportunity to overcome the so called “value demonism” in social sciences.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Nė viename iš savo darbų E. Voegelinas nėra detaliau susiejęs savo Husserlio fenomenologijos kritikos su vėliau išplėtota politine filosofija. Siekiant užpildyti šią spragą, straipsnyje aptariama Husserlio egologinės sąmonės koncepcijos kritika Voegelino esė rinkinyje „Anamnesis“ ir šios kritikos reikšmė jo brandžiajai politinei filosofijai, kurią geriausiai reprezentuoja „Naujojo politikos mokslo“ projektas. Remiantis šia analize teigiama, kad egologinės sąmonės kontekstų ribotumo įsisąmoninimas ir šio ribotumo peržengimas Voegelino filosofijoje reiškė pamatinę racionalaus klasikinio politikos mokslo sugrąžinimo sąlygą. Ne-objektinę, ne intencionalią (huserliškąja prasme) struktūrą turinčios patirtys ir jų eksplikacija Voegelino politinėje filosofijoje buvo tvarią visuomeninę ir politinę tvarką laiduojančių principų šaltinis, tuo pat metu suteikiantis galimybę įveikti vadinamąjį „vertybinį demonizmą“ socialiniuose moksluose
Formalizmas ir fenomenologija V. Sezemano estetikoje
Get PDF[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
The purpose of this article is to analyze the connection between formalism and phenomenology in Vasily Seseman’s aesthetics. In the articles “Aesthetic Evaluation in the History of Art” (1922), “The Nature of Poetic Image” (1925), “Art and Culture” (1927), Seseman discusses the formalist concept of art. However, the most complete critique of the formalist conception of art is revealed in Aesthetics (1970). In this book, he presented the most comprehensive conception of aesthetic structure. In this paper, I firstly analyze the most important features of the formalist history of art, and then I explore how Seseman transforms the concept of artistic form into a conception of aesthetic structure. I argue that formalistic analysis of art transforms the concept of artistic form into a style. This style is nothing less than the experience of being in the world. Seseman abandons the dualistic separation of sensory material and intelligible form, and instead offers the concept of aesthetic structure. He reveals the relationship between the sensory structure of an aesthetic object and the perceiving subject. Aesthetic value can be revealed as meaningful only with the participation of a subject and with the necessary contemplative attitude. Analysis of art must cover not only individual structures of the object, but also the phenomenological analysis of perception. The combination of formalism and phenomenology is a peculiar characteristic of Seseman’s aesthetics. The structural analysis reveals the systematic coherence among the artistic creator, work of art, and its perceiver.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnio tikslas – atskleisti formalizmo ir fenomenologijos sąryšius Vosyliaus Sezemano estetikoje. Sezemanas estetikai skirtuose straipsniuose „Estetinis vertinimas meno istorijoje“ (1922), „Poetinio vaizdo prigimtis“ (1925), „Menas ir kultūra“ (1927) polemizavo su formalistine meno samprata. Tačiau išsamiausiai formalistinės meno sampratos kritika yra atskleista „Estetikoje“ (1970), nuodugniai pristatant estetinės struktūros sampratą. Šiame straipsnyje autorius pirmiausia analizuoja svarbiausius formalistinės meno istorijos bruožus, o tada nagrinėja, kaip Sezemanas meninės formos konceptą transformuoja į estetinės struktūros sampratą. Formalistinė meno analizė atveda nuo grynai autonomiškos formos prie stiliaus, kuris yra siejamas su bendruomenišku buvimu pasaulyje. Regimo vaizdo aspektų analizė parodo, kad regimumas turi būti susietas su regėjimu ir jo nuostatomis. Sezemanas atsisako dualistinės juslinės medžiagos ir inteligibilios formos perskyros ir vietoj jos siūlo estetinės struktūros sampratą. Jis atskleidžia juslinės estetinio objekto struktūros sąryšį su patiriančiuoju subjektu. Estetinė vertybė gali būti atveriama kaip reikšminga tik dalyvaujant subjektui ir turint reikiamą kontempliatyvią nuostatą. Meno analizė turi apimti ne tik individualią objekto išraiškos struktūrų, bet ir suvokimo ir jo nuostatų fenomenologinę analizę. Formalizmo ir fenomenologijos derinys būdingas visiems Sezemano estetikos lygmenims. Struktūrinė analizė atskleidžia meno kūrėjo, meno kūrinio ir meno suvokėjo sisteminį sąryšingumą
Fenomenologinis Vosyliaus Sezemano filosofijos perskaitymas
Get PDF[text in Lithuanian]
Review of:Dalius Jonkus. Vosyliaus Sezemano filosofija: savęs pažinimo ir estetinės patirties fenomenologija. [Philosophy of Vasily Sesemann: Phenomenology of Self-Awareness and Aestetic Experience], in Lithuanian. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Versus Aureus. Summary in English. -- 192 p. ISBN 9786094671869[tekstas lietuvių kalba
Grynoji ir dialoginė fenomenologija
Get PDF[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
The article strives to show why one needs to discard the common conception of phenomenology, according to which phenomenology is a peculiar form of reflection that is grounded in the first-person point of view. Rather, an investigation can be identified as phenomenological in the Husserlian sense of the term if, and only if, it is based on three fundamental phenomenological principles, viz., epoché, phenomenological reduction and eidetic variation. These principles must be conceived as three irreplaceable phenomenological principles that make up the basis of pure phenomenology. These three principles are necessary, yet they are not sufficient: they must be supplemented with the principle of factual variation. The article argues that the incorporation of the principle of factual variation into the field of phenomenological research transforms pure phenomenology into dialogical phenomenology.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje siekiama parodyti, kodėl reikia atmesti populiarią fenomenologijos sampratą, pagal kurią fenomenologija yra pirmąja asmens perspektyva paremta refleksija. Straipsnyje argumentuojama, kad tyrinėjimas gali būti įvardijamas kaip fenomenologinis huserliškąja prasme, jeigu ir tik jeigu jis yra paremtas trimis pamatiniais fenomenologiniais principais – epoché, fenomenologine redukcija ir eidetine variacija – suprantant juos kaip nepakeičiamus fenomenologinius principus, sudarančius grynosios fenomenologijos pamatą. Šie trys fenomenologiniai principai yra būtini, bet nepakankami: jie turi būti papildyti faktinės variacijos principu. Straipsnyje pristatoma pozicija, kad faktinės variacijos inkorporavimas į fenomenologinių tyrinėjimų lauką transformuoja grynąją fenomenologiją į dialoginę fenomenologiją
Kasdienybė kaip klasikinės filosofijos paraštinis fenomenas
Get PDF[abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
The article deals with the relationship between philosophy and the everyday in the classical paradigm. The separation between philosophy and the everyday, embedded in the story of Thales and a servant, is transposed into the discourse of ontology and gnoseology. Plato’s cave allegory is interpreted as ontological, and Descartes’s theory as gnoseological way of transcendence and elimination of the everyday life. The article argues that under the domination of classical paradigm the everyday is treated as an obstacle to the achievement of philosophical knowledge. That is why contemporary philosophy, which rehabilitates the everyday, seeks to diversify the unified concept of everyday life and to show that everyday life is a multi-faceted entity in which different powers of the everyday can coexist.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama, kaip filosofijos ir kasdienybės santykis buvo interpretuojamas klasikinės filosofijos paradigmoje. Talio ir tarnaitės istorijoje įtvirtinta perskyra tarp filosofijos ir kasdienybės perkeliama į ontologijos ir gnoseologijos diskursą. Platono olos alegorija interpretuojama kaip ontologinis, o Descartes’o teorija kaip gnoseologinis kasdienybės transcendavimo ir suspendavimo būdas. Straipsnyje argumentuojama, kad dominuojančioje klasikinėje paradigmoje kasdienybė traktuojama kaip kliūtis filosofiniam pažinimui pasiekti. Būtent todėl kasdienybę reabilituojanti šiuolaikinė filosofija siekia diversifikuoti unifikuotą kasdienybės sampratą ir parodyti, kad kasdienybė – tai įvairialypis darinys,kuriame gali koegzistuoti skirtingos kasdienybės galios
Pagrindas, išvados pagrindimas ir pagrindo neperdavimo atvejai
No full text[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
Fred Dretske motivates his denial of epistemic closure by way of the thought that the warrant for the premises of a valid argument need not transfer (or ‘transmit’) to the argument’s conclusion. The failure-of-transfer-of-warrant (FTW) strategy has also been used by advocates of epistemic closure as a foil to Michael McKinsey’s argument against the compatibility of first person authority and semantic externalism, and also to illuminate, more generally, why certain valid arguments appear ill-suited for the purpose of establishing their conclusions. This paper takes re-examines some of the central attempts to explain transmission-failure, and a central line of objection to the strategy from Begging-the-Question theorists. The ultimate goal of this paper is to promote a decidedly Dretskean explanation of the unpersuasiveness of the said arguments.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Fredas Dretske savo episteminio uždarumo (epistemic closure) atmetimą grindžia tuo, kad pagrįsto samprotavimo pagrindas (warrant) neprivalo pereiti (arba būti „perduotas“) samprotavimo išvadai. Pagrindo neperdavimo (failure of transfer of warrant) strategiją taip pat naudojo episteminio uždarumo šalininkai kaip apsaugą nuo Michaelo McKinsey’io argumento prieš pirmojo asmens autoriteto suderinamumą su semantiniu eksternalizmu, taip pat kaip bendresnį paaiškinimą, kodėl tam tikri pagrįsti samprotavimai atrodo neįtikinamai jų išvadų pagrįstumo požiūriu. Šiame straipsnyje naujai nagrinėjami kai kurie svarbiausi mėginimai paaiškinti pagrindo neperdavimo atvejus ir pagrindinė kontrargumentavimo strategija atsakant teoretikams, įžvelgiantiems ydingą ratą. Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra apginti dretskišką minėtų samprotavimų neįtikinamumo paaiškinimą
Armstrongo dėsnio ir priežastingumo teorija – tereikia ją tinkamai skaityti
No full text[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
Armstrong’s theory of laws and causation may be articulated as something like the following, which we may refer to as the received view: “Laws are intrinsic higher-order relations of ensuring (necessitation) between properties. The instantiation of laws is identical with singular causation. This identity is a posteriori.” Opponents and advocates of this view, believe that it may fairly and correctly be attributed to Armstrong. I do not deny it; instead I seek to reconsider the received view, specifically by treating it as a part of Armstrong’s metaphysics. The main features that should concern us are truthmaker theory and the formal account of the constitutive parts of states of affairs. I also discuss Bird’s ultimate argument against Armstrong and show how its impact is weakened by this proper reading.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Dėsnio ir priežastinio sąryšio standartinės sampratos gynėjai ir oponentai sutaria, kad šią sampratą teisinga yra priskirti Davidui M. Armstrongui. Iš esmės pritardamas įprastam požiūriui, šiame straipsnyje siūlau naujai pažvelgti į Armstrongo dėsnio ir priežastingumo teoriją traktuojant ją kaip Armstrongo metafizikos dalį. Labiausiai mums turėtų rūpėti verifikatorių teorija ir formalus dalykų padėtį sudarančių elementų aiškinimas. Taip kontekstualizuodamas standartinį požiūrį – matydamas jį kaip neatsiejamą nuo Armstrongo metafizikos kaip visumos, aš naujai interpretuoju jo dėsnio ir priežastingumo teoriją. Aš teigiu, kad tokia prieiga būtina norint neklaidžioti klystkeliais ir adekvačiai suprasti standartinį požiūrį. Straipsnio pabaigoje parodau, kaip būtent tokios prieigos taikymas saugo Armstrongo teoriją nuo lemtingojo A. Birdo kontrargumento
Filosofinės literatūros leidyba: reikėjo nuolat bandyti ribas ir stumtis vis toliau ir toliau. Aurimo Šukio pokalbis su Antanu Rybeliu
Get PDF[text in Lithuanian]
Antanas Rybelis interviewed by Aurimas Šukys.Vilnius, March 20, 2009.Document: audiorecord (92 min.), privat collection of A. Šukys.Excerpt from the interview. Authorised by A. Rybelis (November 2018).[tekstas lietuvių kalba
Apsipranti. Bet įtampa buvo. Valdemaro Klumbio pokalbis su Ipolitu Ledu
Get PDF[text in Lithuanian]
Ipolitas Ledas interviewed by Valdemaras Klumbys. Vilnius, October 1, 2002.Editing and Commentaries by Valdemaras Klumbys.Document: audiorecord (160 min.), privat collection of V. Klumbys.[tekstas lietuvių kalba