Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Subjektas ir tikrovė: etinės A. Badiou filosofijos implikacijos
Get PDFAlain Badiou’s theory of ethics of the subject implies that the individual interpellation of the symbolic plane could be secondary to the truth process, which grounds the formation of the subject. We arrive at the hypothesis that the subject of the interpellation is already a subject of truth when the symbolic interpellation process starts.In the paper, two contemporary ethical orientations are emphasized: democratic materialism, which comprises the idealism created by market laws, and a materialist dialectic, which opens the possibility of the subject’s formation during the struggles. However, Badiou’s attempts to create an alternative symbolic plane – a historical plane – do not seem reassuring; therefore, one must look at the event-producing-history from the psychoanalytical perspective.The theory of drives opens the possibility to relate Badiou’s subject to the repressed real, to show him as immune to the desire, which may be derived from a symbolical plane, and able to ground his struggles with revolutionary jouissance while not allowing history to end too early. Šiame straipsnyje gilinamasi į Alaino Badiou filosofijoje plėtojamas etines sampratas. Kodėl šiuolaikiniame materializme iškyla tiesos, ištikimybės ir subjekto kūrimo problema? Keliama hipotezė, kad atsakymas į šį klausimą slypi ne filosofijoje, bet psichoanalizėje – varos mechanizme. Be to, keliama hipotezė, kad Badiou kuriama etika neatsiejama nuo Jacques’o Lacano sukurtų simbolinės ir Tikrovės plotmės koncepcijų. Keliamas klausimas, ar Lacano aptariamame varos mechanizme neslypi etiniai pasirinkimai, kurie Badiou postuluojamo kovingo subjekto laikyseną veikia stipriau nei socialiniai ar galios santykiai
Atskyrimo (khōrismos) doktrinos kritika Aristotelio Metafizikoje
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The paper deals with the concept of separation (khōrismos) and its criticism in Aristotle’s Metaphysics. More specifically, the paper aims to show that in the Metaphysics, Aristotle criticized the separation of Forms and the separation of numbers as two inextricably linked (rather than two separate and utterly unrelated) philosophical doctrines related to two distinct yet inherently connected cases of the same theoretical problem. This thesis is supported by the general thematic structure of books M and N, Aristotle’s testimonies regarding the genesis of the theory of Forms, as well as an interpretation of the latter according to the phenomenon of number, as it was understood by the ancient Greeks.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjama atskyrimo (khōrismos) sąvoka (tezė, kad eidai ir skaičiai egzistuoja atskirai (khōris) nuo jusliškai suvokiamų esybių) bei jos kritika Aristotelio Metafizikoje. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad nors Aristotelis Metafizikoje eidų ir skaičių atskyrimo doktrinas kritikavo skyrium viena nuo kitos (kaip dvi Platono metafizinio mokymo dalis), vis dėlto jas laikė neatskiriamai susijusiomis – iš skaičių atskyrimo, pasak Aristotelio, kildintinas ir eidų atskyrimas jusliškai suvokiamų objektų atžvilgiu. Ši straipsnio pagrindinė tezė grindžiama bendra Metafizikos knygų M ir N problemine struktūra, Aristotelio pateikiamais liudijimais apie eidų teorijos atsiradimą bei šių liudijimų interpretacija remiantis senovės graikų mąstymui būdingu skaičiaus fenomeno suvokimu
Kodėl Kantas yra silpnasis konceptualistas
Get PDF[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
The question whether Kant is a conceptualist has attracted significant attention of Kant scholars in recent decades. I present all three dominant positions in the debate (strong conceptualism, weak conceptualism, nonconceptualism) and argue that strong conceptualism and nonconceptualism are less plausible interpretations of Kant’s philosophy. I argue that the first cannot explain Kant’s commitments related to the incongruents, animals, and infants. The second one, meanwhile, cannot explain Kant’s argument on causation against Hume. At the end of the paper, I try to show that the key to a plausible and convincing interpretation of Kant as a weak conceptualist is the distinction between categories and empirical concepts.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Klausimas, ar Kantas yra konceptualistas, yra vienas gausiausiai nagrinėtų Kanto studijų klausimų pastaraisiais dešimtmečiais. Aš pristatau tris šiuose debatuose dominuojančias pozicijas (stiprųjį konceptualizmą, silpnąjį konceptualizmą ir antikonceptualizmą) ir teigiu, kad stiprusis konceptualizmas ir antikonceptualizmas yra mažiau pagrįstos Kanto filosofijos interpretacijos. Teigiu, kad pirmasis negali paaiškinti Kanto įsipareigojimų, susijusių su nekongruentiškais vaizdiniais bei gyvūnais ir kūdikiais, o antrasis – Kanto polemikos prieš Hume’ą. Straipsnio pabaigoje bandau parodyti, kad raktas į įtikinamą Kanto kaip silpnojo konceptualisto interpretaciją yra perskyra tarp kategorijų ir empirinių sąvokų
Absoliučioji ir santykinė pesimistinė indukcija
Get PDF[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
The absolute pessimistic induction states that earlier theories, although successful, were abandoned, so current theories, although successful, will also be abandoned. By contrast, the relative pessimistic induction states that earlier theories, although superior to their predecessors, were discarded, so current theories, although superior to earlier theories, will also be discarded. Some pessimists would have us believe that the relative pessimistic induction avoids empirical progressivism. I argue, however, that it has the same problem as the absolute pessimistic induction, viz., either its premise is implausible or its conclusion does not probably follow from its premise.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Pagal absoliučiąją pesimistinę indukciją, ankstesnės teorijos, nors ir sėkmingos, buvo atmestos, todėl dabartinės teorijos, nors ir sėkmingos, taip pat bus atmestos. O santykinė pesimistinė indukcija teigia, kad ankstesnės teorijos, nors ir pranašesnės už jų pirmtakus, buvo atmestos, todėl dabartinės teorijos, nors ir pranašesnės už ankstesnes teorijas, taip pat bus atmestos. Kai kurie pesimistai manytų, kad santykinė pesimistinė indukcija išvengia empirinio progresyvizmo. Šiame straipsnyje teigiu, kad ji turi tokį patį trūkumą kaip ir absoliučioji pesimistinė indukcija, t. y. jos prielaida yra neįtikėtina arba jos išvada, veikiausiai, neišplaukia iš jos prielaidos
Emocijų metaforinė egzemplifikacija grynojoje muzikoje
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
In this paper, it is argued that pure music does not represent emotions but it can metaphorically exemplify them. This proposition is based on Nelson Goodman’s conception of metaphorical exemplification which is supplemented by Mark Textor with an additional condition of intention (exemplification requires an intention to exemplify). The paper consists of two parts. In the first part, an analysis of recognition and evocation of emotions when listening to music is presented. In the second part, a new argument is offered for considering the metaphorical exemplification of emotions in music as a non-natural type of meaning in a Gricean sense. By accepting this premise, the conception of metaphorical exemplification can be defended against main criticisms.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Šiame straipsnyje ginama tezė, kad grynoji muzika nereprezentuoja emocijų, bet jas metaforiškai egzemplifikuoja. Tezė grindžiama remiantis N. Goodmano metaforinės emocijų egzemplifikacijos samprata, kurią M. Textoras papildo intencijos kriterijumi (egzemplifikuojama tik tai, ką turima intencija egzemplifikuoti). Straipsnis sudarytas iš dviejų dalių: pirmojoje pateikiama emocijų atpažinimo ir sužadinimo klausantis muzikos analizė. Antrojoje dalyje siekiama pagrįsti, kad emocijų metaforinė egzemplifikacija muzikoje laikytina P. Grice’o nenatūralios prasmės rūšimi, o priėmus šią prielaidą galima apginti metaforinės egzemplifikacijos sampratą nuo pagrindinių kontrargumentų
Pareiga pažinti save kaip empirinį individą: atsakymas Kanto moralinės savižinos problemai
Get PDFA challenge to Kant’s less known duty of self-knowledge comes from his own firm view that it is impossible to know oneself. This paper resolves this problem by considering the duty of self-knowledge as involving the pursuit of knowledge of oneself as one appears in the empirical world. First, I argue that, although Kant places severe restrictions on the possibility of knowing oneself as one is, he admits the possibility of knowing oneself as one appears using methods from empirical anthropology. Second, I show that empirical knowledge of oneself is fairly reliable and is, in fact, considered as morally significant from Kant’s moral anthropological perspective. Taking these points together, I conclude that Kant’s duty of self-knowledge exclusively entails the pursuit of empirical self-knowledge.Mažiau dėmesio sulaukusiai Kanto savižinos pareigai iššūkį meta paties filosofo tvirtas įsitikinimas, jog žmogus savęs pažinti negali. Šiame straipsnyje ši problema išsprendžiama traktuojant savižinos pareigą kaip tokią, kur žinojimo apie save siekiama save suprantant kaip empiriniame pasaulyje pasireiškiantį žmogų. Pirmiausia teigiama, kad nors Kantas stipriai apriboja galimybę žmogui pažinti save tokį, koks jis yra, filosofas pripažįsta esant galimybę žmogui, naudojantis empirinės antropologijos metodais, pažinti save tokį, koks jis pasireiškia. Antra, straipsnyje parodoma, kad empirinė savižina yra pakankamai patikima ir netgi laikytina morališkai reikšminga remiantis Kanto moralinės antropologijos požiūriu. Sujungiant abu šiuos punktus, straipsnyje daroma išvada, jog Kanto savižinos pareiga reiškia ne daugiau negu empirinės savižinos paieškas
Heideggerio technikos filosofijos formavimosi kontekstas: Cassireris, Jüngeris, Spengleris
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
In this article the context of the formation of some important elements of Heidegger’s philosophy of technology is presented. The parallels between Heidegger’s and Ernst Cassirrer’s, Ernst Jünger’s and Oswald Spengler’s philosophical reflection on the process of industrialisation are discussed. While discussing the connections of their conceptions the development of characteristic Heideggerian articulation of industrialization process comes to the fore, as well as of some important themes of Heidegger’s philosophy of technology: planetary scope of modern technology’s reach and impact and the notion of technology as destiny of the West and modern humanity in general.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje pristatomas svarbių M. Heideggerio technikos filosofijos elementų formavimosi kontekstas tarpukario Vokietijos autorių tekstuose. Aptariamos paralelės tarp Heideggerio ir E. Cassirerio, E. Jüngerio bei O. Spenglerio industrializacijos proceso filosofinių apmąstymų. Nagrinėjant šių mąstytojų moderniosios technikos koncepcijų ryšius išryškėja, kaip vystėsi Heideggerio tekstams būdinga industrializacijos proceso artikuliacija bei jo technikos filosofijai svarbi problematika, liečianti planetarinį moderniosios technikos išplitimą ir poveikį bei technikos, kaip Vakarų ir šiuolaikinės žmonijos apskritai lemties, sampratą
Regimybė ir realybė. Spaudai parengė Dalius Jonkus
No full text[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba