Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Herakleitas: λογος kaip φυσις bylojimas
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The article presents a specific interpretation of the Heraclitean Logos. Initially, general ontological and gnoseological assumptions of early Greek philosophy are discussed. The relativity of the boundary between the subject of thought and the object of thought is considered to be the most important feature of this philosophy. Therefore, the Heraclitean aphorisms are treated as phenomenological insights. Following this approach, an attempt is made to explore the content of the main Heraclitean aphorism DK22 B1. The meaning of this aphorism is gradually revealed through other aphorisms of Heraclitus. Since individual aphorisms and their groups open up different aspects of the Heraclitean philosophy, these aspects are consistently discussed in the article. Presuming that early Greek philosophy presents by itself an attempt of theoretical thinking to assimilate the concrete thinking of the time, it is shown that the measure of the same of theoretical thinking determines the three-dimensional concept of reality and poses to the thinker the problem of the existential assuredness. As a philosopher locates himself in the sphere of awakening, and the existential assuredness can be expected only in the sphere of the Logos that satisfies the measure of the same, he is faced with the problem of thematizing this realm of reality. Dream, awakening, and the Logos are treated by Heraclitus as incommensurable realms of reality, so the question arises how to thematize all of them exploiting one and the same language. This problem is further complicated by the fact that Heraclitus prioritizes the object of thought, and therefore is forced to over-emphasize the etymology of language. It is shown that Heraclitus copes with the above-mentioned problem exploiting total metaphoricalness of ontologically treated language, or reality itself. The article concludes with the inferences about the mission of Greek philosophizing and the existential obligations imposed upon a man by the hierarchically treated three-dimensional concept of reality.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje pateikiama savita herakleitiškojo Logo kaip mąstančio kalbėjimo interpretacija. Iš pradžių aptariamos antikinio filosofavimo bendrosios ontologinės ir gnoseologinės prielaidos. Bene svarbiausia šio filosofavimo nuostata yra laikoma mąstymo subjekto ir objekto perskyros reliatyvumas. Todėl į efesiečio aforizmus straipsnyje žiūrima kaip fenomenologines įžvalgas. Laikantis tokio požiūrio, mėginama eksplikuoti efesiečio pagrindinio aforizmo (DK22 B1) turinį. Šio aforizmo prasmė pamažu atskleidžiama pasitelkiant kitus Herakleito aforizmus. Kadangi pavieniai aforizmai ir jų grupės atveria skirtingus herakleitiškojo filosofavimo aspektus, tai tie aspektai straipsnyje nuosekliai ir aptariami. Tariant, kad antikinis filosofavimas yra teorinio mąstymo pastanga asimiliuoti tuometinį dalykinį mąstymą, parodoma, kaip teorinio mąstymo logiškumo, t. y. to paties, matas lemia trinarę tikrovės sampratą bei inspiruoja mąstančiajam egzistencinio tikrumo problemą. Kadangi filosofuojantysis aptinka save lakioje būdravimo plotmėje, o tikrumo gali tikėtis vien tą matą tenkinančio Logo sande, tai jis susiduria su šio sando temizavimo problema. Sapną, būdravimą ir Logą Herakleitas traktuoja kaip nebendramatiškus tikrovės sandus, todėl iškyla klausimas, kaip juos temizuoti viena ir ta pačia kalba. Šią problemą papildomai komplikuoja ta aplinkybė, kad, teikdamas prioritetą mąstymo dalykui, Herakleitas yra priverstas pernelyg sureikšminti kalbos etimologiškumą. Straipsnyje parodoma, kad anksčiau minėtą problemą Herakleitas įveikia eksploatuodamas ontologizuotai traktuojamos kalbos, taigi tiesiog pačios tikrovės totalų metaforiškumą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie filosofuojančiojo misiją ir egzistencinius įpareigojimus, kuriuos žmogui primeta hierarchizuotai traktuojama trinarė tikrovės samprata
Įrankio ir technikos santykio problema Heideggerio technikos filosofijoje
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The aim of the article is to reveal the difference between the tool (Zeug) and the technique (Technik) in Heidegger’s philosophy of technology. Differences point to the problem of the world constitution. While Heidegger presents Dasein’s relation with the tool as “ready-to-hand” (Zuhandenheit), he presents the relation with the technique as diametrically opposite. Technology which is emerging from natural sciences tied up with machination (Machenschaft) by the philosopher is presented as Dasein’s creative powers in the context of suppresing medium establishment (Gestell). The article reveals a twofold problem. First, it shows the ontological differences between a tool and technique. Second, it shows the ambiguity of the ontology of establishment. Establishment for Heidegger is not merely the ultimate mechanism of technical mastering but also a “saving power”.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnio tikslas – atskleisti įrankio (Zeug) ir technikos (Technik) skirtumą M. Heideggerio technikos filosofijoje. Analizuojami skirtumai nurodo pasaulio konstitucijos problematiką. Dasein santykį su įrankiu M. Heideggeris pristatė kaip parankų (Zuhandenheit), o štai santykį su technika įvardijo priešingai. Technika, kylanti iš gamtos mokslų, susaistytų machinacija (Machenschaft), filosofo pristatoma kaip Dasein kūrybines galias nuostatyne (Gestell) slopinanti terpė. Straipsnyje atskleidžiama dvejopa problematika. Pirma, parodomi įrankio ir technikos ontologiniai skirtumai. Antra, atskleidžiamas nuostatyno ontologijos ambivalentiškumas. Nuostatynas M. Heideggeriui nėra tik techniškai orientuoto pasaulio užvaldymo mechanizmas, bet ir „gelbstintis“ pradas
Vaizdo žaidimų filosofinės interpretacijos diskursai ir semantiniai tropai
Get PDFThe article explores one of the most remarkable and dynamic phenomena of modern technoculture – video games. It reconstructs the genesis of the philosophical discourse on video games, exposing the main difficulties arising in making the definitions. Special importance is attached to the critical comparative analysis of the major strategies for the philosophical explication of video games. With the aid of the method of comparative-historical reconstruction and a structuralist approach, the essential correlations between the essential definition of a video game and the ontological systems of Plato, the Gnostics, G. Berkeley, E. Kant, as well as post-modern philosophy was established. The research results in formulating a model-integrative definition of a video game.Straipsnyje tiriami vaizdo žaidimai – vieni išskirtiniausių ir dinamiškiausių moderniosios technokultūros fenomenų. Tekste rekonstruojama filosofinio diskurso apie vaizdo žaidimus genezė, atskleidžiamos esminės kliūtys, kylančios beieškant apibrėžimų. Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindinėms vaizdo žaidimų filosofinio aiškinimo strategijoms ir jų kritinei lyginamajai analizei. Pasitelkę lyginamosios-istorinės rekonstrukcijos metodą ir struktūralistinę prieigą, nustatome esmines sąsajas tarp vaizdo žaidimo apibrėžimo ir ontologinių Platono, gnostikų, G. Berkeley’io, I. Kanto bei postmoderniosios filosofijos sistemų. Šio tyrimo rezultatas – suformuluotas integratyvųjį modelį atitinkantis vaizdo žaidimo apibrėžimas
Redakcinė kolegija ir turinys
No full text[text in English and Lithuanian][tekstas anglų ir lietuvių kalba
Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys
No full text[text in English and Lithuanian][tekstas anglų ir lietuvių kalba
Apie vizitą Saulo Kripkės centre ir fikcinius vardus. Joną Dagį kalbina Mindaugas Gilaitis
Get PDF[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba
Nuo dvejopos chemijos prigimties prie praktinio realizmo ir atgalios: R. Vihalemmo mokslo filosofija
Get PDFThe focus of the paper is on Rein Vihalemm’s novel approach to science called practical realism. From the perspective of Vihalemm, science is not only theoretical but first and foremost a practical activity. This kind of approach puts chemistry rather than physics into the position of a typical science as chemistry has a dual character resting on both constructive-hypothetico-deductive (ϕ-science) and classifying-historico-descriptive (non-ϕ-science) types of cognition. Chemists deal with finding out the laws of nature like the physicists. However, in addition to this they deal with substances or stuff that is rather an activity typical to natural history. The analysis of the dual character of chemistry brings about the need to analyse philosophically the reasons why physics has held the position of the only science proper so far. The comparative analysis of physics and chemistry at the basis of practical realism suggests that it is chemistry rather than physics that should hold a special position among sciences. Perhaps we should exchange ϕ-science for χ-science.Straipsnyje susitelkiama į vadinamąjį praktinį realizmą – naujovišką Reino Vihalemmo prieigą prie mokslo. Pagal Vihalemmą, mokslas nėra tik teorinis, bet pirmiausia ir daugiausia – praktinis užsiėmimas. Tokia traktuotė vietoje fizikos kaip tipinį mokslą iškelia chemiją, nes ji esanti dvejopo pobūdžio: konstruktyvus-hipotetinis-deduktyvus mokslas (ϕ mokslas) ir tuo pat metu – klasifikacinis-istorinis-deskriptyvus mokslas (ne ϕ mokslas). Chemikai aiškinasi gamtos dėsnius taip pat kaip ir fizikai. Vis dėlto kartu jie dirba ir su medžiagomis, su konkrečiais daiktais, o ši veikla yra labiau gamtos istorijos užsiėmimas. Chemijos kaip dvejopo mokslo analizė iškelia poreikį filosofiškai išaiškinti priežastis, dėl kurių fizika iki šiol laikoma vieninteliu tikruoju mokslu. Praktiniu realizmu grindžiama lyginamoji fizikos ir chemijos mokslų analizė rodo, kad veikiau chemija nei fizika turėtų užimti ypatingą vietą tarp mokslų; galbūt ϕ mokslas turėtų pakeisti χ mokslą
Interpretacinės-sensorinės prieigos savižinos teorija: paprastumas ir derėjimas su supančiomis teorijomis
Get PDFThe interpretive-sensory access (ISA) theory of self-knowledge claims that one knows one’s own mind by turning one’s capacity to know other minds onto oneself. Previously, researchers mostly debated whether the theory receives the most support from the results of empirical research. They have given much less attention to the question whether the theory is the simplest of the available alternatives. I argue that the question of simplicity should be considered in light of the well-established theories surrounding the ISA theory. I claim that the ISA theory then proves to be the simplest. I reply to objections to this claim related to recent developments in this area of research: the emergence of a unified transparency theory of self-knowledge and the relative establishment of the predictive processing theory.Interpretacinės-sensorinės prieigos (ISP) savižinos teorija teigia, kad mes sužinome savo pačių mintis nukreipdami į save pačius savo gebėjimą, skirtą kitų individų mintims sužinoti. Iki šiol daugiausia diskutuota, ar būtent šią teoriją daugiausia paremia empirinių tyrimų rezultatai. Daug mažiau dėmesio skirta klausimui, ar ši teorija yra paprasčiausia iš esamų alternatyvų. Šiame straipsnyje įrodinėjama, kad paprastumo klausimas turėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į ISP teoriją supančias jau įsitvirtinusias teorijas. Teigiama, kad, atsižvelgus į supančias teorijas, ISP teorija pasirodo esanti paprasčiausia. Taip pat atsakoma į du prieštaravimus, susijusius su pastarojo meto pokyčiais šioje tyrimų srityje: su bendros skaidrumo savižinos teorijos atsiradimu ir su santykiniu numatančio informacijos apdorojimo teorijos įsitvirtinimu
Kantiška Grocijaus kritika
Get PDF[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
During the last few years, it has become usual to turn to some seventeenth century readings of the traditional idea of an original common possession of the earth for philosophical aid to explain and support the rights of persons in situations of extreme need, including refugees. Hugo Grotius’s conception of this idea is one of the most cited ones. In this paper, I hold that a Grotian reading of the idea of an original common possession of the earth is not a fruitful principle if we want to elaborate a solid defence of the rights of the ones in need. I reconstruct and analyse the role this idea has in Grotius’s theory of private property and present objections to it from a Kantian perspective.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Per pastaruosius kelerius metus tapo įprasta atsigręžti į septynioliktojo amžiaus tradicinę idėją apie pirmapradę bendrą žemės nuosavybę. Hugo Grocijaus koncepcija yra viena iš dažniausiai minimų kaip filosofinė pagalba aiškinant ir remiant asmenų, turinčių ypatingų poreikių, įskaitant pabėgėlius, teises. Šiame straipsnyje teigiu, kad pirmapradės bendros žemės nuosavybės idėjos grociškoji interpretacija nėra produktyvus principas, jei norime parengti tvirtą asmenų, kuriems reikia pagalbos, teisių apsaugą. Aš rekonstruoju ir analizuoju šios idėjos vaidmenį Grocijaus privačios nuosavybės teorijoje ir pateikiu prieštaravimus jai iš Kanto perspektyvos