Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Resentimentas kaip atminties funkcija: Nietzsche, Deleuze’as, Jankelevitchius
Get PDFThe aim of this paper is to discuss the later development of Nietzsche’s notion of ressentiment in the philosophies of Gilles Deleuze and Vladimir Jankelevitch. In the context of Nietzsche’s philosophy, the concept of ressentiment is used to explain a revolution in morality. It is argued that ressentiment should not be understood with appeal to the motivation of a subject, whose notion Nietzsche refuses, or to the intensity of exterior excitation, but rather to the function of memory. In Deleuze’s theory, ressentiment is understood as the product of reactive forces that triumph over the active by eliminating the faculty of forgetting. The man of ressentiment is said to be unable to get rid of external excitations and, in turn, he projects his frustration on other people. Because of this, the figure of a “faulty other” functions as a priori of the man of ressentiment. In the philosophy of Jankelevitch, ressentiment is also understood as a negative, anti-vital phenomenon. However, Jankelevitch also introduces the positive notion of ressentiment, which functions as a precondition of authentic forgiveness.Straipsnyje siekiama aptarti Friedricho Nietzsche’s pateiktą resentimento sąvokos tolesnę plėtotę XX a. vidurio prancūzų filosofijoje, pasitelkiant du filosofus – Gilles’į Deleuze’ą ir Vladimirą Jankelevitchių. Nietzsche’s filosofijos kontekste resentimento konceptas įvedamas siekiant paaiškinti perversmą moralėje. Argumentuojama, jog resentimentas turi būti suprastas apeliuojant ne į subjekto, kurio sampratą Nietzsche atmeta, motyvaciją ar išorinių dirgiklių intensyvumą, bet į atminties funkciją. Deleuze’o teorijoje resentimentas suvokiamas kaip užmaršties funkcijos sutrikimo padarinys. Resentimento žmogus, negalėdamas atsikratyti išorinių dirgiklių įtakos, savo frustraciją pakeičia kitų kaltinimu. Dėl šios priežasties kaltinamojo Kito figūra funkcionuoja kaip savotiškas resentimento žmogaus a priori. Jankelevitchius savo ruožtu resentimentą taip pat traktuoja negatyviai, kaip antivitališką fenomeną, kuris prieštarauja užmaršties intencijai. Tačiau Jankelevitchius išplėtoja ir pozityvią resentimento sampratą kaip prielaidą tikram autentiškam atleidimui už skriaudą
Filosofas kaip skaitytojas: A. Sverdiolas skaito G. Deleuze’ą
Get PDFArūnas Sverdiolas’s way of reading Deleuze raises questions about the compatibility of two traditions: how and to what extent can a philosopher of Culture understand a philosopher of Nature and Life? Deleuze, formed in the rationalist tradition, resists the philosophy of Consciousness and Meaning, in which universality is held higher than empirical particularity. Abstract thinking – a cause of allergy for a Frenchman – is on the contrary an aspiration for a Lithuanian. Sverdiolas’s formation has its roots in resistance against Marxist-materialist thinking, with the help of philosophy of culture. He considers the whole philosophy of the 20th century as an anthropological philosophy of Culture. This does not facilitate understanding Deleuze’s thought. His vitalist philosophy is deemed paramaterialist and considered to be reductionist. Hence a contradiction: Deleuze is recognized as a gifted historian of philosophy, but his own thinking is viewed with scepticism, without seeing its roots in the history of philosophy. The reason why Deleuze’s philosophy rejects the anthropocentric perspective – that of the ego and of consciousness – is not considered.Arūno Sverdiolo būdas skaityti Deleuze’ą skatina klausti apie tradicijų suderinamumą: kiek ir kaip kultūros filosofas gali suprasti gamtos ar gyvybės filosofą. Deleuze’as, formavęsis racionalistinėje tradicijoje, priešinasi sąmonės, prasmių interpretavimo filosofijai, kurioje universalija iškeliama prieš empirinę konkretybę. Prancūzui alergiją keliantis abstraktus mąstymas lietuviui, priešingai, yra siekiamybė. Sverdiolas kaip filosofas formuojasi priešindamasis marksistiniam-materialistiniam mąstymui per kultūros filosofiją. Visą XX a. filosofiją jis laiko kultūros, arba antropologine. Tačiau iš tokios perspektyvos Deleuze’o filosofija lieka nesuprantama: ji vadinama redukcionistiniu paramaterializmu. Iš čia prieštaravimas: Deleuze’as pripažįstamas kaip talentingas filosofijos istorikas, bet skeptiškai vertinamas jo paties mąstymas, nematant jo šaknų filosofijos istorijoje. Nereflektuojama, kodėl ši filosofija atsisako antropocentrinės (sąmonės, ego) perspektyvos
Friedricho Nietzsche’s politinė filosofija kaip politinė antropologija
Get PDFThe article starts with the question: how is the political philosophy of Friedrich Nietzsche even possible? The author discusses with Tracy B. Strong’s presumption that Nietzsche’s political philosophy is not possible as a transcendental deduction. The author supposes that this type of question clashes with the premises of Nietzsche’s thinking and also undermines the interpretation of the other aspects of his philosophy. First of all: the question of nazification and denazification of Nietzsche’s thought. The article comes to the conclusion that in the scope of recent investigation there is not much sense in raising the question whether Nietzsche’s political views are political philosophy in the normative meaning of the term, but it is possible to discuss the question of political anthropology as the psychology of the nations Nietzsche was really interested in.Straipsnyje keliamas ir tiriamas klausimas, kaip apskritai galima Friedricho Nietzsche’s politinė filosofija. Diskutuojama su Tracy B. Strongo prielaida, kad Nietzsche’s politinė filosofija kaip transcendentalinė dedukcija apskritai nėra galima. Autorės manymu, toks klausimo kėlimas prasilenkia su Nietzsche’s filosofijos prielaidomis ir padaro problemišką ir kitų jo filosofijos aspektų interpretavimą. Kita vertus, straipsnyje atkreipiamas dėmesys į įvairiausias galimas Nietzsche’s politinės minties interpretavimo strategijas. Visų pirma – į Nietzsche’s „nacifikavimo“ ir „denacifikavimo“ klausimą, į jo filosofinės minties integravimo į šiuolaikinį politinės minties diskursą galimybes. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad šiame tyrime ne visai prasminga kelti klausimą apie Nietzsche’s politinės filosofijos galimumą klasikine normatyvine to žodžio prasme, tačiau įžvelgiama galimybė diskutuoti Nietzsche’s politinės antropologijos, paremtos tautų psichologija, klausimais
Kodėl etikai reikia metafizikos?
Get PDFThe aim of this paper is to show that Ronald Dworkin’s objective to isolate ethics from metaphysics is not sufficiently grounded, and a certain metaphysics is inherent even in his own position of autonomous ethics. While opposing those thinkers who seek to ground ethics by finding an external – neutral and non-evaluative – ground, Dworkin identifies this externality to ethics with metaphysics and aims to show its fallibility. However, such a conception of metaphysics seems to be too narrow and one-sided and leads his own position into contradictions. This paper aims to demonstrate these contradictions and to argue that even the position that is inner to ethics and stems from a first-person agent’s perspective can only be developed while considering such metaphysical ideas as freedom, dignity, person.Straipsnio tikslas – parodyti, kad Ronaldo Dworkino siekis atriboti etiką nuo metafizikos nėra iki galo pagrįstas ir metafizika būdinga net jo paties ginamai autonomiškos etikos pozicijai. Kritikuodamas mąstytojus, kurie siekia etiką pagrįsti jai „išoriškais“ – neutraliais, nevertybiškais – būdais, Dworkinas patį šio „išoriškumo“ etikai siekį sutapatina su metafizika ir siekia parodyti jo klaidingumą. Vis dėlto tokia siaura ir vienpusiška metafizikos samprata jo paties poziciją atveda iki vidinių prieštaravimų. Straipsniu siekiama atskleisti šiuos vidinius prieštaravimus bei parodyti, kad net etikai „vidinė“ pozicija, grindžiama veikėjo ar pirmojo asmens perspektyva, gali būti plėtojama tik drauge svarstant tokias būtent metafizines sąvokas kaip laisvė, orumas ar asmuo
Greimo semiotika: tarp struktūralizmo ir fenomenologijos
Get PDFGreimas’s semiotics is characterized by an inner duality. This is the inner tension between structuralism and phenomenology. The aim of the paper is to reveal the relationship between structuralism and phenomenology in semiotics. Structuralism and phenomenology have a different understanding of the role of the subject in creating and understanding meanings. Early Greimas understood value systems through the linguistic prism and eliminated the discursive system’s subject itself. Late Greimas’s approach to the subject changed and coincided with the subject of daily experience, who was involved in the selection and creation of meanings. Greimas’s semiotics came closer to phenomenology, but only partially. The concept of bodily and sensory experience in Greimas’s semiotics is constructed from objectivistic positions of science. The body and sensual perception are understood as intermediaries between the inner and outer worlds. Greimo semiotika pasižymi vidiniu dvilypumu. Tai yra vidinė įtampa tarp struktūralizmo ir fenomenologijos. Straipsnio tikslas – atskleisti struktūralizmo ir fenomenologijos santykį semiotikoje. Struktūralizmas ir fenomenologija skirtingai supranta subjekto vaidmenį kuriant ir suvokiant reikšmes. Ankstyvasis Greimas reikšmių sistemas suprato per lingvistikos prizmę ir eliminavo iš kalbos diskursyvinės sistemos patį sakantį subjektą. Vėlyvojo Greimo požiūris į subjektą kito ir jis sutapo su kasdieninės patirties subjektu, kuris dalyvauja pasirenkant ir kuriant reikšmes. Greimo semiotika suartėjo su fenomenologija, bet tik dalinai. Kūno ir juslinės patirties samprata Greimo semiotikoje yra konstruojama iš objektyvistinio mokslo pozicijų. Kūnas ir juslinė percepcija yra suprantami kaip tarpininkai tarp vidinio ir išorinio pasaulių
F. Brentano ir K. Twardowskis: jų įtakos pėdsakai šiuolaikinių Ukrainos mokslininkų darbuose
Get PDFn this article, the author considers the particularities of Franz Brentano’s psychognosy (descriptive psychology) in the context of notion of “basic” or “analytic” truths and his methodological approaches to scientific, philosophical investigations as well as his influence upon Kasimir Twardowski, who was the pupil of Brentano and accepted the main points of his methodological program.The author also stresses that the study of Brentano’s and Twardowski’s heritage is important for tracing the origin of scientific/analytic philosophy. It is very important to investigate Brentano-Twardowski relations in the context of the concept of “basic truths” or “analytic truths”. Brentano stresses that “basic truths” can be found thanks to “psychognosy” or “pure psychology”. For Twardowski, psychology is the base for philosophical investigations because it helps to understand the formation of notions and judgements.This article is also dedicated to the inquiries of Brentano’s and Twardowski’s legacy provided by Ukrainian scholars Borys Dombrowskiy and Yanosh Sanotskiy. The reception of Brentano’s theory of judgement in Dombrowskiy’s works and the problem of Brentano’s psychologism in Sanotskiy’s works were examined.Straipsnio autorius apžvelgia Franzo Brentano psichognozijos (aprašomosios psichologijos) ypatumus „pamatinių“ arba „analitinių“ tiesų, taip pat ir Brentano moksliniuose bei filosofiniuose tyrimuose taikytų metodologinių prieigų požiūriu. Įvertinama Brentano įtaka jo buvusiam mokiniui Kasimirui Twardowskiui, sutikusiam su pagrindiniais jo metodologinės programos teiginiais. Autorius pabrėžia, kad Brentano ir Twardowskio palikimas turi būti tiriamas siekiant suprasti mokslinės arba analitinės filosofijos kilmę; ypač svarbu tirti Brentano ir Twardowskio ryšį „pamatinių tiesų“ bei „analitinių tiesų“ sąvokų kontekste. Brentano pabrėžia, kad „pamatinės tiesos“ gali būti nustatytos remiantis „psichognozija“, arba „grynąja psichologija“. Twardowskio požiūriu, filosofinių tyrimų pagrindas yra psichologija, kadangi ji padeda suprasti, kaip susiformuoja sąvokos ir sprendiniai. Šis straipsnis taip pat atsižvelgia į ukrainiečių mokslininkų Boryso Dombrowskio ir Yanosho Sanotskio pastangas tiriant Brentano ir Twardowskio palikimą: įvertinama Brentano sprendinio teorijos recepcija Dombrowskio darbuose ir Brentano psichologizmo problema Sanotskio tyrimuose
Kasdienybė kaip revoliucija ir rezistencija: G. Debord’as ir M. de Certeau
Get PDFThe paper analyzes the effort to rethink the status of everyday life in the context of consumer society. Two concepts of everyday life are interpreted – Guy Debord’s critique of society of the spectacle, and Michel de Certeau’s concept of everyday life as resistance. As Debord says, the purpose of the critique of the everyday is to recharge the entire system of capitalism. By capturing the radical contrast between the current meager status of everyday life and the potential of the everyday, Debord was convinced that a radical discrimination of everyday life can only be overcome by radical means – the revolution of the everyday. Rejecting the possibility of transforming the entire structure of the society through everyday life, de Certeau focused on the everyday as resistance to the strategic domains of society. Thus, de Certau’s goal is not to transform the entire system, but to maintain the resilient potential of everyday life as a constant opportunity for daily renewal. The paper concludes that it is the attitudes of everyday life such as resistance that have influenced visual and urban studies.Straipsnyje analizuojama pastanga iš naujo permąstyti kasdienybės statusą vartojimo visuomenės sąlygomis. Interpretuojamos dvi kasdienybės koncepcijos – Guy Debord’o spektaklio visuomenės kritika ir kasdienybės revoliucija bei Michelio de Certeau kasdienybės kaip rezistencijos samprata. Debord’o teigimu, kasdienybės kritikos tikslas – perkrauti visą kapitalizmo sistemą. Fiksavęs radikalų kontrastą tarp esamo menko kasdienybės statuso ir kasdienybės potencialo, Debord’as buvo įsitikinęs, kad radikalią kasdienybės diskriminaciją galima įveikti tik radikaliomis – kasdienybės revoliucijos – priemonėmis. Atmetęs galimybę per kasdienybę pakeisti visą sociumo sąrangą, de Certeau sutelkė dėmesį į kasdienybei būdingą rezistencijos makrostruktūroms aspektą. Taigi de Certeau tikslas – ne perkeisti visą sistemą, bet palaikyti kasdienybės rezistencinį potencialą kaip nuolatinę kasdienybės atsinaujinimo galimybę. Straipsnyje konstatuojama, kad būtent tokios kasdienybės kaip rezistencijos nuostatos padarė įtaką vizualumo ir miesto studijų sritims
Išmintis lietuvio pasaulėvaizdyje
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
By using cognitive definition method created by the Lublin ethnolinguists, this paper aims to explore the Lithuanian conception of wisdom and where it stands within the set of moral values. Firstly, the data from various dictionaries is examined. The second part analyses data from a survey and represents the contemporary worldview of a young person. The third part is an analysis of data from six discourses, revealing wisdom as a complex concept. In the end, the cognitive definition is formulated. It reflects the understanding, evaluation, and characterization of wisdom in Lithuanianʼs mind, together with its coherence to other values and virtues.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje Liublino etnolingvistų sukurtu kognityvinės definicijos metodu siekiama ištirti lietuviškąją išmintį ir jos vietą vertybių sistemoje. Pirma, nagrinėjami įvairiuose lietuvių kalbos žodynuose pateikiami žodžio išmintis ir jo vedinių straipsniai. Toliau aprašoma atlikta apklausa, atskleidžianti šių laikų jauno žmogaus suvokimą. Galiausiai tiriami šeši diskursai, apibrėžiantys išmintį kaip daugiaplanę sąvoką. Pabaigoje pateikiama kognityvinė definicija, žyminti, kaip lietuvių tautos suvokiama, vertinama, kaip apibūdinama ir su kuo siejama išmintis