Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Diplomatijos ir filosofijos sankirtos: Atėnai, Roma
Get PDFThe political context of Greek philosophy and its political themes are the subject of numerous studies, but the relation between diplomacy and philosophy, to the best of my knowledge, has not yet been studied. In this article I examine two episodes of diplomatic missions that have left a clear mark on the history of philosophy and I try to show that the link between the history of diplomacy and the history of philosophy is neither accidental nor superficial.Politinis graikų filosofijos kontekstas ir politinės jos temos – gausių mokslinių tyrimų objektas, tačiau tyrimo apie vieno politinio gyvenimo elemento, diplomatijos, ir filosofijos istorijos ryšį matyti neteko. Straipsnyje aptarsiu dviejų filosofijos istorijoje aiškų pėdsaką palikusių diplomatinių pasiuntinybių epizodus (mano žiniomis, niekas iki šiol nėra jų gretinęs) ir pasistengsiu parodyti, kad juose iškylantis diplomatijos ir filosofijos istorijos ryšys nėra atsitiktinis ir paviršinis, bet esmingiau susijęs su kalbine diplomatinės misijos ir filosofijos prigimtimi
Natorpo kritika Husserliui ir jos reikšmė hermeneutiniam Heideggerio fenomenologijos pokyčiui
Get PDFThis article will show how Natorp’s criticism of Husserlian phenomenology was one of the most important triggers of the hermeneutical transformation of Heideggerian phenomenology. Concepts like hermeneutical intuition, or tools like formal indication, are the means that Heidegger worked out in order to preserve the phenomenological access to pre-theoretical life as it gives itself. The first part of this article is devoted to presenting Natorp’s criticisms of Husserl’s phenomenology and Husserl’s attempts to answer them. The second part will illustrate how Heidegger, criticizing Natorp, retrieves the validity of the phenomenological intuition and expression by opening up their original, pre-theoretical meanings. It will conclude with a few critical remarks concerning Heidegger’s attempt to describe the motivation of philosophical activity in transcendental terms.Straipsnyje parodoma, kad Natorpo kritika Husserlio fenomenologijai buvo vienas svarbiausių veiksnių, paskatinusių hermeneutinę Husserlio fenomenologijos transformaciją. Tokie konceptai kaip hermeneutinė intuicija ar tokie įrankiai kaip formalioji indikacija yra Heideggerio sugalvoti būdai išsaugoti fenomenologinę prieigą prie ikiteorinio gyvenimo, kaip jis pats save pateikia. Pirmoje straipsnio dalyje pristatoma Natorpo kritika Husserlio fenomenologijai ir Husserlio bandymai į ją atsakyti. Antroje dalyje iliustruojama, kaip Heideggeris, kritikuodamas Natorpą, atkuria fenomenologinės intuicijos ir išraiškos pagrįstumą atverdamas jų originaliąsias, ikiteoretines reikšmes. Straipsnio pabaigoje pateikiamos kelios kritinės pastabos, susijusios su Heideggerio bandymais apibūdinti filosofinės veiklos motyvaciją per transcendentines sąvokas
Moralumo iššūkis Carlo Schmitto politiškumo sampratai
Get PDFSchmitt makes a distinction between politics and the political; however, he does not speak about the distinction between morality and the moral. By introducing the concept of the moral, we aim to show the weak points of his critique of liberalism. The aim of the article is to look at Schmitt’s concept of the political from the perspective of the moral. This helps to reveal previously unseen aspects of his theory. First, the ontology of the moral stands in direct competition with the ontology of the political. Secondly, the political is not a separate ontology because it depends on the primacy of anthropological presuppositions. Thirdly, Schmitt’s concept of the political is paradoxically like the liberal stance of morality, which is the object of his critique.Schmittas skiria politiką ir politiškumą, tačiau nenaudoja moralės ir moralumo perskyros. Moralumas atskleidžia jo politiškumo sąvokos netinkamumą liberalizmo kritikai. Straipsnio tikslas – Schmitto politiškumo sąvoką analizuoti iš moralumo perspektyvos. Tai leidžia pamatyti tris kitaip nematomus jo teorijos aspektus. Pirma, moralumas yra su politiškumu konkuruojanti ontologija. Antra, politiškumas nėra savarankiška ontologija, nes priklauso nuo antropologinių prielaidų. Trečia, politiškumo samprata paradoksaliai atitinka Schmitto kritikuojamo liberalizmo požiūrį į moralę
Naujas subjektyvumo tipas Dmitrijaus Prigovo darbuose
Get PDFThe article dwells upon the issue of a subject intrinsic to the art of the 70s and 80s of the 20th century, it elicits the reasons determining the problematization of “the Self” category inherent in the aesthetic program of the Moscow Conceptualism, preeminently with regards to the works of Dmitry Prigov. “The crisis of the language describing ‘the Self’” has been considered as discrediting the dominant discursive models, disabling the possibility of individual expressing. Within the first part of the article we problematize “the Self” category inherent in the aesthetic program of the Moscow Conceptualism, examine the dominant discursive models and denote the crisis of the language describing “the Self.” The second part is devoted to the issue of “the personal consciousness” coming into being within the aesthetic program of Moscow Conceptualism. The Self is considered as a “category of categories” in dichotomy between “the collective” and “individual” ones. Finally, the third part represents the analysis of a subject of the aesthetic activity. “An imaginary personality” intrinsic to the works of Dmitry Prigov is considered as a subject of “a gnoseological game.”Straipsnyje analizuojama XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių menui būdinga tema ir įvardijamos priežastys, lemiančios savasties kategorijos problematizavimą, būdingą Maskvos konceptualizmo estetinei programai ir visų pirma Dmitrijaus Prigovo kūrybai. Buvo manoma, kad „savastį aprašančios kalbos krizė“ diskredituoja dominuojančiuosius diskursyvinius modelius ir užkerta kelią individualiai išraiškai. Pirmoje straipsnio dalyje problematizuojama savasties kategorija, būdinga Maskvos konceptualizmo estetinei programai, analizuojami dominuojantys diskursyviniai modeliai ir aptariama „savasties kalbos krizė“. Antroje dalyje susitelkiama į „asmeninės sąmonės“ problemą, atsirandančią Maskvos konceptualizmo estetinėje programoje. Kategorijų „kolektyvinis“ ir „individualus“ dichotomijoje savastis laikoma „kategorijų kategorija“. Trečioje straipsnio dalyje analizuojama estetinės veiklos subjekto tema. Dmitrijaus Prigovo darbams būdinga „vaizduotės asmenybė“ traktuojama kaip „gnoseologinio žaidimo“ subjektas
Kokia yra Immanuelio Kanto žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratos prasmė?
Get PDFThe article explores Kant’s notion of the human being as the ultimate end of nature, presenting an ethical interpretation of this notion. The author of this article believes that the analysis of Kant’s assumptions will allow a deeper understanding of our own hermeneutical situation, in which ecological problems force us to rethink our relationship with nature and the meaning of human existence. Analyzing Kant’s early texts on Lisbon earthquake and his reflection on the sublime in the Critique of Judgement, the author asks how the experience of an uncontrolled natural element complements Kant’s ethical vision of nature’s teleology. Emphasizing the importance of insight into human vulnerability for the implementation of moral purpose in nature, the article outlines guidelines for interpretation that allow the relevance of Kant’s position in the context of contemporary environmental ethics.Straipsnyje gilinamasi į Kanto žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratą, pateikiant etinę jos interpretaciją. Manoma, kad Kanto prielaidų analizė leis giliau suprasti mūsų pačių hermeneutinę situaciją, kurioje ekologinės problemos verčia permąstyti žmogaus santykį su gamta bei žmogaus egzistencijos prasmę. Remiantis ankstyvaisiais Kanto tekstais, skirtais Lisabonos žemės drebėjimui, bei Sprendimo galios kritikoje pateikiamu didingumo apmąstymu, klausiama, kaip nekontroliuojamo gamtos gaivalo patirtis papildo etinę Kanto gamtos teleologijos viziją. Akcentuojant žmogiškojo pažeidžiamumo įžvalgos svarbą moralinės žmogaus paskirties įgyvendinimui gamtoje, nužymimos gairės interpretacijai, leidžiančiai aktualizuoti Kanto poziciją šiuolaikinės aplinkos etikos kontekste
Pamėkliniai žmonės ir jų kūno fragmentai
Get PDFThe concepts of representation and perception, which are specially employed and contextualised in this article, were introduced for cultural reflection by Arūnas Sverdiolas. Pamėklė is a Lithuanian equivalent of “simulacrum,” which can be associated with images that are distinguished by a doll effect and provoke spectator-participant reaction and involvement, and can therefore be associated with reckoned instruments of experience. Another strategy for representing a person encompasses the phenomenon of relics, the fragmentary remains of the body. The article shows how these kinds of anthropomorphic representations of the body can be detected individually and how they can co-exist in a hybrid structure. The example of such a structure we can find in the exposition of relics from the body of St Boniface in the church in Valkininkai.Straipsnyje išskleidžiamos ir aktualizuojamos Arūno Sverdiolo kultūros apmąstymui įvestos pamėklės ir mėklinimo sąvokos. Pamėklės – lietuviškai įvardyti simuliakrai – siejamos su lėlės efektu pasižyminčiais atvaizdais, kurie provokuoja žiūrovo-dalyvio veikimą, įsitraukimą, todėl laikytini patirties instrumentais. Taip pat analizuojama ir kita vizualaus asmens atstovavimo rūšis, tai – relikvijos, fragmentiški kūno likučiai ar dokumentiški jų atvaizdai, kurie atskleidžiami kaip patirties pėdsakai – savitos rūšies kodai. Straipsnyje parodoma, kaip šie du asmens atstovavimo kultūroje būdai gali būti aptinkami pavieniui ir sąveikaujantys hibridiniame darinyje. Tokios vienovės pavyzdys – XVIII a. apipavidalintos šv. Bonifaco kūno relikvijos Valkininkų bažnyčioje
Interpretacinės-sensorinės prieigos savižinos teorija: empirinis adekvatumas ir mokslinis vaisingumas
Get PDFThe interpretive-sensory access theory of self-knowledge claims that we come to know our own minds by turning our capacities for knowing other minds onto ourselves. Peter Carruthers argues that two of the theory’s advantages are empirical adequacy and scientific fruitfulness: it leaves few of the old discoveries unexplained and makes new predictions that provide a framework for new discoveries. A decade has now passed since the theory’s introduction. I review the most important developments during this time period regarding the two criteria: whether the theory’s six main predictions were supported, and whether the theory’s predictions contributed to new empirical studies. I argue that the interpretive-sensory access theory of self-knowledge remains empirically adequate and scientifically fruitful.Interpretacinės-sensorinės prieigos savižinos teorija teigia, kad mes sužinome savo pačių mintis nukreipdami į save pačius savo gebėjimus, skirtus kitų žmonių mintims sužinoti. Peteris Carruthersas įrodinėja, kad du iš šios teorijos pranašumų yra jos empirinis adekvatumas ir mokslinis vaisingumas: ji paaiškina ligtolinius atradimus ir pateikia naujų numatymų, kurie suteikia pagrindą naujiems atradimams. Nuo šios teorijos atsiradimo jau praėjo dešimtmetis. Šiame straipsnyje apžvelgiami svarbiausi tuo laikotarpiu pasirodę atradimai, susiję su minėtais dviem kriterijais: ar empirinių tyrimų rezultatai parėmė šešis pagrindinius šios teorijos numatymus ir ar ši teorija pateikė naujų numatymų, kurie prisideda prie naujų empirinių tyrimų. Šiame straipsnyje įrodinėjama, kad interpretacinės-sensorinės prieigos savižinos teorija tebėra empiriškai adekvati ir moksliškai vaisinga