Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Machiavellio revoliucija ir Kosellecko Sattelzeit
Get PDFThis article suggests that human action in Machiavelli is both materialistic and temporalized. It further argues that Reinhart Koselleck’s view of Machiavelli’s understanding of time as historical circularity is misleading. The author is making the case that Machiavelli drew from Lucretian materialism to strip political concepts of content via an animal-materialist anthropology and ontology holding that man, as any animal, is material reality acting under an atomic arrangement wherein no time, whether linear or circular, can exist. The conclusion is that Koselleck’s interpretation of the circularity of time in Machiavelli kept him from seeing his role as an antecedent of the conceptual and temporal revolution underlying the Sattelzeit.Žmogiškasis veiksmas Machiavellio darbuose apibūdinamas kaip materialistinis ir temporalizuotas. Straipsnyje teigiama, kad Reinharto Kosellecko požiūris į Machiavellio laiko kaip istorinio cikliškumo supratimą yra klaidinantis. Autorius bando pagrįsti tai, kad Machiavellis rėmėsi Lukrecijaus materializmu siekdamas politinius konceptus atskirti nuo turinio. Tai darydamas jis pasitelkė gyvūnišką-materialistinę antropologiją ir ontologiją, teigiančią, kad žmogus, kaip bet kuris kitas gyvūnas, yra materiali realybė, veikianti pagal savo atominę sąrangą, kurioje negali egzistuoti joks laikas – nei linijinis, nei ciklinis. Išvadose teigiama, kad tai, kaip Koselleckas interpretavo laiko cikliškumą šio filosofo darbuose, neleido jam įžvelgti Machiavellio vaidmens konceptualinėje ir temporalinėje revoliucijoje, davusioje pagrindą Sattelzeit
Temporalinės logikos sistemų CL ir Kb semantinės interpretacijos su tradicinių teisingumo reikšmių pertrūkiais
Get PDFOver the past several decades, in the field of temporal logic there have been created a great number of semantical theories that provide different truth conditions for tensed propositions. In this article we deal with five non-bivalent semantical interpretations of the temporal logic systems CL (Cocchiarella Linear) and Kb (Kripke Branching): 1) Ł3 by J. Łukasiewicz; 2) K3 by S. C. Kleene; 3) Ockhamism by A. Prior; 4) supervaluationism by R. Thomason; 5) relativism by J. MacFarlane. The aim of this article is to present a detailed typology of the five semantical theories based on these criteria: a) the ability to deal with the problem of retrospective evaluation of future contingent propositions; b) the ability to deal with the problem of divine omniscience and free will; c) their relation to the law of excluded middle; d) their relation to other formulas that are intuitively acceptable in an intederministic context. It is argued that the only theory that satisfies all four criteria is the relativism of J. MacFarlane; however, it faces some serious challenges when dealing with the problem of retrospective evaluation of future contingent propositions in the theological context.Nuo XX a. vidurio temporalinės logikos srityje buvo sukurta bent keliolika konkuruojančių semantinių teorijų, pateikiančių skirtingus atsitiktinių teiginių apie ateitį vertinimo kriterijus. Straipsnyje nagrinėjamos dviejų temporalinės logikos sistemos Kt plėtinių – CL (Cocchiarella Linear) ir Kb (Kripke Branching) – semantinės interpretacijos, kuriose tokiems teiginiams būdingi standartinių teisingumo reikšmių pertrūkiai: 1) J. Łukasiewicziaus Ł3; 2) S. C. Kleene’o K3; 3) A. Prioro okamizmas; 4) R. Thomasono supervaluacionizmas; 5) J. MacFarlane’o reliatyvizmas. Šio straipsnio tikslas – pateikti išsamią minėtų semantinių teorijų tipologiją ir vertinimą pagal šiuos kriterijus: a) gebėjimą pagrįsti retrospektyvų teiginių vertinimą; b) teorijos adekvatumą sprendžiant paralelią visažinystės ir atviros ateities santykio problemą; c) santykį su negalimo trečiojo dėsniu; d) santykį su kitomis indeterministiniame kontekste intuityviai priimtinomis formulėmis. Straipsnyje ginama tezė, jog vienintelė teorija, visiškai tenkinanti visus keturis išsikeltus kriterijus, yra J. MacFarlane’o reliatyvizmas, tačiau ir joje susiduriama su rimtais sunkumais svarstant retrospektyvų teiginių vertinimą teologiniame kontekste
Laiko patirties melancholijoje analizė remiantis Husserlio fenomenologiniais tyrinėjimais
Get PDFThis paper examines under which conditions melancholic experiences of time (“Time has stopped, nothing happens”, “I cannot see the future”) are possible. In recent phenomenological research on melancholia, melancholic time experiences are analyzed as disturbances in affectivity. However, it is not always clear how the disturbance of time experience might be structurally interrelated with the disturbance in affectivity. This paper focuses on the interrelatedness of temporal synthesis and affectivity in Husserl’s phenomenology. Husserl’s analyses will be used to explain what role affectivity plays in the constitution of the normal daily world experience, and in particular the time experience. Further, it will be shown how a possibility of the disturbance in time experience is already rooted in the most basic layer of constitution.Šiame straipsnyje yra nagrinėjamos melancholija diagnozuotų subjektų laiko patirties (fiksuotos išraiškose „laikas yra sustojęs; niekas nesikeičia“, „aš negaliu matyti ateities“) galimybės sąlygos. Melancholinės laiko patirtys ir jų sąlygos pastaruoju metu pasirodžiusiuose fenomenologiniuose melancholijos tyrimuose yra analizuojamos pabrėžiant jų sąsają su sutrikimu, pasireiškiančiu afektiniame lygmenyje, tačiau ne visada yra aišku, kaip laiko patirties sutrikimas gali būti struktūriškai susijęs su afektiniu sutrikimu. Taigi straipsnyje dėmesys yra sutelkiamas į laikinių sintezių ir afektinio lygmens sąsają Husserlio fenomenologijoje. Remiantis šia analize yra aiškinama, kokį vaidmenį afektyvumas atlieka konstituojant normalią kasdienio pasaulio ir ypač laiko patirtį, bei parodoma, kaip laiko patirties sutrikimo galimybė jau glūdi žemiausiame patirties konstitucijos lygmenyje
Rancière’o iššūkis Lietuvos modernaus meno istorijoms: naujų juslinių struktūrų galimybė
Get PDFBy analysing Jacques Rancière’s conception of art regimes and taking the practical example of paintings by Lithuanian artist Vincas Kisarauskas, it is demonstrated that by thinking about the modern art in the 20th century as the intersection of the three art regimes by Rancière, we might escape from the binary oppositions still prevailing in the interpretations of modern art in post-soviet and post-socialist countries, and also escape the current narratives of late and silent modernisms implying the belatedness and disability of modern art created in Soviet Lithuania. By writing histories of modern art with Rancière, it is possible to claim that at least a part of Lithuanian modern art is neither late nor silent. On the contrary, the part operating in the aesthetic regime of art becomes a space of search for the new tropes of expression and of the common sensual fabric of life.Šiame straipsnyje, pasitelkiant Jacques’o Rancière’o meno režimų teoriją bei praktinį Vinco Kisarausko tapybos atvejį, siekiama parodyti, jog, vertinant XX a. modernų meną kaip visų trijų meno režimų susikirtimo vietą, įmanoma atsiriboti nuo daugelio binarinių opozicijų, šiandien vis dar naudojamų mąstant apie modernų meną posovietinėse ir posocialistinėse šalyse, bei išvengti modernaus meno naratyvų, turinčių meno atsilikimo ir neįgalumo potekstę. Rašant modernaus meno istorijas su Rancière’u, galima teigti, kad bent jau dalis Lietuvos meno sovietmečiu nei vėluoja, nei yra tylus, tačiau, veikiant estetiniam meno režimui, tampa naujų tipiškų formų ir bendro juslinio audinio kūrimo vieta
Arūno Sverdiolo hermeneutika
Get PDFThe article seeks to highlight and thus draw attention to some important features of A. Sverdiolas’s thinking and his hermeneutic research. The article discusses three models of cultural hermeneutics: “weak hermeneutics,” “strong hermeneutics,” and “deep hermeneutics.” The aim of the article is to substantiate the thesis that A. Sverdiolas’s hermeneutics can be assigned to the so-called “strong hermeneutics,” but with elements that are also characteristic of the so-called “deep hermeneutics.” The article emphasizes that A. Sverdiolas considers and discusses in his texts the conceptual approaches of the so-called “weak hermeneutics,” but does not theoretically engage in it. It should be emphasized that A. Sverdiolas considers and discusses the conceptual approaches of the so-called “weak hermeneutics,” but does not theoretically engage in it. Also, based on the metaphorical image of “urbanization,” the article seeks to draw attention to A. Sverdiolas’s contribution to expanding and deepening research in the field of culture in Lithuania.Straipsnyje siekiama išryškinti ir taip atkreipti dėmesį į kai kuriuos svarbius A. Sverdiolo mąstymui ir jo hermeneutiniams tyrimams būdingus ypatumus, įvardyti jo gausių hermeneutinių tyrimų specifiškumą bei siekinius, juos detaliau apibūdinti ir pateikti jų aktualumo įvertinimą. Straipsnyje aptariami trys hermeneutiniai kultūros supratimo modeliai: „silpnoji hermeneutika“, „svarioji hermeneutika“ ir „gilioji hermeneutika“. Siekiama pagrįsti tezę, jog A. Sverdiolo hermeneutiką galima priskirti vadinamosios „svariosios hermeneutikos“ rūšiai, bet kartu ji turi elementų, kurie yra būdingi ir vadinamajai „giliajai hermeneutikai“. Akcentuojama, kad A. Sverdiolas savo tekstuose svarsto bei aptaria ir vadinamosios „silpnosios hermeneutikos“ konceptualines prieigas, bet tik polemizuodamas ir jai teoriškai nesiangažuoja. Taip pat, remiantis metaforišku „urbanizavimo“ įvaizdžiu, siekiama atkreipti dėmesį į A. Sverdiolo indėlį išplečiant ir pagilinant kultūros lauko tyrimus Lietuvoje
Nepaklusniosios emocijos: fenomenologinis požiūris
Get PDFIn this paper, I sketch an account of emotion that is based on a close analogy with a Husserlian account of perception. I also make use of the approach that I have limned, viz., to articulate a view of the kind of “conflict without contradiction” (CWC) which may obtain between a recalcitrant emotion and a judgment. My main contention is that CWC can be accounted for by appeal to the rationality of perception and emotion, conceived as responsiveness to experiential evidence. The conflicts in question can be regarded as obtaining between different strands of evidence, and our perceptual and emotional experiences can be thus conflicted even among themselves, not only in the special case of a conflict with a judgment.Straipsnyje apibrėžiamas požiūris į emocijas, pagrįstas artima analogija su Husserlio požiūriu į suvokimą. Išreikštoji prieiga taip pat pasitelkiama ir tyrime, t. y. siekiant išreikšti tam tikrą „konfliktą be prieštaravimo“, kuris gali susidaryti tarp nepaklusnios emocijos ir sprendimo. Esminis straipsnio teiginys – konfliktas be prieštaravimo gali būti paaiškintas apeliuojant į suvokimo ir emocijos racionalumą, suprantamą kaip atsakas į patirties duomenis. Aptariami konfliktai gali būti siejami su tuo, kad esama skirtingų patirties duomenų gijų, tad žmogaus suvokimo ir emociniai potyriai gali prieštarauti net tarpusavyje, ne tik tais atvejais, kai jie konfliktuoja su sprendimu
Atsakomybės etika ir politikos dviprasmybė Levino filosofijoje
Get PDFThe destruction of man in the Shoah or Holocaust did not mean that Levinas argues in favor of turning away from the socio-historical reality to cultivate his own little garden. The deepest truth of subjectivity can be found in an alterity that calls for a socio-political responsibility. The political implications are rooted in different layers of Levinas’s thought. In his Talmudic comments, Levinas questions the reality of war as the truth of politics. But his explorations of subjectivity, ethical relationality and society allow to understand different political options such as contract theory (responsibility in the first person), liberation philosophy and human rights (responsibility in the second person) and the necessity of building a just society (ethics in the third person). Paradoxically, a just and equitable society ignores the uniqueness of the unique other. While organized responsibility is necessary, it introduces a new form of violence. In this article, we bring together the different layers in Levinas’s political vision and we explore its limits. A fundamental question is whether Levinas’s vision of politics is based on ethics or whether his ethics is a critique of politics.Žmogaus sunaikinimas Šoa ar Holokauste nereiškė Levino atsitraukimo nuo socioistorinės realybės ir užsidarymo savo mažame sodelyje. Giliausia subjektyvumo tiesa gali būti rasta kitybėje, kuri kviečia imtis sociopolitinės atsakomybės. Levino minties politinės prasmės įšaknytos skirtinguose jo mąstymo sluoksniuose. Savo Talmudo komentaruose Levinas kvestionuoja karo tikrovę kaip politikos tiesą. Tačiau jo subjektyvumo, etinio santykiškumo ir visuomenės tyrinėjimai leidžia suprasti tokias skirtingas politines galimybes kaip kontrakto teorija (pirmojo asmens atsakomybė), išsilaisvinimo filosofija ir žmogaus teisės (antrojo asmens atsakomybė) ir būtinybė kurti teisingą visuomenę (trečiojo asmens etika). Paradoksalu tai, kad teisinga ir lygi visuomenė ignoruoja unikalaus kito unikalumą. Organizuota atsakomybė yra būtina, tačiau ji įveda naują prievartos formą. Šiame straipsnyje sugretinami skirtingi Levino politinės vizijos sluoksniai ir ieškoma tos vizijos ribų. Iškeliamas esminis klausimas: ar Levino politikos vizija pagrįsta etika, ar jo etika yra politikos kritika
Augusto Del Noce kaip postulatyvaus ateizmo kritikas
Get PDFIn this article I seek to clarify the relation between the ideas of modernity and secularization in the thought of Augusto Del Noce, thus countering the argument that he is the ‘enemy’ of modernity and secularization. Contextualizing Del Noce’s place within the wider reflection of the problem of secularization in the 20th century European and Italian philosophy, I argue that his position on modernity and secularization cannot be squeezed into the bipolar ‘modern’ vs. ‘antimodern’ opposition, as stated by some of his critiques. I conclude that Del Noce should be regarded not as the ‘enemy’ of modernity or secularization but rather as the critic of postulatory atheism that presents itself as the inevitable outcome of the modern historical process.Straipsnyje siekiama atskleisti italų filosofo Augusto Del Noce’s poziciją modernybės ir sekuliarizacijos idėjų santykio klausimu ir atremti kritikų išsakytą argumentą, kad Del Noce yra modernybės ir sekuliarizacijos „priešas“. Įvertinus Del Noce’s argumentų vietą XX a. europinės ir ypač itališkosios filosofinės sekuliarizacijos klausimo refleksijos kontekste, teigiama, kad jo filosofinė pozicija šiuo klausimu negali būti įsprausta į dvipolę „moderno“ ir „antimoderno“ priešpriešą, kaip tai daro kai kurie Del Noce’s kritikai. Daroma išvada, kad Del Noce turėtų būti laikomas ne modernybės ar sekuliarizacijos „priešu“, o postulatyvaus ateizmo, prisistatančio neišvengiamu istorinio modernybės tapsmo rezultatu, kritiku
Negatyvi nuotaika kaip vienintelis ontologinio patyrimo lokusas
Get PDFThis article is a Heideggerian inquiry into the possibility of ontological experience, that is, the possibility of experiencing the ontological difference, something wholly distinct from beings. Heidegger, as we know, articulated this as the question of Being. It is a paradoxical question that cannot, at first sight, be answered phenomenologically (in the Husserlian style): if any conscious experience presupposes the constitution of an intentional object in the act of experience, there must be something in any experience.In this article, I set out to defend the position that ontological experience is possible and central to the human existence. This view rests on the Heideggerian notion of the affective grounds of all thinking, the attunement of any experience by moods. I will argue that: 1) any thinking is attuned by moods; 2) ontological experience (i.e. experiencing something wholly distinct from beings) occurs in certain negative moods. 3) ontological experience is possible only through failure, a malfunction in the fulfilment of meaning; 4) ontological experience is possible in art rather than in science (or in some rigorous philosophy).Straipsnyje pasitelkiama heidegeriška prieiga siekiant sužinoti, ar ontologinis patyrimas yra galimas; t. y. ar egzistuoja galimybė patirti ontologinį skirtumą kaip kažką visiškai skirtingo nuo esinių. Heideggeris artikuliavo šią problemą kaip buvimo klausimą. Tai yra paradoksalus klausimas, į kurį iš pirmo žvilgsnio negalima rasti fenomenologinio (huserliško) atsakymo: jei bet koks sąmoningas patyrimas numato intencionalaus objekto sukūrimą patyrimo metu, vadinasi, bet kokiame patyrime turi būti kažkas. Šiame straipsnyje siekiama apginti nuomonę, kad ontologinis patyrimas yra įmanomas ir yra esminė žmogiškosios būties dalis. Ši nuomonė remiasi heidegeriška idėja apie afektyvųjį viso mąstymo pagrindą ir nuotaikos įtaką bet kuriam patyrimui. Straipsnyje teigiama, kad (1) bet koks mąstymas yra derinamas prie nuotaikos, (2) ontologinis patyrimas (t. y. akimirka, kai patiriama kažkas visiškai skirtingo nuo esinių) įvyksta esant tam tikrai nuotaikai, (3) ontologinis patyrimas galimas tik per nesėkmę, prasmės įgyvendinimo sutrikimą ir kad (4) ontologinis patyrimas galimas veikiau mene nei moksle (ar griežtame filosofiniame mąstyme)
Foucault panoptizmas ir (savi)priežiūra: nuo individų prie dividų
Get PDFThe paper analyses the concept of panopticism formulated in Foucault’s works and its possibilities of relevance in contemporary power and (self)surveillance studies. In the book “Discipline and Punish: The Birth of the Prison”, Foucault, applying Jeremy Bentham’s idea of a panoptical prison, writes about the power of the sovereignty that is replaced by the society of discipline. Foucault discusses panopticism in order to unfold the concept of the society of discipline. Here the essential measure of the society of discipline and panopticism becomes the concern for the individual per se. Deleuze in his text “Postscript on the Societies of Control” states that we no longer live in a society of discipline, but rather in a process, where we switch from the society of discipline to the society of control. In these changed circumstances, according to Deleuze, there are no longer individuals, rather dividuals. In these circumstances, is it possible to talk about panopticism? The paper shows that panopticism is still relevant while switching to the society of control. Also, it states that the currently unfolding scheme of the society of control has been programmed in the asymmetry of the panoptical gaze. Precisely in the processes produced in the asymmetry of the gaze gain its flexible totality in the society of control.Straipsnyje analizuojama Michelio Foucault darbuose suformuluota panoptizmo samprata ir jos aktualumas šių laikų galios ir (savi)priežiūros tyrimuose. Knygoje Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas Foucault, pasitelkdamas Jeremy Benthamo panoptinio kalėjimo idėją, išplėtoja disciplinos visuomenės, pakeitusios suvereno valdžią, koncepciją. Joje esminiu disciplinos visuomenės ir panoptizmo matu tampa susirūpinimas individu kaip tokiu. Gilles’is Deleuze’as savo tekste Prierašas apie kontrolės visuomenę teigia, kad mes gyvename nebe disciplinos visuomenėje, o procese, kuriame pereinama iš disciplinos visuomenės į kontrolės visuomenę. Šiomis, anot Deleuze’o, pakitusiomis sąlygomis kalbama jau ne apie individus, o apie dividus. Ar tokiomis sąlygomis dar galima kalbėti apie panoptizmą? Straipsnyje parodoma, kad panoptizmas savo aktualumo nepraranda ir pereinant į kontrolės visuomenę. Teigiama, kad šiuo metu besiskleidžianti kontrolės visuomenės schema jau buvo užprogramuota panoptinėje žvilgsnio asimetrijoje. Būtent žvilgsnio asimetrijos pagimdyti procesai savo lankstų totalumą įgauna kontrolės visuomenėje