Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Steigtis ir sauga: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtys
Get PDFBy refering to the examples of different cultural traditions, Arūnas Sverdiolas in his study Constitution and Preservation described the mechanisms that are involved in the creation of culture – constitution and preservation. The goal of this article is to show how these mechanisms operated in the reality of the Grand Duchy of Lithuania. The article analyzes the roles that the Lithuanian political society gave to legislation, upbringing, historical narratives, heroic and occasional poetry while constituting and preserving itself.Studijoje „Steigtis ir sauga“ Arūnas Sverdiolas, remdamasis skirtingų kultūrinių tradicijų pavyzdžiais, yra išsamiai aptaręs žmogaus pasaulio tvermės užtikrinimo mechanizmus – steigtį ir saugą. Straipsnio tikslas – atskleisti, kaip šie kultūriniai steigties ir saugos mechanizmai veikė konkrečioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tikrovėje. Nagrinėjama, kokį vaidmenį Lietuvos politinė bendruomenė, save steigdama ir saugodama, skyrė retorikai, įstatymų leidybai, ugdymui, istoriniam pasakojimui, herojinei ir proginei poezijai
Psichologinė kelio topologija (Paskaitos apie Proustą). XX paskaita
Get PDFTranslation and Preface – Kristina BaranovaitėVertimas ir Pratarmė – Kristina Baranovait
Kultūros hermeneutikos profiliai
Get PDFConference ProgrammeProf. Arūno Sverdiolo 70-mečiui skirta konferencija 2019 m. spalio 4–5 d
Mokslinės politinės filosofijos virtimas spekuliatyvia istorijos filosofija
Get PDFThe paper presents an analysis of the three stages of the development of political philosophy since the 17th century. The rise of modern political theory was marked by attempts to develop a philosophy along the lines of natural sciences. These attempts lead to the development of highly speculative and abstract doctrines; political philosophy ceased being a practical discipline. The paper argues that an important aspect of the traditionalist political thought of the 18th century was an attempt to reestablish the link between theory and practice. In the 19th century, the interest in history was supplemented with new premises about the historical process. Political philosophy, which strived to become scientific, became highly dependent on the premises of various philosophies of history. Straipsnyje analizuojami trys naujųjų amžių politinės filosofijos raidos etapai, padedantys suprasti praktikos ir teorijos santykio permainas. Moderniųjų filosofų bandymai sukurti gamtos mokslų kriterijus atitinkančią politinę filosofiją baigėsi praktinės filosofijos pakeitimu itin spekuliatyviomis ir abstrakčiomis doktrinomis. XVII a. filosofų pastangos suformuoti mokslinę politinę filosofiją virto spekuliatyvių teorijų kūrimu. XVIII a. tradicionalistų politinė mintis rodo rimtą bandymą įveikti praktikos ir teorijos atitrūkimą. Tai pirmiausia sietina su dėmesiu istorijai. XIX amžiuje susidomėjimas istorija buvo papildytas naujomis spekuliatyviomis teorijomis. Moksliškumo siekusi politinė filosofija tapo priklausoma nuo istorijos filosofijų prielaidų
Tariamas L-klaidingumas ir tikrosios loginės struktūros
Get PDFIn 2012, Orenes and Johnson-Laird found interesting results from the cognitive point of view but problematic if analyzed under methods such as the semantic one of extension and intension presented by Carnap. The main difficulty in this way is that Orenes and Johnson-Laird showed that people tend to accept, in the case of certain inferences, conclusions that, by themselves, are, according to the aforementioned semantic method, false in absolutely all of the state-descriptions that can be imagined. However, in this paper, a way to overcome that difficulty is proposed. That way is based upon the idea that the real logical forms of the conclusions accepted by the participants in Orenes and Johnson-Laird’s experiments were not the apparent ones, but they corresponded to other very different structures that can be true in some state-descriptions.2012 metais atlikę tyrimą Orenes ir Johnsonas-Lairdas pasiekė tokių rezultatų, kurie buvo įdomūs žvelgiant iš kognityvinės perspektyvos, tačiau problemiški analizuojant tokiais metodais kaip Carnapo ekstensijos ir intensijos semantinis metodas. Esminė kliūtis kyla iš to, kad, anot Orenes ir Johnsono-Lairdo, žmonės yra linkę tam tikrais atvejais priimti tokias išvadas, kurios yra klaidingos esant bet kokiam įmanomam dalykų padėties aprašui. Straipsnyje siūlomas būdas įveikti šią kliūtį. Šis būdas remiasi mintimi, kad Orenes ir Johnsono-Lairdo eksperimento dalyvių priimtų išvadų tikroji loginė forma buvo ne tokia, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio, o atitiko kitokią, labai skirtingą struktūrą, kuri gali būti teisinga pagal kai kuriuos dalykų padėties aprašus
Universitetų raidos tendencijos: vadybos ir COVID pandemijos
Get PDFThe most urgent challenge of this year – the COVID-19 pandemic and measures of response to it – has sharpened and accelerated the process which was initially driven by bureaucratization and formalization: increasing depersonalization of academic life and the erosion of the university as a unique form of coexistence. The Assuming the concept of the university as a value category, this article aims to review and assess the changes in the self-perception of the academic community that have matured and acquired institutional forms in an attempt to adapt to rapidly shifting societal expectations and needs. Modern trends in university development are best expressed in terms such as “bureaucratization”, “formalization”, “depersonalization”, “instrumentalization of knowledge”, and “community fragmentation”. The pandemic of effective management that has affected Western universities and has gradually reached Vilnius University, no less than the pandemic of COVID-19 and administrative response to it, weakens the academic community based on autonomous and collegial decisions, which should be considered among the most important grounds of uniqueness of university as an institution.Pagrindinė šių metų aktualija – COVID-19 pandemija ir jos suvaldymo priemonės užaštrino ir paspartino biurokratizacijos ir formalizacijos pradėtą ir iki šiol nuosekliai besitęsiantį akademinio gyvenimo nuasmeninimo, universiteto kaip unikalios bendrabūvio formos erozijos procesą. Šio straipsnio tikslas – remiantis universiteto, kaip vertybinės kategorijos, samprata, bendriausiais bruožais apžvelgti ir įvertinti keletą dešimtmečių brendusius ir institucines formas įgaunančius akademinės bendruomenės savivokos pokyčius, kylančius mėginant prisitaikyti prie greitai kintančių visuomenės lūkesčių ir poreikių. Šiuolaikines universitetų raidos tendencijas geriausiai atspindi tokie terminai kaip „biurokratizacija“, „formalizacija“, „depersonalizacija“, „žinojimo instrumentalizacija“, „bendruomenės fragmentacija“. Vakarų pasaulio universitetus apėmusi efektyvios vadybos pandemija, palietusi ir Vilniaus universitetą, ne mažiau nei COVID-19 pandemija ir jos suvaldymo priemonės, deja, silpnina autonomiškais ir kolegialiais sprendimais grįstą akademinę bendruomenę, kurią derėtų laikyti universitetų išskirtinumo pagrindu
Gajos teorija: tarp autopoezės ir simpoezės
Get PDFThe article discusses the development of the Gaia Hypothesis as it was defined by James Lovelock in the 1970s and later elaborated in his collaboration with biologist Lynn Margulis. Margulis’s research in symbiogenesis and her interest in Maturana and Varela’s theory of autopoiesis helped to reshape the Gaia theory from a first-order systems theory to second-order systems theory. In contrast to the first-order systems theory, which is concerned with the processes of homeostasis, second-order systems incorporate emergence, complexity and contingency. In this respect Latour’s and Stengers’s takes on Gaia, even defining it as an “outlaw” or an anti-system, can be interpreted as specific kind of systems thinking. The article also discusses Haraway’s interpretation of Gaia in terms of sympoiesis and argues that it presents a major reconceptualization of systems theory.Straipsnyje aptariama Gajos hipotezės raida, pradedant tuo, kaip Jamesas Lovelockas ją suformulavo 1970 metais, ir atskleidžiant, kaip vėliau ją modifikavo bendradarbiaudamas su biologe Lynn Margulis. Margulis simbiogenezės teorija bei iš Humberto Maturanos ir Francisco Varelos perimta autopoezės samprata padėjo performuluoti Gajos hipotezę iš pirmojo lygmens sistemų teorijos į antrojo lygmens sistemų teoriją. Priešingai nei pirmojo lygmens sistemų teorija, kuri remiasi homeostazės principu, antrojo lygmens sistemų teorija inkorporuoja netikėtai pasireiškiančius, sudėtingus ir atsitiktinius elementus. Šiuo požiūriu Bruno Latouro ir Isabelle Stengers pasiūlytos Gajos interpretacijos, net ir akcentuojančios „atskalūnišką“ ir antisisteminį Gajos pobūdį, vis dar gali būti aiškinamos kaip sistemų teorijos atmainos. Straipsnyje autopoezės teorija taip pat lyginama su Donnos Haraway pasiūlyta simpoezės samprata bei teigiama, kad būtent simpoezė leidžia naujai konceptualizuoti pačią sistemų teoriją
Laimė ir gyvenimo homonimija Plotino filosofijoje
Get PDFThis article analyses the Plotinian reconsideration of the link between the definition of happiness and the homonymy of life. To safeguard Platonism, Plotinus inverts the Aristotelian discussions of homonymy and its metaphysical implications, and presents the prior-posterior relationship in terms of progressive degradation. Happiness does not consist of “life” in general (understood in a univocal sense) nor of the “rational life” (understood as the sum of genus and specific difference); rather, it consists of the life that is situated in the ontologically first and most perfect degree, which is the life that pertains to intelligence and is consubstantial with it, and of which the other lives are progressively degraded derivations. The man who possesses the first and perfect life of the intelligible in actuality, like the gods, can be considered happy.Straipsnyje analizuojamas Plotino atsigrįžimas į ryšį tarp laimės apibrėžimo ir gyvenimo homonimijos. Kad išsaugotų platonizmą, Plotinas apverčia aristoteliškąjį svarstymą apie homonimiją bei jos metafizines implikacijas ir teigia pirmesnio–paskesnio santykį, reiškiantį progresyvią degradaciją. Laimė jam nėra nei „gyvenimas“ bendrąja prasme (suprantamas vienareikšmiškai), nei „racionalus gyvenimas“ (suprantamas kaip giminės ir rūšinio skirtumo suma); veikiau laimė – tai gyvenimas, pasiekęs ontologiškai pirmą ir aukščiausią laipsnį, tai yra gyvenimas, derantis protui, konsubstantyvus jam, visi kiti gyvenimai yra tik progresyviai degraduojantys jo vediniai. Žmogus, gyvenantis pirmąjį – tobulą proto gyvenimą aktualybėje, gali būti laikomas laimingu, kaip dievai
Uždaros teorijos, falsifikacionizmas ir nekumuliatyvi pažanga
Get PDFIt is argued that scientific progress occurs not with the cumulative growth of knowledge or when theories get closer to the truth but with discovering new domains and new theories that fit these domains. This horizontal view on the direction of scientific progress (in contrast to vertical, when we aim to get from here to the abstract and ephemeral truth) allows avoiding traditional objections posed by the incommensurability thesis and pessimistic induction, namely, that radical theory changes leave no room for progress. According to this perspective, the discovery of quantum mechanics as a new field of inquiry is a progress in itself, since this discovery had opened up a new distinctive domain of physics and a new theory that fits this domain. While some perspectives on scientific progress maintain that there is a need for correspondence between competing theories, we shift the emphasis from correspondence towards the discovery of new domains and new theories that apply to those domains. This approach allows overcoming the problem of theoretical discontinuity after scientific revolutions. Correspondence between theories is an important but not necessary condition for progress, while the falsifiability of theories as a means of demonstrating the boundaries of old theories and domains and beginnings of the new domains and theories (instead of being merely a means of refutation) is a necessary condition.Esama nuomonės, kad mokslo pažanga vyksta ne kumuliatyviai augant žinojimui ar mokslo teorijoms artėjant prie tiesos, o atrandant naujas sritis ir naujas toms sritims tinkančias teorijas. Toks horizontalus žvilgsnis į mokslo pažangą (priešingai nei vertikalusis, kai siekiama iš pradžios taško pasiekti abstrakčią ir efemerišką tiesą) leidžia išvengti įprastų prieštaravimų kylančių iš nebendramatiškumo tezės ir pesimistinės indukcijos, t.y., iš nuostatos, kad radikalūs teorijos pokyčiai užkerta kelią pažangai. Remiantis šia perspektyva, kvantinės mechanikos kaip naujos tyrimų srities atradimas yra savaime pažangus, nes atveria naują, atskirą fizikos sritį ir pasiūlo naują teoriją, tinkančią šiai sričiai. Nors kai kurios koncepcijos pripažįsta, kad turėtų būti tam tikras atitikimas tarp besivaržančių teorijų, straipsnyje teikiama daugiau dėmesio ne atitikimui, o naujų sričių ir joms taikomų teorijų atradimui. Tokia prieiga suteikia galimybę įveikti teorinio tęstinumo problemą, atsirandančią po mokslinių revoliucijų. Atitikimas tarp teorijų yra svarbi bet nebūtina pažangos sąlyga; tuo tarpu teorijų falsifikuojamumas kaip būdas pademonstruoti senųjų teorijų ribas ir naujųjų teorijų sritis bei jų pradžią yra būtina mokslo pažangos sąlyga