Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Moraliniai Arendt politikos sampratos pagrindai
Get PDFMany critics of Hannah Arendt claim that her account of politics lacks moral guidelines and constraints. In their view, she radically dissociated politics from morality. Such an interpretation is mistaken. These critics fail to acknowledge that Arendt’s conception has its own resources of normativity. Fundamental categories of Arendt’s political theory (plurality, natality, freedom, equality, forgiveness, promise) serve moral, as well as political, purposes. The internalization of these categories strengthens political actors’ moral judgment and their sense of responsibility. Active participation in political life engenders respect for human dignity and the multiplicity of different perspectives. Critics ignore the moral dimension of Arendt’s conception of politics because they confuse different levels of analysis of the relationship between politics and morality. In the paper, these levels are discussed using the metaphor of a three-storey house.Nemažai Hannah Arendt kritikų mano, kad jos politikos samprata stokoja aiškių moralinių orientyrų ir apribojimų. Jiems atrodo, kad Arendt radikaliai atribojo politiką nuo moralės ir visiškai estetizavo politikos supratimą. Tai klaidinga interpretacija. Kritikai nemato pačios Arendt politikos sampratos viduje glūdinčių normatyvumo šaltinių. Pamatinės Arendt politinės teorijos kategorijos – pliuralumas, natalumas, laisvė, lygybė, atleidimas, pažadas – jos teorijoje atlieka ne tik politinę, bet ir moralinę funkciją. Šių kategorijų internalizavimas stiprina politinių veikėjų moralinio sprendimo galią ir atsakomybės jausmą. Aktyvus dalyvavimas politiniame gyvenime ugdo pagarbą kitų žmonių orumui ir skirtingų perspektyvų įvairovei. Kritikai ignoruoja moralinę Arendt politikos sampratos dimensiją, nes painioja skirtingus kalbėjimo apie politikos ir moralės santykį lygmenis, kurie straipsnyje aptariami pasitelkiant trijų aukštų namo metaforą
Tomo Regano gyvūnų filosofija: gyvybės subjektas diskusijų apie vidinę ir savaiminę vertę kontekste
Get PDFModern animal rights debates began in the 1970s, mainly as part of the budding field of applied ethics in Anglo-American philosophy. In just a short time, these animal rights discourses received international academic respect, especially through analytically trained philosophers. Central for this development was the analysis that rights language can be principally used species neutrally. This paper’s contribution is to examine the central terms of Tom Regan’s still widely discussed theory for their actuality and usefulness. Hence strengthening these arguments for modern animal rights theory as a serious approach in (inter)national ethical and legal disputes.
Translated from German by Gary Steiner, Bucknell UniversityŠiuolaikinė diskusija apie gyvūnų teises prasidėjo 8-ajame XX a. dešimtmetyje, daugiausia kaip dalis dar tik besiformuojančio taikomosios etikos lauko anglų ir amerikiečių filosofijoje. Gyvūnų teisių diskursas per trumpą laiką pelnė tarptautinį akademikų pripažinimą, ypač analitinės pakraipos filosofų dėka. Prie šių idėjų esmingai prisidėjo tyrimai, susiję su teisių kalba ir tuo, kaip ji gali būti vartojama rūšies požiūriu neutraliai. Straipsnio tikslas yra prisidėti prie diskurso tiriant pagrindinius Tomo Regano vis dar plačiai nagrinėjamos teorijos terminus, pagrįsti jų aktualumą ir pritaikomumą. Tai daroma siekiant sustiprinti moderniąją gyvūnų teisių teoriją kaip rimtą prieigą tarptautiniuose ir nacionaliniuose etiniuose ir teisiniuose ginčuose.
Iš vokiečių kalbos vertė Gary Steiner, Bucknell\u27o universiteta
Vosyliaus Sezemano pažinimo teorija: intuicija, logika ir dialektika
Get PDFNicolai Hartmann interprets the logic of knowledge as a dialectical process that must reveal the processionality of being itself. Sesemann not only extends Hartmann‘s philosophical insights, but also supplements them significantly. He also understands the knowledge of reality not as an analysis of static objects, but as a dynamic and temporal reconstruction of becoming reality. Acknowledging the limitations of intuition, he returns to the possibilities of logically formed knowledge. Sesemann argues that the logical constructions of knowledge must maintain a connection with primal intuition. However, logically formed knowledge is limited by its static nature. A dialectic is needed to reveal a dynamically changing being. I will begin the article by discussing the relationship between intuition and logical knowledge, then examine the problem of the ideal being and conclude by evaluating the significance of dialectics in Sesemann’s theory of knowledge. According to Sesemann, the dialectic, unlike formal logic, must reveal not the ideal laws of thought, but how live knowledge takes place. Dialectics allows one to analyze being as incomplete and indefinite, as becoming and open to infinite change, it allows one to relate a separate aspect of knowledge to the whole.Nikolaius Hartmannas pažinimo logiką aiškino kaip dialektinį procesą, kuris turi atskleisti pačios būties procesualumą. Sezemanas ne tik pratęsia Hartmanno filosofines įžvalgas, bet ir jas svariai papildo. Jis taip pat tikrovės pažinimą suprato ne kaip statiškų objektų analizę, bet kaip dinamišką ir laikišką tampančios realybės rekonstravimą. Pripažindamas intuicijos ribotumą, jis sugrįžo prie logiškai formuoto žinojimo galimybių. Sezemanas teigia, kad pažinimo loginės konstrukcijos turi išsaugoti sąryšį su pirmine intuicija. Tačiau logiškai formuotas pažinimas yra ribotas dėl savo statiško pobūdžio. Norint atskleisti dinamiškai kintančią būtį yra reikalinga dialektika. Straipsnis pradedamas nuo intuicijos ir loginio žinojimo santykio aptarimo, tada nagrinėjama idealios būties problema ir užbaigiama dialektikos reikšmės Sezemano pažinimo teorijoje įvertinimu. Pasak Sezemano, dialektika, skirtingai nuo formaliosios logikos, turi atskleisti, kaip vyksta gyvas pažinimas. Dialektika leidžia būtį analizuoti kaip neužbaigtą ir neapibrėžtą, kaip tampančią ir atvirą begaliniam kismui, ji leidžia susieti atskirą aspektą su visuma
Mimetinis blogis: konceptuali ir etinė studija
Get PDFIrony and sarcasm are common linguistic tropes. They are both based on falsehoods that the speaker pretends to be true. I briefly characterize their differences. A third trope exists that works when the relevant propositions are true – yet its rhetorical effect resembles irony and sarcasm, I call it mocking. It is mimetic evil: an agent copies another so that the result ridicules him. The image is, in a limited way, true of him and it hurts; we all are vulnerable. I provide a systematic framework for understanding this phenomenon, mocking, in terms of emulation and simulation. Finally, I introduce an idea of universal mimesis and discuss René Girard’s theory of desire. He argues that desires are copies of a model. This may not be possible, and I suggest a modification to his theory. I pay attention to his idea of mimetic desire as a source of hatred, which is obviously related to what I call here mimetic mocking.Ironija ir sarkazmas yra įprasti lingvistiniai tropai. Abu jie remiasi netikromis prielaidomis, kurias kalbėtojas naudoja kaip tiesą. Straipsnyje glaustai apibrėžiami jų skirtumai. Egzistuoja ir trečiasis tropas, kuris veikia prielaidoms esant teisingoms – vis dėlto jo retorinis efektas taip pat primena ironiją ir sarkazmą. Straipsnyje šis tropas vadinamas pašaipa. Pašaipa yra mimetinis blogis: agentas imituoja kitą agentą taip, kad pastarasis liktų išjuoktas. Sudarytas vaizdas iš dalies primena jį ir dėl to yra skaudus; tokiu būdu pažeidžiami esame visi. Pateikiamas sisteminis būdas pažinti šį fenomeną (pašaipą) per emuliaciją ir simuliaciją. Taip pat siūloma universalios mimezės idėja ir diskutuojama su René Girard’o troškimo teorija. Girard’as teigia, kad troškimai yra modelio kopijos. Straipsnyje teigiama, kad tai nėra įmanoma, ir siūloma modifikuoti Girard’o teoriją. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į Girard’o idėją apie mimetinį troškimą kaip neapykantos šaltinį. Ši neapykanta yra aiškiai susijusi su tuo, ką aš vadinu mimetine pašaipa
Egologija ir hermeneutika: greimiškosios ir kavoliškosios inspiracijos Arūno Sverdiolo kultūros filosofijoje
Get PDFThe purpose of the article is to analyze how existential phenomenology and hermeneutics of Sverdiolas helps to understand the formation of culture as a transcendental process in the periods of the social and cultural crisis. Sverdiolas explains in detail the egology of Greimas and the cultural sociology of Kavolis, their understanding of the crisis, the exile and decline of cultures, and the radical choices of public intellectuals. Since much is said about egology and participatory understanding, the article develops the concept of hermeneutical anthropology. In this connection, we discuss Sverdiolas’s relation to the hermeneutical anthropology of Cl. Geertz and the condition of the transgressive being, which partly explains the role of personal choice in the time of cultural crisis. The article asks where and how do existential hermeneutics become anthropological or sociological. Greimas is discussed in the context of the crisis of meaning and phenomenological egology, and Kavolis in the context of group symbolic interactionism, the sociology of trust and friendship.Straipsnio tikslas yra remiantis Arūno Sverdiolo kultūros filosofijos tyrinėjimais aiškinti egologiją, šiuo atveju – Juliaus Greimo ir Vytauto Kavolio personalizuotą kultūros interpretaciją didžiųjų karų, perversmų ar gilių sąstingių laikotarpiais. Pagrindinė tezė: remiantis Sverdiolo samprotavimais galima teigti, kad asmeninis kultūrinis-politinis, kritiškas ir praktiškas įsitraukimas į kultūros krizę ne tik skatina laisvą apsisprendimą dėl kultūros interpretacijos paradigmų kaitos, bet ir keičia transcendentalinį ego ir susijusius prasmės laukus. Jis hermeneutiškai interpretuoja A. J. Greimo egologiją, V. Kavolio kultūros sociologiją, krizės, tremties ir nuosmukio supratimą, ką šiame straipsnyje bandoma susieti
Erdvė, vieta, pastogė: Levino namų fenomenologija
Get PDFBy distinguishing between space and place, the article situates and analyses the meaning of the closest place – home – in the philosophy of Emmanuel Levinas. The effort to encounter transcendence, to escape, to leave, to not be attached a particular place, and not to be driven by a nostalgia to return, is dominant in Levinas’s philosophy. This article shows that dwelling in a place, as settling in a home, also has a positive meaning for Levinas. This positive meaning comes, however, not from an ontological but from an ethical relationship with a place. The home is shown as chosen place, warm and human, as opposed to a given or natural place. On the one hand, the home is a necessary condition for security, but also the very condition of interiority and activity, of having the place in the world in contrast to thrownness. On the other hand, it is not a place where I is embodied and rooted in like a vegetable, but a place where I welcome the other.Straipsnyje, parodant erdvės ir vietos skirtumus, aptariama artimiausios vietos – namų – prasmė Emmanuelio Levino filosofijoje. Transcendencijos siekimo, pabėgimo, išėjimo, o ne prisirišimo prie konkrečios vietos ir sugrįžimo pastanga yra dominuojanti Levino filosofijoje. Šiame straipsnyje parodoma, kad konkreti vieta, įsikūrimas, apsigyvenimas namuose turi ir pozityvią prasmę. Ši pozityvi prasmė ateina ne iš ontologinio, o iš etinio santykio su vieta. Parodoma, kad namai yra pasirinkta, žmogiška vieta, priešingai nei duota ar prigimtinė vieta. Viena vertus, namai yra ne tik saugumo, bet ir subjekto vidujybės steigties, veiklos bei vietos apskritai pasaulyje sąlyga, priešingai nei įmestis į pasaulį. Antra vertus, tai ne vieta, prie kurios prisirišama ir įsišaknijama, bet vieta, į kurią galima pakviesti Kitą