Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Patirties problema E. Voegelino filosofijoje
Get PDFThe paper deals with the problem of E. Voegelin’s notion of experience: the positive meaning of this concept is not specified in any of the author’s works. Based on W. James’s ‘‘Essay on Radical Empiricism” and Voegelin’s late works, it is shown that Voegelin’s theory of consciousness is rooted in James‘s concept of “pure experience”, which essentially sought to close the epistemological chasm between subject and object, phenomena and noumena. According to this notion, mental and physical, subjective and objective realities are merely derivative aspects of a certain primordial pure experience, which is more elementary and fundamental than the two former aspects of reality. Finally, the article exposes other implications of this connection with James’s philosophy for E. Voegelin’s theory of consciousness.Darbe nagrinėjama E. Voegelino patirties sampratos problema: šios sąvokos pozityvi reikšmė nėra detalizuojama nė viename iš autoriaus darbų. Remiantis W. Jameso „Esė apie radikalųjį empirizmą“ ir vėlyvaisiais E. Voegelino darbais, parodoma, jog Voegelino sąmonės teorija yra įsišaknijusi W. Jameso „grynosios patirties“ sampratoje, kuri iš esmės siekė panaikinti epistemologinę bedugnę tarp subjekto ir objekto, fenomeno ir noumeno. Remiantis šia samprata, mentalinė ir fizinė, subjektyvi ir objektyvi tikrovės tėra išvestiniai tam tikros už šias tikrovės sritis elementaresnės ir fundamentalesnės, pirmapradės – grynosios patirties – aspektai. Galiausiai straipsnyje išskleidžiamos ir kitos šio ryšio su Jameso filosofija implikacijos E. Voegelino sąmonės teorijai
Užmirštieji Lietuvos romantizmo teoretikai: kun. Ignotas Dembinskis
Get PDFThe sluggish development of romantic philosophy research suggests looking back at new sources that have been ignored so far. Priest Ignacy Dembinsky (1800–1869) is a forgotten romantic theorist. He is not only Wilhelm Schlegel’s translator, but also his promoter, commentator, who formulated authentic insights of romantic philosophy. The article focuses on the circumstances of Schlegel’s two-dimensional publication of “Philosophy of Life” (1840), which remained on the subscriber list, raises the hypothesis that the subscription of the work was a large-scale quasi-political patriotic campaign. The direction represented by Dembinsky is attributable to legal catholic romanticism. The latter sought to establish a positive alternative to Enlightenment’s scientism, naturalism, sensualism, one-sided rationalism, based on ideas of compatibility between science and philosophy, philosophy and Revelation. A person should realize freedom in a moral life and strive for the fullness of life – these ideas had refreshing sociopolitical implications in a depressing tsarist reality. Dembinsky polemicized with his local competitor, Florian Bochvic, a representative of a similar direction. The latter episode raises the question of the compatibility of his catholic theological doctrine and his maxims of a romantic philosopher: it is left open. It is hypothesized that the works translated, commented and creatively supplemented by Dembinsky could function as a bridge between the old Polish-speaking philosophy of Lithuania and the beginnings of the current Lithuanian theorization.Lituanistiniams romantizmo filosofijos tyrimams vangiai plėtojantis, siūloma atsigręžti į naujus, lig šiol ignoruotus šaltinius. Kun. Ignotas Dembinskis (1800–1869) – užmirštas romantizmo teoretikas. Jis ne tik Wilhelmo Schlegelio vertėjas, bet ir jo populiarintojas, komentuotojas, formulavęs autentiškas romantizmo filosofijai priskirtinas įžvalgas. Straipsnyje daug dėmesio skiriama Schlegelio Gyvenimo filosofijos dvitomio leidybos (1840 m.) aplinkybėms, išlikusiam prenumeratorių sąrašui, keliama hipotezė, kad veikalo prenumerata buvo didelio masto kvazipolitinė-patriotinė akcija. Kryptis, kuriai atstovavo Dembinskis, priskirtina teistiniam katalikiškajam romantizmui, kuris stengėsi steigti pozityvią alternatyvą Apšvietos scientizmui, natūralizmui, sensualizmui, vienpusiam racionalizmui, grindė mokslo ir filosofijos, filosofijos ir Apreiškimo suderinamumo idėjas. Dembinskis polemizavo su vietiniu konkurentu – Florijanu Bochvicu, analogiškos krypties atstovu. Šis epizodas kelia katalikų teologo doktrinos ir romantizmo filosofo maksimų suderinamumo klausimą: jis paliekamas atviras. Keliama hipotezė, kad Dembinskio versti, komentuoti ir kūrybiškai papildyti veikalai galėjo funkcionuoti kaip tiltas, siejantis senąją lenkakalbę Lietuvos filosofiją su dabartinio lietuviškojo teoretizavimo pradmenimis
Abipusiškas kosmopolitizmas
Get PDFIn the paper I analyse Daniele Archibugi’s conception of the new cosmopolitanism, aimed at formulation of a theory of cosmopolitan democracy capable of facing contemporary global problems that go beyond the competences of nation-states. My claim is that the advocates of the new cosmopolitanism have yet to come up with a theoretical minimum to which all parties of the cosmopolitan debate would subscribe. I argue that the main obstacle in formulation of a viable cosmopolitanism are attempts at imposition of the universalist uniformity inscribed in the traditional cosmopolitanism or, at best, a straightforward acceptance of cultural differences. In opposition to this, I outline the idea of reciprocal cosmopolitanism which, I believe, should proceed from the acknowledgement of human diversity, thus becoming a more inclusive project than its existing alternatives. Straipsnyje analizuojama Daniele’io Archibugi naujojo kosmopolitizmo sąvoka, skirta suformuluoti tokiam kosmopolitinės demokratijos konceptui, kuris tiktų sprendžiant šiuolaikines globalias problemas, esančias už paskirų tautų-valstybių kompetencijos ribų. Straipsnyje teigiama, kad naujojo kosmopolitizmo užtarėjai dar neišplėtojo minimalaus teoretinio šios sąvokos pagrindo, kuris tenkintų visus kosmopolitizmo diskusijos dalyvius. Teigiama, kad pagrindinė kliūtis, trukdanti suformuluoti veikiantį kosmopolitizmą, yra bandymai primesti universalistinį vienodumą, esantį tradiciniame kosmopolitizme ar geriausiu atveju slypintį paprastame kultūrinių skirtumų priėmime. Prieštaraujant tam, straipsnyje apibrėžiama abipusiško kosmopolitizmo idėja, kuri, tikima, turi prasidėti nuo žmonių įvairovės pripažinimo ir taip tapti labiau visa apimančiu projektu nei šiuo metu egzistuojančios alternatyvos
Frege’s „reikšmė“
Get PDFThe article raises the question what is the content of Frege’s infamous notion of Bedeutung? It is claimed that the so–called standard interpretation of this notion – Bedeutung as referential relation between a name and an object – was developed and established evaluating Frege’s ideas in philosophy of language in isolation from his logicist ideas. However, precisely his logicist concerns have motivated Frege’s interest in semantic issues. A broader consideration of Frege’s works reveals an internalist and rationalist notion of meaning, that is based on the context principle, and that should not be reduced to mere reference. The question of the meaning of subsentential components, for Frege, is closely related to the question of the meaning of the whole sentence, that is, the meaning of sub–sentential components should be construed as secondary with regard to the meaning of the whole sentence.Straipsnyje keliamas klausimas, koks yra Gottlobo Frege’s reikšmės (Bedeutung) sąvokos turinys. Teigiama, jog standartine kartais vadinama šios sąvokos interpretacija – reikšmės kaip referencinio santykio, siejančio vardą ir objektą, – susiformavo ir įsitvirtino Frege’s kalbos filosofijos idėjas vertinant atsietai nuo jo logicistinių idėjų. Tačiau būtent logicizmo pagrindimo interesas skatino Frege’ę imtis semantinių klausimų. Platesnė atožvalga į Frege’s darbus atskleidžia internalistišką racionalistinę, konteksto principu grįstą reikšmės sampratą, neredukuojamą į referenciją ar nurodymą. Bet kokių sakinio komponentų reikšmės klausimas Frege’s susiejamas su viso sakinio reikšmės klausimu, t. y. viso sakinio teisingumu arba klaidingumu, o sakinio komponentų reikšmė yra antrinė viso sakinio reikšmės atžvilgiu
Grįžtant prie struktūros ir dinamikos argumento prieš materializmą
Get PDFAlter (2016) elaborates and defends an ambitious argument advanced by Chalmers (2002) against physicalism. As Alter notes, the argument is valid. But I will argue that not all its premises are true. In particular, it is false that all physical truths are purely structural. In denying this, I focus not on the objects of pure physical theory but on the homely, macroscopic objects of our daily lives.Alteris (2016) papildo ir gina ambicingą Chalmerso (2002) teiginį, nukreiptą prieš fizikalizmą. Anot Alterio, šis argumentas yra galiojantis. Bet šiame straipsnyje teigiama, kad ne visos šio argumento prielaidos yra teisingos. Norima pabrėžti, kad prielaida, esą visos fizinės tiesos grynai struktūrinės, yra klaidinga. Paneigiant šias prielaidas, straipsnyje susitelkiama ne į grynos fizinės teorijos objektus, bet į mūsų kasdienybę ženklinančius ir mums artimus, makroskopinius objektus
Arūnas Sverdiolas ir fenomenologinė kultūros filosofija
Get PDFThe article deals with the relationship of hermeneutics and phenomenology in Arūnas Sverdiolas’s philosophy of culture. Firstly what is discussed is the problem of the separation between culture and nature, and then the concept of cultural activity and creation is analyzed. In cultural philosophy it is not enough to reflect on the cultural act of creation. Creation is the discovery of the world’s essential forms of expression. Ideas need to be discovered and only then they can be materialized and communicated to others in such an objective way. Therefore, culture must be understood as the communication of meaning. Cultural objects refer not only to the actions that create them, but also to the demands placed on potential perceivers.Straipsnyje nagrinėjami Arūno Sverdiolo hermeneutinės kultūros filosofijos sąryšiai su fenomenologija. Pirmiausia aptariamas kultūros ir gamtos perskyros problemiškumas, o tada analizuojama kultūrinės veiklos ir kūrybos samprata. Straipsnyje teigiama, kad kultūros filosofijoje nepakanka apmąstyti kultūrinio sukūrimo veiksmo. Sukūrimas yra pasaulio esminių išraiškos formų atradimas. Idėjos turi būti atrandamos ir tik tada jos gali būti materializuojamos ir tokiu objektyvuotu būdu perduodamos kitiems. Todėl kultūra turi būti suprantama kaip prasmės komunikacija. Kultūriniai objektai nurodo ne tik juos steigiančius veiksmus, bet ir reikalavimus, pateikiamus galimiems suvokėjams
Trys žingsniai literatūros fenomenologijos link su Arūnu Sverdiolu
Get PDFThe paper outlines the methodological orientation of Arūnas Sverdiolas’s scholarship and his school towards the praxis of the hermeneutic understanding of concrete cultural phenomena and takes this approach into the field of the phenomenology of literature. The attempt begins with a definition of the literary work in the hermeneutic framework of discourse, in which the work is considered to be an utterance that expresses an originary grasp of world phenomena. This capacity of the work to express is enabled by the operative mechanism of discourse, which binds, by the means of grammar and reference, the linguistic form of the work to the intentional structure of experience. To show this mechanism at work, the paper looks into Alfonsas Nyka-Niliūnas’s project of self-creation: Sverdiolas examines the poet’s diaries to reconstruct his effort of cultivating his poetic ego along the hermeneutic lines of the existential time, while Nyka-Niliūnas himself expresses this self-conception poetically as a more general phenomenon – the phenomenon of poetic self-consciousness as such – in the poem “Autobiography 1986”.Straipsnyje pabrėžiama Arūno Sverdiolo tyrimus ir jo mokyklą grindžianti metodologinė orientacija į hermeneutinio konkrečių kultūros reiškinių supratimo praktiką ir pademonstruojamas jos vaisingumas paties Sverdiolo netirtoje literatūros fenomenologijos srityje, pratęsiant jo atliktą Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių egohermeneutiką poetinio teksto analize. Literatūros kūrinys apibrėžiamas hermeneutinės literatūrinio diskurso paskirties akiratyje kaip ištara, kuria išreiškiama originali fenomeninė pasaulio reiškinių pagava, teigiant, kad tokį literatūros išraiškingumą palaiko kūrinio kalbinės formos ir ja išreiškiamos fenomeninės patirties jungtis, nustatoma kiekvienoje ištaroje gramatiškai įrašytu diskursiniu mechanizmu. Konkreti jo struktūra išryškinama Nykos-Niliūno savikūros diskursų interpretacijoje: poeto pastangą kurti ir kultivuoti savąjį „aš“ hermeneutinėje egzistencinio laiko ašių topografijoje Sverdiolas rekonstruoja iš jo dienoraščių, o pats Nyka-Niliūnas suteikia savikūrai poetinę formą eilėraštyje „Autobiografija 1986“, išreiškiančiame jo „aš“ sąrangą kaip bendresnį, poetinės savimonės apskritai, fenomeną
Nuo medicus philosophus prie medicus religiosus, arba kodėl Vilniaus jėzuitų akademijoje nebuvo medicinos studijų
Get PDFThe article deals with the absence of medical studies at the Vilnius Jesuit Academy. The question in the historiography is linked rather with the local peculiarities than the Jesuit attitude toward medicine in particular. Some attempts to establish medical studies in Vilnius during the 16th and 17th centuries are discussed in the context of Early-modern Jesuit universities that forbade Jesuits to involve themselves in academic medicine. The exclusion of medicine from Jesuit schools is analyzed as an intentional dissociation from the rise of the learned medicine and early modern philosophical tendencies of the medicalization of the soul. Jesuits also introduced the pattern of medicus religiosus instead of medicus philosophus, which represented their image of medical practitioner.Nors Europoje medicinos studijų banga kilo XVI a., Lietuvoje medicinos studijos buvo įsteigtos tik XVIII a. pabaigoje. Istoriografijoje iki šiol trūksta argumentuoto vėlyvos medicinos studijų pradžios Lietuvoje paaiškinimo. Straipsnyje ši problema aptariama platesniame jėzuitų edukacinės strategijos kontekste. Medicinos studijų nebuvimas Vilniaus jėzuitų akademijoje siejamas su principiniu jėzuitų atsiribojimu nuo akademinės medicinos ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais prasidėjusių sielos medikalizacijos procesų
Apšvietos filosofija kaip transhumanistinio mąstymo paradigma
Get PDFIn the works devoted to the phenomenon of transhumanism, it is widely recognized that philosophy of the Enlightenment had a great intellectual influence on the formation of transhumanism. Yet, this article states that the ideas of Enlightenment philosophy can be reasonably treated as not only consisting the conceptual transhumanism core but also as being a source of its internal contradictions. The paper defends the position that transhumanism in general is an intrinsically controversial project and introduces the premises for this contradiction – the basic anthropological views inherited from philosophy of the Enlightenment. Finally, the article questions the status of transhumanism as a techno-scientific program and states it to be an ideologically engaged project in anthropological engineering, which, in its turn, is devoid of any clear theoretical and practical outline.Transhumanizmo fenomeną analizuojančiuose darbuose plačiai pripažįstama, kad Apšvietos filosofija turėjo didelę idėjinę įtaką transhumanizmo formavimuisi. Visgi šiame straipsnyje teigiama, kad Apšvietos filosofijos idėjos gali būti pagrįstai traktuojamos ne tik kaip transhumanizmo tapatumo, bet ir kaip vidinio jo prieštaringumo šaltinis. Straipsnyje ginama pozicija, kad ištisas transhumanizmo projektas, o ne tik tam tikri jo aspektai, yra vidujai prieštaringas, ir pristatomos šio prieštaringumo prielaidos – iš Apšvietos perimtos pamatinės antropologinės nuostatos. Galiausiai straipsnyje užklausiamas transhumanizmo kaip technomokslinės programos statusas ir konstatuojama jį esant faktiškai jokių aiškių teorinių ir praktinių kontūrų neturintį ideologiškai angažuotą antropologinės inžinerijos projektą
Vanitas įveika arba lošimas atviromis kortomis
Get PDFIn the article the painting Card Player Showing His Hand by T. Rombouts (17th c. Netherlands) is being interpreted. It is noticed that two existential manifestations may interact in this composition: the gambler’s and Vanitas. In the first part of this article, an analysis is made how Rombouts presents card play as a way of being and how he integrates it into the genre of Vanitas. In the second part the hypothesis, is it proven that the composition of the painting continues the theme of Vanitas and questions it at the same time.Straipsnyje interpretuojamas XVII a. Nyderlandų dailininko T. Romboutso kūrinys „Lošėjas, rodantis kortas“. Jame įžvelgiama sąveikaujant dvi egzistencines laikysenas: lošiančiojo ir Vanitas reiškėjo. Pirmojoje tyrimo dalyje aiškinamasi, kokiu būdu Romboutsas pratęsia lošimo kaip buvimo būdo temą ir kaip ją integruoja į Vanitas žanrą. Antrojoje dalyje grindžiama hipotezė, kad Romboutso kūrinio kompozicija prezentuoja Vanitas žanro tąsą ir sykiu jo užklausimą