Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Jacques’o Lacano pertrūkio teorija: tikrovės perspektyva
Get PDFThe article analyses Jacques Lacan’s theory of rupture that encompasses the three planes – the imaginary, the Symbolic and the Real – that comprise his topology. It is named the theory of rupture because it allows grasping the unfinished Lacanian subject as it encounters Other in all of those planes. The main question is whether this lack could be considered as positive. The attention is paid to the phallic signifier; the hypothesis is that this signifier, by linking the symbolic and the Real, allows the creation of new meanings and the resistance towards the fundamental fantasy.The Lacanian ternary conception of topology helps us to analyse the field of politics. While grasping this field from the “ex-sisting” perspective of the Real, we can observe the two scenarios of the development of (political) subject. On the one hand, there is a possible link between the subject and fantasy, in which one tries to compensate for the lack of the Real by “comforting” itself in the plane of symbolic discourse. On the other hand, in the alternative scenario, the subject consciously admits its lack, rejects the fantasy and begins to create new names which “hole” the symbolic discourse itself as well as the insufficiency of the symbolic field. The Real is defended by the phallic signifier, which helps to maintain the subject’s negativity and militancy. By enclosing the Real into the Symbolic we create the new consistency as the subject seeks not to maintain a passive form and place inside the structure, but names the positive lack in the structure itself and thereby creates the new political content.Straipsnyje aptariama Jacques’o Lacano pertrūkio teorija, aprėpianti tris jo topologijos koncepcijoje figūruojančias plotmes – įsivaizduojamybės, simbolinę ir Tikrovės plotmę. Pertrūkio teorija ji vadintina todėl, kad ji leidžia įžvelgti Lacano postuluojamo subjekto neišbaigtumą kiekvienoje iš šių plotmių susiduriant su Kitu. Straipsnyje keliamas klausimas, ar Lacano visuose trijuose lygmenyse matomą stoką galima aptarti pozityviai. Ypatingas dėmesys skiriamas faliniam signifikantui, keliama hipotezė, kad jis, susiedamas simbolinę ir Tikrovės plotmes, leidžia kurti naujas prasmes ir nepasiduoti fundamentaliai fantazijai. Be to, Lacano teorines įžvalgas bus bandoma susieti su politine plotme
Immanuelis Kantas ir politikos tikrumo klausimas
Get PDFResearchers of Kant’s political philosophy have not paid enough attention to the problem of certainty in politics which is inseparable from the distinction between phenomenon and noumenon. The primacy of practical reason means that morality has a higher value than knowledge. This is a fundamental presupposition of Kant’s philosophy. However, this emphasis on the importance of morality leads to the problematic question of certainty in politics. The recognition of the primacy of morality seems to lead to a situation where politics loses the certainty that belongs to the sphere of noumenon. Such a situation seems to lead to an impossible situation when the distinction between phenomenon and noumenon reappears in the theory of practical reason. The paper puts forward a thesis that for Kant morality is the only ground that allows speaking about the certainty of politics. However, his understanding of certainty in politics has its drawbacks. Politics is dependent not only on the ontology of morality that was emphasized by Kant, but it is also dependent on the kind of certainty that one finds in the sphere of interpersonal relationships. Kant did not pay enough attention to this aspect which remains outside the sphere of the universal law of morality.Kanto politinės filosofijos tyrinėtojai be dėmesio paliko politikos tikrumo klausimą, kuris neatskiriamas nuo fenomeno ir noumeno perskyros. Praktinio proto pirmenybė reiškia moralės iškėlimą pirmiau pažinimo. Tai svarbi Kanto filosofijos prielaida. Tačiau moralės sureikšminimo kontekste iškyla politikos tikrumo klausimas. Pripažinus moralės pirmenybę, politika tarytum praranda noumenų srities tikrumą. Susidaro įspūdis, jog praktinio proto teorijoje atsiranda nauja fenomeno ir noumeno perskyra, kurios neturėtų būti. Moralės dėsnio atžvilgiu politika atrodo paradoksaliai – kaip noumenų srities fenomenas. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad vieninteliu politikos tikrumo pagrindu Kantas suvokė moralę. Jo nuomone, tik ryšiai su kategoriniu imperatyvu leidžia kalbėti apie politikos tikrumą. Tačiau Kanto politikos tikrumo sampratai būdingas ribotumas. Politika priklauso ne tik nuo jo išryškintos moralės ontologijos, bet ir tarpasmeninių santykių formuojamo tikrumo. Kantas nepastebėjo šio už visuotinio moralės dėsnio likusio aspekto
Kuriančioji emocija ir demokratijos suvokimas H. Bergsono filosofijoje
Get PDFIn this paper, the concept of creative emotion (émotion créatrice) and the understanding of democracy, which arises out of it, in the philosophy of Bergson is analysed. This specific emotion does not depend on an object’s intellectual representation; therefore, Bergson refers to it as “supra-intellectual.” Contrary to the usual “infra-intellectual” emotions, it is primary in regard of the mind and the will, and it comprises the fundamental matrix of creative acts of the human being. Creative emotion is one of the forms of the intuition of duration that is rooted in élan vital. It not only determines the essential changes in the fields of art, religion or science, but also re-configures the political rationality by revealing a deeper form of sociality. Thus, the presumed anti-sociality of the philosophy of Bergson is denied. In his last work, The Two Sources of Morality and Religion, Bergson shows how creative emotion transforms understanding of democracy and how it turns this political conception into a dynamic movement corresponding to the deep process of the human being and the whole reality.Straipsnyje analizuojama kuriančiosios emocijos (émotion créatrice) sąvoka ir iš jos kylantis demokratijos suvokimas H. Bergsono filosofijoje. Ši specifinė emocija nepriklauso nuo objekto intelektualinės reprezentacijos, todėl Bergsonas ją vadina „supraintelektualine“. Skirtingai nuo įprastinių, „infraintelektualinių“ emocijų, ji yra pirminė proto ir valios atžvilgiu ir sudaro fundamentalią žmogaus kūrybinių aktų matricą. Kuriančioji emocija – tai viena iš trukmės intuicijos formų, įsišaknijusių gyvybiniame polėkyje. Ji ne tik lemia esminius pokyčius meno, religijos ar mokslo srityse, bet ir, atskleisdama gilesnio socialumo formą, rekonfigūruoja politinį racionalumą. Tuo yra paneigiamas tariamas Bergsono filosofijos antisocialumas. Paskutiniame savo veikale Du moralės ir religijos šaltiniai Bergsonas parodo, kaip kuriančioji emocija transformuoja demokratijos suvokimą, šią politinę koncepciją paversdama dinamišku judesiu, atitinkančiu gilųjį žmogaus ir visos tikrovės procesą
Filosofija kaip pašaukimas ir asmeninis įsipareigojimas: jaunasis Heideggeris ir filosofijos klausimas
Get PDFDetermining what philosophy is for the young Heidegger is a complex task. It is also an ambiguous task in that it is considered unresolved and intricate due to its subsidiary link to factical life. This paper will try to show that from the approach of worried concern and from a critique of the theoretical attitude and worldviews, Heidegger conceives that philosophizing is committing oneself to the possibility of carrying out a personal transformation lived as a commitment of a personal nature. From this situation, which will be critically scrutinized in the development of the present paper, I will determine philosophy to be the setting in motion of the self-enlightenment of the life of each existent.Apibrėžti, kas yra filosofija jaunajam Heideggeriui, – sudėtingas uždavinys. Šią problemą sunkina ir tai, kad būdama įšaknyta faktiniame gyvenime ji tampa neišvengiamai daugiareikšmė ir iš esmės neišsprendžiama galutinai. Straipsnyje bandoma parodyti, kad, remdamasis egzistencinio rūpesčio prieiga ir kritikuodamas teorinį požiūrį bei pasaulėžiūrą, Heideggeris filosofavimą suvokia kaip įsipareigojimą asmeninei transformacijai, išgyvenamai kaip prigimtinė asmens pareiga. Šiame straipsnyje detaliai ir kritiškai išanalizavęs tokią sampratą aš siūlysiu suprasti filosofiją kaip postūmį kiekvieno egzistuojančiojo savęs, savo buvimo supratimo link
Herakleitas ir Hipokratas: elementų paradigma
Get PDFThe article analyses the remaining fragments and testimonies of Heraclitean philosophy and their connection with Hippocratic medicine. It is claimed that both schools belong to the same philosophical-scientific paradigm of the elements. Therefore, theoretical insights of the school of Cos might well serve explaining complicated and often difficult to interpret Heraclitean thoughts. Moreover, it is plausible that parts of Corpus Hippocraticum were written under the influence of the Heraclitean philosophy and therefore its analysis and interpretative application allows us to partially reconstruct the fragmented Heraclitean ideas into the single unified system. The article uses comparative analysis of both thinking traditions in regard to psychological, ethical, physiological, cosmological, and medical ideas. Similarities in explaining human nature are revealed. It is shown that science (medicine) and philosophy in Antiquity use the same paradigmatic utterances to describe reality. Therefore, there are many mutual interconnecting principles between early philosophy and medicine.Straipsnyje nagrinėjama Herakleito filosofijos išlikusių fragmentų bei liudijimų ir Hipokrato medicinos sąsajos. Teigiama, kad abi mokyklos priklauso tai pačiai mokslinei-filosofinei elementų paradigmai. Todėl Koso mokyklos teorinės įžvalgos gali padėti paaiškinti painias ir dažnai sunkiai interpretacijai pasiduodančias Herakleito mintis. Be to, tikėtina, kad dalį Corpus Hippocraticum veikalų yra paveikusi efeziečio filosofija, todėl jų analizė ir pritaikymas interpretacijai leidžia fragmentiškas Herakleito ištaras susieti į dalinę, vientisai rekonstruojamą sistemą. Straipsnyje yra pritaikoma lyginamoji abiejų mąstymo tradicijų analizė psichologijos, etikos, fiziologijos, kosmologijos ir medicinos klausimų atžvilgiu. Atskleidžiami žmogaus prigimties aiškinimų panašumai. Parodoma, kad Antikos mokslas (medicina) ir filosofija naudoja tas pačias paradigmines ištaras tikrovei aprašyti. Todėl tarp ankstyvosios filosofijos ir medicinos egzistuoja daug bendrų principų ir panašumų
Meninis tyrimas: gegužiukas svetimame lizde ar epistemologiškai pagrįsta tyrimo strategija?
Get PDFIn the broader context of other types of research, the authors of this article seek to analyse the epistemological status of artistic research. Because of its transdisciplinary character, artistic research is interpreted ambiguously: on the one hand, it might be treated as an unjustified and illicit intervention into the scientific field, on the other hand, despite its peculiarities artistic research still might be capable of creating knowledge commensurable with the knowledge produced in other (scientific) disciplines. The major question the article seeks to answer is the following: is it possible to justify artistic research applying ready-made arguments in the philosophy of science?Straipsnyje platesniame kitų tyrimų kontekste siekiama išnagrinėti epistemologinį meninio tyrimo statusą. Dėl savo transdisciplininio pobūdžio meninis tyrimas vertinamas dvejopai: viena vertus, meninis tyrimas gali būti interpretuojamas kaip nepagrįsta intervencija į mokslinį lauką, kita vertus, nepaisant savo išskirtinumo, meninis tyrimas visgi gali kurti žinojimą, bendramatišką su kitų disciplinų žinojimu. Pagrindinis klausimas, į kurį siekiama atsakyti: ar įmanoma pagrįsti meninį tyrimą (kaip specifinį žinojimą) remiantis jau egzistuojančiais mokslo filosofijos argumentais
Resentimentas egalitariniuose judėjimuose: Slavojaus Žižeko atsakas Peteriui Sloterdijkui
Get PDFI discuss Peter Sloterdijk’s critique of egalitarian projects presented in his book Zorn und Zeit and Slavoj Žižek’s response to it. My claim is that both of these thinkers show an oscillation between polemical and analytical aspects when using the concept of ressentiment. By using the concept of ressentiment, Sloterdijk explains the transformation of anger in Western societies. He holds that the atemporal anger, which characterized ancient greeks assumes a temporal form and becomes the project of revenge and ressentiment under Christianity and later emancipatory movements. I show that alongside this view, the author implies a political-polemical argumentation with the intent of delegitimizing the political left movements. Then I discuss the notion of ressentiment in Žižek’s view, which implies the same ambivalence, on the one hand, this concept is introduced as an alternative to Sloterdijk’s attempts at delegitimization, on the other, it seeks to explain anger and revenge related phenomena. At last, I claim that Sloterdijk’s and Žižek’s positions differ on the polemical aspect, but are compatible analytically
Apie paradigminę fiziškumo sampratą
Get PDFWhat “physical” means is sometimes clarified by appealing to paradigmatically physical objects, properties, or phenomena. This move is not entirely unmotivated. The most basic intuition behind physicalism can be identified as that we, as conscious beings, are not ontologically special: we are, ultimately, like all these inanimate and unconscious things; we do not exemplify any mysterious properties that are categorically over and above all the properties that are exemplified by ordinary things like chairs or rocks or their constituents. And, according to the dualists, we are, in terms of substance or property, metaphysically different from chairs, rocks, and the like. The kind of conception of the physical that refers to paradigm cases of the physical is in line with this disagreement in intuition between the physicalist and the dualist. Trying to conceptualize the physical based on some paradigmatically physical objects or phenomena, I argue, however, is a dead-end.„Fiziškumo“ reikšmė kartais aiškinama apeliuojant į paradigminius fizinius objektus, savybes arba fenomenus. Tai nėra visiškai nepagrįsta. Pamatinė fizikalizmo intuicija gali būti tapatinama su mintimi, kad mes, sąmoningos būtybės, ontologiniu požiūriu nesame išskirtinės: iš esmės mes esame panašūs į visus tuos negyvus ir nesąmoningus daiktus; mes neturime jokių paslaptingų savybių, kurios būtų viršesnės lyginant su savybėmis, būdingomis įprastiems daiktams, tokiems kaip kėdės, uolos ar jų dalys. O pagal dualistus, medžiagiškumo ar savybių požiūriu, esama metafizinio skirtumo tarp mūsų ir kėdžių, uolų bei panašių objektų. Fiziškumo samprata, besiremianti paradigminiais fizinių objektų pavyzdžiais, sutelpa į tą intuityvų nesutarimą tarp fizikalistų ir dualistų. Aš teigiu, kad bandymas konceptualizuoti fiziškumą nurodant į paradigminius fizinius objektus ar fenomenus niekur neveda
Mandelštamo ir Plancko polemika bei jos recepcija sovietinėje mokslo literatūroje: ideologinės metamorfozės
Get PDFThe L. I. Mandelstam - M. Planck polemics concerning the theory of dispersion (1907-1908) are taken under consideration. Mandelstam attacked Planck’s theory published in 1904. Planck reacted by publishing a short reply in 1907. Mandelstam was not satisfied and published a paper where he provided a more detailed calculation (1908). Planck criticized his approach again (1908). Mandelstam published two more papers, but Planck did not react to these publications.From a historical point of view it is interesting that in the Soviet scientific literature, Mandelstam’s position was almost unanimously considered to be correct and powerful. The situation changed after the collapse of the Soviet Union. Russian physicists came to treat Planck’s position as the correct one. In this connection, the problem of scientific objectivity arises. The author emphasizes the ideological context of the scientific interpretation of facts. The phenomena of progressivism and introjection are taken under consideration.Straipsnyje aptariama L. Mandelštamo ir M. Plancko polemika dėl dispersijos teorijos (1907–1908). Mandelštamas viešai kritikavo 1904 m. publikuotą Plancko teoriją. Planckas į tai sureagavo paskelbdamas trumpą atsaką 1907 m. Mandelštamas nebuvo patenkintas ir 1908 m. publikavo detalesnius skaičiavimus. Planckas dar kartą sukritikavo jo požiūrį 1908 m. Tada Mandelštamas publikavo dar du straipsnius, tačiau Planckas į šias publikacijas nesureagavo.Istoriniu požiūriu įdomu, kad sovietinėje mokslinėje literatūroje Mandelštamo pozicija buvo beveik vieningai pripažinta teisinga ir neginčijama. Situacija pasikeitė žlugus Sovietų Sąjungai. Rusų fizikai ėmė traktuoti Plancko poziciją kaip teisingą. Šiuo atžvilgiu iškilo mokslinio objektyvumo problema. Autorius pabrėžia faktų mokslinės interpretacijos ideologinį kontekstą. Atsižvelgiama į progresyvizmo fenomeną ir introjekciją
Mirties fenomenas ir nemirtingumo galimybė
Get PDFThis paper is about death and about immortality. It explores the experience and philosophical implications of death from different perspectives. Firstly, in the light of Mamardashvili’s philosophy, it deals with the interconnection and interdependence of death and thinking. Secondly, through Jankélévitch’s philosophy, it changes the perspective on the interdependence of death and thinking from the general to the personal perspective, when death becomes an intimate part of life. Further, thanks to Aries’ research, the paper introduces historical details about what people brooded over death and how they expressed their thoughts in more explicit way. This makes it possible to look at the mediology of death as a philosophy that leads to reflection and critique of our contemporary attitude to death. On the one hand, the mediology of death motivates us to think about death – in this way it follows the philosophical tradition, on the other hand, it attempts to convince us for the first time of the immortality that can happen only in material form – and it is its novelty.Šis darbas yra apie mirtį ir apie nemirtingumą. Jame skirtingais požiūriais nagrinėjamas mirties potyris ir jos filosofinės prasmės. Pirma, remiantis Mamardašvilio filosofija, darbe nagrinėjamas mirties ir mąstymo tarpusavio ryšys ir tarpusavio priklausomybė. Antra, perimant Jankélévitchiaus filosofijos perspektyvą, keičiamas požiūris į mirties ir mąstymo tarpusavio priklausomybę ir pereinama nuo visuotinio prie asmeninio požiūrio, kuomet mirtis tampa intymia gyvenimo dalimi. Trečioje straipsnio dalyje, remiantis Arieso tyrimu, pateikiamos istorinės detalės apie tai, ką žmonės galvoja apie mirtį ir kaip jie išreiškė mintis apie ją vis atviriau. Tokia interpretacijos linkmė leido pažvelgti į mirties mediologiją kaip į filosofiją, kuri skatina šiuolaikinio požiūrio į mirtį apmąstymus ir kritiką. Viena vertus, mirties mediologija mus motyvuoja mąstyti apie mirtį – taip ji remiasi filosofine tradicija, kita vertus, mirties mediologija stengiasi mus pirmą kartą įtikinti, kad egzistuoja nemirtingumas, kuris gali būti tik materialios formos, ir taip atsiskleidžia šios filosofijos naujumas