Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Kantiškasis moralės subjektas ir dirbtinio intelekto etika
Get PDFThis paper discusses the philosophical issues pertaining to Kantian moral agency and artificial intelligence (AI). Here, our objective is to offer a comprehensive analysis of Kantian ethics to elucidate the non-feasibility of Kantian machines. Meanwhile, the possibility of Kantian machines seems to contend with the genuine human Kantian agency. We argue that in machine morality, ‘duty’ should be performed with ‘freedom of will’ and ‘happiness’ because Kant narrated the human tendency of evaluating our ‘natural necessity’ through ‘happiness’ as the end. Lastly, we argue that the Kantian ‘freedom of will’ and ‘faculty of choice’ do not belong to any deterministic model of ‘agency’ as these are sacrosanct systems. The conclusion narrates the non-feasibility of Kantian AI agents from the genuine Kantian ethical outset, offering a utility-based Kantian ethical performer instead.Straipsnyje aptariami filosofiniai klausimai, susiję su kantiškuoju moralės subjektu ir dirbtiniu intelektu. Straipsnio tikslas – pateikti išsamią Kanto etikos analizę, kad būtų išaiškintas kantiškojo moralės subjekto kaip pareigos mašinos neįgyvendinamumas. Kantiškos mašinos galimybė, regis, dera su tikruoju kantiškuoju moralės subjektu. Straipsnyje teigiama, kad mašinų moralėje „pareiga“ turėtų būti atliekama su „valios laisve“ ir „laime“, nes Kantas rašė apie žmogaus polinkį „prigimtinę būtinybę“ vertinti „laimės“ kaip tikslo požiūriu. Galiausiai straipsnyje tvirtinama, kad kantiškoji „valios laisvė“ ir „pasirinkimo galimybė“ neturi nieko bendra su deterministiniu „subjekto“ modeliu, kadangi tai esą šventi dalykai. Daroma išvada, jog kantiškasis dirbtinio intelekto subjektas neįmanomas dėl pačių tikrosios Kanto etikos pagrindų, ir vietoj to siūlomas naudos kategorija besiremiantis kantiškosios etikos išpildytojas
Aristotelis ir Johnstonas apie hilomorfizmą ir objektų pobūdį: A Discussion Note
Get PDFAs M. Loux has recently reminded us, there are two basic strategies for explaining the character of particular objects, the ‘relational approach’ and the ‘constituent approach’. The prime example of a constituent approach would be Aristotelian hylomorphism. This article reveals three things. First, it gives a roadmap towards what the author considers to be the exegetically correct reconstruction of Aristotle’s hylomorphic theory. Second, it provides a presentation of the basic claims of a neo-Aristotelian hylomorphic theory, the one argued for by M. Johnston. Finally, it argues that regardless of whatever shortcomings it may have, Aristotle’s theory has an advantage over that proposed by Johnston. Unlike Johnston’s theory, it may give us a complete account of the character of a particular object.Kaip neseniai mums priminė M. Louxas, yra dvi pagrindinės strategijos, paaiškinančios tam tikrų objektų pobūdį: santykio prieiga ir sandaros prieiga. Pagrindinis sandaros prieigos pavyzdys būtų Aristotelio hilomorfizmas. Šiame straipsnyje atskleidžiami trys dalykai. Pirma, jame pateikiamas planas, ką autorius laiko egzegetiškai korektiška Aristotelio hilomorfizmo teorijos rekonstrukcija. Antra, jame aptariami pagrindiniai M. Johnstono neoaristoteliškos hilomorfizmo teorijos teiginiai. Galiausiai straipsnyje atskleidžiama, kad, nepaisant galimų trūkumų, Aristotelio teorija turi pranašumą prieš Johnstono siūlomą teoriją. Skirtingai nuo Johnstono teorijos, ji gali išsamiai papasakoti apie konkretaus objekto pobūdį
Savęs pažinimas, savimonė ir objektyvacija
Get PDFRankraščio nuorašą, vertimą ir komentarą parengė Dalius Jonkus(Vytauto Didžiojo universitetas)
Pristatome Vosyliaus Sezemano rusiško rankraščio, saugomo Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, vertimą. Užrašytas nedideliame bloknote, kuris pagamintas 1954 metais trečiame kvartale Krasnokamske. Tad galima manyti, kad rankraštis rašytas 1955 metais, dar iki grįžtant iš lagerio Taišete į Lietuvą. Rašyta rašalu ir kai kur pieštuku. Tekste analizuojama sąmonė, savimonė ir pasąmonė. Aptariamas sąmonės įkūnytumas, sąmonės emocionalumas, empatija ir intencionalus sąryšis su aplinkiniu pasauliu bei kitomis gyvomis būtybėmis. Sezemanas pažymi, kad pagrindinis sąmonės bruožas yra atvirumas ir gebėjimas praktiškai formuoti supratingą santykį su savimi, aplinka ir kitais. Laužtiniuose skliaustuose skaitytojų patogumui įterpti skyrelių pavadinimai yra vertėjo.
Versta iš:VU bibliotekos Rankraščių skyriujeVosyliaus Sezemano fonde saugomo rankraščioF122-102 „Самопознание, самосознание и объективация
Įsipainiojęs mokslininkas: objektyvumo problema socialiniuose tyrimuose
Get PDFThe practice of social studies continues to be a complicated scientific endeavor. From an epistemological point of view, the social sciences, unlike the natural sciences, do not conform to the predominant definition of science. The existing differences among expositions of “science,” “inquiry,” and “studies” lie with the contested role of the intellectual who is embarked on understanding the social realm. The “maturity” of the social sciences is usually discussed in the context of objectivity and rationality. But continuing epistemological debates would be insufficient without reference to the scholar as a human studying humans. The philosophy of science has focused mainly on the procedures of knowledge accumulation, neglecting social context and its implications for inquiry. To address this neglect, this essay sets out first to retrace doubts about the role of the scholar that emerged with the institutionalization of the social sciences at the outset of the twentieth century and then to rethink these issues in terms of recent scientific developments. What surfaces is a new, participatory role for scholars that demands responsible contextualization and a broader conception of causal stories.Socialinės studijos išlieka prieštaringa moksline sritimi. Skirtingai nuo gamtos mokslų, socialiniams mokslams yra sunkiau pritaikyti vyraujančius mokslinius kriterijus. Apibrėžimų ir interpretacijų skirtumai „mokslo“, „tyrimų“ ir „studijų“ atvejais yra tiesiogiai susiję su nevienareikšmiu mokslinio tyrėjo vaidmeniu, ypač siekiant suprasti socialinę tikrovę. Socialinių mokslų branda paprastai vertinama objektyvumo ir racionalumo kontekste. Tačiau nesibaigiantys epistemologiniai debatai gali prarasti savo vertę, jei nebus atsigręžta į mokslininką kaip į žmogų, tiriantį kitus žmones. Mokslo filosofija daugiausia koncentruojasi į žinojimo augimą, ignoruodama socialinį kontekstą ir jo įtaką tyrimams. Straipsnyje aptariamas socialinio mokslininko darbo problemiškumas, išlikęs nuo socialinių mokslų institucionalizacijos pradžios XX a. pirmojoje pusėje. Taip pat kritikuojamas besąlygiškas objektyvumo (nešališkumo) principų taikymas socialinėms studijoms, įžvelgiant pavojų epistemologinei pozicijai tapti socialiniu požiūriu
Maxo van Maneno praktikos fenomenologijos santykis su edukologija ir filosofija
Get PDFThis paper investigates the method of the phenomenology of practice developed by the Canadian scholar Max van Manen. The paper describes the development and the main aspects of the phenomenology of practice as well as its importance and relevance to education sciences. However, in line with the critical remarks of the philosopher Dan Zahavi, the paper argues that there are fundamental problems with the phenomenology of practice in regard to phenomenology as philosophy. It is suggested that a researcher who applies this approach in his or her research should be cautious, critically evaluate van Manen’s presentation of phenomenology, and start his/her research from the phenomenological philosophy. Moreover, the paper argues that phenomenology should not be considered only as a methodological approach.Straipsnyje nagrinėjama kanadiečių ugdymo teoretiko ir metodologo Maxo van Maneno pasiūlyta praktikos fenomenologijos metodologinė prieiga. Parodoma, kaip buvo formuojama praktikos fenomenologija, aprašomos jos pagrindinės ypatybės ir atskleidžiama, kodėl praktikos fenomenologija edukologijos mokslui yra aktuali. Remiantis filosofu Danu Zahaviu, taip pat išryškinamas probleminis Maxo van Maneno siūlomos metodologinės prieigos santykis su fenomenologine filosofija. Straipsnyje teigiama, kad praktikos fenomenologiją pasirinkęs tyrėjas turi išlaikyti kritinį požiūrį į svarbiausias praktikos fenomenologijos ypatybes, kritiškai vertinti van Maneno fenomenologinės filosofijos aiškinimą ir pradėti fenomenologinį tyrimą pirmiausia orientuojantis į pačią fenomenologinę filosofiją. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad atlikdamas tyrimą tyrėjas turėtų žvelgti į fenomenologiją ne tik kaip į metodologinę prieigą
Ambivalencija S. Kierkegaard’o nerimo (Angest) sampratoje
Get PDFThe paper considers two problems related to the interpretation of S. Kierkegaard’s conception of Angest. Firstly, a tendency to interpret Kierkegaard’s Angest as a “fear without an object” and to posit its similarity to Heidegger’s Angst is put in question. Questioning this interpretation, an analysis of The Concept of Anxiety is undertaken, in order to reveal ambivalence as the primary feature of Kierkegaard’s conception of Angest. Secondly, the question of translating Angest into Lithuanian is addressed, criticizing the established tradition of translating Angest as “baimė” (fear) and supporting translator’s I. Tomaševičiūtė’s choice of “nerimas”. The aforementioned ambivalence of Angest serves as the basis for the critique, revealing Angest as a paradoxical attraction to that, which frightens. The first part of the paper expounds on the moment of ambivalence in the descriptions of Angest, found in The Concept of Anxiety. The second part compares and underlines the differences between the philosophical approaches of Kierkegaard and Heidegger. It is shown that Kierkegaard’s attention to the ambivalence of Angest is related to the practical bent of Kierkegaard’s philosophy and the problematics of personal individuation.Straipsnyje sprendžiamos dvi su Søreno Kierkegaard’o Angest sampratos interpretacija susijusios problemos. Pirma, kvestionuojama tendencija Kierkegaard’o Angest interpretuoti kaip „baimę be objekto“ ir gretinti ją su Martino Heideggerio Angst samprata. Prieštaraujant šiai interpretacijai, analizuojama Kierkegaard’o knyga Nerimo sąvoka, atskleidžiant ambivalenciją kaip pagrindinį Kierkegaard’o Angest sampratos bruožą. Antra, svarstomas Angest vertimo į lietuvių kalbą klausimas, kritikuojant nusistovėjusią tradiciją Angest versti kaip „baimė“ bei palaikant vertėjos Ievos Tomaševičiūtės siūlomą vertinį „nerimas“. Kritikos pagrindą sudaro ta pati Angest ambivalencija: Angest interpretuojamas kaip paradoksali trauka tam, kas baugina. Pirmoje straipsnio dalyje išskleidžiamas Angest aprašymuose glūdintis ambivalencijos momentas. Antroje dalyje glaustai aptariamos Kierkegaard’o ir Heideggerio filosofinės prieigos per jų santykį su nerimo tema, akcentuojant jų skirtumus. Parodoma, kad Kierkegaard’o dėmesys nerimo ambivalencijai yra susijęs su Kierkegaard’o filosofijos praktine orientacija ir asmens individuacijos problematika