Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Antimetafizinis Tractatus Logico-Philosophicus perskaitymas
Get PDFThis paper discusses certain anti-metaphysical readings of Tractatus Logico-Philosophicus. The metaphysical and anti-metaphysical readings can be divided on the interpretations of textual fidelity. The anti-metaphysical readings can be differentiated in taking into account two different understandings with regard to Wittgenstein’s pronouncement of nonsense in Tractatus. One is the logical positivists’ understanding of nonsense and the other is the resolute reading of the text that emerged as an opposite to the orthodox or standard reading. The aim of discussing these anti-metaphysical readings is to highlight whether a metaphysical reading is possible.Straipsnyje nagrinėjamas antimetafizinis Tractatus Logico-Philosophicus perskaitymas. Metafizinį ir antimetafizinį perskaitymą galima padalinti pagal tekstinio tikslumo interpretacijas. Pagal tai, kaip autoriai suvokia „beprasmybės“ sąvoką Wittgensteino Traktate, išsiskiria du antimetafiziniai perskaitymai. Vienas jų – loginių pozityvistų beprasmybės suvokimas, o kitas – radikalus teksto perskaitymas, atsiradęs kaip priešprieša ortodoksiškam arba standartiniam perskaitymui. Šiame straipsnyje antimetafiziniai perskaitymai nagrinėjami siekiant išryškinti, ar metafizinis perskaitymas yra įmanomas
Apie protą ir gyvenimo galią: Tolstojus prieš Spinozą: (Lev Tolstoy against Spinoza)
Get PDFIn his search for the meaning of life, Tolstoy turned to Spinoza’s rationalist teaching about freedom, reason, morality, and religious faith. Spinoza created a philosophy where beliefs are in union with deeds, logic unites with ethics, and knowledge joins faith. According to Tolstoy, it is art that makes a synthesis of all the best attempts of the real, true philosophy. I argue that Tolstoy’s artistic method of linkage (stseplenie) was probably borrowed from Spinoza. Inspired by Spinoza’s “theorems of reason,” Tolstoy created his own “axiom of life” and elaborates on the concept of the “power of life” as a core of religious faith. Tolstoy endorsed Spinoza’s rationalistic critique of religion which helped to liberate true faith from the power of superstition and church dogmatics, but he criticised the geometric form in which Spinoza put the truths he discovered.Ieškodamas gyvenimo prasmės, Tolstojus atsigręžė į racionalistinį Spinozos mokymą apie laisvę, protą, moralę ir religinį tikėjimą. Spinoza sukūrė filosofiją, kurioje tikėjimai susilieja su darbais, logika susivienija su etika, o žinios susijungia su tikėjimu. Pasak Tolstojaus, būtent menas sudaro visų geriausių tikrosios filosofijos bandymų sintezę. Tolstojaus meninis ryšio metodas (stseplenie) tikriausiai buvo pasiskolintas iš Spinozos. Įkvėptas Spinozos „proto teoremų“, Tolstojus sukūrė savo „gyvenimo aksiomą“ ir išplėtojo „gyvenimo galios“, kaip religinio tikėjimo branduolio, sampratą. Tolstojus pritarė racionalistinei Spinozos religijos kritikai, padėjusiai išlaisvinti tikrąjį tikėjimą iš prietarų ir bažnytinės dogmatikos valdžios, bet kritikavo geometrinę formą, kuria Spinoza išdėstė savo atrastas tiesas
Tikinčiųjų ir ateistų dialogas: platoniškasis modelis veikale Įstatymai
Get PDFThis paper examines the question concerning the right model of epistemically rational dialogue. First of all, the main, though not undisputed, principles of rational dialogue are defined according to the contemporary field of the epistemology of disagreement. It then explains why even these principles are not sufficient for making the disagreement between believers and atheists not only a rational discourse but also a fruitful dialogue. This paper defends a thesis that the latter aim can be achieved with a proper model of dialogue, which is found in Plato’s Laws – one of the first discussions between the believers and the atheists in the Western intellectual tradition. This model not only includes the contemporary principles of rational argument but also provides some new guidelines for the solution of problems that lead the believers and the atheists to the communicational dead end.Straipsnyje keliamas klausimas, koks turėtų būti tinkamas epistemiškai racionalaus tikinčiųjų ir ateistų dialogo modelis. Pirmiausia, apžvelgus šiuolaikinės nesutarimo epistemologijos lauką, išryškinami esminiai (nors nevienareikšmiškai vertinami) racionalaus dialogo principai. Taip pat pristatoma, kodėl net ir jie nėra pakankami siekiant tikinčiųjų ir ateistų nesutarimą paversti ne tik epistemiškai pagrįstu diskursu, bet ir vaisingu dialogu. Straipsnyje ginama tezė, jog pastarajam siekiui įgyvendinti reikalingą dialogo modelį galime aptikti vienoje pirmųjų tikinčiųjų ir ateistų diskusijų Vakarų intelektualinėje tradicijoje – Platono Įstatymuose. Minėtas modelis ne tik apima išskirtus šiuolaikinius racionalaus dialogo principus, bet ir pateikia naujas gaires, sprendžiančias į komunikacinį akligatvį tikinčiuosius ir ateistus vedančias problemas
Deleuze’o ir Guattari jutimo logika šiuolaikinio meno kontekste
Get PDFDeleuze and Guattari’s concept of art (the logic of sensation) has been interpreted in the context of the opposition between modernism and contemporary art, and then it is either attributed only to modernism, which gives priority to the aesthetic dimension of art, or it is argued that we must see its potential to create “new connections.” These opposing views are expressed by Stephen Zepke and Simon O’Sullivan. However, Deleuze and Guattari’s artistic sensation is not a sensory perception, it is the main concept of their logic of sensation, encompassing both the sensory and the conceptual-virtual dimensions. In the article, I seek to demonstrate that Deleuze and Guattari’s artistic sensation, encompassing both of these dimensions, relates to the general context of Deleuze and Guattari’s philosophy and resonates with the aesthetic and semantic dimensions of contemporary art projects. Discussing Thomas Feuerstein’s installation Prometheus Delivered I demonstrate in what ways the notion of the logic of sensation expands the field of the interpretation of this work of art.Deleuze’o ir Guattari meno samprata (jutimo logika) atsiduria priešpriešos modernizmas versus šiuolaikinis menas kontekste ir tada ji arba priskiriama tik modernizmui, teikiančiam pirmenybę estetinei plotmei, arba teigiama, kad turime įžvelgti jos potencialumą kurti „naujas jungtis“. Šias priešingas pozicijas išreiškia Stephenas Zepke ir Simonas O’Sullivanas. Tačiau Deleuze’o ir Guattari jutimas nėra estetinė percepcija, jis yra pagrindinis jutimo logikos konceptas, apimantis ir juslinę, ir konceptualią-virtualią plotmes. Straipsnyje siekiu parodyti, kad Deleuze’o ir Guattari jutimas, apimantis abi minėtas plotmes, susisieja su bendru Deleuze’o ir Guattari filosofijos kontekstu ir rezonuoja su šiuolaikinių meninių projektų estetine ir prasmine plotmėmis. Analizuodama Thomo Feuersteino instaliaciją Prometheus Delivered parodau, kaip Deleuze’o ir Guattari meninio jutimo samprata išplečia šio kūrinio interpretacijos lauką
Anapus funkcijos: vaizduotė kaip semideterminacija
Get PDFThe article raises the hypothesis that the activity of imagination cannot be fully described by a functional description. To this end, two positions are analyzed: the philosophy of Cornelius Castoriadis, who emphasizes social imaginary and radical imagination, is juxtaposed with Gilbert Simondon’s theory of cyclic and genetic images. Castoriadis’s consideration reveals the specific character of indeterminacy, found in the work of imagination, which enables the coexistence of contradictions in psyche. Based on this reading I propose to perceive imagination through a semi-deterministic take. Whilst it is also possible to see an effort to overcome functional determination in Simondon’s theory, the latter also offers a way to interpret the imagination beyond the anthropological realm. The image performs as mutual potential between organisms and their milieus, and this relationality is never fully determined, but rather semi-determined. Thus, by providing the tools for rethinking of determination and functionality, the juxtaposition of Castoriadis and Simondon enables to speculate on the need of a possible the concept of sociobiological imagination.Straipsnyje keliama hipotezė, kad vaizduotės veikimas negali būti visavertiškai apibūdinamas funkciniu aprašymu. Šiuo tikslu sugretinamos dvi pozicijos – socialinę įsivaizduojamybę ir radikaliąją vaizduotę išryškinanti Cornelijaus Castoriadžio filosofija bei Gilbert’o Simondono ciklinio genetinio vaizdo teorija. Castoriadžio svarstymas leidžia atskleisti specifinį vaizduotės procesų ir kūrinių nedeterminuotumą, kuriuo įgalinamas prieštaringumų koegzistavimas psichinėje plotmėje. Tokiu būdu siūloma vaizduotę suvokti kaip semideterminuojančią prieigą. Nors Simondono teorijoje irgi įmanoma įžvelgti pastangą įveikti funkcinį apibrėžtumą, joje taip pat regimas būdas interpretuoti vaizduotę ne tik antropologinėje plotmėje. Daroma išvada, kad organizmų ir jų terpių tarpusavio potencialumas nėra iki galo determinuotas, o veikiau – semideterminuotas. Tad Castoriadžio ir Simondono sugretinimas, suteikiantis instrumentus determinacijos ir funkcionalumo permąstymui, leidžia žengti dar vieną žingsnį – pasiūlyti sociobiologinės vaizduotės sampratą
Alternatyva individualizmui: sąryšinio žmogaus samprata konfucinėje vaidmenų etikoje
Get PDFThe article proposes to see Confucian role ethics as a philosophical project that puts forward metaethical and metaphilosophical arguments regarding the nature of ethics and the concept of human beings, instead of concentrating on its interpretational work in explicating the nature of early Confucian ethics. Thus, a more fitting context for evaluating the core claims of role ethics is suggested, one that is comprised of different positions, coming from a wide range of philosophical and cultural backgrounds, as well as different disciplines, all of which criticize individualism or formulate a non-individualistic concept of person. Role ethics concept of person, as a totality of one’s lived roles and relations, is discussed by concentrating on the specificity of two key notions in this position, that is, “relation” and “role”. The article ends with a suggestion that the deeper and fuller investigation and exposition of normativity, as stemming from the specific and concrete role-relationships, is the most needed and promising direction of further development of role ethics.Straipsnyje siūloma į konfucinę vaidmenų etiką žiūrėti kaip į savarankišką filosofinę poziciją, kur formuluojami metaetiniai ir metafilosofiniai teiginiai apie etikos prigimtį ir žmogaus sampratą, neapsiribojant jos lyginamuoju darbu interpretuojant klasikinio konfucianizmo etikos pobūdį. Pasiūlomas tinkamesnis kontekstas konfucinės vaidmenų etikos pagrindinėms idėjoms įvertinti – tai vienos filosofinės tradicijos ar kultūros, taip pat ir vienos akademinės disciplinos ribas peržengianti diskusija, vienijanti individualizmo kritikus, ieškančius alternatyvos individualistinei žmogaus sampratai. Konfucinės vaidmenų etikos pasiūloma sąryšinio asmens kaip sudaryto iš visų jo gyvenamų vaidmenų samprata diskutuojama išskleidžiant dviejų kertinių tokios sampratos sąvokų – sąryšių ir vaidmenų –specifiškumą. Straipsnyje teigiama, jog gilesnė ir išsamesnė iš specifinių ir konkrečių žmogaus gyvenamų vaidmenų bei jais struktūruotų sąryšių kylančio normatyvumo analizė yra reikalingiausia ir perspektyviausia tolesnės vaidmenų etikos plėtojimo kryptis
Nuo Habermaso iki Derrida: silpnoji sekuliaraus universalizmo forma
Get PDFIn this article, I argue that a universalistic thrust of secularism should not be located in a Habermasian deontological liberal principle of the priority of universal morality over particularistic ethical doctrines. I show that Habermas cannot plausibly demonstrate that this principle can be invariably applied across different cases. However, in order not to succumb to parochialism, the failure of the deontological model should not prompt us to give up on the search for a universalistic drive behind secularism. To this end, I advocate a Derridean critique of religion and secularism as an alternative solution. By deconstructing the Kantian dichotomy of faith vs. knowledge, Jacques Derrida shows that secularism is, paradoxically, both a concrete socio-political regime and a possibility for a radical change.Straipsnyje teigiama, kad universalistinė sekuliarizmo esmė neturėtų būti siejama su Habermaso deontologiniu liberalizmo principu, pagal kurį universali moralė yra viršesnė už partikuliaristines etines doktrinas. Aš parodau, jog Habermasas neturi pakankamų argumentų už tai, kad šis principas gali būti taikomas visais atvejais. Tačiau, kad nepasiduotume parapijiniam mąstymui, deontologinio modelio nesėkmės neturėtume laikyti pagrindu atsisakyti ieškoti universalistinių sekuliarizmo intencijų. Šiuo tikslu aš ginu Derrida religijos ir pasaulietiškumo kritiką kaip alternatyvų sprendimą. Jacques’as Derrida, dekonstruodamas kantišką tikėjimo ir žinių dichotomiją, parodo, kad sekuliarizmas paradoksaliai yra ir konkretus socialinis-politinis režimas, ir radikalių pokyčių galimybė
Sąmonės ir jos kilmės problema Vosyliaus Sezemano rankraščiuose
Get PDFThe purpose of this article is to analyse the concept of consciousness in Vasily Sesemann’s manuscripts. Sesemann studied consciousness, describing it as an intentional experience and rejecting its naturalistic explanations. Sesemann revealed the irreducibility of life to physiological or chemical processes and at the same time rejected the dualistic opposition of spirit and matter, soul and body. In the manuscript text “Self-knowledge, self-consciousness and objectification” the philosopher explores the relationship of consciousness with self-consciousness and the subconscious, as well as various forms of objectification of consciousness. This manuscript can be attributed to a group of manuscript texts that discuss the origin of consciousness and the metaphysical relationship between matter and spirit. In the article, I will first discuss the relationship between Sesemann’s concept of consciousness and the philosophy of nature. Second, I will examine how Sesemann understands the relationship between consciousness and self-consciousness and the objectifications of consciousness. Third, I will analyze how the philosopher understands emotional intuition and subconsciousness. I argue that Sesemann’s approach is phenomenological.Straipsnyje analizuojama sąmonės koncepcija Vosyliaus Sezemano rankraščiuose. Sezemanas tyrinėjo sąmonę aprašydamas intencionalius išgyvenimus ir atmesdamas natūralistinius jų paaiškinimus. Jis siekė parodyti gyvybės neredukuojamumą į fiziologinius ar cheminius procesus ir kartu atmetė dvasios ir materijos, sielos ir kūno dualistinį supriešinimą. Rankraštiniame tekste „Savęs pažinimas, savimonė ir objektyvacija“ filosofas nagrinėjo sąmonės sąryšį su savimone ir pasąmone bei įvairias sąmonės objektyvacijos formas. Šį rankraštį galima priskirti grupei išlikusių rankraštinių tekstų, kuriuose aptariama sąmonės kilmė ir metafizinis materijos ir dvasios sąryšis. Straipsnyje pirmiausia aptariamas Sezemano sąmonės sampratos ir gamtos filosofijos sąryšis. Antra, nagrinėjama, kaip Sezemanas supranta sąmonės ir savimonės santykį bei sąmonės objektyvacijas. Trečia, analizuojama, kaip filosofas supranta sąmonės sąryšį su emocine intuicija ir pasąmone. Autorius teigia, kad Sezemano požiūris yra fenomenologinis