Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Patirties paradoksai: fenomenalumo ribų užklausimas E. Levino ir J.-L. Mariono filosofijoje
Get PDFThe article deals with the problem of the limits of phenomenality in the phenomenology of E. Levinas and J.-L. Marion. D. Janicaud attributes their positions to a “theological turn” in French phenomenology. Without polemicizing directly with Janicaud, the article does not treat that turn as a distortion or neglect of the phenomenological method and its principles. On the contrary, the author sees it as focusing on those aspects of experience that do not fit into the scope of Husserlian phenomenology, decentering the experiencing subject and forcing us to rethink the very question of phenomenality and its limits. The article aims to show that, despite quite radical and controversial transformations in phenomenology, Levinas and Marion base their phenomenological projects by analysing not a special or “mystical” but accessible to all, in a sense, a banal experience.Straipsnyje svarstoma fenomenalumo ribų problema Emmanuelio Levino ir Jeano-Luco Mariono fenomenologijoje. Dominique’as Janicaud, pabrėždamas šių autorių nutolimą nuo Edmundo Husserlio fenomenologijos metodo, jų pozicijas priskiria „teologiniam posūkiui“ prancūzų fenomenologijoje. Tiesiogiai nepolemizuojant su Janicaud, straipsnyje į šį posūkį žvelgiama ne negatyviai (kaip į fenomenologinio metodo ir principų iškraipymą ar nepaisymą), bet, priešingai, kaip į dėmesį tiems patirties aspektams, kurie netelpa į huserliškosios fenomenologijos akiratį, savo paradoksalumu išcentruoja patiriantį subjektą ir verčia permąstyti paties fenomenalumo esmės ir jo ribų klausimus. Straipsnyje siekiama parodyti, jog, nepaisant gana radikalių ir kontroversiškų fenomenologijos transformacijų, aptariami autoriai savo fenomenologinius projektus grindžia ne ypatinga, „mistine“, o visiems prieinama, t. y. tam tikra prasme banalia, patirtimi
Išvedimai tarp Buridano modalinių teiginių
Get PDFIn recent years modal syllogistic provided by 14th century logician John Buridan has attracted increasing attention of historians of medieval logic. The widespread use of quantified modal logic with the apparatus of possible worlds semantics in current analytic philosophy has encouraged the investigation of the relation of Buridan’s theory of modality with the modern developments of symbolic modal logic. We focus on the semantics of and the inferential relations among the propositions that underlie Buridan’s theory of modal syllogism. First, we review all inferences between propositions of necessity, possibility, contingency, and non-contingency, with or without quod est locution, that are valid in Buridan’s semantics, and offer a comprehensive diagrammatic representation that includes them all. We then ask the question if there is a way to model those results in first order modal logic. Three ways of formalizing Buridan’s propositions in quantified modal logic are considered. Comparison of inferences between the quantified formulas and Buridan’s propositions reveals that, when supplied with a suitable formalization, Buridan’s semantics of categorical statements and immediate inferences among them can be fully captured by the quantified modal system T.Straipsnyje nagrinėjama XIV a. logiko Jono Buridano modalinė logika, pastaraisiais metais sulaukianti vis didesnio viduramžių logikos tyrėjų dėmesio. Šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje plačiai naudojama modalinė predikatų logika, paremta galimų pasaulių semantika, paskatino kelti klausimus apie Buridano modalumų teorijos ir šiuolaikinės simbolinės modalinės logikos santykį. Straipsnyje tiriama Buridano modalinės silogistikos pagrindą sudarančių teiginių semantinė interpretacija ir tarp šių teiginių galiojantys išvedimo ryšiai. Pirmiausia aptariami išvedimai tarp būtinumo, galimumo, atsitiktinumo ir neatsitiktinumo teiginių (su ir be frazės quod est), kurie yra logiškai taisyklingi pagal Buridano aprašytą semantiką. Pateikiama išsami diagraminė visų išvedimo sąryšių reprezentacija. Siekiant nustatyti, ar esama tinkamo būdo Buridano gaunamus rezultatus išreikšti predikatų logikoje su modalumais, aptariamos trys literatūroje aptinkamos Buridano teiginių formalizacijos versijos. Palyginus taisyklingus išvedimus tarp kvantifikuotų formulių ir tarp Buridano modalinių teiginių, galima tvirtinti, kad Buridano teiginių semantika ir galiojantys tiesioginiai išvedimai gali būti adekvačiai perteikiami predikatų logikos su aletiniais modalumais (sistemos T) priemonėmis
Moralinė savirealizacija Kanto ir Spinozos filosofijoje
Get PDFSpinoza and Kant are considered to be polar opposites with respect to ethics. The radical difference between them is supposed to consist in Spinoza’s ethical egoism, or interest-based Strebensethik, and Kant’s duty-cantered, deontological Sollensethik. I challenge this opposition and argue that both in Kant and Spinoza we deal with a notion of the self’s realization that is “interest”-based and therefore does not involve self-sacrifice. I show, on the one hand, that the streben in Spinoza’s Strebensethik consists in realising one’s essentially human interest, which resides in ethical-rational action, and, on the other hand, that sollen in Kant’s Sollensethik is in fact a streben of the Kantian “proper self” (eigentliches Selbst) after the realization of its ethical-rational interest.Spinoza ir Kantas etikos požiūriu laikomi visiškomis priešingybėmis. Manoma, kad esminis skirtumas tarp jų yra etinis Spinozos egoizmas, arba interesais pagrįstas Strebensethik, ir Kanto pagrįstas pareigomis, deontologinis Sollensethik. Straipsnyje ši opozicija kvestionuojama. Teigiama, kad tiek Kanto, tiek ir Spinozos filosofijoje susiduriame su savirealizacijos samprata, kuri yra pagrįsta „interesais“ ir todėl nėra susijusi su pasiaukojimu. Viena vertus, parodoma, kad streben Spinozos Strebensethik iš esmės kreipia į žmogiškojo intereso, glūdinčio etiniame-racionaliame veiksme, įgyvendinimą; antra vertus, atskleidžiama, kad sollen Kanto Sollensethik iš tikrųjų yra kantiškojo „tikrojo aš“ (eigentliches Selbst) streben, išliekantis po to, kai jau įgyvendintas savasis etinis-racionalus interesas
Galimybių prieiga kaip metapolitinė kategorija: M. Nussbaum teisingumo koncepcijos analizė
Get PDFMany critics of Martha Nussbaum claim that her account of the capabilities approach is a perfectionist theory that does not provide a unique standpoint to political justice and only complements Rawls’ conception of primary goods. The purpose of this article is to show that the capabilities approach differs from primary goods in a sense that the former is orientated towards the ends of a good life, while the latter towards the means. The author argues that the capabilities approach takes an intermediate position between neutrality and perfectionism, maintains a position of relative autonomy, and in turn it can be viewed as a unique metapolitical category, that is to say, a principle of politics capable of accommodating different political views.Nemažai Marthos Nussbaum kritikų mano, kad jos naudojama galimybių prieiga neteikia pagrindo originaliam požiūriui į politinį teisingumą. Tai esanti perfekcionistinė teorija, kuri tik papildo Rawlso pirminių gėrybių koncepciją. Šio straipsnio tikslas yra parodyti, kad Nussbaum galimybių prieiga skiriasi nuo pirminių gėrybių kategorijos, nes ji suformuluota atsižvelgiant į gero gyvenimo tikslus, o ne priemones. Straipsnyje grindžiama pozicija, kad galimybių prieigą galima laikyti atskira metapolitine kategorija (t. y. politikos principu, gebančiu apimti skirtingas politines vizijas), nes ji užima tarpinę poziciją tarp neutralumo ir perfekcionizmo bei palaiko santykinės autonomijos poziciją
Husserlis apie beasmenius teiginius
Get PDFThe young Edmund Husserl stressed that the success of his philosophy hinged upon his ability to determine the subject and the predicate of impersonal propositions and their expressions, such as ‘It is raining’. This essay accordingly investigates the tenability of Husserl’s early thought, by executing the first study of his analysis of impersonal propositions from the late 1890s. This examination reshapes our understanding of the inception of phenomenology in two ways. First, Husserl pinpoints the subject by outlining why impersonal expressions are employed during communication. This contravenes interpretations of the early Husserl as uninterested in intersubjectivity. Second, by studying how Husserl determines the predicate by investigating existential propositions, I show that Husserl , in the late 1890s, came to his final view on the concept of being.Jaunystėje Edmundas Husserlis pabrėžė, kad jo filosofijos sėkmė priklauso nuo jo gebėjimo nustatyti beasmenių teiginių bei jų išraiškų, tokių kaip „Lyja“, veiksnį ir tarinį. Taigi šiame straipsnyje analizuojamas Husserlio ankstyvosios minties pagrįstumas, remiantis jo pirmuoju beasmenių teiginių tyrimu, atliktu XIX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje. Šis tyrimas dviem būdais keičia mūsų suvokimą apie fenomenologijos pradžią. Pirma, Husserlis veiksnį nustato apžvelgdamas, kodėl komunikacijoje pasitelkiami beasmeniai teiginiai. Tai kertasi su ankstyvojo Husserlio interpretacijomis, pagal kurias jam nebuvęs įdomus intersubjektyvumas. Antra, išnagrinėjus, kaip Husserlis nustato tarinį tirdamas egzistavimo teiginius, atskleidžiama, jog XIX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje Husserlis suformavo savo galutinį požiūrį į būties sąvoką
Gottfried Wilhelm Leibniz. Apie pirmosios filosofijos tobulinimą ir substancijos sąvoką
Get PDFIš lotynų kalbos vertė, įvadinį komentarą ir pastabas parašė Kristijona Čerapait
Neapykanta internete kaip šiuolaikinė nyčiškojo resentimento raiška
Get PDFThe article analyses the modern phenomenon of hating in the light of the Nietzschean concept “ressentiment”. It is concluded, that hating can be considered as a kind of the ressentiment experience. This confirms the legitimacy of the “hating ressentiment” concept introduction, which identifies a hater as a person of ressentiment. Hater uses his destructive potential to harass online and persecute everyone whose position or opinion he/she does not share. When all the resources of unfounded criticism of the hater are exhausted, he/she resorts to ressentiment, online. Due to this, ressentiment acquires a new form of expression, namely, hating ressentiment, which is defined as a radical and acute form of ressentiment, corresponding to the form of hatred with which a hater treats everyone in whose place he/she would like to be.Straipsnyje nagrinėjamas šiuolaikinis neapykantos fenomenas nyčiškosios resentimento sampratos kontekste. Daroma išvada, kad neapykanta gali būti laikoma tam tikra resentimento patirtimi. Tai patvirtina „neapykantos resentimento“ sąvokos įvedimo teisėtumą, kai nekenčiantis kitų žmogus įvardijamas kaip resentimento žmogus. Nekentėjas naudoja savo destruktyvų potencialą tam, kad galėtų įžeidinėti kitus virtualioje aplinkoje ir persekiotų visus, kurių pozicijai ar nuomonei jis / ji nepritaria. Kai išeikvojami visi nepagrįstos neapykantos ištekliai, jis / ji griebiasi pasipiktinimo internete. Taigi resentimentas įgauna naują išraiškos formą – tai neapykantos resentimentas, kuris apibrėžiamas kaip radikali ir ūmi resentimento forma, atitinkanti neapykantos formą, kurią nekentėjas nukreipia į kiekvieną, kurio vietoje jis norėtų būti
Tarppasaulinės tapatybės problema: esencialistinės perspektyvos pranašumai
Get PDFIn this article, the problem of transworld identity – that is the question, if and how it is possible to ground the intuition that the same individual exists in more than one possible world – is solved by arguing that individuals have essences. First of all, it is claimed that the concept of transworld identity is desirable since it betters both global pan-essentialism and counterpart theory. Then, necessary terminology for successful understanding of the transworld identity problem is introduced. Afterwards, it is contended that the well-known Chisholm’s paradox for transworld identity can be resolved by appealing to individual essences. It is argued that if extreme haecceitism is true, then essences of individuals are non-qualitative and hence haecceitist switches are ontologically grounded. On the other hand, if reductionism is true, then essences of individuals are qualitative and hence haecceitist switches are impossible. Finally, it is shown that by referring to individual essences across possible worlds it is possible to solve the problem of cross-world identification.Straipsnyje tarppasaulinės tapatybės problema – t. y. klausimas, ar ir kaip yra įmanoma pagrįsti intuiciją, jog individas egzistuoja keliuose galimuose pasauliuose – yra sprendžiama argumentuojant, kad individai turi esmes. Visų pirma, teigiama, jog tarppasaulinės tapatybės samprata yra pageidautina, kadangi ji pranašesnė už globalų panesencializmą ir antrininkų teoriją. Tuomet įvedama būtina terminologija, kuri leidžia sėkmingai suprasti tarppasaulinės tapatybės problemą. Straipsnyje teigiama, kad įžymus Chisholmo paradoksas tarppasaulinei tapatybei gali būti išspręstas nurodant, jog individai turi esmes. Jeigu galimi pasauliai gali skirtis vieni nuo kitų vien nekokybiniu būdu (in a non-qualitative way), tuomet individų esmės yra nekokybinės, tad skirtumas tarp netapačių galimų pasaulių, kurie kokybiškai yra vienodi (qualitatively the same), yra ontologiškai pagrįstas. Kita vertus, jei redukcionizmas yra tiesa, tai individų esmės yra kokybinės, tad netapatūs galimi pasauliai, kurie kokybiškai yra vienodi, yra neįmanomi. Taip pat įrodinėjama, kad tarppasaulinė identifikacijos problema gali būti išspręsta nurodant į tai, jog galima referuoti į esmes kituose galimuose pasauliuose