Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Šleikštulio dvilypumas: Aurelis Kolnai apie antrinės intencijos svarbą
Get PDFToday, scholars struggle to provide a coherent account of the unique, unitary structure of disgust as portrayed in Aurel Kolnai’s essay On Disgust. And even though Kolnai stressed that ambivalence was the main challenge in accounting for the essence the phenomenon, it had yet to receive its proper treatment by scholars. In this paper, I highlight the importance of the constitutive elements of disgust in establishing a structurally coherent, unitary, originary sense of the phenomenon. By highlighting and elucidating the connections between Kolnai’s account of ambivalence, double intention and life and death, I am able to evince several key misconceptions of his theory, and thereby comprehensively account for the unitary structure of disgust.Šiandien tyrinėtojams vis dar sunkiai sekasi nuosekliai paaiškinti Aurelio Kolnai šleikštulį (pristatomą jo esė Apie šleikštulį) kaip struktūriškai vienalytį, unikalų. Nepaisant to, kad Kolnai ne kartą pabrėžė ambivalentiškumą kaip pagrindinį iššūkį apibrėžiant fenomeno esmę, išsamus šios savybės tyrimas vis dar nepasirodęs. Straipsnyje pirmiausia atkreipiamas dėmesys į grindžiamųjų šleikštulio elementų svarbą struktūriniam nuoseklumui, vienalytiškumui ir genezei. Išryškinami ir nuskaidrinami ryšiai tarp Kolnai ambivalentiškumo sampratos, dvigubos intencijos, gyvenimo bei mirties. Analizuojamos labiausiai klaidinančios jo teorijos interpretacijos ir taip visapusiškai pristatoma unikali, bet darni šleikštulio struktūra
Valerijaus Podorogos mimesis samprata: jusliniai teksto suvokimo aspektai
Get PDFThe paper aims to analyse and understand tensions and meanings in the notion of mimesis in the perspective of philosophical anthropology. Classical mimesis theories, which stretch from classical antiquity to modern works by E. Auerbach or P. Ricoeur, are often associated with poetics, narratology or other literature theory studies. V. Podoroga talks about anthropological and phenomenological mimesis, not only about ‘external’, Aristotelian version, but also about internal mimesis. He focuses on the experience of the body as the basis of mimesis. The author explains how mimesis in Podoroga’s version acquires new meanings and demonstrates how Podoroga’s matrixes of anthropograms complement, discuss and transgress hermeneutical models of Ricoeur.The author claims that the method of Podoroga brings us to some kind of a unique ‘system’, that could be compared to the ideas of ‘the death of the author’ (R. Barthes) or ‘the open work’ (U. Eco). Podoroga shows us an alternative, non-semiotic and mimetic approach in contemporary thought, that has not been widely discussed yet in both Russian and English sources.Straipsnyje analizuojama, kokios įtampos ir reikšmės slypi mimesis sąvokoje filosofinės antropologijos perspektyvos požiūriu. Klasikinės mimesis teorijos, besidriekiančios nuo antikos iki pat modernių E. Auerbacho ar P. Ricoeuro darbų, dažnai siejamos su poetika, naratologija ar kitais literatūrai skirtais tyrinėjimais. V. Podoroga siūlo kalbėti apie antropologinius bei fenomenologinius mimesis pjūvius, t. y. ne tik apie išorinį, „aristoteliškąjį“, tačiau ir apie vidinį mimesis, pažvelgti į kūno patirtis kaip į mimesis pagrindą. Tekste atskleidžiama, kaip Podorogos traktuotėje mimesis įgyja naują prasmę, ir demonstruojama, kaip Podorogos antropogramų matricos papildo, diskutuoja ir peržengia hermeneutinius Ricoeuro modelius. Straipsnyje teigiama, kad Podorogos metodas atveda mus prie tam tikros „sistemos“, kurią galima būtų lyginti su Rolando Bartheso „autoriaus mirties“ ar Umberto Eco „atviro kūrinio“ idėjomis. Podoroga pasiūlo alternatyvią, ne semiotinę, o mimetinę šiuolaikinės filosofijos prieigą, kuri iki šiol nėra išsamiai aptarta nei rusiškuose, nei angliškuose šaltiniuose
Arendtiška Antigonės interpretacija: teisumu grįsta tironija
Get PDFThe aim of this article is to investigate the tyrannical similarity between Antigone and Creon through Hannah Arendt’s political philosophy. As Arendt claimed, tyranny firstly signals the end of the political through which men can share their natality. The very meaning of tyranny is the domination by absoluteness that ends deliberation among mortal beings. Antigone only focuses on the divine law, which is seen as absolute righteousness that precedes the law of the city, and so, she tends to ignore any other option on rightfulness. This article aims to show that not only Creon but also Antigone can be regarded as a tyrant, since Antigone tends to sublime her dedication to an infallible justice, causing her to deny any other claim on justice.Šio straipsnio tikslas – remiantis Hannah Arendt politine filosofija išnagrinėti Antigonės ir Kreonto panašumą tironiškumo požiūriu. Kaip teigia Arendt, tironija pirmiausia signalizuoja politiškumo, kuris įgalina žmones dalintis savo gimstamumu, pabaigą. Pati tironijos prasmė yra absoliutumo įsiviešpatavimas, užbaigiantis bet kokius mirtingų būtybių svarstymus. Antigonė žvelgia vien į dieviškąjį įstatymą ir laiko jį absoliučiu teisumu, kuris esąs pranašesnis už miesto teisę, todėl ji linkusi ignoruoti bet kokio kito teisumo galimybę. Šiuo straipsniu siekiama parodyti, kad tironu galima laikyti ne tik Kreontą, bet ir Antigonę, nes Antigonė aukština savo pasišventimą neklystamam teisingumui, taigi ji neigia bet kokį kitą teisingumo pagrindą
Nerimas ir baimė kaip kasdienybės nuotaikos Heideggerio Būtyje ir laike
Get PDFThe paper considers the phenomenological analyses of anxiety (Angst) and fear (Furcht) found in Heidegger’s Being and Time. In his work Heidegger considers these moods as the conditions of possibility of everydayness. He claims that anxiety is a mood which, in a latent manner, constantly determines everydayness; however, he does not explicitly clarify the meaning of mood having a “latent” form. The paper argues for the thesis that Heidegger considered “being latent” in terms of the structure of forgetting, which is characteristic to everydayness; the paper investigates the means of everyday forgetting described in Being and Time. The first part of the paper briefly discusses Heidegger’s conception of everydayness. The second part interprets the mood of fear as a primary mode of everyday forgetting and explicates the structure of fear as a self-forgetting participation in everyday concerns. In the third part, three main characteristics of everydayness – idle talk, curiosity and ambiguity – are presented as a means of everyday forgetting. In the course of the analysis, everydayness is revealed as a twofold structure of forgetting.Straipsnyje nagrinėjama fenomenologinė nerimo (Angst) ir baimės (Furcht) nuotaikų analizė Heideggerio Būtyje ir laike. Kūrinyje Heideggeris šias nuotaikas apmąsto kaip kasdienybės galimybės sąlygas. Jis teigia, kad nerimas – latentiškai kasdienybę nuolatos sąlygojanti nuotaika, tačiau eksplicitiškai nepasako, kokia yra nuotaikų „latentiškumo“ prasmė. Straipsnyje argumentuojama tezė, kad latentiškumą Heideggeris apmąstė kaip kasdienybei būdingą užmiršimo struktūrą; nagrinėjami Būtyje ir laike aprašomi nerimo užmiršimo būdai. Pirmoje straipsnio dalyje trumpai aptariama Heideggerio kasdienybės samprata. Antroje dalyje kaip viena svarbiausių kasdienio nerimo užmiršimo formų yra interpretuojama baimės nuotaika; baimės struktūra išskleidžiama kaip nerimo užmiršimas įsitraukiant į kasdienius rūpesčius. Trečioje dalyje kaip nerimo užmiršimo formos interpretuojamos trys Heideggerio eksplikuojamos kasdienybės charakteristikos: plepalai, smalsulys ir dviprasmybė. Tyrimo metu kasdienybė atsiskleidžia kaip dvilypė užmiršimo struktūra
Traktatas apie išvedimus (ištrauka)
Get PDFIš lotynų kalbos vertė, pratarmę ir paaiškinimus parašė Živilė Pabijutait
Klaidinantis Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari knygos Kas yra filosofija? vertimas
Get PDFDeleuze, G., Guattari, F., 2019. Kas yra filosofija? Vertė Daina Habdankaitė, Nijolė Keršytė. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 242 p. ISBN 978-609-8236-06-
M. Bachtino chronotopas: tarp epistemologijos ir sociokonstruktyvizmo
Get PDFThis paper raises the hypothesis that M. Bakhtin’s creative category of chronotope is within the dynamic of epistemology and socio-constructivism. To this end, two philosophical conceptions are analyzed: Bakhtin’s theory of chronotope as a formally constitutive category of literature and Kant’s transcendental aesthetics and transcendental schematism. This comparative analysis shows that chronotope surpasses its primary field of literary analysis and is interpretable not only as an epistemological category which determines the sense experience of the observer, but also as socio-constructivist category which provides reality with an image of a totality of symbolic social institutes. In this way, it is proposed to understand the concept of reality as the multidimensional image.Darbe keliama hipotezė, kad M. Bachtino chronotopas yra kūrybinė kategorija, įsitarpinusi epistemologijos ir sociokonstruktyvizmo dinamikoje. Atliekant šios idėjos konceptualinę analizę sugretinamos dvi filosofinės pozicijos – Bachtino konstitutyvios literatūros kategorijos, t. y. chronotopo, teorija ir I. Kanto transcendentalinė estetika bei transcendentalinis schemiškumas. Šių pozicijų sugretinimas parodo, kad chronotopas pranoksta pirminį literatūros analizės lauką ir yra interpretuotinas ne tik kaip pažįstančiojo juslinę patirtį apibrėžianti epistemologinė, bet ir kaip sociokonstruktyvistinė kategorija, kuri suteikia tikrovei simbolinių socialinių institutų visumos vaizdinį. Tokiu būdu siūloma suprasti tikrovę kaip daugiadimensį vaizdinį
Kito keliai: E. Levinas ir T. Adorno
Get PDFIn this article, Levinas’ philosophy is interpreted as an ethical and Talmudic consideration of existential paths. After Auschwitz, the concept of otherness and the diversity of other faces presupposes a free and diverse “being on the road,” an ethics of journey, and denies theodicy and an essentialist interpretation of being. The thesis is proven by comparing Levinas’, Baranova’s and Adorno’s approaches to ethics and Exegesis. Levinas’ philosophy is elaborated by referring to the exegetics of the Exodus and the concept of an incomprehensibility of Auschwitz. The author discusses the philosophies of Levinas and Adorno who both consider the Holocaust as an occurrence not open to interpretation. Levinas advocates the end of theodicy as a justification for divine history and argues the primacy of ethics, while Adorno develops anti-theodicy and presents the relevance of critique of instrumental reason.Straipsnyje Levino filosofija interpretuojama kaip etinis ir talmudinis egzistencinių kelių svarstymas. Autorius teigia, kad kitoniškumo ir kitų veidų įvairovės samprata po Aušvico neigia teodicėją ir esencialistinę būties interpretaciją, tačiau suponuoja įvairiapusę „buvimo kelyje“ etiką. Straipsnis lygina Levino, Baranovos ir Adorno požiūrius į etiką ir egzegezę. Levino filosofija plėtojama remiantis egzodo egzegetika ir Aušvico nesuvokiamumo samprata. Autorius aptaria Levino ir Adorno filosofijas, kurie abu laiko Holokaustą įvykiu, kurio negalima suvokti. Levinas pasisako už teodicijos kaip dieviškosios istorijos pateisinimo pabaigą ir įrodinėja etikos pirmumą, o Adorno plėtoja antiteodicėją ir pateikia instrumentinio proto kritikos aktualum
Metafizinė kaltė ir begalinė atsakomybė: K. Jaspersas ir E. Levinas
Get PDFThis paper discusses guilt and responsibility in Jaspers and Levinas. First, it explores the concept of guilt in Jaspers and shows that while “metaphysical guilt” deepens the existential dimension of human life it remains indifferent to the moral dimension of guilt and responsibility uncovered by Levinas. Second, the paper explores the notions of guiltless responsibility and unavoidable guilt in Levinas and shows that responsibility is not limited to specific wrongdoing or explicit acknowledgment of guilt. By drawing out these differences between Jaspers and Levinas, the author asks if Levinas’s approach might provide illuminating guidance to talk about our guilt and responsibility for the Holocaust as well as other social events.Straipsnyje svarstoma kaltės bei atsakomybės samprata Jasperso ir Levino filosofijoje. Pirma, aptariant Jasperso kaltės sampratą parodoma, kad nors „metafizinė kaltė“ ir pagilina egzistencinę žmogaus gyvenimo dimensiją, ji lieka abejinga Levino atskleistai moralinei kaltės ir atsakomybės prasmei. Antra, darbe nagrinėjama Levino atsakomybės be kaltės ir neišvengiamos kaltės samprata ir atskleidžiama, kad atsakomybė neapsiriboja konkrečiais nusižengimais ar aiškiu kaltės pripažinimu. Išryškinant šiuos Jasperso ir Levino skirtumus, straipsnyje klausiama, ar leviniška prieiga gali pasiūlyti būdą, kaip kalbėti apie mūsų kaltę ir atsakomybę už Holokaustą ir kitus socialinius įvykius