Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
Kauno suaugusiųjų institutas
Get PDFVocational training was the main goal of German professional unions. The attitude was led by two circumstances: firstly, the lack of workers of technical professions; secondly, the wish to hold the training of new technical professions in their hands. Vocational training was organized not only in part-time courses but in Adult Institutes as well. These were vocational schools, which were supported by the central bureau of professional unions. Kaunas Adult Institute was one of them, which was founded on the 18th of August 1941 and run by the headmaster K. Račinskis since the 16th of August 1944. Head assessor of education Dr. Pr. Germantas-Meškauskas confirmed the statute of the institute. Later, the Adult Institute was founded in Vilnius. The increased number of institutes inspired the necessity of a new statute. "The Temporal Statute of Adult Institute" was confirmed on the 1st of January 1942. Since 4 February 1942, Kaunas Adult Institute has been named as "the Central Adult Institute," and the next year adult institutes were founded in Panevėžys and Šiauliai. The Central Adult Institute didn’t last long, because the course of some specialties survived for a few years only. 336 students graduated from the institutes during the first school year. In 1944, March and April, there were 583 students in the Central Adult Institute. The work of the central and local adult institutes was interrupted in the summer of 1944 because of the second Soviet occupation. The work of this institution shows that even during the occupation years in Lithuania, education and professional training were not interrupted
Visuomenės iniciatyva kuriant Lietuvos universitetą
Get PDFOn the basis of Lithuanian public initiative and partly, financial support, higher courses were established in Kaunas on January 27, 1920. Higher courses were the very first step in the process of establishment of a higher school in Lithuania.From the beginning of autumn 1920, the Lithuanian society was actively agitating in mass media for the establishment of a university. The most active in this campaign were the lecturers and students of higher courses, teachers, soldiers-students, students, and clericals. The Ministry for Education proposed for the lecturers of higher courses to prepare the project of a Lithuanian university statute. This project was considered in the Ministry for Education only at the beginning of 1921.A massive agitation took place in the press both for a secular as well as for a Catholic university. Politicians began to participate in the agitation for the university in February 1921. This question was raised in Steigiamasis Seimas too. Beginning with the autumn of 1921, when it became clear that only one university could be established, people, public organizations, and the press during meetings were discussing the projects of the statute and submitting resolutions for the government and Seimas. The teachers\u27 trade union, which called a number of city meetings, was the most active.The University of Lithuania was established on February 16, 1922, and it began its function according to the Vilnius University statute accepted by the Soviet of Lithuania on December 5, 1918.The discussions of the statute of the Lithuanian university continued up to the end of March 1922.People and public organizations supported academic youth financially. Until the year of 1921, students were financially supported by clerical organizations. Communities under the titles of "Saulė" and "Rytas" functioned very actively. At the beginning of 1921, a secular community "Žiburėlis" was re-established, the aim of which was to give material help, grants, loans, and dormitories to students
Pakėlimas į daktaro stalo riterius, arba Kaip ir už ką Nerijus Šepetys 2002 m. birželio 14 d. tapo humanitarinių mokslų daktaru
Get PDFDėl Lietuvos kariuomenės kūrimo ir Nepriklausomybės kovų istoriografijos
Get PDFDepending on political, social, cultural and other factors, the historiography of the analysed period should be divided into several parts.The first period comprises the time when Bolshevism was gaining strength, i.e., 1917-1919 events, which the Lithuanian soldiers serving in the Russian army experienced. Their diverse activity was elucidated in the periodical press.A lot of published works, reminiscences, and estimation of more important military, political, social events appeared when the army was being created in Lithuania itself (in 1918-1920). Nevertheless, the most part of them remained as a certain "material to history."In the period between the wars (1921-1940), weighty publications came out which reviewed the activity of the army—journals on warfare and history, memoirs, etc.In Soviet times the problem was hardly investigated. The greatest contribution in this field was made by some Lithuanian war historians living abroad.In current Lithuania, the interest of the public in the subject has borne fruit—some extensive works based on the material drawn from archive stocks and other sources have been published, scientific journals come out, etc. This makes it reasonable to believe that the backwardness in the field will disappear in the near future
Sandraugos Pax Sovietica ribų susidarymas Vidurio ir Pietryčių Europoje: Jugoslavijos komunistų partija ir Sovietų Sąjunga per Antrąjį pasaulinį karą
No full textStraipsnyje aptariamos sovietų pastangos sukurti **Pax Sovietica** Vidurio ir Pietryčių Europoje naudojant liaudies pasipriešinimo judėjimus nacių okupuotose šalyse. Nagrinėjamas Jugoslavijos atvejis. Autorius analizuoja sovietų vyriausybės ir Kominterno santykius su Jugoslavijos komunistų partija, kuri buvo įtakingiausia karinio antinacistinio pasipriešinimo organizatorė, ir sovietų požiūrį į oficialiai pripažįstamą Jugoslavijos vyriausybę tremtyje (įsikūrusią Londone) ir jos karines pajėgas Jugoslavijoje - četnikus bei ryšius su jais. Straipsnyje kritikuojama tiek Jugoslavijos istoriografija, aiškinanti, kad Tito partizaninis judėjimas buvo nepriklausomas ir neprižiūrimas iš Maskvos, tiek sovietinė istoriografija, teigianti, kad Jugoslavijos komunistų partija per visą karą stipriai priklausė nuo Maskvos. Autoriaus manymu, abi istoriografinės tradicijos nepagrįstai sumenkino karališkosios Jugoslavijos vyriausybės tremtyje ir JAV bei Didžiosios Britanijos diplomatijos vaidmenį Tito ir Sovietų Sąjungos santykiuose Antrojo pasaulinio karo metu. Straipsnyje iškeliamos trys naujos hipotezės: 1) 1941 m. komunistinis sukilimas Jugoslavijoje buvo tvarkomas Kominterno ir organizuotas dėl Sovietų Sąjungos interesų; 2) Tito partizaninis judėjimas buvo faktiškai nepriklausomas nuo Maskvos iki pat 1944 m., kada buvo pradėta teikti materialinė ir karinė pagalba; 3) pagrindinis Tito partizaninių kovų tikslas buvo socialistinė revoliucija, nors tai nebuvo viešai propaguojama, siekiant nepykdyti Maskvos sąjungininkų Vakaruose.
Autorius daro išvadą, kad Sovietų Sąjunga Antrojo pasaulinio karo metais palaikė dvejopus santykius su Jugoslavija: oficialius diplomatinius su karališkąja Jugoslavijos vyriausybe Londone ir slaptus nelegalius su Jugoslavijos komunistų partija ir Jugoslavijos nacionaliniu išsilaisvinimo judėjimu. Pastarųjų santykių pasikeitimas įvyko 1944 m. rugsėjį po Tito susitarimo su Stalinu dėl realios karinės Raudonosios armijos paramos, padėjusios komunistiniams Jugoslavijos partizanams paimti valdžią šalyje. Četnikų judėjimas, vadovaujamas generolo D. Michailovičiaus, buvo pagrindinis nesutarimų tarp sovietų vyriausybės ir Jugoslavijos vyriausybės tremtyje, remiamos britų, šaltinis. Esminis šių santykių pokytis įvyko 1942 m. gruodį, kai Maskva atvirai pareikalavo Londono paveikti Jugoslavijos karališkąją vyriausybę, kad ši pakeistų savo politiką četnikų atžvilgiu. Autoriaus teigimu, Jugoslavijos komunistų partija esminę paramą iš užsienio per Antrąjį pasaulinį karą gavo iš Maskvos. Tai buvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs Jugoslavijos pilietinio karo baigtį Tito Jugoslavijos komunistų naudai. Galiausiai ši Maskvos politika įtvirtino Vidurio ir Pietryčių Europos **Pax Sovietica** pasienio sritį rytinėje Adrijos pakrantėje ir rytinėse Alpėse. Taigi, anot autoriaus, „tiltas“, jungiantis Europą ir Aziją, buvo iškart po Antrojo pasaulinio karo pasidalytas tarp „Rytų" ir „Vakarų" politinių-karinių blokų: didžioji dalis Balkanų ir Pietryčių Europos liko sovietų kontrolėje, o Mažoji Azija ir Graikija tapo vakariečių sąjungininkų įtakos zona. Panašiai ir istorinė Vidurio Europa buvo padalyta į Vidurio Vakarų Europą ir Vidurio Rytų Europą tarp sovietų ir vakariečių. Galiausiai šis politinis, karinis ir ekonominis Europos padalijimas į **Pax Sovietica** ir **Pax Occidentalica** buvo sankcionuotas „didžiųjų trijų" Jaltos ir Potsdamo konferencijose 1945 m. Apibendrindamas autorius teigia, kad Antrojo pasaulinio karo metu sąjungininkų planai buvo susiję ne tiek su realiu pasipriešinimo judėjimų indėliu į karo veiksmus, kiek su galima šių judėjimų politine svarba po karo ir potencialia jų daroma žala kai kurių didžiųjų valstybių interesams bei susitarimams.
Lietuvos istorijos horizontas plečiasi. Negalime svarstyti mūsų valstybės XX a. patirtų sukrėtimų nenusimanydami apie platesnį Vidurio Europos kontekstą, o Pietryčių Europa yra kone **terra incognita**. Tačiau akivaizdu, kad ten vykę istoriniai procesai yra sudedamoji mūsų regiono raidos dalis. Straipsnio autorius, naudodamasis Jugoslavijos pavyzdžiu, parodo, kaip buvo realizuojama nuosekli Vidurio Europos visuomenių komunizacijos politika. Tyrinėdamas Antrojo pasaulinio karo įvykius Jugoslavijoje, jis pateikia šaltojo karo genezės Vidurio Europoje prielaidas. Analizuojant sovietų ir sąjungininkų - anglų bei amerikiečių - interesus pokario pasaulio tvarka, išaiškėja, kad Jugoslavijos komunistų partija, vadovaujama Josifo Broz Tito, tapo skirtingų politinių blokų įrankiu dar pasaulinio karo metu. Abu blokai nuolat teikė karinę, materialią ir politinę pagalbą minėtai partijai nuo 1943. Sovietai siekė kontroliuoti Jugoslavijos komunistinę valstybę kaip ir kitas į jų valdžią patekusias šalis. Sąjungininkai taip pat turėjo savo interesų panaudoti komunistinę Jugoslaviją išvaduojant iš sovietų dominavimo komunistines Vidurio Europos valstybes. Vakarų sąjungininkai savo propagandoje skelbė, kad Jugoslavija, būdama komunistine valstybe, išlaikė savo suverenitetą ir gerus santykius su Vakarais. Toks pavyzdys turėjo skatinti Vidurio Europos komunistines šalis išsivaduoti iš sovietinės priklausomybės ir, nepakeitus komunistinio režimo, savarankiškai tvarkyti šalių vidaus ir užsienio politiką. Šaltojo karo genezės kontekste skatinamas naujas požiūris į Antrojo pasaulinio karo įvykius, pasipriešinimo judėjimą bei jų vertinimus Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kurias sovietai kontroliavo iki paskutiniojo XX a. dešimtmečio.
V. B. Sotirovič baigė Budapešto Centrinės Europos universiteto Naujųjų amžių istorijos fakultetą ir šiuo metu baigia rašyti disertaciją. Nuo 2000 m. rudens straipsnio autorius dėsto Vilniaus universiteto Istorijos fakultete tęstinį kursą „Centrinės ir Pietryčių Europos lyginamoji istorija (1700-2000 m.)“
Rusijos bajorijos politinė egzistencija XIX a. antrojoje pusėje-XX a. pradžioje
Get PDFDer vorliegende Artikel befasst sich mit einer der wichtigsten Fragen der politischen Geschichte des Russischen Imperiums in der Zeit von der zweiten Hälfte des 19. Jh. bis zum Anfang des 20. Jh., und zwar mit der politischen Rolle des russischen Bojarentums. Dieses Problem ist auch für die Geschichte Litauens von großer Bedeutung, denn seine Analyse hilft, die politischen Positionen des litauischen Adels im Russischen Imperium zu erschließen. Zum vollen Erfassen des politischen Gewichts des litauischen Adels im Russischen Imperium muss die Spezifik des politischen Einflusses seitens des russischen Bojarentums erläutert werden. Das politische Modell des russischen Bojarentums kann auf Grund der russischen historiografischen Quellen aufgebaut werden. Im Sinne der Faktographie sind die in den 70er und 80er Jahren herausgegebenen Werke der sowjetrussischen Historiker (J. Solowjow, W. Djakin, A. Korelin u. a.). Nach der Aufhebung der Leibeigenschaft in der zweiten Hälfte des 19. Jahrhunderts (im Jahre 1861) hat der russische Adel einen Teil seiner Privilegien und Sonderrechte auch in anderen gesellschaftlichen Bereichen des Lebens eingebüßt. Dies hinderte aber das Bojarentum nicht daran, das politische Leben des Staates weiterhin auf mehrere Weisen mitzubestimmen. Der einflussreichste Teil des russischen Bojarentums, und zwar die Grundherren und der Adel, bekleideten weiterhin hohe Posten in den staatlichen Behörden und in der Armee. Die politischen Ideen des Bojarentums kamen auch in solchen nichtpolitischen Behörden zum Ausdruck wie Landstände und Semstwos (lokale Selbstverwaltungsorgane). Der russische Adel strebte danach, nicht nur seine Sonderposition in der Gesellschaft zu erhalten, sondern auch die Staatspolitik mitzubestimmen. Den Imperatoren wurde mehrmals vorgeschlagen, auf der Staatsebene eine Institution von Adeln und Semstwos zu berufen, die als ein Beratungsorgan bei der Lösung von wichtigsten Angelegenheiten der Stände und der lokalen Selbstverwaltungsorgane fungieren und sogar die Beschlüsse der Regierung mitbestimmen sollte. Politisch gesehen war die Lage des russischen Bojarentums bis zur Revolution vom Jahre 1905 zweideutig. Einerseits verstand der Adel, dass er als traditionelle Gesellschaftsschicht die Aufhebung der Monarchie nicht zulassen darf, deshalb suchte er Unterstützung beim Imperator und unterstützte auch seinerseits dessen Macht. Die wandlungsreiche politische, gesellschaftliche und wirtschaftliche Situation des Staates trug allerdings dazu bei, dass die Adligen von einer liberalen Gesinnung die vom Staat initiierten Reformen unterstützten und darauf hofften, neue Möglichkeiten zu bekommen, sich auf diese oder jene Weise am politischen Leben des Staates zu beteiligen