Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
Žemaitijos christianizacija europiniuose kontekstuose
Get PDFApie Mangirdo Bumblausko daktaro disertaciją „Žemaitijos christianizacija ir pagonybės veiksnys XV–XVI a.“ir jos gynim
Sukilimas ar šiaip maištas?
Get PDFoai:ojs.www4063.vu.lt:article/4842Sukėlęs 1508 m. Lietuvos karo veiksmus su Rusija Mykolo Glinskio maištas iki šiol vertinamas įvairiai ir nevienareikšmiškai. Svarbus politinis įvykis įvairiu mastu ir įvairiu požiūriu minimas bei aptariamas literatūroje, tačiau visų vertinimų esmę galima apibrėžti dviem pagrindinėmis kryptimis, faktiškai labiausiai siekiančiomis nusakyti pradinių M. Glinskio ginkluotų veiksmų motyvaciją. Ir platesniuose ar siauresniuose sintetiniuose istorijos kursuose, ir specialesnėse apybraižose galima pažymėti abiejų krypčių konfesinių (kartu ir etninių) prieštaravimų priežastingumo akcentą (jų matymą ar nematymą). Konfesinė motyvacija nėra vienintelė įvykius lėmusi priežastis. Vis dėlto gana ryškiai šaltiniuose (ne)atsispindintis motyvas leidžia pagal jį bene lengviausiai sugrupuoti nurodytas vertinimų kryptis ir išryškinti bent kai kuriuos vyraujančias nuomones paveikusius šaltinius bei darbus
„Advenit, et susceptus est ad nostram infirmariam“: Vilniaus bonifratrų špitolės ligoniai XVIII amžiuje
Get PDFXVI a. pirmoje pusėje pradėję veikti bonifratrai (Ordo Hospitalarius S. Ioannis de Deo) buvo vienas iš naujųjų ordinų, kurių vienuoliai tarnystę Dievui derino su ligonių gydymu1. XVII a., intensyviausios ordino plėtros laikotarpiu, vienuoliai pasirodė Abiejų Tautų Respublikos miestuose: 1609 m. įsteigtas pirmasis vienuolynas ir špitolė Krokuvoje, o 1635 m. bonifratrai Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos rūpesčiu įsikūrė prie Šv. Kryžiaus bažnyčios Vilniuje. Naujojoje špitolėje, skirtingai nei dešimtyje veikusių iki tol, žmonės buvo visų pirma gydomi, čia darbavosi specialiai tokiam darbui pasirengę vienuoliai
Apie intelektualinį reiškinį ir renginį
Get PDFApie Aurelijaus Giedos daktaro disertaciją „Istoriografija ir visuomenė: istorikos, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektaiLietuvoje 1904–1940 m.“ ir jos gynim
Geneza i początek konfliktu Michała Glińskiego z Janem Zabrzezińskim w roku 1503.z dziejów przeobrażeń elity władzy na Litwie w początku XVI wieku
Get PDFKonflikt marszałka nadwornego litewskiego Michała Glińskiego z marszałkiem ziemskim litewskim Janem Zabrzezińskim należał do tych sporów w łonie elit litewskich z przełomu XV/XVI wieku, które walnie przyczyniły się do jej podziału na zwalczające się różne stronnictwa, co obserwujemy przez kolejne kilka dekad. Przełomowe znaczenie konfliktu Glińskiego z Zabrzezińskim dla nowożytnych dziejów Litwy dostrzegł już Oskar Halecki. Jego zdaniem działalność marszałka nadwornego pogłębiła rywalizacje rodowe i osobiste wśród możnowładztwa litewsko-ruskiego
„Mes norime namo į reichą.“ Sudetų ir Klaipėdos krašto vokiečių problematikos analogijos Lietuvos ir Čekoslovakijos politikos ašyje XX amžiaus trečiame–ketvirtame dešimtmečiuose
Get PDFKai po Pirmojo pasaulinio karo žlugo Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijos, naujai susikūrusiose Europos valstybėse vokiečiai tapo mažuma. Gana didele tautine mažuma vokiečiai tapo Čekoslovakijoje, ypač Čekoslovakijos ir Vokietijos pasienyje, Sudetų krašte, kur gyveno 3 mln. vokiečių, sudarę 23 proc. visų Čekoslovakijos gyventojų. Lietuvoje, be Klaipėdos krašto, 1923 m. gyveno29 200 vokiečių, kurie sudarė 1,4 proc. visų Lietuvos gyventojų. Prie Lietuvos prijungtame Klaipėdos krašte, 1925 m. surašymo duomenimis, gyveno 64 158 vokiečiai, kurie sudarė 45,2 proc. visų krašto gyventojų, taip pat Klaipėdos krašte gyveno 34 337 vadinamieji „klaipėdiškiai“, kurie sudarė 24,2 proc. krašto gyventojų
Skolintojai ir skolininkai žydai XVII–XVIII amžiuje: lyginamoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos studija
No full textŠiame straipsnyje analizuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žydų ekonominės veiklos, kreditų teikimo ir gavimo sąlygos, partneriai ir praktikos XVII–XVIII a. Iki šiol žydų įsitraukimas į kreditinius santykius LDK atskirai nagrinėtas nebuvo, o išvados paprastai darytos remiantis pavyzdžiais iš Lenkijos. Dėl to dažnai tai, kas buvo ištirta lenkų istoriografijos, implicitiškai buvo taikoma ir LDK, nors socioekonominė struktūra abiejose Abiejų Tautų Respublikos dalyse galėjo būti skirtinga. Tai lėmė, kad tyrimas iš principo yra lyginamasis, siekia atsakyti į klausimą, ar žydų, kaip kreditorių ar debitorių, veikla LDK turėjo savitų bruožų ir skyrėsi nuo nagrinėtų atvejų Lenkijoje, ar iš principo buvo panaši. Nors pagrindinės tendencijos visoje ATR buvo vienodos, tai yra XVII a. padidėjo žydų bendruomenių įsiskolinimas ir sumažėjo pavienių žydų galimybės skolinti, tyrimas atskleidė, kad egzistavo ir tam tikrų skirtumų. Visų pirma, XVII a. monetarinė ir finansų krizė Europoje greičiau ir stipriau paveikė Lenkijos žydų galimybes skolintis ir skolinti, o LDK žydų dalyvavimo kredito rinkoje XVII a. galimybes labiausiai veikė amžiaus vidurio Tvanas. Tiek Lenkijoje, tiek LDK tai lėmė ypač smarkų bendruomeninių skolų padidėjimą. Šias skolas dažniausiai finansuodavo Bažnyčia, galėjusi palankiomis sąlygomis suteikti didelius skolinto kapitalo kiekius. LDK žydų bendruomenės, XVIII a. vidurio duomenimis, buvo labiau įsiskolinusios nei Lenkijos žydų bendruomenės. Pavieniai žydai tiek Lenkijoje, tiek LDK liko svarbūs kreditoriai mažesniųjų ir vidutinių paskolų segmente, tiesa, jų aktyvumas priklausydavo nuo vietos ypatybių ir galimybių sukaupti reikiamą kapitalą. Visą XVII a. ir XVIII a. pirmąją pusę Lenkijoje žydai skolindavo brangiau nei tai darydavo LDK žydai, tačiauXVIII a. antrojoje pusėje, pasikeitus ekonominiam klimatui, žydų ir kitų ekonominių grupių kreditas Lenkijoje jau paprastai būdavo pigesnis nei LDK
Konferencijos "Lietuvos Statutas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškoji visuomenė" apžvalga
Get PDF2013 m. lapkričio 7–8 d. Vilniaus universitete buvo surengta konferencija, skirta 425-osioms Trečiojo Lietuvos Statuto (toliau – TLS) priėmimo metinėms. Pagrindiniais šios konferencijos organizatoriais tapo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos Statutų ir Lietuvos Metrikos tyrimų grupės darbuotojai: prof. Irena Valikonytė, jaun. mokslo darbuotojos Lirija Steponavičienė ir Neringa Šlimienė. Organizatorius nuoširdžiai rėmė ir Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas bei prodekanas dr. Salvijus Kulevičius. Šiai progai skirtą parodą „Lietuvos Statuto tyrimai Vilniaus universitete“ parengė Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojai
Istorika prieškario Lietuvoje. Tyrimų situacija ir probleminiai klausimai
Get PDFLietuvos istoriografijos tradicijoje kartkartėmis pasirodo tvirtinimų, kad Lietuvos istorijos mokslo kontekste trūksta refleksyvios teorinės minties. Tokių tvirtinimų ne vieną rastume tiek prieškario, tiek sovietmečio, tiek dabarties tekstuose. Zenono Norkaus studija „Istorika: istorinis įvadas“, reikia pripažinti, kol kas yra gana vieniša Lietuvos istoriografijos kontekste. Skeptiškų ir savikritiškų tvirtinimų adekvatumą ir pagrįstumą galėtume pamatuoti atsižvelgdami ir į tai, jog dėmesys, kad ir negausių Lietuvos istorikos tekstų analizei, tikrai nėra pakankamas, juo labiau visa apimantis. Neturėdami istorikos analizei skirto probleminio svarstymų lauko, dažnu atveju netenkame galimybės korektiškai paaiškinti ne tik minėtus vietinius istorikos sričiai skirtus tekstus, bet ir sunkiai galime juos identifikuoti ir bendrame europinės istorikos sklaidos žemėlapyje. Šio straipsnio tikslas – lyginamuoju požiūriu apibūdinti istorikos formas ir jų genezę Lietuvos universitete XX a. trečiame dešimtmetyje, koncentruojantis į trijų profesorių, dėsčiusių teorines metodologines istorijos disciplinas Kaune, atvejus. Minėtų profesorių palikimas istorikos srityje kaip visuma šiame straipsnyje detaliai nėra nagrinėjamas. Kadangi ne visi prieškario Lietuvos istorikos šaltiniai, nors jie ir būtų vieni reikšmingiausių teorinės minties liudijimų, yra tapę integralaus teorinių metodologinių orientacijų tyrimo dalimi, šiame straipsnyje pirmiausia keliamas uždavinys argumentuoti vieno ar kito teorinio metodologinio šaltinio priskyrimą ar nepriskyrimą istorikos sričiai. Reikšmingiausia darbo intencija yra paaiškinti, kaip XIX a. pabaigoje europinės istorikos suskilimas į istorijos metodo vadovėlių istoriką ir filosofiškai orientuotą istoriką (kritinę istorijos filosofiją) atsispindėjo Lietuvos istorijos moksle institucionalizacijos ir profesionalizacijos laikotarpiu. Atskirą vietą straipsnio teminiame kryptingume turi ir dar vienas aspektas – pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje rimčiau atkreipiamas dėmesys į vėlyvojo istorizmo klasiko, žymaus vokiečių istorijos metodologo Ernsto Bernheimo (1850–1942) populiarumo Lietuvos istorijos mokslo metodologinėje savimonėje klausimą. Probleminiai klausimai šiandienos tyrimams formuluojami apmąstant dabarties tyrimų situaciją, įvertinant naujas tyrimų perspektyvas ir galimybes. Panoraminėje tyrimų srities horizonto refleksijoje atveriami tam tikri pasiūlymai, iškeliamos hipotetinės prielaidos dabarties tyrimams
Sine Dubio
Get PDFApie Ingos Leonavičiūtės daktaro disertaciją „Šv. Brunonas Kverfurtietis ir 1009 m. misija: šaltinotyrinis aspektas“ ir jos gynim