Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
Vilniaus simpoziumas – šiuolaikinio sovietologo salonas. Apie penktąjį vėlyvojo sovietmečio ir posovietinio laikotarpio klausimams skirtą Vilniaus simpoziumą
Get PDF.....
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilies, kaip romantizuoto simbolio, virsmas istoriniu fenomenu
Get PDFOn the Defence of Vytautas Volungevičius’ Doctoral Thesis „The Castle and It’s Socio-political Transformations in the Grand Duchy of Lithuania during the Period of the 14th–the First Half of 16th c.“Apie Vytauto Volungevičiaus daktaro disertaciją „Pilis ir jos sociopolitinės transformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV–XVI a. pirmoje pusėje“ ir jos gynim
Antrojo pasaulinio karo padariniai Lietuvos atminties kultūroje: kontekstai, vertinimai ir sampynos
Get PDFThe article “The Consequences of the WWII in the Memory Culture of Lithuania: Contexts, Evaluations, and Tangles” seeks to disclose tendencies and problems in a political, academic, and popular discourses related to the immortalization and evaluation of the WWII and its consequences in the memory culture of Lithuania and Central and Central East Europe (CCEE). These historical and methodological problems – first of all linked to the perception of totalitarianism and Stalinism – in this paper are named as an entangled memory. In order to mark the sharpest angles of an entangled memory, this paper proposes some reflections from different academic and institutional perspectives in Lithuania. First of all, what methodological tensions originated in the academic discourse after the Prague declaration (2008) and the
various subsequent charters of the EU Parliament when the communist (Stalinist) crimes were compared to the Nazi crimes by politicians and academics from the CCEE region? Why this conception was ignored by the prominent Western (leftist and liberal) scholars, and what different roles the narrative of the Holocaust plays in Western and CCEE memory cultures? Secondly, why an attempt “from bellow” to immortalize the cultural memory about the Soviet crimes in Lithuania and the CCEE is perceived as a manifestation of the ultra-nationalism but not as anti-Communism, and vice versa, how the Communist experience, the resistance movements, and the cultural memory of the Soviet victims became the object of political manipulation within the CCEE countries (both in the Left and the Right wings)? I argue that an attempt to create the homogeneous “great historical narrative” about the Communist past has failed, but this is not seen as a disadvantage. Moreover, it is a consequence of the natural heterogeneity of the collective memories when different social agents (victims, collectives, nations, etc.) are competing due to the management of the various memory places (memorials, museums, commemorations, etc.) which could be perceived as a “dissonant heritage” (Tunbridge and Ashworth). The homogeneity of the post-war Europe’s memory culture (Nazism and Holocaust vs. Communism and Stalinist repressions) is an unattainable goal, but a convergence towards the more intimate knowledge in the scientific discourse about these asymmetric totalitarian regimes is possible. The final chapter suggests that the critically re-evaluated concept of the totalitarianism paradigm is the most appropriate methodological instrument in order to understand the experience and history of Nazism and Communism in the 20th century.Straipsnyje siekiama apžvelgti pagrindines istorinės atminties kultūroje slypinčias įtampas ir problemas Lietuvoje, susijusias su traumine XX a. antros pusės Lietuvos ir Vidurio bei Vidurio Rytų Europos istorija. Straipsnis suskirstytas į penkias problemines dalis, jose analizuojamos Europos Sąjungos politiniu lygmeniu priimtos rezoliucijos ir deklaracijos, skirtos sovietinio ir nacistinio režimų vertinimui; nacionalizmo ir antikomunizmo santykiui Lietuvos ir Europos atminties kultūroje žlugus SSRS. Analizuojamos komunikacinės atminties ir gyvų totalitarinius režimus išgyvenusių žmonių liudijimų validumo ribos ir disonuojančios šių režimų įpaveldinimo tendencijos bei kylantys iššūkiai viešajame diskurse ir įamžinimo erdvėse. Paskutinis poskyris skirtas metodologinei totalitarizmo paradigmos kritikai ir jos galimybėms atminties kultūros tyrimuose unikalios XX a. epochos patirties kontekste
Lietuvos karai tarp teorijos ir istorijos
Get PDFRec.: Edita Jankauskienė, Virgilijus Pugačiauskas, Gintautas Surgailis, Ieva Šenavičienė, Gediminas Vitkus, Lietuvos karai: Lietuvos XIX–XX a. nacionalinių karų sisteminė-kiekybinė analizė, Vilnius: Eugrimas, 2014
Netradicinis pasakojimas apie pilietiškumą
Get PDFRec.: Leonidas Donskis, Pilietinis ugdymas: bendrojo lavinimo mokyklų 10 klasės vadovėlis, Vilnius: Versus aureus, 2010
Lietuvių tautinė mažuma Latvijoje (nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m.): lietuviai katalikų kunigai
Get PDFSince the second half of the 19. century, Latvian industrial cities – Riga, Liepaja and Jelgava – became important centers of the Lithuanian social life, because they hosted numerous ethnical Lithuanian populations. They were Catholic by confession, with most of their members employed at the industrial enterprises and in other lower occupations. Part of them also lived in some small towns and rural parishes. After World War I, a significant part of Lithuanians migrated back to their ethnic homeland, However, there still remained a significant Lithuanian minority in the independent Latvia. Ethnically, Lithuanian Catholic priests did play a very significant role in the history not only of the Catholic Church, but also in that of the Lithuanian minority and of the Latvian state. In this broader context, their role was of special importance before 1918 when Lithuanian priests were active not only in the Lithuanian social movement in Riga and other places, but also did participate in the processes of the Latvian national revival in Latgale. Given the significance of a parish shepherd and his attitudes in the Catholic parishes at this time, their role was very important. Lithuanian Catholic priests did continue to play a major role in the maintenance and development of the system of culture, education, and social organizations of the Lithuanian minority also during the interwar time.Nuo XIX a. antros pusės Latvijos pramoniniai miestai – Ryga, Liepoja, taip pat Jelgava – tapo svarbiais lietuvių bendruomeninio gyvenimo centrais, nes juose įsikūrė gana daug lietuvių tautybės gyventojų. Dauguma jų dirbo pramonės įmonėse bei kitus paprastus darbus ir buvo katalikai. Lietuvių taip pat gyveno kai kuriuose miesteliuose ir kaimo parapijose. Po Pirmojo pasaulinio karo nemenkai lietuvių daliai persikėlus į etninę tėvynę, Latvijoje liko nemažai lietuvių, kurie sudarė palyginti didelę lietuvių mažumą. Lietuvių tautybės kunigų veikla Latvijoje buvo labai reikšminga ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir lietuvių mažumos ir visos Latvijos valstybės istorijoje. Čia ypač svarbus laikotarpis iki 1918 m., kai lietuvių kunigai ne tik veikė lietuvių visuomeniniame sąjūdyje Rygoje bei kitose vietose, bet ir įsitraukė į latvių tautinio atgimimo procesus Latgaloje. Atsižvelgiant į tą reikšmę, kokią parapijos ganytojas ir jo pažiūros aptariamu laiku turėjo katalikų parapijose, kunigų vaidmuo buvo labai svarbus. Tarpukariu jie taip pat vaidino esminį vaidmenį užtikrinant ir plėtojant lietuvių mažumos kultūros, švietimo ir visuomeninių organizacijų sistemos veiklą
Europa, jos ribos ir Lietuva: diskutuoja Edvardas Gudavičius, Eligijus Raila, Aurimas Švedas, Aurelijus Gieda, Nerijus Babinskas, Alfredas Bumblauskas
No full text„Lietuvos istorijos studijų“ redakcija publikuoja Oskaro Haleckio knygos Europos istorijos ribos ir skirstymai sutiktuvių proga Vilniaus universiteto Istorijos fakultete surengtą diskusiją (2014 m. gruodžio 10 d.). Dalyvavo prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius, doc. dr. Eligijus Raila, doc. dr. Aurimas Švedas, dr. Aurelijus Gieda ir dr. Nerijus Babinskas, moderavo – prof. dr. Alfredas Bumblauskas.Pateikiame šios diskusijos sutrumpintą stenogramą
Antrosios Lietuvos Respublikos geokultūrinės orientacijos: etninės valstybės propagavimo atvejis
Get PDFThe article deals with the ethnocentric cultural diplomacy model of the Second Republic of Lithuania, based on President Algirdas Brazauskas’ point of view. The latter model refers to Maironis’ heroic nation-state vision and Šalkauskis’ Eastern and Western cultures synthesis idea: the great power and heroic narrative of Lithuania guaranteed the stability and independence of the statehood, and the cultural synthesis ensured the resistance and flexibility of the identity in relation to other cultures. The cultural diplomacy formed on the national culture and artificially attached to European cultural values promoted the propaganda image of Lithuania hardly reflecting the reality, i.e. it created the vision of an imagined state of tolerance and democracy able to develop an efficient cultural cooperation with other countries by believing that other nations are interested in Lithuania as much as is shown by the vernacular culture.Kultūrinė diplomatija, pasitelkusi tautinius naratyvus, dažnai reprezentuoja politinę galią, atstovaujamą valdžios elito, ir suteikia užsienio politikai veikimo turinį ir kryptį. Šio straipsnio tikslas yra atskleisti Algirdo Brazausko kultūrinio tapatumo sampratą ir jo santykį su kultūrine diplomatija. Straipsnyje analizuojami Brazausko kultūros sampratos idėjiniai kontekstai, jo tautinės savimonės ir pilietiškumo metmenys bei jo formuoto kultūrinės diplomatijos modelio specifika
Naujakurys prie žalios šaknies
Get PDFOn the Defence of Norbertas Černiauskas’ Doctoral Thesis „Unemployment in Lithuania in 1918–1940“Apie Norberto Černiausko daktaro disertaciją „Nedarbas Lietuvoje 1918–1940 metais“ ir jos gynim
Prof. habil. dr. Algirdas Šidlauskas (1924 01 31–2014 10 02)
Get PDF2014 m. sausį Istorijos fakulteto darbuotojai pasveikino profesorių Algirdą Šidlauską su gražiu ir solidžiu 90 metų jubiliejumi. Praėjus po sukaktuvių devyniems mėnesiams, fakulteto bendruomenė palydėjo velionį amžinojo poilsio