Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
Lietuvos kūryba Šveicarijoje
Get PDFApie Monikos Šipelytės disertaciją „Šveicarijos lietuvių politinė ir diplomatinė veikla 1915–1919 m. Lietuvos valstybingumo klausimu“ ir jos gynim
Kaip istorikai ne(už)kirto kelio Gruodžio 17-osios perversmui
Get PDFApie Kęstučio Kilinsko disertaciją „Civilinės ir karinės valdžios sąveika Lietuvoje 1918–1940 m.“ ir jos gynimą
Copyright © 2019 Darius Indrišionis. Published by Vilnius University PressThis is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Gruodžio 17-oji – iškalbinga data Lietuvos istorijoje. Diena, kai grupė karininkų išvaikė išrinktus tautos atstovus ir užbaigė demokratinį Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį. Diena, kuri mūsų visuomenės istorinėje sąmonėje yra neginčijamai tapusi atminties vieta – ir, beje, labai nevienareikšme: Ukmergėje iki šiol esama bemaž kilometro ilgio Gruodžio 17-osios gatvės. Tiesa, nuo šiol gruodžio 17-ąją galima sieti ir su dar vienu įvykiu: 2018 m. pabaigoje, būtent šią dieną, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete savo disertaciją „Civilinės ir karinės valdžios sąveika Lietuvoje 1918–1940 m.“ gynė Kęstutis Kilinskas.
Prieš pradedant kalbėti apie disertacijos gynimą, dera pranešti tai, ko garsiai nepasakė renginyje kalbėjusieji: suvokiant, jog ginamos disertacijos tema itin glaudžiai susijusi su 1926 m. gruodžio 17-osios įvykiais, atrodo, žengta simbolinio tobulumo keliu: vietoj tradicinio penktadieninio disertacijos gynimo mūsų visų laukė neįprasta pirmadienio, gruodžio 17-osios, popietė. Toks (ne)atsitiktinumas šaukte šaukia mintis apie dar vieną gruodžio 17-osios perversmą – tokį, kuriam kelią galėjo užkirsti istorikai (laimei, jie to nepadarė).
Humanitarinių mokslų srities, istorijos mokslo krypties daktaro disertacijos gynimui pirmininkavo doc. dr. Saulius Kaubrys (Vilniaus universitetas). Būtent pirmininkui ir teko garbė pristatyti kitus gynybos tarybos narius: dr. Vytautą Jokubauską (Klaipėdos universitetas), dr. Česlovą Laurinavičių (Lietuvos istorijos institutas), prof. dr. Waldemarą Rezmerį (Mikalojaus Koperniko universitetas, Lenkija), doc. dr. Nerijų Šepetį (Vilniaus universitetas). Paskui pirmininkas trumpai apžvelgė gynimui pateiktos disertacijos struktūrą bei disertanto atitiktį kitiems reikalavimams ir galiausiai konstatavo, jog K. Kilinskas juos atitinka ir disertaciją ginti gali. Gynimą stebėjusiems jauniems doktorantams negalėjo įspūdžio nepadaryti S. Kaubrio paminėtas faktas, jog disertacijos rengimo metais K. Kilinskas sugebėjo savo atradimus publikuoti aštuoniuose moksliniuose straipsniuose ir paskelbti keturiose konferencijose. Yra į ką lygiuotis.
Žodis buvo suteiktas disertantui. Aiškia ir konkrečia maniera (kokia kariškiui ir priklauso) Kęstutis Kilinskas pristatė savo kruopštaus mokslinio darbo objektą, tikslus, uždavinius bei pagrindines tezes. Disertacijoje buvo analizuojami svarbiausių civilinės ir karinės valdžios institucijų santykiai – siekta parodyti karininkijos įtaką tarpukario Lietuvos politinės valdžios sprendimams. Išsamiai nagrinėtas teisinis kariuomenės pavaldumas civilinei valdžiai bei pačių aukštųjų karininkų nuostatos dėl Lietuvos vidaus ir užsienio politikos. Be to, disertacijos autorius užsiėmė ir tam tikru detektyviniu tyrimu: bandė identifikuoti karininkus, kurie buvo betarpiškai susiję su tam tikromis politinėmis partijomis. Autoriui baigiant pristatyti disertaciją, pasigirdo vieno komisijos narių, dr. Česlovo Laurinavičiaus, replika, jog disertantas, pristatydamas teorinius darbus, kuriais rėmėsi, maža dėmesio skyrė lietuvių politologų darbams. Ši replika sukėlė lengvą sumišimą susirinkusiųjų gretose: nejaugi šįkart gruodžio 17-osios perversmas sulauks aktyvaus pasipriešinimo?
Pirmasis į tribūną stojęs gynimo komisijos narys – dr. Vytautas Jokubauskas šias nuotaikas dar labiau sustiprino. Prieš kelerius metus išleistos fundamentalios studijos apie tarpukario Lietuvos kariuomenę autorius teigė, jog, nors disertantas ir surinko milžinišką kiekį faktografinės medžiagos (taip tapdamas vienu dažniausių Lietuvos centrinio valstybės archyvo lankytojų), ne iki galo aišku, ką jo disertacija atskleidžia naujo apie Lietuvos kariuomenę, ko dar nebuvo pasakęs 2003 m. Vytauto Didžiojo universitete disertaciją apgynęs kariuomenės istorikas Jonas Vaičenonis. V. Jokubauskas pažymėjo ir tai, kad, skaitant ginamą disertaciją, kyla klausimas, kokiais kriterijais remiantis karininkai priskiriami karinės valdžios ar aukštesniųjų karininkų kohortai. Nepaisant visos šios kritikos, V. Jokubauskas savo pasisakymą baigė nuomone, jog disertantas visgi nusipelno tapti daktaru.
Į tribūną užkopusio dr. Česlovo Laurinavičiaus kalbos su dideliu susidomėjimu laukė visi susirinkusieji. Jei tarybos narys aštroką repliką metė dar disertantui pristatant savo tezes, tai gal jo pasisakymas iš tribūnos bus tarytum aršaus pilietinio pasipriešinimo naujajam gruodžio 17-osios perversmui pavyzdys? Taip nenutiko – savo kalboje Č. Laurinavičius paaiškino, kodėl jam kilo klausimas dėl lietuvių politologų eliminavimo iš ginamos disertacijos: anot patyrusio istoriko, disertanto pasirinkti Vakarų politologai (pavyzdžiui, S. Huntingtonas) ir jų teoriniai modeliai vargiai gali būti pritaikyti, kai kalbama apie ką tik susikūrusią naują valstybę, neturinčią ilgus dešimtmečius (ar net šimtmečius) kurtų politinio ir karinio gyvenimo tradicijų. Nepaisant to, Č. Laurinavičius įvertino disertanto sugebėjimus kurti sklandų istorinį pasakojimą ir į vieną harmoningą paveikslą sujungti įvairiausios kilmės istorinius šaltinius. Kai tarybos narys pasakė, jog Kilinskas nusipelno daktaro laipsnio, atmosfera auditorijoje pasidarė ramesnė – atrodo, perversmas įvyks.
Paskui į tribūną kopė svečias iš Lenkijos – prof. dr. W. Rezmeris. Jis paminėjo disertanto analizuotą, jam pačiam aktualų istorinį faktą – tarpukario Lietuvos ir Čekoslovakijos kariuomenių ryšį.
Savotišką artistinį performansą atliko doc. dr. N. Šepetys. Jis susirinkusiesiems papasakojo chrestomatinį karinės ir civilinės valdžių susidūrimo tarpukario Lietuvoje atvejį – paradoksalų šmėkštelėjimą istorijos sutemose jauno lietuvio karininko, kuris Gruodžio perversmo naktį lakoniškai atsakė į seimūnų klausimą apie būsimąjį Lietuvos diktatorių: „Mums žinot.“ N. Šepetys konstatavo, kad visgi tokio stiliaus bendravimas netapo civilinės ir karinės valdžių bendravimo modeliu.
Tarybos narių pasisakymus užbaigė pirmininkas doc. dr. S. Kaubrys, kuris, be kita ko, pažymėjo, jog Lietuvos istorijoje gruodžio vidurį galima sieti ne tik su perversmo metinėmis, bet ir su prieš devynias dešimtis metų Lietuvą apėmusiomis laukimo nuotaikomis – ar Vatikanas paskirs lietuvį kardinolą, ar ne. Visi tarybos nariai baigdami savo pasisakymus teigė sutinką, kad disertantas vertas daktaro laipsnio.
Atsakomajam žodžiui stojęs K. Kilinskas pirmiausia padėkojo recenzentams už pasakytas pastabas, kurios būsiančios neabejotinai vertingos taisant disertacijos tekstą ir rengiant monografiją. Su daugeliu pastabų disertantas sutiko beigi pateikė aštriausių disertacijos problemų, kurias pastebėjo tarybos nariai, paaiškinimus: patikslino, kokia logika remiantis buvo vykdoma aukštųjų karininkų atranka į tyrimo lauką, taip įrodydamas, jog tai buvo daroma ne selektyviai (V. Jokubausko pastaba). Be to, paaiškino, kodėl disertacijoje buvo pasirinkta naudoti Vakarų politologų sukurtus teorinius modelius, lietuvių politologus paliekant antrame plane (Č. Laurinavičiaus pastaba).
Disertacijos autoriui atsakius į recenzentų pastabas, pasisakė jo mokslinis vadovas – prof. dr. Zenonas Butkus, savo kalboje pagyręs disertantą kaip stiprų istoriką, vertą daktaro vardo. Paskui gynimo tarybos nariai išėjo į slaptą balsavimą. Šio teksto autoriui išpuolė atsitiktinumas sėdėti šalia disertanto artimųjų ir matyti nuoširdų jaudulį ir susirūpinimą – koks būsiąs verdiktas? Ar nuoseklus ilgametis Kęstučio Kilinsko darbas, plečiant mūsų visų suvokimo apie tarpukario Lietuvą ribas, bus vainikuotas daktaro diplomu? Ilgai šio atsakymo laukti nereikėjo – stiprias futbolo tradicijas turinčiame Istorijos fakultete gerai žinoma vienos rusų roko grupės daina apie skausmą Jamaikos rinktinei 5:0 pralaimėjus Argentinai – 2018 m. gruodžio 17-osios pavakarę pagarsintas disertacijos gynimo tarybos sprendimas su skausmu neturėjo nieko bendro: visi tarybos nariai (5:0) balsavo už tai, kad Kęstučiui Kilinskui būtų suteiktas humanitarinių mokslų srities, istorijos mokslo krypties daktaro laipsnis. Perversmas pavyko
Mažasis pasienio susisiekimas tarp Lietuvos ir Latvijos 1919–1939 metais
Get PDF Today, both Lithuania and Latvia are part of the Schengen Area, which means their citizens can freely travel between these states. The situation was different during the interwar years: the border between these Baltic Republics was strictly guarded, and traveling abroad was more complex. However, the order crossing for local residents of the border area was simplified by the local border traffic regime agreed upon by both countries. This paper aims to explore the evolution of Lithuanian-Latvian local border traffic policy in the interwar period and its impact on locals (primarily on Lithuania’s side). In the first few years after the establishment of the new states, border crossings for residents of Lithuania’s border area were regulated by internal state legislation. Initially, people were devastated by the requirement to cross the border only at sparsely placed border crossing points, the restrictions on trade, and the radical reduction of the border area. After the peaceful settlement of the Lithuanian-Latvian border in 1921, newly signed bilateral treaties began to solve the crucial problems of the locals. However, there were instances of bilateral friction and various incidents; authoritarian state structures also had reservations based on the issue of potentially unfavorable foreign influences. The breakthrough in the diplomatic relations between Lithuania and Latvia in the 1930s saw a new level of liberalization of the local border traffic policy. A positive impact was widely felt among the locals. However, certain economic concerns made this new policy short-lived. In the interwar years, grievances and discontent toward the new border relations were gradually replaced by acceptance and adaptation. Bilateral cooperation made it possible to react to and suit the needs of the people. The overall Lithuanian-Latvian local border traffic regime showed a tendency of liberalization over time, a process which was curtailed by certain political and economic realities and considerations.Straipsnyje išsamiai nagrinėjama lengvatinės Lietuvos pasienio su Latvija gyventojų sienos perėjimo tvarkos raida tarp dviejų pasaulinių karų, nušviečiamos ją formavusios aplinkybės, pokyčių poveikis pasienio gyventojams. Išnagrinėti visi mažąjį pasienio susisiekimą tarp Lietuvos ir Latvijos reglamentavę Lietuvos vidaus įstatai ir tarpvalstybinės sutartys. Analizė atskleidžia dvišalio bendradarbiavimo pasiekimus, reakciją į vietinių problemas ir paskatą jas spręsti, pažangos paspirtis ir jos kliuvinius, pasienio gyventojų jausenas, gebą adaptuotis
Vilniaus bonifratrų personalinė sudėtis XVII amžiaus antroje pusėje‒XVIII amžiuje
Get PDFThis article addresses the fluctuations in the annual numbers of candidates accepted into the noviciate of the Fatebenefratelli, the numbers of novices who took vows, and those who withdrew from the noviciate by their own choice or were rejected; the age structure of novices, their geographical and social origins. The main sources for the study of the personal make-up of the Vilnius Fatebenefratelli (Ordo S. Joannis de Deo) are two books of novices (libri novitiorum) (1678‒1725, 1761‒1823) that supply the relevant personal information on 243 novices. The analysis revealed that 51% of the novices had successfully completed the noviciate, while others resigned by their own will or were rejected. Most candidates were aged between 18 and 37; however, the order’s internal structure and the short formation of novices allowed to accept older candidates. Most novices originated from the Grand Duchy of Lithuania, and mainly from the Vilnius, Navahrudak, Trakai palatinates and Samogitia. Most probably, this reflected the general trends of immigration to Vilnius as well as the lack of opportunities for religious vocations in Samogitia. The geographical origins of novices also show that candidates came from mainly rural localities, whereas only 30 originated from cities (including Vilnius) and towns. The sources do not adequately reveal the social origins of novices, and only sporadic mentions reveal some candidates to have come either from the nobility, towns- and tradespeople, or other groups. Nonetheless, considering their geographical origins and material status, it could be assumed that the majority of novices were of non-noble birth and originated from rural strata.Straipsnyje analizuojama Vilniaus bonifratrų personalinė sudėtis XVII a. antroje pusėje‒XVIII a. Remiantis dviem Vilniaus konvento įvilktuvių knygomis (1678‒1725, 1761‒1823), nagrinėjamas kasmet į vienuoliją stojusių, įžadus davusių ir noviciato nebaigusių naujokų skaičius, vienuolijos narių skaičiaus didėjimo ir mažėjimo priežastys, naujokų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes, jų geografinė kilmė ir socialinis statusas
Arnaldo Momigliano. Antikvarinės istoriografijos iškilimas
No full textArnaldo Momigliano (1908–1987) yra žinomas XX a. italų istorikas, išgarsėjęs savo darbais apie Antikos pasaulio istoriją. Jis taip pat labai svarbus savo istoriografiniais tyrimais. Knyga The Classical Foundations of Modern Historiography (Berkeley: University of California Press, 1990), paremta jo skaitytomis paskaitomis, skirta apmąstyti šiuolaikinės Vakarų istoriografijos intelektinius ir metodologinius pamatus XX a. antroje pusėje ryškų poslinkį nuo politinės prie socialinės istorijos patyrusios istoriografijos kontekste. Momigliano parodo modernios istoriografijos ištakas Antikos istorikų darbuose, keldamas klausimus apie antikinę graikų ir žydų istoriografiją ir kodėl Vakarų tradicijoje įsigalėjo graikiškoji, kodėl autoritetingiausiu Antikos istoriku tapo Tukididas, o ne Herodotas, kaip antikvarinis domėjimasis paveikė šiuolaikinės istorijos formavimąsi, kaip graikų istoriografija buvo romanizuota.Šios knygos skyrių „The Rise of Antiquarian Research“ iš anglų kalbos vertė Mingailė Jurkutė
Aktyviausių komunistų pogrindininkų ir jų rėmėjų Pirmojoje Lietuvos Respublikoje socialinis portretas
Get PDFThe aim of this article is to provide a social portrait of the most active communists and their supporters who had participated in the illegal underground communist movement during the period of the First Lithuanian Republic (1918–1940). Also, we analyze the question of what socioeconomic conditions led these people to participate in or support the communist underground. The biographies and biographical data of two hundred forty-two individuals (the most active members of the communist party of Lithuania, their supporters, and party leadership from 1926) were researched. The main source for such a study were autobiographies and questionnaires gathered by the former Institute of Party History of Soviet Lithuania. The social portrait was divided by studying the birthplace (city, town, or village), social origins, the situation of the wealth of the family, the education of the person, their marital status, children, occupation, and imprisonment. Many causes (written in autobiographies) of why these individuals joined the communist movement were related to their socialization and social contacts (influence from parents, friends, school, etc.). But it cannot be said that only these causes were relevant. People were also influenced by their social background, education, and the welfare of their families. All these aspects were also interrelated. This problem must be analyzed using a multicausal approach.There was not much quantitative difference between those who were born in the cities or in the villages, but when they began participating in the underground communist movement, their supporters mostly migrated to cities. Most of the analyzed people had come from workers’ families (about 40%) or the peasantry (28%). In total, about 70 percent of them came from quite poor families – 47% of the analyzed individuals described in their autobiographies the poor financial conditions of their upbringing; others also described difficulties, having lost one or both of their parents. However, about 20% wrote that their families lived quite normally, although these individuals still joined the communist movement. This proves that not only the financial situation of families was the deciding factor.The education acquired by these individuals was quite poor, too – about half had only primary education and did go to secondary school but did not finish it. About 13% had finished secondary schools, and only 5% acquired a higher degree diploma. The leadership of the CPL differed, as half of them had finished communist education schools in Moscow before returning to Lithuania.Because of the illegal activities in which they were engaged, many active communists and their supporters did not have families of their own (only 27% were married), and many did not have children (only 15% had a child).Most of the people analyzed were workers; some 9% did not have any long-term occupation, having to hide and move around a lot. About 12% were “professional revolutionaries” engaged in party work and were paid by the party. About 18% were pupils or students (mostly the supporters). Only about 14% worked as teachers, medics, accountants, etc. About half of these people were imprisoned at least once, and about 35% of them were imprisoned longer than 3 months. Party members were imprisoned more often and longer.Straipsnyje nagrinėjamas aktyviausių Pirmojoje Lietuvos Respublikoje veikusių komunistų, jų rėmėjų ir vadovybės socialinis portretas. Analizuojama aktyviausių komunistų, rėmėjų ir vadovybės gimimo vieta, socialinė kilmė, išsilavinimas, šeimos materialinė padėtis, užsiėmimas, šeiminė padėtis, teistumas. Su tuo susijusi ir socioekonominių jų gyvenimo sąlygų, galėjusių pastūmėti ar paskatinti įsitraukti į pogrindinę veiklą, analizė
Individualus požiūris į masinę statybą
Get PDFApie tarptautinę konferenciją „Residential Architecture in the Soviet Baltics: Between the Standard and the Individual Design“
Copyright © 2019 Rugilė Rožėnė. Published by Vilnius University PressThis is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
2019 m. kovo 15 d. Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, vyko tarptautinė konferencija apie gyvenamąją architektūrą socialistinio laikotarpio Baltijos respublikose „Residential Architecture in the Soviet Baltics: Between the Standard and the Individual Design“. Konferencija yra Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto vykdomo projekto „Gyvenamoji architektūra sovietinėje Lietuvoje: tarp masinės ir individualios“ (S-MOD-17-21), vadovaujamo prof. dr. Marijos Drėmaitės, dalis.
Konferencijos tikslas – pristatyti sovietinio laikotarpio gyvenamosios architektūros tipologinį lauką. Būstų tipologizacijos išeities tašku pasirinkta nuosavybės forma, kuri tiesiogiai veikė pastatų architektūrinę raišką. Ši organizatorių pasirinkta analitinė perspektyva leido į glaudų pasakojimą sujungti pranešimus, skirtus sovietmečio gyvenamosios architektūros tipologijai, architektūrinei analizei, su praktinius klausimus keliančiais, į šiandienos aktualijas orientuotais tyrimais. O skirtinga architektūros teoretikų ir praktikų, dalyvavusių konferencijoje, profesinė patirtis lėmė, kad tiriamas objektas buvo pristatytas iš daugelio perspektyvų.
Pirmojoje konferencijos sesijoje, skirtoje sovietinio laikotarpio gyvenamojo būsto tipologijai, pranešimus skaitė Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas), Epp Lankots (Estijos meno akademija) ir Dimitrij Zadorin (architektas). Komentavo Andres Kurg (Estijos meno akademija). Teoriniu nuoseklumu išsiskyrę pranešimai, skirti būstų tipologijai, valstybinei ir kooperatinei statybai, pateikė susistemintą tiriamo objekto vaizdą. Nors sesijos metu buvo vaizdžiai atskleisti valstybinės ir kooperatinės, masinės ir individualios statybos skirtumai, tyrėja E. Lankots skatino nepamiršti kritiško žvilgsnio. Ji klausė, ar išties, kalbėdami apie individualius projektus, susiduriame su kita kultūra, kita logika ir kitu gyvenimo būdu nei masinėje statyboje. Eksperimentinis projektavimas, kaip centralizuotos planavimo sistemos dalis, neperžengia specifinių laiko ir erdvės ribų. Tad tai, ką šiandien esame linkę matyti kaip alternatyvą, visgi yra tos pačios sovietinės sistemos produktas.
Antroje konferencijos dalyje pranešimus skaitė Mait Valjas (Estijos architektūros muziejus), Liva Garkaje (Rygos technikos universitetas) ir Matas Šiupšinskas (Vilniaus universitetas). Komentavo Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas). Šioje dalyje buvo pristatyta tai, ką galėtume vadinti sovietmečio privačia statyba. Ir nors pati privataus būsto forma nėra tapati šiandienos privačios nuosavybės suvokimui, būtent šiame architektūros lauke labiausiai priartėjama prie tikrojo eksperimento. Ar tai būtų estų architektūros žvaigždės Raine Karp privatus namas su 21 metro ilgio knygų lentyna, į darbo kambarį perdarytu balkonu ir to meto retenybe – organinio stiklo stoglangiais. Ar kuklūs nameliai Lietuvos kolektyviniuose soduose. Jų savininkų praktiniai sugebėjimai gauti statybinių medžiagų, kurios buvo deficitas, rasti darbininkų ar statyti savo rankomis atvėrė erdvę kūrybingumui. Kaip apibendrindamas sakė M. Šiupšinskas, sunku rasti sodo namelį, kuris būtų pastatytas nekeičiant tipinio projekto. Taigi remdamiesi pranešimų medžiaga galime teigti, kad tiriamuoju laikotarpiu būtent neformali erdvė tampa individualios architektūros lopšiu.
Baigiamojoje sesijoje, kurioje pranešimus skaitė Viltė Janušauskaitė (Vilniaus universitetas) ir Evelina Ozola (architektė), o komentavo Matas Šiupšinskas (Vilniaus universitetas), į sovietmečio gyvenamąją architektūrą buvo žvelgiama iš šiandienos perspektyvos. Žlugus Sovietų Sąjungai, visose Baltijos šalyse didžioji dalis būsto fondo buvo privatizuota. Kalbėdama apie privataus būsto skaičiumi Europoje pirmaujančią Latviją, E. Ozola šią situaciją įvardijo kaip architektūrinę visuomenės socialinės būklės iliustraciją – gyvename kartu, bet atskirai. Tai ypač išryškėja keliant sovietinių daugiabučių renovacijos, kuriai vykstant vėl būtina suburti būstų savininkus į bendriją, klausimą.
Latvių architektės nuomone, problema yra ir tai, kad renovacija dažniausiai suvokiama tik kaip pastato energetinio efektyvumo kėlimas, bet ne architektūrinis uždavinys. Panašų požiūrį išreiškė ir V. Janušauskaitė, kuri, pristačiusi sovietinio laikotarpio kultūros paveldo politiką tuo metu naujų architektūros objektų atžvilgiu, kėlė jų konfliktiškos padėties šiandieniniame miesto kontekste klausimus. Renovuojamų sovietmečio daugiabučių autentiškumo ir integralumo išsaugojimo idėja dažnai prasilenkia ne tik su paveldo specialistų, bet ir su spalvingų fasadų pageidaujančių gyventojų interesais.
Vienos dienos Baltijos šalių tyrėjų susitikime buvo naujai įvertintas santykis tarp standartinio ir individualaus planavimo sovietmečio gyvenamojoje architektūroje. Konferencijos metu laiko skirta teorinėms diskusijoms terminologijos klausimais bei bendroms, nerimą keliančioms gyvenamosios architektūros įpaveldinimo realijoms. Išskirtinio konferencijos dalyvių, ypač architektų, dėmesio sulaukė sovietinių daugiabučių renovacijos tema.
Šis platus diskusijų spektras turbūt tik patvirtina teiginį, kad konferencijai pasirinktos temos aktualumas vis dar didėja, o su ja susijusių neatsakytų klausimų gausa leidžia tikėtis produktyvios pristatytų tyrimų tąsos. Kaip vaizdžiai, baigdama intensyvią dieną, apibendrino prof. dr. M. Drėmaitė, turbūt atėjo laikas perrašyti sovietinio laikotarpio architektūros istoriją, tik šį kartą iš gyvenamosios statybos perspektyvos
