Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
Herojai Lietuvoje: (de-)heroizavimo aspektas, atvejis, prieiga
Get PDFIn this article, I explore a tendency of (de-)heroization in Lithuania during the 20th century. This research is focused on a historical hero, that is, a mental construct based on a historical prototype: a protagonist of the factual versus fictional narrative who was idealized, mythologized, and initiated to meet the current collective needs and demands. The aim can be generalized by the following questions: who is a historical hero and why is he important; what makes (de-)heroization relevant and how did/does it occur; why this phenomenon is relevant to Lithuania and how should it be further explored? The applied methodology involved a case study (an analysis of the transforming and transfigured heroes, the origin and evolution of the heroic narrative about Lithuanian-American pilots Stephen William Darius and Stanley [Thomas] Girch, aka Darius and Girėnas), a discourse analysis, and an interdisciplinary approach focusing on the heroism humanities in the context of the emerging transdisciplinary heroism science. The emergence and specificity of the heroic ideals – the Great Lithuanian and Winged Lithuanian – and types – the Warrior and Aviator – is explored, and the tendency of idealization and ideologization as well as inertia and stagnation in heroization processes are revealed. The resilience of the cult of power, as well as ideological relics of Lithuanian nationalism and even Soviet utopianism in the current heroism discourse, has led to an unsettling conclusion that the process of hero-making simultaneously and repeatedly involved an exalted idealization and deep depreciation of the heroic figures and their original ideas and/or achievements and of the historical past and historical heritage in general. This kind of (de-)heroization was an integral part of the construction of the Lithuanian mythical modernity.Šiame straipsnyje svarstoma tendencija formuojant Lietuvos istorinį herojų istorinį, t. y. faktinio vs fiktyvaus pasakojimo veikėją, aktualizuoti ir kartu redukuoti kaip ideologizuotą idealą; sąlyginė, selektyvi herojinio statuso atribucija čia vadinama (de-)heroizavimu. Remiantis Lituanicos atvejo (1933 m.) analize bei herojų diskurso apžvalga ir pasitelkiant heroizmo humanitarikos ir heroizmo mokslų (angl. Heroism Science) įžvalgas, nagrinėjamos kartotinės (de-)heroizavimo apraiškos konceptualiu ir praktiniu lygmeniu, herojinio idealo bei kulto, herojų tipų raida ar veikiau inercija XX a. Lietuvoje
1924 m. gruodžio 1 d. komunistinis pučas Taline ir diplomatinė jo maskuotė
Get PDFThis article, based on the archives stored in Estonia, Latvia, Lithuania, and Russia and some recently published documents, investigates the coup attempted by the Soviets on December 1, 1924 in Tallinn and evaluates its consequences within the broad context of international relations. During the research, it was established that an attempt to stage a coup in Estonia had been undertaken both by the Estonian communists and the USSR leadership, which had the highest political body – the Politburo – and the Comintern, a self-crafted tool set up for spreading the communist movement around the world, at its disposal. Thus, the revolution was masterminded by the Soviet authorities, whereas the Estonian communists were mainly responsible for its implementation. The task of the coup leadership was to seize power and hold on to it for some time, long enough to request that the USSR “renders support.” Preparations were underway for such support. This is evidenced by military preparations in the northern regions of the USSR and the territory near the Estonian border as well as by the deployment of Soviet ships in the vicinity of Tallinn and the activities of the Soviet embassy located in the capital. The attempted coup turned into a putsch due to the maximum conspiracy of their organizers. The conspiracy was brought about by the then-public awareness that the revolutionary events in Germany in 1923 had been instigated by the Soviets. The attempted coup in Estonia failed due to the extraordinary defensive operations put up by the Estonian authorities and power structures as well as due to the failure to involve the workers and the other strata of society in the coup.
Latvia, Estonia’s only ally, was the first country to stand by Estonia’s side after the country withstood the attempted coup. The lessons were learnt not only by these two countries but by Lithuania as well. They began taking adequate measures to stifle communist activities. Neither France nor England or any other Western state made plans to deploy their fleets to the Baltic Sea to support the Estonians or at least show, in a demonstrative way, their support in such a trying time. They also failed to hold any diplomatic démarches against the Soviets opposing the export of revolution practiced by the Soviets. Due to diplomatic pressure imposed by the USSR, Estonia could not publicly and officially name the actual organizers of the putsch. As a result, only the local communists were indiscriminately accused. Such forced tactics, if only indirectly, had at least partially been influencing the area of historical research as well.
However, the sudden and unequivocal liquidation of the putsch in Tallinn could have prompted the USSR to no longer expand its revolutionary export to the West, and the “abstinence” of such kind had lasted until the Second World War. The war itself and the previous collusion with Adolf Hitler made it possible for Stalin to cherish even greater ambitions to renew the spread of communism in other countries.Straipsnyje, tiriant komunistinį 1924 m. gruodžio 1 d. pučą, aiškinamasi, kokį vaidmenį jį organizuojant suvaidino Estijos komunistai ir kokį faktiškai aukščiausioji SSRS valdžia – politbiuras ir nuo jo priklausomas Kominternas, kaip į šį pučą reagavo gretimos Baltijos šalys, kaip jis paveikė šių šalių tarptautinę padėtį, jų santykius su Sovietais bei Vakarų valstybėmis. Estams pučą operatyviai likvidavus, pasaulinės revoliucijos eksportas Vakarų kryptimi iš esmės sustojo, sustojo ligi pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Siekiama nustatyti, kaipgi estams tada pavyko ir apginti savąjį valstybingumą, ir sustiprinti gretimų šalių saugumą, taip pat kaip pučas vertintas diplomatijoje bei viešajame diskurse
Tobulumo kelyje: XVII–XVIII amžiaus Lietuvos jėzuitų provincijos naujokų charakteristika
Get PDFThis article presents the first stage of a long-lasting Jesuit formation – the Novitiate. The activities, rules, calendar, and instructions of the Jesuit Novitiates were defined by the official documents of Jesuit Order. The Novitiate in Vilnius was the only institution of its kind in the Lithuanian Jesuit Province. After the establishment of the Jesuit Novitiate in 1604, 23 people joined it, and this number gradually increased. The average number of novices in Vilnius in 1604–1771 was 56. Young people of all ages expressed their desire to join the Jesuit Order. They were admitted to the Order at the age averaging between 17–18 years, but there were also novices who did not match this average (the age of novices ranges from 15 to 30 years). Meanwhile, lower requirements for brothers made it possible for them to join the Order at an older age, with the average age of 25. Sometimes, those who had been admitted to the Novitiate had already received an education (often in Jesuit schools) or were already priests. After the establishment of the Novitiate, besides Lithuanians, another large part of the novices was from Polish lands and Ruthenians. By separating the Jesuit Provinces of Lithuania and Mazovia, the Lithuanian Province became even more “Lithuanian.” In 1604–1771, only 48 people left the Novitiate, which is only about 10 percent of the total number of the retired members in the Province (the vast majority, almost 80 percent, of the members who were retired from the Order were scholastics). This initial analysis assumes that the typical Jesuit novice is about 18-years-old and of Ruthenian or Lithuanian/Samogitian origin.Straipsnyje aptariamas pirmasis ilgai trukusios jėzuitų vienuolinės formacijos etapas – noviciatas – būsimųjų Jėzaus draugijos narių rengimas. Straipsnyje pristatomi formalūs priėmimo, ugdymo reikalavimai ir teisinis noviciato veiklos reglamentavimas, užfiksuotas oficialiuose Draugijos dokumentuose. Taip pat, remiantis personalinio pobūdžio šaltiniais, apžvelgiama, kokio amžiaus, išsilavinimo, kilmės jaunuoliai įprastai būdavo priimami į noviciatą, kada iš jo pasitraukdavo ir kaip tęsdavosi jų formacija sėkmingai baigus noviciatą
Ars memoriae. Ankstyvųjų Naujųjų laikų žmogaus atminties realijos
Get PDFRec.: Judith Pollmann, Memory in Early Modern Europe, 1500–1800, Oxford: Oxford University Press, 2017
Religija, kalba, kultūra ir politika XI‒XX amžiuje
Get PDFApie tarptautinį seminarą „Religious Communities and Political Constructions: Balkans, Eastern Europe, Mediterranean (11th‒20thCenturies)
Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys
No full text[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba
Charles A. Beard. Ta kilni svajonė
No full textIšties pavaizdus Theodore’o Clarke’o Smitho tekstas, nors netapęs savaime reikšminga amerikiečių istorikų teorinės minties pozicija, vis dėlto tapo savotišku istoriografijos riboženkliu, o „kilnioji vizija“ – metafora, nuo tada dažnai vartojama lengvai pašiepti istoristų ambiciją, empirinių (gamtamokslių) atradimų ir juos sekusių filosofinės minties pokyčių nulemtoje humanitarinių mokslų paradigminėje slinktyje tampančią vis mažiau pamatuota. Charleso Beardo, vieno įtakingiausių ir produktyviausių XX a. pirmos pusės amerikiečių istorikų, atsakymas, ginant tuo metu jau aiškiai susiformavusios „naujosios“ arba „progresyvistinės“ istorijos mokyklos (kuriai, be jo paties, reikėtų priskirti Jamesą Harwey’ų Robinsoną, Fredericką Jacksoną Turnerį ir Carlą L. Beckerį) teorines prielaidas, gal ir nėra jo geriausias teorinis tekstas, tačiau gerai reprezentuoja to laiko intelektualinį klimatą istorikų bendruomenėje už Atlanto. Beardas buvo „progresyviausias“ iš ketverto, jaunystėje – krikščionis socialistas, ilgainiui praradęs tikėjimą ir socialinio teisingumo troškimą perkėlęs į (pasi)tikėjimą visuomenės mokslais, kuriuose laikėsi griežtos perskyros tarp jam milžinišką įtaką padariusio Karlo Marxo teorinių darbų ir jų piktnaudojimo praktiniame gyvenime (manydamas, kad taip su savo teorine mintimi elgėsi jau pats Marxas).„Progresyviųjų istorikų“ tramplinas buvo besiformuojantys nauji socialiniai mokslai. Diskusijos apie objektyvumo prielaidas ir ribas prasidėjo tarp politologų, sociologų ir ekonomistų, o istorikų bendruomenę aplenkė dar kurį laiką. Nors pagrindinis „progresyvistų“ rūpestis buvo istorijos metodologija, rašydami apie socialinius klausimus jie metė socialinį iššūkį ne tik istoriografijai. Diduma senosios kartos amerikiečių istorikų buvo kilę iš sluoksnio, kurį būtų galima vadinti Amerikos aristokratija, turinčio luomui būdingą solidarumo jausmą. Ne be reikalo solidžiausias Beardo darbas, parašytas dirbant tuo metu akademinėje istorijoje lyderiavusiame Kolumbijos universitete, marksistinio materializmo idėjomis grįstas JAV konstitucijos tyrimas, sukėlė tokią sumaištį akademikų ir politikų sluoksniuose, jog pats Beardas savo mokiniui Arthurui Schlessingeriui patarė disertacijos įvade jo pavardės geriau neminėti. Belieka pridėti, kad, nors nagrinėjamas oponentas pasirinko ir labai vaizdingą žūtbūtiniame mūšyje besikaunančių istoristų pulkų metaforą, tikrovė buvo veikiau priešinga. Ir nors pasikeitęs kultūrinis, socialinis ir politinis klimatas tarpukario metais sukūrė ir skatino istorinį reliatyvizmą, tai buvo veikiau pionieriška, nei įsitvirtinusi kryptis.Čia publikuojamas Charleso A. Beardo tekstas pirmą kartą pasirodė žurnale The American Historical Review (1935, vol. 41, no. 1). Jį iš anglų kalbos vertė ir įvadą parašė Mingailė Jurkutė
Vladas Švipas – Walter Gropius: laiškai, 1948–1953 m.
Get PDFPublikacijoje pristatoma architektų Walterio Gropiuso ir Vlado Švipo korespondencija (originalūs tekstai ir jų vertimai), saugoma Harvardo universiteto bibliotekoje (11 laiškų, 1948–1951) ir Bauhauzo archyve Berlyne (5 laiškai, 1953).
Walter Gropius (1883–1969) – vienas žymiausių XX a. architektų, avangardinės dizaino mokyklos Staatliches Bauhaus (Bauhauzas), veikusios Vokietijoje Veimaro ir Desau miestuose 1919–1933 m., įkūrėjas ir ilgametis vadovas. Nacionalsocialistams 1933 m. uždarius Bauhauzo mokyklą, daugelis kairiųjų pažiūrų ar žydų kilmės mokytojų buvo priversti emigruoti. Walter Gropius su šeima pirmiausia išvyko į Jungtinę Karalystę, o 1937 m. emigravo į JAV. 1937–1952 m. dirbo Harvardo universiteto Dizaino mokykloje (1938–1952 m. Architektūros fakulteto dekanas), 1946 m. įsteigė projektavimo biurą The Architects’ Collaborative (TAC). Palaikė ryšius su viso pasaulio architektais, padėjo daugeliui emigravusių vokiečių ir buvusių Bauhauzo kolegų bei studentų, tarp jų ir Vladui Švipui, architektui iš Lietuvos1.
Vladas Švipas (1900, Palėvenė–1965, Niujorkas) – architektas, vienintelis Bauhauzo mokyklos studentas iš Lietuvos, 1924–1928 m. studijavęs Veimare ir Desau. Architekto-inžinieriaus diplomą įgijo 1928 m. Oldenburgo politechnikos institute. Švipas atstovauja naujosios kartos tarpukario Lietuvos architektams, kurie, išsilavinę Vakaruose, įsitraukė į Lietuvos valstybės statybos projektą demonstruodami naują architektų socialinį vaidmenį modernizuojant aplinką ir visuomenę2. Nuo 1927 m. Vladas Švipas plačiai skleidė Bauhauzo moderniosios architektūros idėjas Lietuvoje3, 1938 m. su kolega Vladu Juodeika parengė visos Lietuvos statybų pramonės modernizavimo programą – „Mūrinės Lietuvos planą“4, 1929–1940 m., dirbdamas Žemės ūkio rūmų Statybos skyriuje (nuo 1932 m. – vedėjas), aktyviai organizavo Lietuvos kaimo modernizavimo programą, leido šviečiamąją literatūrą5. Nuo 1940 m. rugpjūčio iki 1941 m. birželio – sovietinio Žemės ūkio komisariato Kapitalinės statybos valdybos viršininkas; 1941–1944 m. Statybos valdybos (okupacinės valdžios) direktorius6. 1944 m. su žmona Brone (Kairyte), dukterimis Raminta (g. 1934) ir Jolanta Daiva (g. 1937) pasitraukė į Vokietiją, nuo 1946 m. gyveno Dilingeno išvietintųjų asmenų (Displaced persons, D. P.) stovykloje7 Vokietijoje, rengėsi emigruoti į JAV ir galiausiai 1949 m. įsikūrė Niujorke. Dirbo projektavimo biuruose, aktyviai įsitraukė į JAV lietuvių inžinierių veiklą8. Mirė 1965 m. Niujorke.
Harvardo (JAV) universiteto Houghtono bibliotekoje saugoma Walterio Gropiuso pobauhauzinio laikotarpio dokumentų kolekcija (40 dėžių) – dokumentai ir korespondencija su JAV, Europos ir Japonijos architektais (Mies van der Rohe, Alvar Aalto ir kt.), tapytojais (Lyonel Feininger), buvusiais studentais, šeima, draugais, leidėjais ir asmenimis, susijusiais su architektūra, urbanistika, statyba. Reikšmingiausią šios kolekcijos dalį sudaro korespondencija su buvusiais Bauhauzo mokyklos atstovais (Josef Albers, Marcel Breuer, Gerhard Marcks, Lásló Moholy-Nagy ir kt.). Tarp jų yra ir 11 korespondencijos vienetų9 su Vladu Švipu. Laiškai rašyti 1948–1951 m., kai Vladas Švipas su šeima gyveno Dilingeno išvietintųjų asmenų stovykloje ir rengėsi emigruoti į JAV.
Berlyno Bauhauzo archyve (Bauhaus Archiv Berlin) taip pat yra sudarytas specialus Walterio Gropiuso fondas (Walter-Gropius-Archiv), kuriame yra saugoma 5 000 nuotraukų ir 14 000 rašytinių dokumentų – daugiausia jo korespondencija nuo 1910 iki 1969 m. su daugiau nei tūkstančiu korespondentų. Kolekcijoje yra saugomi penki Švipo ir Gropiuso korespondencijos vienetai, rašyti 1953 m.10, kai, gyvendamas ir dirbdamas Niujorke, Vladas Švipas siekė gauti architekto licenciją.
1948–1953 m. korespondencija tarp Švipo ir Gropiuso atskleidžia šiltus buvusio mokinio ir mokytojo santykius, abiejų susirūpinimą Bauhauzo mokyklos likimu ir Gropiuso pagalbą Švipui imigruojant į Ameriką. 1949 m. į Niujorką atvykęs Švipas laikinai įsikūrė kito buvusio bauhauzininko, Alexanderio (Xanti) Schawinskyʼio, bute, o darbo jam ieškoti padėjo buvęs Bauhauzo dėstytojas, garsusis dizaineris Marcel Breuer.
Walterio Gropiuso korespondencija yra unikalus šaltinis tyrinėjant XX a. architektūros istoriją, plačiai pasitelkiamas architektūros tyrėjų nagrinėjant Bauhauzo mokyklos idėjas, įtaką kitų šalių architektams, tarptautinės architektų bendruomenės ryšius ir t. t.11 Walterio Gropiuso ir Vlado Švipo korespondencijos publikavimas yra pirmasis šios kolekcijos įtraukimas į lietuviškąją istoriografiją, tikintis, kad tai paskatins didesnį domėjimąsi moderniosios architektūros tyrimais Lietuvoje, praturtins lituanistinius tyrimus bei išeivijos studijas.
Laiškus iš anglų kalbos vertė ir redagavo: Robertas Motuzas, Marija DrėmaitėLaiškus iš vokiečių kalbos vertė ir redagavo: Robertas Motuzas, Emilija Jovaišaitė, konsultavo Rimvydas Petrauska
Tarp selekcijos ir kolekcijos
Get PDFApie Gintaro Mitrulevičiaus monografiją „Lietuvos socialdemokratijos ideologinė-politinė raida 1914–1919 metais. Istoriografija, tarptautinis ir istorinis kontekstai, santykis su Lietuvos valstybingumo kūrimu“ ir jos gynimą
Copyright © 2019 Leonas Nekrašas. Published by Vilnius University PressThis is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Pastaruosius porą metų stebėjome turbulentišką nūdienos Lietuvos socialdemokratijos raidos fazę, partijos takoskyrą. Po šiame tekste aprašyto gynimo apie tai pasakytina viena: „Nieko naujo.“ 2019 m. vasario 8 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko Gintaro Mitrulevičiaus mokslinės monografijos „Lietuvos socialdemokratijos ideologinė-politinė raida 1914–1919 metais. Istoriografija, tarptautinis ir istorinis kontekstai, santykis su Lietuvos valstybingumo kūrimu“ gynimas istorijos mokslo daktaro laipsniui įgyti (eksternu gintas jau išleistas mokslinis veikalas). Bent gerą valandą prieš darbo gynimą rimtą, susikaupusį disertantą buvo galima išvysti Istorijos fakulteto skaitykloje metodiškai peržiūrintį ir braukantį turimus teksto lapus – jau daugiau nei du dešimtmečius gvildenęs socialdemokratijos problematiką istorikas skrupulingai ruošėsi ilgus triūso metus vainikuoti turėsiančiam pasirodymui. Už lango žėrinti saulė lėtai tirpdė senamiesčio ledynus.
Disertacijos gynimo tarybą sudarė prof. dr. Sandra Grigaravičiūtė iš Vytauto Didžiojo universiteto, dr. Česlovas Laurinavičius ir dr. Rimantas Miknys iš Lietuvos istorijos instituto, prof. dr. Vygantas Vareikis iš Klaipėdos universiteto, tarybai pirmininkavo prof. dr. Zenonas Butkus iš Vilniaus universiteto. Pirmininkas 15 val. oficialiai paskelbė gynimo pradžią. Pažymėjęs, kad visi reikalavimai ginti darbą yra tenkinami, profesorius apibūdino tądien ginamą 832 puslapių (!) monografiją kaip „kapitalinį veikalą“, o jos autorių – G. Mitrulevičių – kaip jau „žinomą istoriką“, nuėjusį „kryžiaus kelius“ link šio momento. Po trumpo ir (kaip visada) šmaikštaus profesoriaus įvado žodis buvo suteiktas disertantui, šio paprašius „sutilpti“ į pristatymui numatytas 15 (ar bent 20) minučių.
Iš pradžių disertantas pristatė tyrimo objektą („Lietuvos (lietuvių) socialdemokratijos ideologinė-politinė raida Pirmojo pasaulinio karo bei pirmaisiais pokario metais“), pagrindė pasirinktas pagrindines tyrimo chronologines ribas (išsyk referuodamas į recenzentų kritiką), pabrėžė monografijoje pateiktų ekskursų į ankstesnę Lietuvos ir Europos socialdemokratijos raidą reikmę. Grindžiant tyrimo aktualumą pažymėta, kad sovietmetis iškreipė socialdemokratų judėjimo suvokimą – teigta, kad esamos žinios apie socialdemokratiją yra deformuotos ne tik plačiojoje, bet ir akademinėje visuomenėse, tuo ir grįsta naujų tyrimų reikmė. Neužmiršta ir simbolinė – darbą aktualizuojanti – Lietuvos valstybės šimtmečio proga. Nušvietęs ligtolinę istoriografijos situaciją, tyrimo problematiką, G. Mitrulevičius pristatė savo darbo tikslą: „Ištirti, rekonstruoti ir išanalizuoti Lietuvos (lietuvių) socialdemokratijos ideologinę-politinę raidą Lietuvos valstybingumo (at)kūrimo proceso laikotarpiu XX a. antrojo dešimtmečio antroje pusėje.“ Disertantas pažodžiui perskaitė visus 16 išsikeltų specifinių tyrimo uždavinių. Pristatęs darbo struktūrą ir pasitelktus metodus, istorikas pagrindė ir tyrimo naujumą – pažymėta, kad tam tikri Lietuvos socialdemokratijos raidos epizodai lig šiol buvo ištirti tik fragmentiškai arba išvis beveik netirti (1918 m. lapkričio–gruodžio atkarpa, visi 1919 m.), šią nišą ir užpildo jo monografija, apibūdinta pirmąja išsamia ir sistemiška 1914–1919 m. Lietuvos socialdemokratijos studija. Naujumo ir svarbos žymes G. Mitrulevičius priskyrė ir atliktoms išsamioms Lietuvos socialdemokratijos istoriografijos ir europinio judėjimo konteksto analizėms. Didžiąją pristatymo dalį sudarė ekstensyvių, smulkmeniškų išvadų (šių būta net 21) perskaitymas: išvadose pažymėti visi ryškesni, svarbesni Lietuvos socialdemokratijos raidos momentai nagrinėtu laikotarpiu (judėjimo permainos, lūžiai, evoliucija). Vien išvadų perskaitymas užėmė bent 20 minučių iš apie 40 minučių trukusio pristatymo, kurį sutraukti disertantui nesisekė.
Darbo pristatymas išties prailgo. Apsiribojimas G. Mitrulevičiui tapo iššūkiu – tai iliustravo pažodinis gausių tyrimo uždavinių skaitymas, negalėjimas atitrūkti nuo itin plačių išvadų teksto (nors nuo penktos išvados jau pradėta nebeskaityti visko, o bandyta apimti svarbesnius punktus), taip pat dažni autoriaus ekskursai į kontekstines detales. Gausios informacijos bėrimas greitakalbe ir įtemptos disertanto „rungtynės“ su laiku akivaizdžiai išvargino ne tik patį istoriką, bet ir auditoriją.
15:45 gynimo tarybos pirmininkas paskelbė mokslinės diskusijos pradžią – pirmoji išdėstyti savo vertinimą pakviesta prof. dr. S. Grigaravičiūtė. Tai buvo itin pozityvus atsiliepimas. Anot profesorės, G. Mitrulevičiaus tyrimas – neabejotinai svarus įnašas į socialdemokratų indėlio atkuriant valstybę atskleidimą. Istorikės nuomone, darbas itin svarbus ir politine prasme – ne tik socialdemokratijos politinės ideologijos nuostatų ir vertybių suvokimui, jos santykio su bolševizmu-komunizmu supratimui, bet ir naujos krypties socialdemokratijos ideologinei vertybių sistemai paieškoms, mat „neoliberalizmas akivaizdžiai išsisėmė ir jam aiškiai reikia naujos pamainos“. Anot S. Grigaravičiūtės, istorikas padėjo šiuolaikiškus pamatus Lietuvos socialdemokratijos istorijos tyrimams, kurie bus aktualūs tiek Lietuvos, tiek užsienio tyrinėtojams. Pagirtas socialdemokratų politinių nuostatų permainų 1918 m. pabaigoje–1919 m. atskleidimas. Anot profesorės, darbo naujumas – neabejotinas, pabrėžtas jo tarpdiscipliniškumas, atlikta svarbi asmenybių (socialdemokratų), kūrusių modernią Lietuvos valstybę, ideologinių-politinių pažiūrų evoliucijos, jų veiklos konteksto analizė. Istorikės vertinimu, disertantas labai aiškiai žinojo, ką nori pasakyti ir ką nori įrodyti – t. y. pagrįsti, kad Lietuvos socialdemokratai nuo 1896 m. iki 1919 m. su nedideliais nukrypimais laikėsi brandaus marksizmo ideologijos. Disertanto įdirbis susilaukė ir daug kitų profesorės pagyrimų – ji pažymėjo, kad istoriko tekste nėra jaunam mokslininkui būdingos arogancijos. Kritiškesnių istorikės pastabų nebuvo daug – nurodyti keli faktiniai netikslumai, autorius paragintas ateityje rašyti trumpesniais sakiniais (ši pastaba klausytojų gretose susilaukė šypsenų), pažymėta, kad išvadose esti nemažai dėstymui būdingų elementų, nors jose yra ir konstatuojamojo pobūdžio teiginių.
Antrasis savo poziciją išdėstė dr. Č. Laurinavičius. Jo atsiliepimas buvo kritiškesnis. Pasveikinęs disertantą su svariu pasiekimu – aktualia ir vertinga studija, istorikas nušvietė jos kelią. Mokslininkas pažymėjo, kad doktorantūros komitete išsakyta rimtų argumentų istoriko „neprileisti“ prie gynimo, ir prisiėmė atsakomybę už G. Mitrulevičiui suteiktą galimybę ginti. Pasak oponento, kai pateikiamas 800(+) puslapių apimties darbas, kuriame tik nuo apytikriai 260 p. prasideda kalba apie disertacijos tikslą, kiekybinis elementas verčia susimąstyti, ar tikslinga leisti ginti tokį darbą, kai iš esmės nelabai matosi skirtumo tarp selekcijos ir kolekcijos, tarp referavimo ir analizės, kas, anot istoriko, turėtų būti labai aišku mokslinio laipsnio suteikimo atžvilgiu.
Po šios įvesties Č. Laurinavičius savo pastabas padalijo į dvi dalis: į tai, kas pozityvu, ir tai, kas diskutuotina. Itin vertinga istorikas apibūdino 1918 m. pabaigos–1919 m. socialdemokratijos raidos analizę, pagyrė darbo autorių už puikų A. Domaševičiaus asmenybės atskleidimą, puikią šio veikėjo ir Z. Angariečio priešpriešą, vertingą lietuviškųjų kairiųjų organizacijų veiklos Rusijoje po Vasario revoliucijos nušvietimą – anot oponento, šiame „chaose“ disertantas „neišėjo iš krašto“. Istoriko kritikos sulaukė chronologinių ribų pasirinkimas. Veikalo leitmotyvu išskyręs teiginį, kad Lietuvos socialdemokratai nuosekliausiai kėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą, oponentas pasigedo šio siekio turinio analizės, pavyzdžiui, kaip S. Kairys, keldamas tokią tezę, įsivaizdavo realų jos realizavimą. Pagyręs autorių už užsispyrimą, Č. Laurinavičius pabrėžė, kad didelė darbo dalis skirta antraeiliams dalykams: sukritikuota, istoriko žodžiais, „referatyvi“ istoriografijos apžvalga, abejota plačios V. Kapsuko ir Z. Angariečio publikacijų analizės reikme. Anot oponento, vertinti šį darbą, kurį jis apibrėžė „savotiška enciklopedija“, problemiška, bet „svarstyklės nusvirtų į teigiamą pusę“.
Trečiasis savąjį – itin pozityvų – vertinimą pristatė dr. R. Miknys, išsyk apibūdinęs G. Mitrulevičiaus monografiją nepaprasta – neeiliniu reiškiniu Lietuvos istoriografijoje. R. Miknys pateisino darbe aptinkamas plačią istoriografijos apžvalgą ir išsamią judėjimo konteksto analizę kaip teisingą pasirinkimą, labai naudingą kertiniam veikalo objektui – Lietuvos socialdemokratijos santykiui su Lietuvos valstybingumo kūrimu – atskleisti. Disertantas pagirtas už gebėjimą gerai konstruoti darbą. Pasak oponento, nors G. Mitrulevičius ir parašė labai plačią monografiją, dabartinėje tyrimų situacijoje jis veikiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Anot mokslininko, autorius, to neakcentuodamas, savo analize įsitraukė į tarptautinį diskursą, aiškinantį mažų modernių tautų, valstybių formavimąsi, šių procesų ryšį su revoliucijos paveika, narpliojantį valstybingumo siekių kristalizaciją karo metais Vokietijos okupuotose ir neokupuotose teritorijose. G. Mitrulevičius susilaukė ir daugiau pagyrimų. Kritiškesnių pastabų pasakyta nedaug – pasigesta istoriko asmeninės pozicijos tam tikrų situacijų aprašymuose, anot R. Miknio, disertantas kartais „pameta save“ pristatydamas kitų pozicijas. Savo kalbą šis vertintojas baigė dar sykį pabrėždamas atlikto darbo vertę ir aukštą lygį.
Trumpiausią ir nuotaikingiausią vertinantį atsiliepimą išdėstė prof. dr. V. Vareikis. Jis monografiją apibrėžė vokiško tyrimo ir rašymo tradicijos išraiška Lietuvoje – pažymėtas tyrimo preciziškumas, šaltinių citavimas, aiški loginė seka, apimtis. Profesorius užtarė darbą pradedančias istoriografijos ir europinio konteksto analizes, priskirdamas jas prie šio veikalo stiprybių. Anot jo, vien platus monografijos skyrius apie istoriografiją galėjo tapti pagrindu atskirai disertacijai. Pasak istoriko, pirmoji G. Mitrulevičiaus publikacija pasirodė dar 1996 m., tad studija ruošta ne mažiau kaip 23 metus, tyrimo tema autorius publikavo bent 16 mokslinių straipsnių – anot profesoriaus, šis disertantas paneigia tezę, kad nūdienos mokslininkai virto savotiškais verslininkais (pragmatistais). Profesorius įvertino nuoseklų pasakojimą, tyrėjo gebą sėkmingai operuoti didžiule dokumentų baze. Kai kur oponentas pasigedo daugiau istorinio, ne tik politinio-ideologinio konteksto, pažymėjo, kad tekstą būtų pagyvinę atsiminimų intarpai, kritikavo kai kurių uždavinių aprašomąjį pobūdį. Pristatęs vokišką daktaro disertacijų vertinimo skalę, profesorius pabrėžė, kad disertantas pagal šią vertintinas ne žemiau kaip Magna cum laude.
Gynimo tarybos narių pasisakymus užbaigė jos pirmininko prof. dr. Z. Butkaus kalba. Anot istoriko, Lietuvos valstybės šimtmečio proga išleistų knygų bumo kontekste kairiojo politinio sparno vaidmuo iki šiol buvo paliktas šešėlyje, pasirodžius šiam darbui, šimtmečio istoriografija jau „kvėpuoja abiem plaučiais“. Pagirtas lietuvių socialdemokratų santykio su valstybingumo kūrimu, socialdemokratijos santykio su bolševizmu atskleidimas. Profesorius pateikė ir kritinių pastabų. Suabejojo dėl pasirinktos chronologijos – anot istoriko, tyrimas nutrūksta ne visai natūraliai, mat socialdemokratų galutinis veiklos rezultatas pasireiškė parlamente (jau po 1919 m.). Pasigedo lietuvių judėjimo lyginimo su gretimų šalių, pavyzdžiui, Latvijos, socialdemokratais, šių požiūriu į valstybingumą. Oponentui pritrūko ir aiškesnio LSDP – būtent kaip partijos – požiūrio į (atkurtą) Lietuvos valstybę bei Steigiamąjį Seimą įvertinimo. Galop profesorius užtikrinančiai pažymėjo, kad šios pastabos tikrai nenusvers pozityvaus visos monografijos vertinimo.
17:10 atsakyti į oponentų kritiką pakviestas G. Mitrulevičius, atgavęs jėgas, pateikė išsamius, itin detalius atsakymus į visas svaresnes pastabas dėl jo tyrimo. Gynimo klausytojus pralinksmino (bet neabejotinai nenustebino) disertanto atsakymas į Z. Butkaus pastabą, kodėl tyrimas neapėmė Steigiamojo Seimo laikotarpio – anot disertanto, dar 400 puslapių, parašytų apie šį etapą, liko „už borto“, šiam skirta atskirai išleista publikacija. Įsimintina buvo ir istoriko įvestis, atsakant į Č. Laurinavičiaus pastabas – G. Mitrulevičiaus teigė: „Manau, kad konceptualūs įsivaizdavimai, kokiomis trajektorijomis ar metodologinėmis prielaidomis turėtų būti vykdomi vienokios ar kitokios tematikos ar problematikos tyrimai, sutiksit, gali skirtis <...>, nėra vieningos visiems privalomos metodologijos, vieningos prieigos ir nustatytų (kažkokių) schematinių ribų...“ Disertantas atsakinėjo ryžtingai, užtikrintai ir vėl kalbėjo apytikriai 40 minučių. Smulkmeniški jo atsakymai privedė prie, šio teksto autoriaus nuomone, gana kurioziškos situacijos, kai gynimo tarybos pirmininkas ir kiti jos nariai ne sykį bandė stabdyti istoriką, ragino apibendrinti savo atsakymus, nebūtinai atsakinėti į viską, bet G. Mitrulevičius laikėsi savo stiliaus. Nesuvaržomo tyrinėtojo atsakymai gynimo tarybą neabejotinai įtikino – po trumpo balsavimo jam buvo vienbalsiai suteiktas humanitarinių mokslų srities istorijos mokslo krypties daktaro laipsnis.
Gynimas baigėsi 18 val. širdingomis dr. G. Mitrulevičiaus padėkomis. Naująjį daktarą nuoširdžiai pasveikino gynime dalyvavę kolegos istorikai, šeimos nariai, draugai. G. Mitrulevičiaus ilgi kruopštaus, tikslingo darbo metai (nueiti „kryžiaus keliai“) kulminavo istoriko pergale. Nors gynimui pasibaigus malonią popietės saulę jau seniai buvo pakeitę žiemos vakaro tamsa ir speigas, istoriko neabejotinai laukė šviesus ir šiltas vakaras. Svarbiausia tai, kad Lietuvos istoriografija buvo papildyta įspūdinga studija, tądien universaliai pripažinta aktualia ir vertinga. G. Mitrulevičiaus monografija prieinama įvairiose Lietuvos bibliotekose – tarp jų ir Istorijos fakulteto skaitykloje
Tolimi Smolensko, Polocko ir Vitebsko kraštai
Get PDFApie Andriaus Jurkevičiaus disertaciją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regioniniai valdžios elitai: Smolensko, Polocko ir Vitebsko žemių atvejai (1392–1579 m.)“ ir jos gynim