Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
Nepriklausomybės šventės pradžia Lietuvos miesteliuose: 1919–1923 m.
Full text linkThe article focuses on national festivities of the First Republic of Lithuania dedicated to the memory of its statehood, with an emphasis on the celebration of February 16 in the smaller Lithuanian towns in 1919–1923. By referring to the mass media of the time as well as archival sources, the sources, spreading and development of this festival are explored. The article investigates its implementation while considering the related social issues registered in the testimonies of the participants. The research has revealed that it was an idea of the Government of Lithuania to start the celebration of February 16, and the ‘first run’ was implemented as early as in 1919. However, in many settlements, the first case of celebrating February 16 actually happened only in 1920. Holding the festival was primarily the duty of the council of the volost. Not only the funds, but also human resources were modest, and therefore numerous volunteers were required. Hence, this festival would turn into a trial of solidarity and the sense of community. It was common that, on the day of the festival, social or ideological disagreements would spring up. The dynamics of this festival largely differed from settlement to settlement, and the five-year anniversary did not evolve into any exceptional festivity. The majority of small-town residents would remain passive observers of the festival, or did not participate at all. Lithuanian society still needed time to make this festival ‘one’s own’, adopt this festival, and develop the sense of citizenly community.Straipsnyje nagrinėjamos Pirmosios Lietuvos Respublikos valstybingumo atminčiai skirtos šventės, koncentruojantis į Vasario 16-osios minėjimą Lietuvos miesteliuose 1919–1923 m. Pasitelkiant tuometinę spaudą ir archyvinius šaltinius, gvildenamos šios šventės ištakos, sklaida ir raida, jos organizavimas, kartu paminint ir dalyvių liudijimuose užfiksuotas susijusias socialines problemas. Tyrimas atskleidė, kad Lietuvos vyriausybės sumanymu Vasario 16-osios iškilmės pradėtos organizuoti jau 1919 m., tačiau daugelyje vietovių pirmą kartą ši data buvo paminėta 1920 m. Daugiausia šventės organizavimu rūpindavosi valsčiaus valdyba. Pasitelkiant kuklias pajėgas ir lėšas rengiamoms šventėms prireikdavo ir gausių savanorių pajėgų, todėl jos tapdavo solidarumo ir bendruomeniškumo išbandymu. Neretai šventės dieną išryškėdavo socialinės arba idėjinės įtampos. Iškilmių dinamika miesteliuose buvo netolygi, o Nepriklausomybės penkerių metų sukaktis netapo išskirtine švente. Daugelis miestelių gyventojų liko pasyviais šventės stebėtojais arba visai joje nedalyvaudavo. Lietuvos visuomenei reikėjo laiko prisijaukinti valstybines šventes ir pilietinę bendrystę
Miestelių gyventojai renka valdžią (XX a. 2 deš. pabaiga – 3 deš. pradžia): tarp galimybių ir lūkesčių
Full text linkThe article discusses the processes of the outset of the local governance in the First Republic of Lithuania which extended to small Lithuanian towns and frequently became the epicenter of election commotions. It was the smaller towns where local governance structures of volosts were established. They ensured stability and continuity of the social, economic and cultural life of volost residents. Small-town residents became immediate participants of election processes and witnesses of the ongoing election clashes. Election practices initially differed, yet, later on they were improved. They involved the lion’s share of small-town residents who had to ‘fast-track’ learn the basic practices of the political self-expression routine. The article also investigates how the elected town residents would become the elite of the volost governance and considers whether this was a highly complex process.Straipsnyje aptariami Vasario 16-osios Lietuvos vietos savivaldos pradžios procesai, apėmę ir Lietuvos miestelius, kurie dažnai tapdavo rinkiminių peripetijų centrais. Juose kūrėsi valsčių vietos savivaldos struktūros, užtikrinusios valsčiaus gyventojų socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo stabilumą ir tęstinumą. Miestelėnai tapo betarpiškais rinkimų procesų dalyviais ir vykstančių rinkiminių batalijų liudininkais. Skirtingos, o vėliau tobulinamos rinkiminės praktikos tiesiogiai įtraukė didžiąją dalį miestelėnų, „greituoju būdu“ įsisavinusių politinės saviraiškos pradžiamokslį. Aptariamas ir išrinktųjų miestelėnų tapimas valsčių savivaldos elitu bei šio proceso komplikuotumas
Romos studijų instituto ryšiai su Baltijos šalimis (1936–1940)
Full text linkThis article explores the cultural diplomacy and ideological outreach of the Institute of Roman Studies (Istituto di Studi Romani) toward the Baltic States, Lithuania, Latvia, and Estonia, during the late 1930s. Founded in 1925 in Fascist Italy, the Institute promoted Romanità, or the ideal of Roman cultural continuity, and aimed to make Latin a revived international scholarly language. Using archival documents, the study details how the Institute pursued connections in the Baltics through diplomatic channels, university partnerships, and direct correspondence with local scholars. While geopolitical upheaval and the onset of World War II curtailed these efforts, the article situates them within the broader strategies of Italian soft power and the transnational intellectual history of classical studies. It also suggests that, absent war and occupation, classical philology in the Baltic region might have developed along very different trajectories.Šiame straipsnyje nagrinėjama Romos studijų instituto (Istituto di Studi Romani) vykdyta kultūrinė diplomatija ir ideologinė sklaida Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. 1925 m. fašistinėje Italijoje įkurtas institutas propagavo romanità, t. y. romėniškos kultūros tęstinumo idealą, ir siekė atgaivintą lotynų kalbą paversti tarptautine mokslo bendruomenės kalba. Remiantis archyviniais dokumentais, tyrime atskleidžiama, kaip institutas siekė užmegzti ryšius Baltijos regione pasitelkdamas tiek diplomatinius kanalus, tiek universitetų partnerystę, galiausiai – tiesioginį susirašinėjimą su vietos mokslininkais. Nors geopolitiniai sukrėtimai ir Antrojo pasaulinio karo pradžia sutrikdė šias pastangas, straipsnyje jos analizuojamos kaip platesnių Italijos „švelniosios galios“ strategijos ir tarptautinės klasikinių studijų intelektinės istorijos dalis. Straipsnyje taip pat svarstoma, kad jei nebūtų buvę karo ir paskui Baltijos šalių okupacijos, klasikinė filologija šiame regione galėjo vystytis visai kita linkme
Lietuvos miestelių spauda tarpukariu: neideologiniai moksleivių laikraštėliai
Full text linkThe article investigates non-ideological small-scale newspapers published by high school students. This phenomenon has essentially never been noted in historiography. The research covers the main ideas of these minor newspapers, their financial and organizational background, the main topics to be developed, the key points and core values. In this research, these small-scale papers are interpreted as a means of local mass media, as a peculiar reflection of their period, a curious outcome at a crossroads of specific political and socio-cultural circumstances which renders the unique perspective of ‘everyday history’, as manifested by children and adolescents, and also a whirlpool of the public space of the communities with the developing self-expression and interpersonal relationships.Straipsnyje nagrinėjami istoriografijoje iki šiol beveik nepastebėti tarpukario Lietuvos neideologiniai moksleivių laikraštėliai. Tyrimu siekiama rekonstruoti jų organizacinius procesus ir išanalizuoti jų turinį. Straipsnyje gvildenamas laikraštėlių idėjinis, materialinis ir organizacinis pagrindas, pagrindinės juose plėtojamos temos, idėjos ir vertybės. Šiame tyrime patys laikraštėliai vertinami ir kaip vietos žiniasklaidos priemonė, ir kaip savitas laikotarpio atspindys, konkrečių politinių ir sociokultūrinių aplinkybių sankirtos rezultatas, pateikiantis unikalią vaikų ir jaunimo kasdienybės istorijos perspektyvą, ir kaip bendruomenių viešosios erdvės, kuriose plėtojosi saviraiška ir asmeninių santykių raizginys
Nelegali medicinos praktika Lietuvos miesteliuose 1918–1940 m.: sekant šundaktarystės pėdsakais
Full text linkThe First Republic of Lithuania underwent a dynamic period of changes, and the setting up of a public healthcare system and implementation of its activity was a major challenge requiring not only organizational but also financial resources. The underdeveloped network of hospitals, lack of medicine personnel, along with the interconnected problem of the accessibility to qualified provision of professional healthcare services created conditions and spaces for illegal medical practices to spring out. However, these services did not grow up ‘on plain field’ because, as early as prior to the declaration of independence, charlatan and self-treatment traditions had already existed. The article discusses the extent of charlatan practices and forms of their manifestation. Attention is devoted to revealing the features of the social portrait of charlatan ‘professionals’. Union of unpublished documentary materials, publications in the regular mass media and analysis of accumulated knowledge in historiography allowed at least partial reconstruction of the contexts and circumstances of proliferation of illegal medical practices.Vasario 16-osios Lietuvai, išgyvenusiai dinamišką permainų laiką, visuomenės sveikatos apsauga ir jos organizavimas tapo svarbiu iššūkiu, pareikalavusiu tiek organizacinių, tiek ir materialinių išteklių. Neišplėtotas ligoninių tinklas, medicinos personalo trūkumas ir su visu tuo susijęs kvalifikuotų ir profesionalių medicininių paslaugų prieinamumo ribotumas sukūrė prielaidas ir nišą atsirasti nelegalioms medicinos praktikoms. Tiesa, šios neatsirado „tuščiame lauke“ – iki Nepriklausomybės paskelbimo būta gajų tiek šundaktarystės, tiek ir asmeninės savigydos tradicijų. Straipsnyje aptariamas šundaktarystės praktikų turinys ir jos raiškos formos, siekiama atskleisti šundaktarystės „profesionalų“ socialinio portreto charakteristikas. Neskelbtos dokumentikos, periodinės spaudos publikacijų ir istoriografinio įdirbio analizės jungtys leido dalinai rekonstruoti nelegalios medicininės praktikos kontekstų vaizdą
Vietos tapatybė ir paveldas kaip vietos bendruomenių kūrimosi veiksniai. Lietuvos atvejis
Full text linkThe article, based on the data of an empirical study conducted in Lithuanian village and town communities (involving semi-structured interviews with community representatives), examines the relationship between activities of communities in the field of heritage and their place identity. The links between the place identity of a community and its participation in heritage practices are reciprocal: place identity is an important factor in motivating and mobilizing people to participate in these practices, and heritage is a significant resource in creating place identity, especially such aspects of place identity as feelings of commonality, belonging, ‘rootedness’, continuity of identity, and self-esteem. Emotional aspects of place identity related to local memory and heritage are denoted by a particularly strong motivating and mobilizing power.Straipsnyje, remiantis Lietuvos kaimų ir miestelių bendruomenėse atlikto empirinio tyrimo (pusiau struktūruotų interviu su bendruomenių atstovais) duomenimis, nagrinėjami bendruomenių veiklos paveldo srityje ir jų vietos tapatybės sąryšiai. Bendruomenių vietos tapatybės ir jų dalyvavimo paveldo praktikose sąsajos yra abipusės: vietos tapatybė yra svarbus veiksnys motyvuojant ir mobilizuojant žmones dalyvauti šiose praktikose, o paveldas yra reikšmingas išteklius kuriant vietos tapatybę, ypač tokius jos aspektus kaip bendrumo, priklausymo, „įsišaknijimo“ jausmai, tapatybės tęstinumas, didžiavimasis ja. Ypač didelę motyvacinę ir mobilizuojančią galią turi emociniai vietos tapatybės aspektai, susiję su vietos atmintimi ir paveldu
Sausio 13-osios naratyvų įtampos ir problemos: nuo teisinio revanšo iki laisvės realizacijos
Full text linkhe events of 13 January 1991 and the two criminal cases that resulted from them are, on the one hand, widely covered by the national media; however, on the other hand, there is a serious lack of an analytical approach (combining different perspectives) to the events, the cases, and the problems in general. Being a sensitive, mass-sensationalized topic is deceptive: it seems to be widely discussed, yet expert knowledge is lacking. It is noteworthy that the portrayal of the January 13th case and events is characterized by the patriotic discourse of basketball fans: if foreigners (in this case, communists) are playing, one should shout, trample, and scream – one should do everything to make ‘them’ appear unattractive – because then our own (i.e., the patriots who defended the freedom of the homeland) will, by default, seem admirable. Accordingly, the civic perception becomes black-and-white, one-sided, and superficial. This article is one of the few attempts to contextualize the issues discussed and to provide an argumentative approach to the matters at stake. The article consists of five parts: the first section explores the concept of political crime; the second presents the intersections and connections between law and criminology; the third discusses two opposing narratives of the events of January 13 and the issue of concept management; the fourth examines the expression of propagandistic imagery; and the fifth part reviews how victimological aspects of the January 13 events are reflected in the public discourse.1991 m. sausio 13-osios įvykiai ir jų pagrindu atsiradusios dvi baudžiamosios bylos yra, viena vertus, plačiai nušviečiami nacionalinėje žiniasklaidoje, tačiau, antra vertus, labai trūksta analitinio (skirtingas perspektyvas apimančio) požiūrio į įvykius, bylas ir problemas apskritai. Buvimas jautria, masiškai sensualizuota bei „įvaizduotinta“ tema yra apgaulingas: atrodo, jog apie tai labai plačiai kalbama, tačiau ekspertinio žinojimo stingama. Galima pažymėti, kad Sausio 13-osios bylai ir įvykiams atvaizduoti būdingas patriotinis krepšinio sirgalių diskursas: jei žaidžia svetimi (šiuo atveju – komunistai), tai reikia šaukti, trypti, rėkti – daryti viską, kad jie būtų bjaurūs, nes tada mūsiškiai (t. y. patriotai, gynę tėvynės laisvę) tampa gražūs. Atitinkamai pilietinis suvokimas tampa juodas ir baltas, vienpusis, paviršutiniškas. Šis straipsnis yra vienas iš nedaugelio mėginimų kontekstualizuoti aptartą problematiką, pateikti argumentuotą požiūrį į nagrinėjamus klausimus. Straipsnį sudaro penkios dalys: pirmojoje gvildenama politinio nusikaltimo koncepcija; antrojoje pristatomos sankirtos ir sąryšiai tarp teisės ir kriminologijos; trečiojoje pateikiamos dvi priešinguose poliuose atsidūrusios Sausio 13-osios įvykių versijos ir iškeliama sąvokų valdymo problematika; ketvirtojoje aptariama propagandinių vaizdinių raiška; penktojoje apžvelgiamas viktimologinių Sausio 13-osios įvykių aspektų atspindėjimas viešajame diskurse
Kultūriniai aidai iš Atgimimo laikotarpio
Full text linkRec.: Viktorija Jonkutė, Tarp praeities ir ateities. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024.Rec.: Viktorija Jonkutė, Tarp praeities ir ateities. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024
Atrandant Kražių miestelėnus: vieno namo ir vienos šeimos istorija
Full text linkBy referring to sources of oral history, the story of a house in Kražiai, a minor Lithuanian town, is traced back from its construction during the interwar period up to the present day, while revealing the fate of its residents as well as their role in Kražiai during the interwar period and in the afterwar years. Kražiai town residents can still remember the two teachers, Michalina Petrusevičiūtė and Stanislava Petrusevičiūtė, who used to dwell there. The memories of the locals can help reveal the personalities of the two teachers and even grasp the inner tension they were experiencing, stemming from the complex inner world, and triggered by the fatal events of the time, involving the occupation of Lithuania and the afterwar years. The two personalities also serve to reveal the proof of importance of a teacher as a bearer of a certain status in society, a teacher’s personality and function in the life and daily routine of the small town. Meanwhile, the history of the Petrusevičiai family house opens up an opportunity to touch not only the stories of its residents but also history of the material culture of the small Lithuanian interwar towns, which serves as inspiration to take a closer glance at Kražiai town during the interwar years and its residents as typical representatives of a small town. A single house and its residents may open up an entire epoch, or at least some eloquent episodes of that period