Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
„Naujasis žmogus“ iki pareikalavimo: mokinys vėlyvojo sovietmečio (1964–1988 m.) Lietuvos mokyklose*
Get PDFThis article presents a socio-historical study that combines an analysis of the theoretical model of the “new man” in the late Soviet period (1964–1988) with an empirical study of personal experiences of people who were students at schools in the Lithuanian Soviet Socialist Republic (LSSR) during this period. The aim is to analyze how the teaching and learning process were organized during the late Soviet period in LSSR schools, how it was understood by the participants of this study, and what were the possible differences in the experiences of schoolchildren. Also, it is equally important to determine which of the schoolchildren’s experiences in this period could be qualified as “unifying experiences” that formed the mentality of the late Soviet period generation. These experiences are compared with the common Soviet vision of the “new man” education, which was also changing during the late Soviet period. While searching for the answer to how much of the theoretical “new man” model was adopted by this last Soviet generation in LSSR, we use a post-revisionist approach and focus on the narrative of everyday history – what it meant to be schoolchildren in Soviet schools. The research revealed that the formal institutionalization of collective life for schoolchildren through Pioneer or Komsomol organizations was ineffective in creating a collective community feeling between the young generation. During the late Soviet period in LSSR schools there were four main disciplinary practices: formal notices by writing or by word, unsanctioned physical punishments, preventive disciplinary practices, and informal shaming. The last informal disciplinary practice was considered by schoolchildren in todays perspective as the most effective means of discipline at schools. These practices reflected the model of monitoring each other in the adult Soviet society and formed the horizontal control system involving students, their parents, and teachers. The research revealed a preliminary informal social stratification of children in LSSR schools during the late Soviet period. It was not related to the vision of “the new man” education but encouraged an already existing division within the LSSR society. This was a complete departure from the ethical-moral visions of educating “the new man” in schools, which were based on the demolition of the established class division, enabling this “new man” to create a welfare of socialist society by their own hard work and heroic achievements.Straipsnyje pristatomas socioistorinis tyrimas, apimantis teorinio „naujojo žmogaus“ modelio vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1988 m.) analizę ir empirinį šiuo laikotarpiu mokyklose besimokiusių asmenų patirčių Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje (toliau – LTSR) tyrimą pasitelkiant kokybinio pusiau struktūruoto interviu metodą. Taip siekiama išanalizuoti, kaip vyko mokymo(si) ir ugdymo(si) procesas vėlyvuoju sovietmečiu lietuviakalbėse LTSR mokyklose, kokie egzistavo galimi šių patirčių skirtumai, kas buvo vadinamosios „vienijančios patirtys“, kuriančios vėlyvojo sovietmečio jaunuolių kartos mentalitetą, ir kaip tai susiję su bendra sovietine „naujojo žmogaus“ ugdymo vizija. Ieškant atsakymo į klausimą, kiek teorinio „naujojo žmogaus“ modelio yra gyvojoje atmintyje kalbant apie LTSR mokyklas vėlyvuoju sovietmečiu, pasitelkiama postrevizionistinė sovietologinė prieiga koncentruoja tyrimo lauką į pasakojimą apie tai, ką reiškė būti mokiniu sovietinėje mokykloje. Tyrime atskleista, kad oficiali kolektyvinio mokinių gyvenimo institucionalizacija mokykloje per spaliukų, pionierių ir komjaunuolių organizacijas dėl jaunuoliams nepatrauklių veiklos formų nebuvo paveiki kuriant mokyklos bendruomenę ir negebėjo atlikti vienijančio vaidmens. Vėlyvojo sovietmečio LTSR mokyklose išskirtinos keturios pagrindinės drausminimo praktikų grupės: oficialus drausminimas žodžiu ir raštu, nesankcionuotos fizinės bausmės, drausmės palaikymo praktikos bei neformalusis gėdinimas ir bauginimas. Būtent pastaroji neformali praktika buvo veiksmingiausia ir esminė mokyklinės drausmės palaikymo dalis. Šios praktikos jau mokykloje atkartojo suaugusiųjų sovietinėje erdvėje skatintas vienas kito stebėjimo ir informacijos pateikimo sovietinius piliečius drausminančioms įstaigoms modelį, o įtraukiant į kontrolę ir tėvus bei mokytojus, egzistavo horizontali kontrolės sistema. Tyrimo metu išryškėjo vėlyvojo sovietmečio LTSR mokyklose vykdyta išankstinė socialinė mokinių stratifikacija, kuri buvo nesusijusi su „naujojo žmogaus“ sovietine vizija, bet palaikė esamą LTSR visuomenės pasidalijimą. Taip mokykloje visiškai nutolta nuo etinių-moralinių „naujojo žmogaus“ ugdymo vizijų, kurios remiasi nusistovėjusio klasinio skirstymo griovimu įgalinant „naująjį žmogų“ savo gebėjimais ir darbu sukurti socialistinės visuomenės gerovę
Be didesnių vėtrų. Apie Dainiaus Noreikos disertaciją „Partizanų karas Lietuvoje (1944–1953): socialinių struktūrų problema“ ir jos gynimą
Get PDF  
Ką saugojo valstybė Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose 1928–1939 metais? Kultūros paminklų vertinimas ir apskaita
Get PDFThis article focuses on the process of monument listing, done by conservators of Vilnius in interwar Poland and which provided the monuments state protection. Between 1931 and 1939, monument conservators made 202 decisions confirming monumental value to various objects of architecture, urbanistics, archeology and nature. In the text the listing and evaluation process is described by analyzing the register of monuments and the decisions it was based on. The documents from the archive of the Art Department of Vilnius voivodeship are used in the article. The analysis of the register of monuments is based on statistical methods. Interpretation and evaluation are based on analytical and comparative methods. The research leads to findings that monument listing was dominated by architecture. Objects of nature were announced monuments based on their cultural value. Officially the status of a monument was given on the grounds of its aesthetics, age or documental value. However, the inner motive was Polishness. Thus, the most frequent monuments were baroque Catholic churches. The patriotic context is also seen in nature protection. The process of monument listing was led by only one expert – a conservator of monuments. The monument status and state protection depended on their interests, expertise and power. The conservator cooperated only with a small group of Polish authority and intelligentsia, leaving the majority of society out of this heritage process. The decision confirming monumental value was a way to control and have an impact directly on the monument’s existence, indirectly – on the discourse of memory. The monument listing reveals values and identities of a Polish art historian working for the state. Consequently, these values and identities were projected for the whole society as universal. This type of discourse on heritage, conception and practice was common in Western countries in the 20th c.Straipsnyje aptariama Vilniaus paminklų konservatorių veikla tarpukario Lenkijoje, suteikiant valstybinę apsaugą objektams – skelbiant juos paminklais. Per 1931–1939 m. Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose buvo paskelbti 202 nutarimai, patvirtinantys paminklinę vertę architektūros, urbanistikos, archeologijos ir gamtos objektams. Tekste šis apskaitos ir vertinimo procesas nagrinėjamas detaliai, analizuojant nutarimus ir jų pagrindu parengtą paminklų registrą. Siekiant paaiškinti registro turinį, į tyrimą įtraukiamas platesnis tarpukario Vilniaus paminklų apsaugos kontekstas, paveldo teorija. Straipsnyje remiamasi Vilniaus vaivadijos Meno skyriaus archyvo dokumentais ir istoriografija. Paminklų registro analizei taikomi statistiniai metodai. Gautų duomenų interpretacija ir vertinimas paremtas analitiniu ir lyginamuoju metodais. Tyrimas leidžia teigti, kad paminklų apskaitoje dominavo architektūra. Gamtos paminklai skelbti paminklais traktuojant juos kaip kultūros paminklus. Oficialus paminklo statuso suteikimo motyvas buvo estetika, senumas, praeities liudijimas arba kitaip – meninė ir istorinė vertės. Tačiau vidinis motyvas buvo lenkiškumas, todėl dažniausias paminklas – barokinė katalikų bažnyčia. Gamtos apsauga taip pat turėjo patriotinį kontekstą. Apskaitos procesas iš esmės rėmėsi vieno eksperto – paminklų konservatoriaus, interesais, kompetencija ir valdžia bei bendradarbiavimu su negausiu lenkų valdžios ir (ar) šviesuomenės sluoksniu. Nutarimo išdavimas buvo būdas kontroliuoti, turėti įtaką tiesiogiai paminklo išlikimui, netiesiogiai – atminties diskursui. Platesnė visuomenė neturėjo galimybių dalyvauti šiame procese. Todėl Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų paminklų registras atspindi lenko meno istoriko, dirbančio valstybei, tapatybes ir vertes, kurios projektuojamos visai visuomenei kaip universalios ir savaime vertingos. Toks paveldo diskursas, samprata ir praktika, buvo bendri Vakarų šalyse XX a
Ką reiškia: „Šitai galima paaiškinti tik istoriškai?“
Get PDFTekstą iš vokiečių kalbos vertė ir pratarmę parašėNerijus Šepety
Etnografinis principas kaip istorijos fenomenas
Get PDFThe concept of the ethnographic principle is rarely found in the literature, and there is hardly a legal qualification for it. However, historical material (in cases of the Lithuanian, Czech, Bulgarian and Polish peoples) indicates that the ethnographic principle is a significant political and geopolitical phenomenon. This phenomen is especialy characteristic of the development of the peoples of the region of Central and Eastern Europe. First, the ethnographic principle was closely related to the national principle, although it did not coincide with it. The concept of the ethnographic principle points to the special anatomy of nation states, where the basis is ethnic / linguistic culture. Secondly, the advancement of culture to the fore indicated the recognition of its significance, which had not happened before. Consequently, it was a question of freeing this culture from the restrictions imposed on it and even compensating for the damage caused to it. Thirdly, the culture, raised to the state level, needed appropriate guarantees for the future. The article reveals the tendency of great states at the level of their policies and propaganda to act according to the ethnographic principle, thereby encouraging the formation of national states. However, when the latter became a fact, another tendency arose: the Western world began to apply the criteria of a liberal civil society to new states (according to the principle of jus civis romanus sum). This was too hard for the new states. In this context, the alternative was the Soviet ethno-federalist protectorate, which, although under the conditions of a repressive system, actually continued to implement the projections of the ethnographic principle. A fixed paradox: the ethnographic principle, which originated in the West as a variant of democratization, gained strength thanks to Russia, while the West remained, as it were, in aristocratic opposition to this course. The ethnographic principle has not yet acquired a clearer legal legitimacy. But as a historical category, it can serve as a study of the history of Modern times, and especially the Soviet period.Etnografinio principo sąvoka, aptinkama politinėje ir mokslinėje literatūroje, regis, neturi aiškios visuotinai priimtos to principo juridinės kvalifikacijos. Bet istoristinis požiūris į procesus rytinėje Europos dalyje XIX a. antroje pusėje–XX a. pirmoje pusėje leistų teigti, kad etnografinis principas – tai esminė Vidurio Rytų Europos regiono formavimosi ypatybė. Straipsnyje atlikta lietuvių, čekų, bulgarų ir lenkų tautų – kaip atvejų, sudarančių prielaidą regiono tipologizacijai, – raidos apžvalga liudytų, kad etnografinis principas orientavo į šio regiono tautinės valstybės teritorijos nustatymą, siekiant tai valstybei sudaryti sąlygas saugiai bei efektyviai egzistuoti. Kartu straipsnyje pasirinktas tyrimo rakursas leidžia naujai pažvelgti į minimo regiono valstybių probleminę raidą Vakarų ir Rusijos priešpriešos kontekste. Straipsnyje konstatuojama, kad etnografinis principas neįgijo juridinio principo statuso, bet jis gali būti naudingas kaip istorinė kategorija tyrinėjant naujųjų laikų istoriją ir ypač sovietmetį
Stanisławas Kościałkowskis ir jo Užrašų knygutė: „kito“ liudijimas apie lietuvius Uralo lageryje
Get PDF  
Palemonidai, Gediminaičiai ir žemaičiai: kelios pastabos apie lituanistiką „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žemaitijos kronikoje“
Get PDFThe article examines the hypothesis on the possible influence of a Samogitian nobleman on the author of the chronicle of the Grand Duchy of Lithuania and Samogitia. In the chronicle Lithuania and its ruling dynasty are traced back to Samogitia. The tradition of Gediminids’ pagan names in Samogitia suggests that the author of the chronicle was looking for an informer in this region and perhaps used the local naming tradition to create the names of the legendary Palemonids. The plot of the 1440 Samogitians Uprising, which appears in the Bychowec chronicle, as well as some indirect references, suggest that Stanislovas Orvydas may have been the informer.Straipsnyje tikrinama hipotezė apie galimą žemaičių bajorų įtaką „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žemaitijos kronikos“ autoriui. Kronikoje Lietuva ir jos valdovų dinastija kyla iš Žemaitijos. Gediminaičių dinastijos vardų tradicija Žemaitijoje leidžia manyti, kad kronikos autorius šiame regione ieškojo informatoriaus ir, galbūt, pasinaudojo žemaičių vardų tradicija, kurdamas legendinių Palemonidų vardus. Bychoveco kronikoje atsiradęs siužetas apie 1440 m. žemaičių sukilimą ir kai kurios netiesioginės nuorodos leidžia įtarti, kad informatoriumi galėjo būti Stanislovas Orvydas
