Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
Juozas Gabrys Tautų Sąjungos užkulisiuose: politinė veikla
Get PDFThe political activity of Juozas Gabrys at the League of Nations in Geneva from 1927 to 1939 is the main subject of this article. He and his colleagues established Lithuanian Information Bureau here in the 1930s and worked as journalists. Gabrys also sought to gain a position as a Lithuanian diplomat and the best possibility for that was the post of an ambassador to the League of Nations in Geneva. He thought that his mission was to propagate Lithuanian interests in Western Europe, and the fact that he had started this activity before World War I, should have granted a good and prosperous life for himself as well. Unfortunately, good intentions not always were embodied in the fruitful results. As for the image of the Lithuanian activity in Geneva, not all of Gabrys’ actions succeeded in a positive way. Of course, at the surroundings of the League, Lithuania was seen and heard not only from Gabrys’ publications, but also from official Lithuanian information agencies and legislations. But maybe his irony and accusations worked as stimulator for other Lithuanian journalists and politicians? And maybe his true role at the scene of diplomacy was not to make the decisions, but to take into account every decision made and explain it to the society of Lithuania and Geneva.Straipsnyje nagrinėjama Juozo Gabrio politinė veikla Ženevoje, Tautų Sąjungos aplinkoje 1927–1939 m. Tyrimo tikslas yra atskleisti, kaip jo veikla iš žurnalistinių ir verslo interesų peraugo į siekį daryti įtaką Lietuvos diplomatijai. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Ženevoje veikė Lietuvių informacijos biuras, kuris nereguliariai buvo remiamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, bet daugumą savo leidinių Gabrys finansavo pats. Jis ir jo bendradarbiai nevengė provokacinių šmeižto akcijų lietuvių diplomatų ir vyriausybės, ypač Augustino Voldemaro, atžvilgiu, siekdami gauti daugiau užsakymų prolietuviškai propagandai. Šiomis priemonėmis Juozas Gabrys siekė ir pats įsitvirtinti diplomatijoje – gauti postą Užsienio reikalų ministerijoje arba kurioje nors Europos sostinės ambasadoje ir kontroliuoti užsienio politikoje priimamus sprendimus. Kadangi jam to pasiekti nepavyko, jo aplinkos įtaką, kuri tikrai egzistavo, galime matuoti tik informacijos sklaidos apie Lietuvą ir žinių apie Tautų Sąjungos sprendimus atžvilgiais
Būsto modernėjimas ir urbanistinis planavimas Vilniuje 1919–1943 metais
Get PDFHousing modernization played a key role in interwar European urban planning, as it was used to build a new type of healthy and comfortable residential area. This question is also relevant in the case of the city of Vilnius, since from 1919 to 1939 the area of the city did not increase – its limits covered an area of 10 400 hectares, which was approved in 1919. This means that the modernization of housing and related urban planning in Vilnius had to take place in a different way than it had in the rapidly growing cities of East Central Europe, where the growth of a city’s area was stimulated by newly built residential suburbs. In this paper, residential architecture of Vilnius in 1919–1943 is studied based on the theory of housing-based urban planning formulated by Yael Alweill and Noa Zemer. Through an examination of how the Greater Vilnius Master Plan (1936–1939) was prepared, the research follows how the construction of modern housing affected urban planning and functional zoning.Tarpukario Europos miestų modernėjimo procesuose būsto modernizacija buvo vienas svarbiausių urbanistinio planavimo stimulų planuojant ir statant naujo tipo sveikus ir komfortiškus gyvenamuosius rajonus. Vilniaus miesto atveju tai tampa aktualu, nes miesto plotas nuo 1919 m. iki 1939 m. nepadidėjo – miesto ribos apėmė 1919 m. patvirtintą 10 400 ha plotą. Tai reiškia, kad būsto modernizacija ir su ja susijęs urbanistinis planavimas Vilniuje turėjo vykti kitaip, nei sparčiai augančiuose Centrinės ir Rytų Europos miestuose, kurių augimą tarpukariu skatino naujai statomi gyvenamieji priemiesčiai. Šiame straipsnyje, remiantis Yael Allweil ir Noa Zemer suformuluota teorija apie naujo būsto skatinamą miesto augimą (housing-based urban planning), 1919–1943 m. Vilniaus m. gyvenamoji architektūra tiriama kaip pagrindinis architektūros modernizavimo ir urbanistinio planavimo veiksnys. Nagrinėjant Didžiojo Vilniaus bendrojo plano rengimą ir idėjas (1936–1939 m.), siekiama atskleisti, kaip modernaus būsto statyba paveikė funkciniu zonavimu grįstą miesto planavimą
Karšuvos laukai, bajorlaukiai ir bajorkaimiai XIV–XVIII amžiuje: šaltiniai, statistika, tęstinumas ir lokalizacija
Get PDFThis paper examines the connection of pre-Christian fields with the 16th c. noblemen’s fields and the 17th–18th c. noblemen’s villages (okolica) on the basis of systematic source complexes. The sample of Karšuva district (powiat) in Samogitia was chosen for the study. After grouping the processed source material, the continuity of the names of the fields and noble villages is proven, thereby assuming the continuity of the field structure in the noble villages. After applying the mapping methodology, the geography of the noble villages and peasant villages of Karšuva is restored.Straipsnyje sisteminių šaltinių kompleksų pagrindu nagrinėjamas ikikrikščioniškojo laikotarpio laukų ryšys su XVI a. bajorų laukais ir XVII–XVIII a. bajorkaimiais. Tyrimui pasirinktas Žemaitijos Karšuvos mažojo pavieto pavyzdys. Sugrupavus apdorotą šaltinių medžiagą įrodomas laukų ir bajorkaimių vardų tęstinumas, iš to darant prielaidą dėl lauko struktūros tęstinumo bajorkaimiuose. Pritaikius kartografavimo metodiką atkuriama Karšuvos bajorkaimių ir kaimų geografija
Iš belangės grandinėse į laisvės šviesą
Get PDFApie Antano Petrilionio disertaciją „Belaisviai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino karuose (XIV–XV amžiai)“ ir jos gynimą / On Antanas Petrilionis’ Thesis „Prisoners of War of the Grand Duchy of Lithuania and the Teutonic Order (14th–15th Centuries)
Tado Daugirdo veikla Varšuvoje (1877–1891 metais): nuo dailininko iki archeologo*
Get PDFTadas Daugirdas actively participated in the National revival culture but later was forgotten. His work covered several areas of cultural and intellectual life including painting, archaeology, ethnology, museology, and publicist writing. Daugirdas contributed significantly to the creation of the national flag of Lithuania. The fourteen years, from 1877 to 1891, he spent in Warsaw had the great influence on his worldview. Living in Warsaw he maintained close relationship with such people as artist and art critic Stanisław Witkiewicz, doctor and ethnologist Władysław Matlakowski, archaeologists Adam Honory Kirkor, Dmitrij Samokvasov, and Gotfryd Ossowski; he also corresponded with Mečislovas Davainis-Silvestraitis on the issues of Lithuanianism. The Warsaw period determined his future activities which he developed after his return to Lithuania. He came to Warsaw as a painter and returned to his parents’ manor in Lithuania as an archaeologist and a promoter of folk art.Tadas Daugirdas, aktyviai dalyvavęs tautinio atgimimo kultūroje, ilgainiui buvo primirštas. Jo veikla apėmė kelias kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sferas: tapybą, archeologiją, etnologiją, muziejininkystę, publicistiką. Daugirdas svariai prisidėjo prie Lietuvos tautinės vėliavos sukūrimo. Didelę įtaką jo pasaulėžiūrai turėjo 14 metų, praleistų Varšuvoje (1877–1891 m.). Gyvendamas šiame mieste, jis artimai bendravo su dailininku ir dailės kritiku Stanisławu Witkiewicziumi ir gydytoju, etnologu Władysławu Matlakowskiu, archeologais Adomu Honoriu Kirkoru, Dmitrijumi Samokvasovu, Gotfrydu Ossowskiu, lietuvybės reikalais susirašinėjo su Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu. Šis laikotarpis nulėmė visą tolesnę Daugirdo veiklą, kurią jis plėtojo jau sugrįžęs į Lietuvą. Atvykęs į Varšuvą kaip dailininkas, jis į tėvų dvarą Lietuvoje sugrįžo kaip archeologas ir liaudies meno puoselėtojas.Reikšminiai žodžiai: Tadas Daugirdas, Varšuva, pozityvizmas, dailė, archeologija, liaudies menas
Prozopografinis metodas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinių, administracinių, teismų pareigūnų duomenys Lietuvos Metrikoje 1528–1564 metais
Get PDFIn the digital age, databases are becoming a much more valuable recource for historians. From the abstract perspective, as an archive of the Grand Duchy of Lithuania, the Lithuanian Metrica has signs indicating that it is a massive database. Appropriate methods are needed to command such a large amount of information. A prosopography questionnaire lets us pick up data points from the Lithuanian Metrica, which is very useful for researching groups of persons from the governing body of the Grand Duchy of Lithuania. For example, with the help of a prosopographical questionnaire, we can extract specific data – personal, biographical, political career, social, economical – regarding officers who served under the Grand Duchy of Lithuania in the sixteenth century. LM’s judicial documents, privileges, and testaments are a great source of data for onomastics and reconstructions of marital statuses and social networks. Testaments also accurately indicate dates of death as well as the economical capital of the deceased. Military lists also give us a massive amount of information regarding the economical and political influence of a person. Unfortunately, the amount of type of sources are inconsistent, and a lot of persons from the researched group have “blind spots” on their prosopographical questionnaires. This reason can be partially resolved, as different types of sources in the LM can provide similar data, and thus make the prosopographical method a very useful tool for working with the LM.Šiuolaikiniuose istorijos tyrimuose itin svarbų vaidmenį pradeda vaidinti duomenų bazės. Lietuvos Metrika – didžiausias tęstinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltinis – turi milžinišką kiekį duomenų. Norint juos suvaldyti ir susisteminti į skaitmeninę duomenų bazę, reikalinga griežta metodologinė prieiga. Viena iš tokių prieigų – prozopografinis metodas. LM šaltinių bloko universalumas leidžia atskleisti prozopografinio metodo potencialą. Naudodami LM aktus, šią sociopolitinę grupę galime atrakinti įvairiais aspektais: asmeniniu – genealoginiu, politiniu – karjeros, ekonominiu ir socialiniu. Taip pat, nors XVI a. LM aktai nepasižymi kiekybinio pobūdžio dokumentais, taikydami prozopografinį metodą galime naudoti ne tik kokybinę, bet ir kiekybinę analizę pasitelkdami surinktus duomenis iš atskirų aktų grupių
Lietuvos partizaninio karo tema muziejuose sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę
Get PDFThe Lithuanian partisan war of 1944–1953 left many unanswered questions, which began to be examined more objectively in Lithuania after the restoration of independence. However, during the Soviet period, this topic also received a lot of attention, albeit from the Soviet propaganda side. The subject of the partisan war is defined rather narrowly in the museums of the Lithuanian SSR and independent Lithuania, but the context goes well beyond the issue of museum exhibitions and displays. Abundant archival documents provide a rather interesting picture and allow us to analyse not only the changes of the topic itself in museums in the Soviet system, during the Revival and in independent Lithuania, but also to show it as a struggle for memory. After the end of the partisan war, this topic was not eliminated from public life. Particular attention has been given to the reinterpretation of information. The shift from military to ideological propaganda was initially reflected in practical decisions. At a time when political life was undergoing the so-called ‘Khrushchev thaw’, propaganda gave particular attention to the interpretation of the legacy of the partisan war. The years 1957–1960 were a turning point in the formulation of further propaganda guidelines. During this period, the Museum of the Revolution of the Lithuanian SSR, in cooperation with the KGB structures, began to organise systematically expositions of the “crimes of the bourgeois nationalists” and exhibitions on the basis of the collected items. The introduction of a compulsory propagandistic idea of the “class struggle” during the Soviet era resulted in complex, largely emotion-based processes during the transition period. From the very beginning of the Sąjūdis, in the context of the partisan war. To refute the “class struggle” assessment established during the Soviet period, first of all, the construction of a narrative of the guerrilla war based on historical research was abandoned from the very beginning. The choice of a martyrological narrative, mainly based on empathy with the processes that took place in the past, has eventually shaped the narrative on victims in the museum exhibitions of independent Lithuania. As the generation of creators changed and young cultural workers took over the activities of the museums, and as experts in various fields were involved in the creation of the exhibitions, not only the forms of presenting the partisan war began to change, but also the content. It is centred not on fatalities, but on the determination to fight and defend the independence of the country.Partizaninio karo tema Lietuvos SSR ir nepriklausomos Lietuvos muziejuose dėl savo savitumo dar netyrinėta. Nors ši tema apibrėžiama gana siaurai, jos kontekstas apima gerokai daugiau nei tik muziejinių ekspozicijų ir parodų klausimą. Gausūs archyviniai dokumentai piešia gana įdomų vaizdą ir leidžia analizuoti ne tik pačios temos pokyčius muziejuose sovietinėje sistemoje, Atgimimo metais ir nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir matyti tai kaip kovą už atmintį, jos sąmoningą konstravimą skirtingose politinėse sistemose. Straipsnis pradedamas teorinėmis pastabomis, kurios leidžia plačiau vertinti tolesnį daugiausia empirinį straipsnio turinį
Istorija ir struktūra
Get PDF „Histoire et structure“ (in Histoire et psychanalyse entre science et fiction) de Michel de Certeau © University of Minnesota Press, 1986 amerikietiškam leidimui; © Editions Gallimard, Paris, 1987 pirmajam prancūziškajam leidimui ir kitiems anglų kalba pasirodžiusiems leidimams; 2002 antrajam pataisytam ir papildytam leidimui „Un chemin non tracé“ par Luce Giard ir 2016 pasirodžiusiam pataisytam ir papildytam leidimui