Lietuvos istorijos studijos
Not a member yet
829 research outputs found
Sort by
Педагогические взгляды и просветительская деятельность Исмаила Гаспринского
Get PDFThe article deals with the pedagogical and educational activities of the outstanding son of the Crimean Tatar people Ismail Gasprinsky (1851–1914). Accumulating the achievements of the advanced pedagogical practice of Europe, I. Gasprinsky acted as a spokesman for the need for socio-economic changes in the countries of the East. I. Gasprinsky spoke up for the synthesis of Muslim doctrine and the achievements of modern science, he created and led the Jadid pedagogical movement aimed at the transition from confessional and Russian civic education to the creation of a national secular education.
All his life I. Gasprinsky was defending the interests of the Crimean Tatars, Mus- lims and societies living in conditions of colonial slavery. Gasprinsky was one of the most outstanding thinkers of the Turkic world. UNESCO declared 2014 the year of Ismail Gasprinsky for his contribution to education and philosophy.
The study showed that the modern interest in I. Gasprinsky is caused by the increasingly unfolding globalization and the formation of an ecological-humanistic civilization, as a new form of preserving cultural diversity in its entirety.В статье рассматривается педагогическая и просветительская деятельность выдающегося сына крымско-татарского народа Исмаила Гаспринского (1851–1914). Аккумулируя достижения передовой педагогической практики Европы, И. Гаспринский высказывался за социально- экономические перемены в странах Востока. И. Гаспринский выступал за синтез мусульманского вероучения и достижений современной науки, он создал и возглавил джадидистcкое педагогическое движение, направленное на переход от конфессионального и российского гражданского образования к созданию национально-светского образования.
Всю жизнь защищавший интересы крымских татар, мусульман и обществ, живущих в условиях колониального рабства, И. Гаспринский был одним из выдающихся мыслителей тюркского мира. 2014-й год ЮНЕСКО объявилo годом Исмаила Гаспринского за его вклад в образование и философию.
Исследование показало, что современный интерес к И. Гаспринскому вызван всё более усиливающейся глобализацией и формированием эколого- гумманистической цивилизации, как новой формы сохранения культурного разнообразия во всей его целостности
Filantropinė veikla XX amžiaus pradžios Vilniuje: Vilniaus vaikų globos draugijos fotografijų albumas
Get PDFThe article examines how the 1906 photo album of the Vilnius Children’s Welfare Society (1901–1940) serves as a reflection of the child-care practices employed by philanthropic organizations in early 20th-century Vilnius. This representational source reveals the society’s aspiration to engage in philanthropic activities by providing children the skills necessary for various professions and fostering their comprehensive development of the body, soul, and mind. The purposefully arranged mise-en-scènes within the photo album also depict the image of the organization that its members sought to create.Straipsnyje nagrinėjama, kaip Vilniaus vaikų globos draugijos (1901–1940 m.) fotografijų albumas (1906 m.) atspindi rūpinimosi vaikais praktikas, kurias taikė labdarybės organizacijos XX a. pradžioje Vilniuje. Šiame reprezentacinės paskirties šaltinyje atsiskleidžia draugijos siekis filantropinę veiklą vykdyti suteikiant profesijai reikalingų įgūdžių ir visapusiškai vystant kūną, sielą ir protą. Fotografijų, kuriose matyti tikslingai sukurtos mizanscenos, albumas taip pat parodo, kokį organizacijos įvaizdį siekė formuoti jos nariai
Indijos vaizdiniai 1927–1940 metų lietuviškoje katalikiškų misijų spaudoje
Get PDFThe article presents the perception of Indian culture and everyday life, formed by the interwar Lithuanian press of the Catholic missions, which received little attention in historiography. Based on the articles published in the Jesuit magazine “Misijos” and the Salesian magazine “Saleziečių žinios” in 3rd and 4th decades of the 20th century, three main images that represented India in Lithuania are examined: Indian spirituality and religiosity, social problems of society, primarily the caste system and women’s rights, and finally the ferocious nature of the land. The analysis of periodicals revealed that the creation of images of India was influenced by the Christian tradition, the European orientalist attitude and the comparison of East-West civilizations.Straipsnyje pristatoma mažai dėmesio istoriografijoje sulaukusi tarpukario lietuviškoje katalikiškų misijų spaudoje susiformavusi Indijos kultūros ir kasdienybės visumą nusakanti percepcija. Remiantis XX a. trečio–ketvirto dešimtmečio jėzuitų leidinyje „Misijos“ ir saleziečių leidinyje „Saleziečių žinios“ skelbtais straipsniais nagrinėjami trys pagrindiniai Indiją Lietuvoje reprezentavę vaizdiniai: indų dvasingumas bei religingumas, visuomenės socialinės problemos, pirmiausia kastų sistema ir moterų teisės, galiausiai laukinė krašto gamta. Periodikos analizė atskleidė, kad vaizdinių kūrimui įtaką darė krikščioniška tradicija, europietiška orientalistinė laikysena bei Rytų ir Vakarų civilizacijų lyginimas
Žydų gelbėjimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais: lietuviško muziejinio naratyvo kūrimo praktikos
Get PDFLithuanian historiography shows that the topic of rescuing the Jews in Lithuania during World War II (WWII) is intertwined into different narrative schemes: the pre-Holocaust story of the rescue of Jewish refugees at the beginning of WWII and the topic of the Holocaust in Lithuania. The question is: what narrative schemes of the rescue of the Jews are used in Lithuanian museums, what does the museum want to communicate to the public on the topic of the rescue of the Jews, by what means does the museum create a historical narrative, what historical cultural events promote the emergence of themes of the rescue of the Jews in one or another Lithuanian museum? The analysis of four cases (Vilna Gaon Museum of Jewish History, ‘Sugihara House’ in Kaunas, The Ninth Fort of Kaunas, ‘Lost Shtetl’ museum under construction in Šeduva) is used to answer these questions. It revealed that the aim of the topic of rescuing the Jews is to present the most objective, all-encompassing image of this past and to perform several important functions with the help of it. This is the education of Lithuanian and foreign visitors (the museum as a space of knowledge), honoring, remembering and thanking the Jewish saviors (the museum as a memorial space), refuting stereotypes related to the rescue of Jews (the museum as a space of demythification).Lietuviška istoriografija rodo, kad žydų gelbėjimo Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais tema įsiterpia į skirtingas naratyvines schemas: ikiholokaustinį Antrojo pasaulinio karo pradžios žydų pabėgėlių gelbėjimo pasakojimą ir Holokausto Lietuvoje temą. Klaustina: kokios naratyvinės žydų gelbėjimo schemos yra naudojamos Lietuvos muziejuose, ką žydų gelbėjimo tema muziejus nori pranešti visuomenei, kokiomis priemonėmis kuria muziejinį istorinį pasakojimą, kokie istorinės kultūros įvykiai skatina žydų gelbėjimo temų viename ar kitame Lietuvos muziejuje atsiradimą? Atsakymams į šiuos klausimus pasitelkiama keturių atvejų (Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus, „Sugiharos namų“ Kaune, Kauno IX forto, Šeduvoje kuriamo muziejaus „Dingęs Štetlas“) analizė. Ji atskleidė, kad žydų gelbėjimo tema siekiama pateikti kuo objektyvesnį, visa aprėpiantį šios praeities vaizdinį ir pasitelkus jį atlikti kelias svarbias funkcijas. Tai Lietuvos ir užsienio lankytojų edukavimas (muziejus kaip pažinimo erdvė), žydų gelbėtojų pagerbimas, prisiminimas, padėka jiems (muziejus kaip memorialinė erdvė), su žydų gelbėjimu susijusių stereotipų paneigimas (muziejus kaip demitifikacijos erdvė)
Sacredness of the Landscape of Vokė River in the Geography of Tatar Life Stories
No full textThe cultural landscape of the Vokė River (the right confluent of Neris) in the article is approached as sacred space for local Lithuanian Tatars, who have settled near this river in the end of the 14th century. There are many Tatar origin place names along Vokė, indicating how densely the area was inhabited by this Muslim community. Some villages ceased to be inhabited quite a long time ago, although older people know the precise places of the old cemeteries and mosques that have vanished or were destroyed. In their life stories the landscape of Vokė emerged as a home of many generations, space of ancestral graves and Muslim faith, as well as a realm of peaceful neighbourhood with Christians and Jews.
The life stories of the Tatars from the village of Keturiasdešimt Totorių (Old Russian – Sorok Tatary, Eng. – Forty Tatars) and former Tatar settlement of Afindeviči (now part of Grigiškės town) provided pretext to explore the given territory as spiritual realm. The sacredness in the article is seen not only as a domain of religion, but also as a behaviour, a way of thinking about oneself, others and the surrounding environment. In 2020–2022 recorded life stories are analysed in the context of Christian literature from the 17th century, when Vokė River was inscribed in the sacred Catholic geography as a meaningful landmark of pilgrimage from Vilnius to Trakai. And it was one of the factors that negatively changed attitudes towards Muslim in this epoch of Counterreformation.
Cultural space of the Vokė River in the article is presented from three different perspectives. The first one belongs to the paradigm of the Catholic worldview, re- flected in the 17th century literature of the authors related to Trakai: the anti-Muslim text written by Piotr Czyżewski entitled “The Real Tatar Alfurkan Divided into 40 Parts”, the religious cycle of epodes of Mathias Casimirus Sarbievius, entitled “The Four Miles of Virgin Mary or A Joyous Public Procession to the Temple of the Virgin Mary in Trakai” and the book by the dean of Trakai Symon Mankiewicz “The Trakai Parish Church, the Miracles of Our Lady Mother of God explained, by the Priest Symon Mankiewicz of the bishopric of Samogitia diocese newly exposed to the world”. Even though this literature reflects the attitude towards Muslims of only one side, it also testifies people’s behaviour where rules dictated by culture and religion were violated when danger to health or life arose. As follows from this literature, at that time the Muslim could pray at the image of Our Lady of Trakai, and a Christian seek to cure the disease with help of Tatar ‘sorcery’. Therefore, the second perspective explores Vokė as a space that has attracted people of various denominations in search for help to recover health and spiritual state of mind thanks to knowledge and mysterious power of Tatar healers, known as ‘faldjey’ (Pol. fałdżej). The portrait and activities of probably the last faldjey from those places was illuminated by his living granddaughters, whose childhood has passed listening for incredible stories of grandfather power over demons.
In the third perspective, the Vokė River valley emerges as a place of Tatar pilgrimage. The most important religious centre here is the mosque of the village of the Forty Tatars, meanwhile the memory stories reveal the importance of existing and disappeared cemeteries. Operating cemeteries are still visited during Mus- lim holidays and Ramadan, and those that have disappeared are remembered via storytelling. While moving to those places both mentally and physically, local Tatars keep ties with their living and deceased compatriots, experiencing a sense of ‘tatarness’ and resilience of identity as well as reconciliation with history and neighbourhood they were ought to live.
Straipsnyje Vokės kultūrinis kraštovaizdis nagrinėjamas kaip totoriška erdvė iš dvasinės kultūros perspektyvos. Trys skirtingi jos patyrimo būdai pristatomi nagrinėjant XVII a. katalikiškos raštijos formuojamus vaizdinius ir XXI a. Vokės apylinkėse užrašytus totorių gyvenimo pasakojimus. Prieš keturis šimtus metų kontrreformacijos idėjų sklaidos įkarštyje inicijuota katalikų piligrimystės į Trakus tradicija kūrė naujas Vilniaus ir Trakų kraštovaizdžio reikšmes ir darė įtaką kaimynystėje gyvenančių konfesinių grupių santykiams. Šis metas paliko atgarsį istorinėje atmintyje, tačiau kasdienėje kultūroje tarpusavio santykius lėmė ne tik neišvengiamai egzistuojantys religiniai ir etnokultūriniai skirtumai, bet ir panašumai. XXI a. užrašyti vietinių totorių gyvenimo pasakojimai leidžia vertinti Vokės slėnį kaip totorių piligrimystės erdvę, patiriamą fiziškai ar atmintimi keliaujant po esamas ir išnykusias totorių mečetes, kapines, kur susitinkama su savais, taip išgyvenant bendrystės šventę. Raštijoje ir sakytinėje medžiagoje aptinkami totorių gydymo magijos atvejai pristato Vokės apylinkes kaip traukos vietą, kur įvairių konfesijų žmonės ieškodavo išsivadavimo iš sunkiai įveikiamų negalių
Татары Великого Княжества Литовского в Соединенных Штатах Америки
Get PDFAt the end of the 19th and at the beginning of the 20th century, Tatars of the former Grand Duchy of Lithuania started migrating to new lands and countries including England, Argentina and America. They were looking for work and the USA became their preferred country. Many Tatars returned back to homeland, but most of them stayed in America and succeeded.
Tatars from Ivje, Navahradak, Mir, Kleck, Tavsiuny, Milkuny, Śviańciany, Dokšycy, Uzda, Śmiłavičy, Minsk, Vilnia and other settlements of Russian Empire before the World War I founded their registered society in New York in 1907. It was the first Muslim organization in the USA. They also founded the Muslim mizars in the Maple Grove and Cedar Grove cemeteries in New York. They started teaching children and bought a building for mosque in 1930. Tatars provided the annual dances and picnics, organized the funding (dues, fees, fines, loans, donations) for payment of expenses, helped the Society members (death and illness benefits) and Muslims in other countries including the former homeland (Ivje in 1922, Niekrašuncy, Warszawa in 1945 and etc.). They published a newspaper, the prayer books. They took part in the main historical events in the USA: the World War I, the World War II, Korean and Vietnam wars, post-war occupation of Germany, etc. Unfortunately, the Society had been developed until 1960s (member quantity was more than 300) and now it is in decline due to assimilation and migration.
This article is devoted to the Tatar society of the USA. It is based on the results of study of family collections, oral stories, archival documents (Ellis Island cases, certificates of birth, death, marriage, draft) and pictures. The organization structure, the names of the famous Tatars and the Society board members (presidents, vice-presidents, secretaries, treasurers, imams, teachers, bank account holders, funeral committee members, etc.), the information about two cemeteries are re- vealed and provided.В настоящей статье раскрыты неизвестные страницы истории религиозной организации татар с территории бывшего Великого княжества Литовского, волею судьбы оказавшихся на Американском континенте в конце XIX – начале XX вв.
Организация появилась в 1907 г. в Нью-Йорке, тогда же был заложен и первый мизар. В 1930 г. приобретено здание для мечети, выбраны имам, муэдзин и годжий; налажено самофинансирование организации, взаимодействие с органами власти, учреждениями и другими религиозными обществами Америки и мира. Однако по прошествии 6-и десятилетий ввиду нарастающих процессов ассимиляции и урбанизации, а также отсутствия притока новых татар-иммигрантов организация постепенно стала приходить в упадок.
При написании статьи были исследованы документы из архива организации, в том числе протоколы заседаний, переписка и т. п., семейные документы из частных коллекций, а также проведен устный опрос ныне живущих татар, изучены метрические данные и анкеты пассажиров пароходов. 
Joachimo Lelewelio rinkinių kelionė iš Kurniko į Vilnių
Get PDFVilnius University Library possesses in its collections the personal library of distinguished historian, Joachim Lelewel (1786–1861), an alumnus and a professor of the Imperial University of Vilna. It consists of books, atlases, maps and other stocks gathered by Lelewel during his exile in Paris and Brussels. In his will, Lelewel bequeathed his library to Vilnius University, should that remembrance institution be restored. The library was temporarily stored at several locations, such as the Polish School at Batignolles (Paris), and Kórnik Library after 1874. In the fall of 1919 Vilnius University was reestablished by the Polish government under the name Stefan Batory University. The institution inherited former university’s meager library which had experienced heavy losses and deprivation during the decades of the Russian rule. Bringing to Vilnius extensive assets of printed and archival records gathered by the Polish emigrants in Western Europe through the 19th century was a great opportunity for the university library as it might significantly enrich its modest possessions. Lelewel’s personal library as well as Library and Archives of the Polish Museum at Rapperswil (Switzerland) were considered as first to be transferred. This article uses archival data to reconstruct almost a four-year long (February 1922 – end of 1925) journey of the Lelewel’s library from Kórnik to Vilnius.Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma istoriko, Vilniaus imperatoriškojo universiteto auklėtinio ir profesoriaus Joachimo Lelewelio (1786–1861) emigracijoje sukaupta asmeninė biblioteka – knygos, atlasai bei žemėlapiai, kitas dokumentinis palikimas. Tai – vieni svarbiausių šios bibliotekos istorinių rinkinių nuo pat jų patekimo į šią atminties instituciją. Emigracijoje (Paryžiuje ir Briuselyje) J. Lelewelio kaupta ir Vilniaus universitetui, kai šis vėl atsikurs, palikta asmeninė biblioteka glaudėsi keliose vietose: Batinjolio lenkų mokyklos bibliotekoje Paryžiuje ir Kurniko bibliotekoje šalia Poznanės (nuo 1874 m.). Lenkams 1919 m. rudenį atkūrus Vilniuje Stepono Batoro universitetą, kaip galimybė praturtinti Rusijos nuskurdintą senojo Universiteto biblioteką iš karto prisiminti̇̀ XIX a. emigrantų sukaupti didieji rinkiniai – Lenkų muziejaus biblioteka Rapersvilyje ir archyvas bei Lelewelio asmeninė biblioteka. Straipsnyje, remiantis archyviniais dokumentais, rekonstruojama daugiau kaip trejus metus (nuo 1922 m. vasario pradžios iki 1925 m. gruodžio pabaigos) užtrukusi J. Lelewelio sukauptų rinkinių kelionė iš Kurniko į Vilnių
Татары в Великом Княжестве Литовском в XIV–XVI вв.
Get PDFThis article is dedicated to the history of the Tatars in the Grand Duchy of Lithuania. Tatars in the Grand Duchy of Lithuania played an important role in border guarding. They carried out border, ambassadorial and castle service. Interpreters of Tatars and Tatar beks were sent on important missions to estab- lish diplomatic relations with strong Turkic states. Apostates (apostates from Is- lam) Glinskie played an important role in protecting the Ukrainian border from Crimean raids. Representatives of this family went on diplomatic missions to the Big Horde. The rulers of the Great Horde and the Crimean Khanate did not con- sider it shameful to write to the apostate and the provincial prince. The Tatar origin of the clan, on the contrary, was a plus in the eyes of the Jochids and the Glinskie were generally perceived as their own people. The adoption of Christian- ity opened up broad career prospects. Tatars managed to preserve their identity in places of compact settlement of Tatars in Belarus and Lithuania, as well as in Volyn. However, many Tatars who received land in the Grand Duchy of Lithuania quickly lost their ethnic and religious identity.Данная статья посвящена истории татар в Великом княжестве Литовском (далее – ВКЛ). Татары в ВКЛ играли важную роль в охране гра- ницы. Они несли пограничную, посольскую и замковую службу. Толмачей из татар и беков татар отправляли в ответственные миссии для установле- ния дипломатических отношений с сильными тюркскими государствами. Муртады (отступники от ислама) Глинские играли важную роль в защите украинской границы от набегов крымцев. Представители этого рода от- правлялись в дипломатические миссии в Большую Орду. Правители Боль- шой Орды и Крымского ханства не считали чем-то постыдным писать муртаду и провинциальному князю. Татарское происхождение рода, нао- борот, было плюсом в глазах Джучидов, которые Глинских в целом воспри- нимали как своих людей. Принятие же христианства открывало широкие карьерные перспективы. Татарам удавалось сохранять свою идентичность в местах компактного расселения в Беларуси и Литве, а также на Волыни. Однако многие татары, получавшие земли в ВКЛ, довольно быстро утра- чивали этническую и религиозную идентичность
From Ancient Traditions to Modern Design: Interpretation of Some Ornaments on Leathercraft Items
Get PDFInformation about the art and design of Tatar footwear, revealed in different historical records, travel diaries, and descriptions of museum collec- tions, is of great importance. It allows us to assume a strong traditionalism of leather mosaic in the Tatar folk decorative and applied arts. This assumption is also supported by the stylistic uniformity of a large number of decorative mo- tifs, the similarity of principles in composition and colour solutions identified with the comparative analysis of leather mosaic and other traditional types of national applied art. The development of style and technical methods of leath- er mosaic can be assessed by retrospective comparison with later monuments. Wise selection of innovations has always been a wizard of classical folk art. Folk craftsmen had an amazing intuition and only features suitable for adaptation and standardisation were included in the traditional art set. Due to the histor- ical succession, the art of leather mosaic stepped over the centuries, perfecting and improving its distinctive features.Kazanės raštuota oda užima ypatingą vietą tarp nuostabių įvairių tautų taikomosios dailės kūrinių ir objektų. Raštuota avalynė yra viena iš seniausių tradicinio Kazanės totorių, Volgos bulgarų įpėdinių, amato rūšių. Dėl savo meninių savybių, polichromijos ir kompozicinių ypatumų Kazanės odiniai batai išgarsėjo visame pasaulyje. Rytų tautų menui būdingas augalinis ornamentas, Saulės, dangaus dievo Tanrės (Tangrės) ir Žemės atvaizdai atsispindi odiniuose batuose, pagalvėse, dekoratyvinėse plokštėse, pagamintose iš įvairiaspalvių odos gabalėlių, susiūtų šilko, aukso ir sidabro siūlais. Totorių ičigo, šlepečių ir kitų gaminių ornamentikos technika, susidedanti iš raštuotų įvairiaspalvės odos gabalėlių siuvinėjimo ir susiuvimo tuo pačiu metu, yra unikali, neturinti analogų pasaulinėje meno praktikoje.
Tolimoje praeityje visose tautose ornamentas atliko ne tik dekoratyvinę funkciją. Naudodami tam tikrus motyvus ir įvairias jų ritmines kompozicijas, senovės meistrai puošė rankdarbius, išreiškė savo pasaulėžiūrą. Deja, atskleisti ornamento semantiką yra sunkesnė užduotis nei iššifruoti senovinius raštus. Daug kas lieka neatskleista, nes bėgant amžiams, nors ir pamažu, bet keitėsi raštų modelis, buvo permąstomas motyvų turinys, o svarbiausia, užmiršus pagoniškus tikėjimus, tarp žmonių pamažu ėmė vyrauti ornamento kaip dekoratyvinės priemonės suvokimas. Suprasti primirštą ornamento kalbą, suvokti originalų vaizdinį raštų turinį kai kuriais atvejais padeda kitos folkloro rūšys (poetinė, muzikinė), liaudies papročiai, ritualai, taip pat terminologinė medžiaga. Kai kuriuose liaudiškuose raštų pavadinimuose dar galima aptikti senovinių maginių jų reikšmių, simbolinės reikšmės pėdsakų