Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Terminai kepenų anatomijai ir rezekcijoms apibūdinti: Brisbane 2000 metų sistema būtina naudotis ir Lietuvoje
Get PDFRaimundas LunevičiusVilniaus universiteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinikos Bendrosios chirurgijos centras,Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Tarptautinės hepatopankreatobiliarinės asociacijos (IHPBA) terminologijos komitetas 2000 metais Brisbane (Australija) vykusiame kongrese unifikavo terminus kepenų anatomijai ir rezekcijoms apibūdinti. Šio straipsnio pagrindinis tikslas – gimtąja kalba publikuoti 2000 metais paskelbtą Brisbane sistemą. Nomenklatūros terminų vertimas į lotynų kalbą, jų apibūdinimas, reikšmės ir problematikos įvardijimas yra kiti šio straipsnio tikslai.
Medžiaga
2000 metais Brisbane (Australija) paskelbta IHPBA terminologijos komiteto kepenų anatomijos ir rezekcijų nomenklatūra.
Rezultatai
IHPBA Brisbane 2000 metų terminai išversti į lietuvių ir lotynų kalbas. Terminas hemiliver neturi loginio pagrindimo, nes dešinioji ir kairioji kepenų dalys pagal savo tūrius yra nelygios. Šių anglų kalbos terminų vertimas į lietuvių kalbos medicininius terminus yra problemiškas: hemiliver, right liver, left liver, section, sectionectomy, trisectionectomy. Terminas hemiliver į lotynų kalbą neišverčiamas. Žodis lobe, t. y. skiltis, yra tinkamesnis nei žodis hemiliver (taip pat jis tinkamesnis apibūdinant terminus right liver ir left liver). Diskusija apie žodžio "skiltis" tinkamumą nomenklatūroje turi būti atnaujinta dar kartą. Nors lotyniško termino sectio reikšmė išlieka prieštaringa, šis terminas galėtų būti vartojamas. Termino sector vertiniai iš anglų kalbos į lietuvių ir lotynų kalbas yra tinkamesni nei termino section. Vilniaus universiteto profesorius Juozas Serapinas 1961–1972 metais tirdamas kepenų anatomiją apibūdino devynis kepenų segmentus.
Išvados
Terminai lobe (anglų k.), skiltis (lietuvių k.), lobus (lotynų k.) yra tinkamesni kepenų anatomijos ir rezekcijų nomenklatūrai nei panašią prasmę turintys terminai hemiliver ir liver (skiltis "skiriant" vidurinei kepenų plokštumai). Brisbane 2000 metų sistema išlieka prieštaringa pagal terminams keliamus reikalavimus. Ne anglų kalba, o lotynų kalba, kuri išlieka tradicine akademine medicine kalba, galėtų būti bazine kalba parenkant ir nustatant anatominius ir chirurginius terminus kepenų anatomijos ir rezekcijų terminų nomenklatūrai. J. Serapino įnašas į devynių segmentų kepenų struktūros koncepcijos tyrimo istoriją turi būti įvertintas iš naujo.
Pagrindiniai žodžiai: kepenų anatomija, kepenų terminija, kepenų chirurgija, hepatektomija, kepenų rezekcija, hemihepatektomija, sekcioektomija, sektorektomija, segmentektomija
Terminology for definition of liver anatomy and resections: it is essential to use Brisbane 2000 system in Lithuania
Raimundas LunevičiusVilnius Universitety, Clinic of Gastroenterology, Nefrourology and Surgery, Center of General Surgery,Vilnius University Emergency Hospital, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
Translation of the universal Brisbane 2000 terminology of liver anatomy and resections into Lithuanian and Latin languages and pointing out how the translated versions correspond to specific attributes for the terminology.
Material
Terminology of Liver Anatomy and Resections by Terminology Committee of the IHPBA, Brisbane 2000, Australia.
Results
The IHPBA Brisbane 2000 terminology of liver anatomy and resections is introduced in the Lithuanian language. The terminology of this nomenclature was translated into and introduced in the Latin language, too. The term hemiliver has no logistic explanation and translation because the right hemiliver and the left hemiliver are not equal in volume. The following terms were translated with difficulty into Lithuanian: hemiliver, right liver, left liver, section, sectionectomy, trisectionectomy. In fact, they are not translatable directly word by word in this national language. The term hemiliver, is not translated into Latin at all. The use of word lobe instead of word hemiliver (in addition, instead of right liver and left liver) can be discussed further. The meaning of the term section still remains controversial in Latin. Nevertheless, it could be acceptable. The term sector is more suitable than the term section both in Lithuanian and in Latin. Professor of Vilnius university (Lithuania) Juozas Serapinas defined 9 hepatic segments and described them in scientific literature in the period of his research in 1961–1972.
Conclusions
The term lobe (by midplane of the liver) is more suitable in the nomenclature of hepatic anatomy and resections than the terms hemiliver or liver. The terms of Brisbane 2000 system are still controversial regarding attributes for the terminology (translatability and others). Not English but Latin, which still remains a traditional academic medical language, might be the basic language for constructing anatomical and surgical terms for the nomenclature of liver anatomy and resections. If so, terms have to be constructed in Latin and translated from Latin into English and other national languages. The contribution of J. Serapinas to the history of development of the 9-segment structure of the human liver should be re-evaluated.
Keywords: liver anatomy, liver terminology, liver surgery, hepatectomy, liver resection, hemihepatectomy, sectionectomy, sectorectomy, segmentectom
Ekonominis ir klinikinis anestezijos pasirinkimas trumpoms operacijoms: sevoflurano farmakoekonominis tyrimas
Get PDFSaulė Švedienė1, Jurgita Zidanavičiūtė2, Juozas Ivaškevičius11 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika;Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakultetoMatematinės statistikos katedraEl paštas: [email protected]
Tikslas
Nustatyti 2005 ir 2006 metais Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje trumpoms operacijoms vartotų anestetikų kainų skirtumus.
Metodai
Tyrimui naudotas farmakoekonominis modelis, vadinamas mobilia anestezijos kainos konsultacine programa (Mobile Anesthesia Cost Consultant Program). Kiekvieno paciento duomenys buvo fiksuojami programoje: operacijos pobūdis, paciento svoris, amžius, koks anestetikas vartotas indukcijai, koks – anestezijai palaikyti. Taip pat įtraukti kiti preparatai: raumenų relaksantai, reversiniai agentai, analgetikai ir t. t. Anestezijos kaina pateikta automatiškai, apskaičiuota pagal tam tikras formules. Laikydamiesi programos gairių mes sudarėme protokolą, kuriame registravome mūsų operacinėse stebėtus duomenis. Kaip tyrimo obektą pasirinkome angiochirurgines, abdominalines (laparoskopines cholecistektomijas) ir ginekologines operacijas. Tai trumpos chirurginės intervencijos, kurioms mūsų ligoninėje vartojami skirtingi anestetikai. Pacientų charakteristikos ir gauti duomenys buvo apdorojami statistiškai.
Rezultatai
Trumpoms angiochirurginėms operacijoms anestezijos vidutinė bei 1 valandos kaina (vartojant tiek izofluraną, tiek sevofluraną) statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,305, p = 0,181). Trumpų abdominalinių operacijų anestezijos vidutinė bei 1 valandos kaina (vartojant ir izofluraną, ir sevofluraną) statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,305, p = 0,526). Ginekologinių operacijų grupė nors ir išsiskyrė iš kitų grupių tam tikrais požymiais (amžiumi, svoriu, ASA), galėtume teigti, kad trumpos anestezijos 1 valandos bei vidutinė kaina statistiškai vienoda, palaikymui vartojant propofolį ar sevofluraną. Lyginant vidutinę anestezijos kainą, reikšmingo skirtumo tarp visų tirtų grupių nebuvo (p = 0,305).
Išvada
Nesant reikšmingo kainų skirtumo, trumpoms chirurginėms intervencijoms galėtų būti vartojami kliniškai naudingiausi, saugiausi ir mažiausiai toksiški anestetikai, pavyzdžiui, sevofluranas. Išmintingai naudojant informacines technologijas gali būti geriau paskirstomas operacinio bloko laikas, stengiantis sumažinti įvairias reikšmingesnes išlaidas, prieš imantis riboti anestezijos tipo ir vaistų pasirinkimą.
Pagrindiniai žodžiai: anestezijos kaina, inhaliaciniai anestetikai, sevofluranas, farmakoekonominis modelis
Economical and clinical selection of anaesthesia during short operations: pharmaco-economical analysis of sevofluran
Saulė Švedienė1, Jurgita Zidanavičiūtė2, Juozas Ivaškevičius11 Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care, Vilnius University2 Vilnius Gediminas Technical University, Faculty of Fundamental Sciences,Department of Mathematical StatisticsE-mail: [email protected]
Objective
To determine the difference in the costs of various anaesthesia options by applying various medicaments during short operations performed at the Vilnius University Emergency Medical Service Hospital in 2005 and 2006.
Methods
A pharmaco-economical model called Mobile Anaesthesia Cost Consultant Program was used for the analysis. The program fixed each patient’s data: the character of an operation, the patient’s weight, age, the anaesthetic used for induction, and the anaesthetic used for anaesthesia support. Other preparations were also included: muscle relaxants, reversible agents, analgesics, etc. The anaesthesia cost is presented automatically by calculation using certain formulas. Acting in accordance with the guidelines of the program, we have created a protocol wherein we registered the data observed at our operation theatres. We selected angiosurgical, abdominal (laparoscopic cholecystectomies) and gynaecological operations as the object of analysis. These were short surgical interventions performed at our hospital, for which various anaesthetics are used. The patient records and the data obtained were processed on a statistical basis.
Results
The anaesthesia average cost and cost per one hour during short angiosurgical operations (in cases where both isofluran and sevofluran are used) did not credibly differ with respect to statistics (p = 0.305, p = 0.181). The anaesthesia average cost and cost per one hour during short abdominal operations (in cases where both isofluran and sevofluran were used) did not reliably differ with respect to statistics (p = 0.305, p = 0.526). Though patients of the gynaecological operation group differed from other groups by certain criteria (age, weight, ASA), we are in the position to maintain that short anaesthesia cost per one hour and the average cost are statistically equal when using propofol or sevofluran for support. Comparison of the anaesthesia average cost revealed no reliable differences among all the groups studied (p = 0.305).
Conclusion
In the absence of reliable cost difference, in short surgical interventions the clinically most useful, safest and least toxic anaesthetics such as sevofluran could be used for anaesthesia. The rational use of information technologies enables to improve the operation block time consumption in order to reduce various relevant costs before the initial axing of the anaesthesia type and medicament selection.
Keywords: anaesthesia cost, inhalation anaesthetic, sevofluran, pharmaco-economical mode
Dvylikapirštės žarnos adenokarcinoma: etiologija, klinika, diagnostika, gydymas, prognozė ir klinikinis atvejis
Get PDFKristina Marcinkevičienė, Elena Zdanytė, Vytautas Lipnickas, Kęstutis StrupasVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected]
Šio straipsnio tikslas – aprašyti dvylikapirštės žarnos adenokarcinomos klinikinį atvejį, pateikti literatūros apžvalgą. Dvylikapirštės žarnos adenokarcinoma yra labai reta patologija, pasitaikanti 0,3–1% visų virškinimo trakto piktybinių navikų. Specifinių simptomų, kurie būdingi tik šiai patologijai, nėra. Todėl dažnai liga diagnozuojama vėlyvos stadijos. Pagrindinis gydymo būdas yra chirurginis naviko pašalinimas. Atliekamos operacijos: pankreatoduodeninė rezekcija ir duodeninė segmentektomija. Naviko prognozė bloga: 5 metų išgyvenamumas po radikalios operacijos įvairuoja nuo 15% iki 60%. Straipsnyje pateikiame mūsų klinikoje gydyto 66 metų paciento klinikinį atvejį. Klinika buvo apie pusę metų, nustatytas dvylikapirštės žarnos susiaurėjimas. Ligonis operuotas, histologiškai diagnozuota dvylikapirštės žarnos adenokarcinoma ir metastazės limfmazgiuose.
Pagrindiniai žodžiai: dvylikapirštė žarna, adenokarcinoma, pankreatoduodeninė rezekcija
Adenocarcinoma of the duodenum: etiology, clinics, diagnostics, management, prognosis, and case report
Kristina Marcinkevičienė, Elena Zdanytė, Vytautas Lipnickas, Kęstutis StrupasVilnius University Hospital Santariškių Klinikos, Centre of Abdominal Surgery,Santariškių 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
The aim of this paper is to present a rare case of adenocarcinoma of duodenum and review the literature. Adenocarcinoma of duodenum is a very rare pathology. It presents 0.3–1% of all gastrointestinal tract malignant neoplasms. There are no specific symptoms for this disease. Therefore the disease is usually diagnosed at an advanced stage. Surgical resection is the only potentially curative treatment. Performed operations: pancreatoduodenectomy and duodenal segmentectomy. The prognosis of this neoplasm is bad. The five-year survival rate is from 15% to 60% for radical resection. We present a case of a 66-year-old man. He was ill about 0.5 year. Duodenal narrowing was defined. The patient was operated on: histollogicaly, duodenal adenocarcinoma and nodal metastases were diagnosed.
Keywords: duodenum, adenocarcinoma, pancreatoduodenectom
Plonos adatos aspiracinė biopsija diagnozuojant skydliaukės vėžį
Get PDFEdita Mišeikytė Kaubrienė1, Albertas Ulys1, Mantas Trakymas1, Jolita Rimienė21 Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius2 Valstybinis patologijos centras, Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected]
Plonos adatos aspiracinė biopsija yra patikimiausias skydliaukės mazgų diagnostikos metodas („aukso standartas“). Plonos adatos aspiracinė biopsinė – tai pradinis čiuopiamų ir nečiuopiamų skydliaukės mazgų stebėjimo ir gydymo strategijos žingsnis. Šio diagnostikos metodo patikimumui turi įtakos tyrėjų, atliekančių aspiracines biopsijas ir citologinius tyrimus, įgūdžiai, ypač svarbūs diferencijuojant nepiktybinius ir piktybinius folikulinius pakitimus. Tyrimas leidžia sumažinti dėl mazginės strumos atliekamų tiroidektomijų skaičių. Šios literatūros apžvalgos tikslas – įvertinti plonos adatos aspiracinės biopsijos reikšmę diagnozuojant skydliaukės mazgus. Straipsnyje pateikiamas plonos adatos aspiracinės biopsijos rezultatų įvertinimas. Daroma išvada, kad skydliaukės mazgų plonos adatos aspiracinė biopsija yra saugus, nebrangus, minimaliai invazinis ir informatyvus tyrimo metodas.
Pagrindiniai žodžiai: skydliaukės mazgas, skydliaukės vėžys, ultragarsinis tyrimas, plonos adatos aspiracinė biopsijaFine-needle aspiration biopsy in thyroid cancer diagnostics
Edita Mišeikytė Kaubrienė1, Albertas Ulys1, Mantas Trakymas1, Jolita Rimienė21 Institute of Oncology Vilnius University, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania2 National Center of Pathology, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Fine-needle aspiration biopsy is considered the most reliable test, a “gold standard” for the diagnosis of thyroid nodules. Fine-needle aspiration biopsy has made its mark as an initial diagnostic step in the management of palpable and nonpalpable thyroid nodules. Limitations of fine-needle aspiration are related to the skill of the aspirator, the expertise of the cytologist, and the difficulty in distinguishing some benign cellular adenomas from their malignant counterparts. This technique has resulted in an overall decline in the number of thyroidectomies performed for thyroid nodules. The objective of the article is to review the literature on the utility of fine-needle aspiration biopsy in the diagnostic management of nodular thyroid disease. Fine-needle aspiration biopsy of the thyroid gland is a safe, inexpensive, minimally invasive and highly accurate test in the diagnosis of nodular thyroid disease.
Keywords: thyroid nodule, thyroid cancer, ultrasound, fine-needle aspiration biops
Vietiškai išplitusio plaučių vėžio (T4) ir tarpuplaučio piktybinių navikų chirurginis gydymas
No full textSaulius Cicėnas, Arnoldas Krasauskas, Renatas Aškinis, Vladislavas Vencevičius, Valdas PuodžiūnasVilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius,Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected]
Tikslas
Įvertinti vietiškai išplitusio plaučių vėžio (T4) (peraugančio gretimas krūtinės ląstos struktūras) ir didelių matmenų piktybinio tarpuplaučio naviko chirurginio gydymo galimybes, išanalizuoti komplikacijas ir ligonių vidutinę gyvenimo trukmę.
Ligoniai ir metodai
Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriuje 2000–2003 m. buvo gydomi 84 ligoniai, sergantys vietiškai išplitusiu T4 plaučių vėžiu ir didelių matmenų piktybiniu tarpuplaučio naviku: 23 (27,4%) ligoniams rezekuotas kairysis prieširdis, nenaudojant dirbtinės kraujo apytakos, 2 (2,3%) ligoniams atlikta prieširdžio rezekcija ir aortos lanko rezekcija naudojant dirbtinę kraujo apytaką ir 59 (70,2%) ligoniai operuoti dėl didelių matmenų piktybinio tarpuplaučio naviko. Pašalinto piktybinio tarpuplaučio naviko masė svyravo nuo 5 iki 10 kg. Morfologiškai patvirtinta ligonių, sergančių plaučių vėžiu, diagnozė: 20 (80%) ligonių nustatytas plokščialąstelinis vėžys, 5 (20%) ligoniams – liaukinis vėžys. Ligoniams, sergantiems piktybiniu tarpuplaučio naviku, morfologiškai patvirtinta: 10 (17%) ligonių – limfogranuliomatozė (LGR), 9 (15,2%) ligoniams – teratoblastoma, 10 (17%) ligonių – piktybinė tarpuplaučio ektopinė seminoma, 30 (50,8%) ligonių – piktybinė timoma. Plaučių vėžys pagal TNM: T4N0M0 – 18 (72%) ligonių, T4N1M0 – 5 (25%) ligoniams, T4N2M0 – 2 (8%) ligoniams. Kitos atliktos operacijos: kiekvienam ligoniui, sergančiam plaučių vėžiu, buvo atlikta sudėtinė pulmonektomija; iš ligonių, kuriems buvo tarpuplaučio piktybinis navikas 20-iai (33,9%) ligonių tarpuplaučio navikas pašalintas atlikus sternotomiją (iš jų 12 (60%) ligonių atlikta tuščiosios venos rezekcija, 2 atvejais ji pakeista protezu), 10 (17%) ligonių – atlikus torakotomiją (kartu su pulmonektomija), 29 (49,1%) ligoniams – atlikus išilginę ir skersinę sternotorakotomiją.
Rezultatai
Atlikus 25 sudėtines operacijas dėl T4 plaučių vėžio pasireiškė pooperacinės komplikacijos: broncho fistulė – 2 (8%) ligoniams, širdies kraujagyslių nepakankamumas – 3 (12%) ligoniams, kraujavimas – 2 (8%) ligoniams. Du (8%) ligoniai mirė po operacijos. Operacijos metu atliekant piktybinio tarpuplaučio naviko pašalinimo operaciją pasireiškė komplikacijos: broncho fistulė – 1 (10%) ligoniui, poopercinis kraujavimas – 2 (3,4%) ligoniams, mediastinitas – 1 (1,7%) ligoniui. Trys (5,1%) ligoniai mirė po operacijos. Dvylikai (48%) ligonių, sergančių plaučių vėžiu, prieš operaciją buvo taikoma chemoterapija ir radioterapija. 34% šių ligonių išgyveno 3 metus. 22 (37,3%) ligoniams, sergantiems piktybiniu tarpuplaučio naviku, buvo taikyta priešoperacinė ir pooperacinė chemoterapija ir radioterapija. Penkerius metus išgyveno 48% ligonių.
Išvados
Chirurginis vietiškai išplitusio plaučių vėžio (T4) ir piktybinio tarpuplaučio naviko gydymas yra efektyvus ir pailgina ligonių gyvenimo trukmę. Pooperacinių komplikacijų skaičius ligoniams po plaučių vėžio operacijos siekė 28%, pooperacinis mirštamumas – 2%. Po tarpuplaučio piktybinio naviko operacijos komplikacijų skaičius sudarė 6,8%, pooperacinis mirštamumas – 5,1%. Priešoperacinė ir pooperacinė chemoterapija bei radioterapija pailgino ligonių gyvenimo trukmę: 3 metus išgyveno 34% ligonių, sergančių plaučių vėžiu (T4), o 5 metus išgyveno 48% ligonių, sergančių tarpuplaučio piktybiniu naviku.
Pagrindiniai žodžiai: vietiškai išplitęs plaučių vėžys (T4), didelių matmenų piktybinis tarpuplaučio navikas, chirurginis ir sudėtinis gydymas, ligonių gyvenimo trukmė
Surgery for lung cancer T4 tumours and malignant mediastinal masses
Saulius Cicėnas, Arnoldas Krasauskas, Renatas Aškinis, Vladislavas Vencevičius, Valdas PuodžiūnasVilnius University, Institute of Oncology, Department of Thoracic Surgery and Oncology,Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Objective
To evaluate the results of surgical treatment for lung cancer T4 tumours and malignant mediastinal masses, the rate of complications and median survival.
Patients and methods
In 2000–2003, 84 patients (pts) with T4 lung cancer and “king” size mediastinal tumours underwent surgery at Department of Thoracic Surgery and Oncology, Institute of Oncology, Vilnius University. Twenty-five (29.7%) pts with T4 tumours were operated on: 23 (27.4%) pts with left atrium resections with no artificial blood circulation, and in 2 (2.3%) pts aortic arch and atrium resection were performed using artificial blood circulation. Fifty-nine (70.2%) pts were operated on due to “king“ size malignant mediastinal masses, their weight ranging within 5–10 kg. The morphology for the pts with lung cancer: 20 (80%) pts – epidermoid cancer, 5 (20%) pts – adenocarcinoma; for the pts with mediastinal masses: 10 (17%) pts LGR, 9 (15.2%) pts – teratoblastoma, 10 (17%) pts – ectopic seminomas and 30 (50.8%) – malignant thymomas. Lung cancer TNM: T4N0M0 – 18 (72%) pts, T4N1M0 – 5 (25%) pts, T4N2M0 – 2 (8%) pts. Other operations: all pts with lung cancer underwent pneumonectomies and for mediastinal masses: 20 (33.9%) pts – sternotomies (12 pts (60%) v. cava resections, 2 pts v. cava replacement), 10 (17%) pts – thoracotomies with pneumonectomy, 29 (49.1%) pts – sternothoracotomies.
Results
Postoperative complications in the lung cancer group were: bronchial fistula – 2 (8%) pts, heart – lung insufficiency – 3 (12%) pts, bleeding – 2 (8%) pts; two (8%) pts died after operation. In the mediastinal masses group: bronchial fistula – 1 (10%) pt; postoperative bleeding – 2 (3.4%) pts, mediastinitis – 1 (1.7%) pts; three (5.1%) pts died after operation. 12 (48%) pts with lung cancer underwent chemoradiation before operation. Three-year survival of these pts was 34%. For tventy-two (37.3%) pts with mediastinal tumours, chemoradiation was used before and after surgery. The 5-year survival of these pts was 48%.
Conclusions
Surgery for lung cancer T4 tumours and malignant mediastinal masses is an effective treatment and prolongs the patients’ survival. Postoperative complications in the lung cancer group reached 28% and postoperative mortality 2%. In the mediastinal tumous group, postoperative complications comprised 6.8% and mortality 5.1%. Induction and postoperative chemoradiation prolong the patients’ survival: in the lung cancer group, three-year survival was 34% and in the mediastinal masses group 5-year survival reached 48%.
Keywords: locally advanced T4 lung cancer, “king size” mediastinal tumours, surgical and combined treatment, surviva
Chirurginis pleuros piktybinės mezoteliomos gydymas. Pastarųjų dešimties metų duomenys mezoteliomos gydymas
No full textVytautas Jovaišas, Vygantas Gruslys, Žygymantas Jagelavičius, Gintautas Kiškis, Ričardas JanilionisVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo Krūtinės chirurgijos centras,Žygimantų g. 3, VilniusEl paštas: [email protected]
Per praėjusius dešimt metų (1997–2006) skyriuje gydyti 59 ligoniai, kuriems teko užkimšti skiltinį bronchą dėl bronchopleurinės jungties. Naudojome putų poliuretano (porolono) kamščius. Sėkmingai gydyti 42 (71%) ligoniai. Bronchopleurinė jungtis ir piopneumotoraksas likviduoti pleuros ertmės drenavimu, skiltinio broncho okliuzija ir nuolatiniu siurbimu iš pleuros ertmės 20 (34%) ligonių. Užkimšus bronchą 19 (32%) ligonių, teko atlikti pleurostomijos operaciją dėl likusios piopneumotorakso ermės (17 ligonių) ar krūtinės flegmonos (2 ligoniai). Šešiolikai (27%) ligonių buvo padaryta pleurostomija ir tik vėliau užkimštas bronchas. Šiuo atveju procedūra daryta, kad pleuros ertmės turinys nepatektų į kvėpavimo takus. Grėsmingų komplikacijų atliekant broncho okliuziją standžiuoju bronchoskopu bendrinės nejautros sąlygomis neįvyko. Mirė 17 (29%) visų gydytų ligonių, dažniausiai dėl kito plaučio pneumonijos, išsekimo ir sunkių gretutinių ligų.
Išvados
Broncho okliuzija narkozės sąlygomis yra saugi procedūra, padedanti be didelės chirurginės operacijos pagydyti dalį ligonių, kuriems yra piopneumotoraksas ir bronchopleurinė jungtis. Kai kuriems ligoniams, kuriuos tenka operuoti dėl nekrozinių plaučių ligų, laikina broncho okliuzija naudinga siekiant išvengti kraujavimo į kvėpavimo takus ir pūlių aspiracijos.
Pagrindiniai žodžiai: piopneumotoraksas, bronchopleurinė jungtis, broncho okliuzija, plaučio nekrozė
Temporary bronchus occlusion in the treatment of pyopneumothorax and bronchopleural fistula Data of the last 10 years
Vytautas Jovaišas, Vygantas Gruslys, Žygymantas Jagelavičius, Gintautas Kiškis, Ričardas JanilionisVilnius University Hospital „Santariškių klinikos“ General Thoracic Surgery Centre,Žygimantų str. 3, Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
During 1997–2006, 59 patients suffering from pyopneumothorax and bronchopleural fistula were treated by temporary bronchial occlusion of lobar bronchi. In all cases, we used polyurethane sponge plugs. In 71% of cases, polyurethane tamponade of lobar bronchi was successful. The lung gradually filled the hemithorax in 20 (34%) patients treated only by bronchus occlusion and continuous suction from the pleural cavity. In 19 (32%) patients who had received a bronchus occlusion, open thoracostomy procedure was performed due to residual cavity. Bronchus occlusion was performed after the open thoracostomy procedure in 16 (27%) patients, to prevent purulent sputum aspiration and hemorrhage into the contralateral lung bronchi. Seventeen (29%) patients died, mainly because of pneumonia or debilitation.
Conclusions
We found temporary lobar bronchus occlusion safe and useful in the management of patients with bronchopleural fistula and lung tissue necrosis. It helps to avoid blood and pus aspiration when open thoracostomy procedure is necessary.
Keywords: pyopneumothorax, bronchopleural fistula, bronchus occlusion, pulmonary necrosi
Potorakotominis intratekalinis skausmo malšinimas morfinu
Get PDFPovilas Miliauskas, Renatas Tikuišis, Saulius Cicėnas, Aleksas Žurauskas, Narimantas Evaldas SamalavičiusVilniaus universiteto Onkologijos institutas,Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Šoninė torakotomija yra viena iš skausmingiausių operacijų. Šiame darbe nagrinėti ligonių, kuriems atliekamos plaučių operacijos, pooperacinio nuskausminimo aspektai. Buvo siekta palyginti intratekaliniu būdu ir į veną švirkščiamo morfino skausmo malšinamąjį efektyvumą po plaučių operacijos atliekant šoninę torakotomiją.
Metodai
Ligoniai, kuriems buvo atliekamos plaučių operacijos, atsitiktiniu būdu buvo suskirstyti į dvi grupes: IT – kuriems prieš operaciją intratekaliniu būdu sušvirkšta 0,5 mg morfino dozė (n = 40), ir IV – kuriems pooperaciniu laikotarpiu į veną buvo švirkščiama morfino 3 mg/val. (n = 40). Abiejų grupių ligoniai statistiškai nesiskyrė pagal lytį, amžių, svorį, fizinę būklę pagal ASA ir atliktas chirurgines operacijas. Pirmos paros pooperacinio nuskausminimo efektyvumas buvo vertinamas vizualinės analoginės skalės (VAS) skausmo balais ramybėje ir kosint. Papildomai ketorolako buvo švirkščiama ligoniui, jaučiančiam stiprius skausmus.
Rezultatai
VAS balai ramybėje ir kosint buvo daug mažesni IT grupės (ramybėje p < 0,05; kosint p < 0,05). Vidutinės papildomos ketorolako dozės vienam ligoniui buvo mažesnės IT grupėje (p < 0,05). Pooperacinis pykinimas, vėmimas ir kvėpavimo slopinimas buvo silpnesnis IT grupės pacientų.
Išvados
Skausmo malšinimas morfinu į intratekalinį tarpą yra pranašesnis už intraveninį nuskausminimą morfinu pirmą parą po šoninės torakotomijos.
Pagrindiniai žodžiai: potorakotominis skausmas, intratekalinis skausmo malšinimas, intraveninis skausmo malšinimas
Intrathecal morphine for post-thoracotomy pain relief
Povilas Miliauskas, Renatas Tikuišis, Saulius Cicėnas, Aleksas Žurauskas, Narimantas Evaldas SamalavičiusVilnius University, Institute of Oncology,Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
Post-thoracotomy pain is one of the most severe types of post-operative pain. Intrathecal morphine has been shown to provide superior pain control within the first postoperative day compared with intravenous morphine after thoracotomy.
Methods
In this study, we compared the analgesic effect of lumbar intrathecal 0.5 mg morphine (IT group, n = 40) given before general anaesthesia and analgesia with intravenous morphine 3 mg/h (group IV, n = 40). Additionally, ketorolac was injected on request. The intensity of pain was assessed 2, 4, 8, 16 and 24 hours after extubation by visual analog scale (VAS = 1–10) at rest and on coughing.
Results
Analgesia at rest and while coughing was significantly better in the IT group on the first postoperative day. Ketorolac consumption was lower in the IT group. Nausea, vomiting and respiratory depression were more frequent in the IV group.
Conclusions
These results show that intrathecal analgesia compared with IV morphine improved pain control after thoracotomy on the first postoperative day.
Keywords: post-thoracotomy pain, intrathecal analgesia, intravenous analgesi
Ligonių kontingento pokyčiai atliekant pakartotines miokardo revaskulizacijos operacijas
Get PDFŠarūnas Kinduris1,2, Algimantas Budrikis1, Juozas Sakalauskas1, Algimantas Sasnauskas1, Saulius Giedraitis11 Kauno medicinos universiteto klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinika,Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas2 Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institutas,Eivenių g. 4, LT-50009 KaunasEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Per pastaruosius kelis dešimtmečius pakartotinės operacijos (PO), nepaisant didelių pirminių skaičiaus svyravimų, sudaro nuo 2% iki 6% visų miokardo revaskulizacijos (MR) atvejų. Darbo tikslas – įvertinti ligonių, kuriems atliktos pakartotinės miokardo revaskulizacijos operacijos, kontingento pokyčius.
Ligoniai ir metodai
Atlikta retrospektyvioji duomenų analizė 80 ligonių, kuriems nuo 2001 m. sausio iki 2006 m. gruodžio Kauno medicinos universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje atlikta pakartotinė MR operacija dirbtinės kraujo apytakos sąlygomis.
Rezultatai
Norėdami įvertinti operuojamo kontingento pokyčius, tiriamuosius ligonius suskirstėmė į keturias grupes: pakartotinė ir pirminė operacijos atliktos 2001–2004 metais – atitinkamai A (53 ligoniai) ir B (1775 ligoniai) grupės; pakartotinė ir pirminė operacijos atliktos 2005–2006 metais – atitinkamai C (27 ligoniai) ir D (1053 ligoniai) grupės. Tyrimo rezultatai parodė, kad pooperacinis A grupės ligonių mirštamumas 7,5% (4 ligoniai), B grupės – 3,2% (57 ligoniai), C grupės – 7,4% ir D grupės – 2,2%. Operacijų rizikai vertinti naudota kardiochirurgijoje priimta EuroSCORE sistema. Analizuojamaisiais laikotarpiais B ir D grupių ligonių tiek rizikos vertinimas balais (atitinkamai 6,3 ± 3,3 ir 6,6 ± 3,2), tiek prognozuojamu mirštamumu (9,0% ir 9,5%) nesiskyrė, o pakartotinių operacijų grupėse analogiški rodikliai sumažėjo (atitinkamai 9,98 ± 4,4 ir 8,3 ± 2,2 bei 23,9% ir 13,0%).
Išvados
Remiantis šio tyrimo rezultatais galima teigti, kad pakartotinė miokardo revaskulizacijos operacija per pastaruosius dvejus metus atliekama jaunesniems ligoniams, laikotarpis tarp operacijų ilgesnis. Tam, kad dažnesnė operacijos indikacija buvo jungčių nepratekamumas nei aterosklerozinio proceso progresavimas natyvinėse arterijose, galėjo turėti įtakos pastaruoju dešimtmečiu gerokai patobulėję konservatyvūs ir intervenciniai gydymo metodai kardiologijoje ir mažas kardiochirurgų atliekamų operacijų skaičius.
Pagrindiniai žodžiai: pakartotinė operacija, miokardo revaskulizacija, jungčių pratekamumas
Changing profile of patients undergoing redo coronary artery bypass operation
Šarūnas Kinduris1,2, Algimantas Budrikis1, Juozas Sakalauskas1, Algimantas Sasnauskas1, Saulius Giedraitis11 Hospital of Kaunas University of Medicine, Department of Cardiothoracic and Vascular Surgery,Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, Lithuania2 Kaunas University of Medicine, Institute for Biomedical Research,Eivenių str. 4, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
Redo coronary artery bypass surgery (RECABG) operations represent about 2–6% of CABG operations. The aim of the study was to evaluate the profile of patients undergoing redo coronary artery bypass operations.
Patients and methods
Retrospective analysis of 80 patients operated on for RECABG in the Clinic of Cardiothoracic and Vascular Surgery of Kaunas University of Medicine was performed.
Results
To evaluate the profile of the patients, they were divided into four groups: redo and primary operations performed during 2001–2004 – groups A (53 patients) and B (1775) respectively; redo and primary operations performed in 2005–2006 – groups C (27 patients) and D (1053 patients) respectively. There was a 7.5% (4 patients) postoperative mortality in group A and 3.2% (57 patients) in group B. During 2005–2006, postoperative mortality was 7.4% and 2.2% respectively. The EuroSCORE system, well known in cardiac surgery, was used for operative risk assessment. Operative risk and predictive mortality in B and D groups during both evaluation periods was not significantly different (6.3 ± 3.3 and 6.6 ± 3.2 respectively and 9.0% and 9.5% respectively). On the other hand, evaluation of redo operations showed a decrease of these values with time (9.98 ± 4.4 and 8.3 ± 2.2; 23.9% and 13.0%, respectively).
Conclusions
Results of the study have shown that RECABG operations over the last two years have been performed for younger patients. Time interval between operations is longer and is associated with changes in the treatment of ischemic heart disease, but not with changes in the demographical situation in the country. Advanced conservative and invasive methods in cardiology during the last decade could influence the fact that an indication for RECABG became graft obstruction but not the progress of atherosclerosis in native coronary arteries.
Key words: reoperation, coronary artery bypass, graft patenc
Kreatinkinazės MB frakcijos reikšmė perioperacinio miokardo infarkto diagnostikoje
Get PDFGediminas Kitra1, Gediminas Kundrotas1, Vilija Jakumaitė1,21 Klaipėdos jūrininkų ligoninės Kardiochirurgijos skyrius,Liepojos g. 45, LT-92288 Klaipėda2 Kauno medicinos universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas,Vydūno al. 4, LT-00135 PalangaEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Perioperacinis miokardo infarktas (PMI) po širdies operacijos didina pooperacinį sergamumą ir mirštamumą. Iki šiol nėra vienodų kriterijų PMI po aortos vainikinių jungčių operacijos diagnozuoti. Šio darbo tikslas – įvertinti kreatinkinazės MB frakcijos diagnostinę reikšmę.
Ligoniai ir metodai
Tirti 706 ligoniai, kuriems nuo 2004 m. sausio 2 d. iki 2007 m. vasario 22 d. buvo darytos aortos vainikinių jungčių operacijos naudojant dirbtinę kraujo apytaką (DKA). 69 (10%) ligoniams, remiantis elektrokardiograma ir kreatinkinazės MB koncentracijos padidėjimu, diagnozuotas PMI, 101 (14%) ligoniui nustatytas kreatinkinazės padidėjimas nesiekė diagnostinės ribos, jų miokardo pažeidimas vertintas kaip galimas perioperacinis miokardo pažeidimas.
Rezultatai
Ligoniams, kuriems yra PMI ir galimas PMI, pooperacinė eiga dažniau komplikavosi ūminiu širdies nepakankamumu. Šiose grupėse buvo didesnis hospitalinis mirštamumas, tačiau ligonių, kuriems buvo galimas PMI, mirštamumas dėl kardialinių priežasčių buvo mažesnis ir nesiskyrė nuo ligonių, kuriems miokardas nebuvo pažeistas.
Išvados
Rutininis kreatinkinazės MB frakcijos tyrimas po aortos vainikinių jungčių operacijos padeda diagnozuoti PMI ir prognozuoti tolesnę pooperacinę eigą. Kreatinkinazės MB frakcijos (CKMB) padidėjimas >100 u/l lemia didesnį hospitalinį mirštamumą. CKMB padidėjimas <100 u/l hospitaliniam mirštamumui įtakos neturi, tačiau lemia dažnesnį širdies nepakankamumą.
Pagrindiniai žodžiai: perioperacinis miokardo infarktas, kreatinkinazės MB frakcija
Significance of creatine kinase MB for the detection of perioperative myocardial infarction
Gediminas Kitra1, Gediminas Kundrotas1, Vilija Jakumaitė1,21 Klaipėda Seamen’s Hospital, Department of Cardiosurgery,Liepojos str. 45, LT-92288 Klaipėda, Lithuania2 Institute of Psychophysiology and Rehabilitation, Kaunas University of Medicine,Vydūno ave. 4, LT-00135 Palanga, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
Perioperative myocardial infarction (PMI) after heart surgery increases postoperative morbidity and mortality. Until now there are no universal criteria to confirm the diagnosis of PMI. We analysed the diagnostic value of creatine kinase MB fraction.
Patients and methods
706 patients who underwent CABG with CPB from January 2, 2004 until February 22, 2007 were analyzed. 69 (10%) sustained PMI. The diagnosis was based on electrocardiogram and CKMB elevation. 101 (14%) were considered to have probable PMI, because their CKMB didn’t reach the diagnostic value.
Results
The postoperative course was complicated by acute heart failure more frequently in those with PMI and probable PMI. Hospital mortality was also higher in these patients. However, mortality from cardiac courses was lower in the group with probable PMI and similar to that in patients without perioperative myocardial injury.
Conclusions
Routine measurement of CKMB after CABG is of great importance in diagnosing PMI and predicts the clinical outcome.
Key words: perioperative myocardial infarction, creatine kinase MB fractio
Rizikos veiksnių įtaka ligonių išgyvenimui po kylančiosios aortos aneurizmos korekcijos konduitu
Get PDFRasa Joana Čypienė1, Palmyra Semėnienė1, Arimantas Grebelis1, Gintaras Turkevičius21 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected]
Tikslas
Analizuoti rizikos veiksniai 221 ligonio, kuriam atlikta kylančiosios aortos aneurizmos esant aortos vožtuvų nesandarumui, korekcija konduitu.
Ligoniai ir metodai
Darbas atliktas Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre. Ligoniai stebėti nuo vieno mėn. iki 20 metų po operacijos. Pacientai tirti suskirstyti į šias tris grupes pagal klinikinę eigą:• 1 grupė – ūminė sluoksniuojančioji kylančiosios aortos aneurizma (ŪSA) – 48 (21,7%) ligoniai, vidutinė simptomų atsiradimo trukmė – 0,25 ± 0,11 mėn.• 2 grupė – lėtinė sluoksniuojančioji kylančiosios aortos aneurizma (LSA) – 44 (19,9%) ligoniai, vidutinė simptomų atsiradimo trukmė – 24,4 ± 5,26 mėn.• 3 grupė – lėtinė nesisluoksniuojančioji kylančiosios aortos aneurizma (LNA) – 129 (58,4%) ligoniai, vidutinė simptomų atsiradimo trukmė – 44,6 ± 5,06 mėn. Priešoperacinė vidutinė funkcinė klasė (f. kl.) (NYHA) klinikinėse grupėse atitinkamai buvo: 4,5 ± 0,08; 4,0 ± 0,12 ir 3,5 ± 0,05.
Rezultatai
Išskirta 14 (p < 0,01) reikšmingų rizikos veiksnių, turėjusių įtakos ligonių išgyvenimui – amžius, ligos trukmė, priešoperacinė funkcinė klasė, skausmas už krūtinkaulio, šokas, priešoperacinis miokardo infarktas Q+, KSdd, KSH, sistolinis arterinis kraujospūdis, DKA trukmė, galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas, kairiojo skilvelio išmetimo frakcija, kylančiosios aortos skersmuo. Koreliacinė analizė parodė, kad yra glaudus tiesinis priešoperacinės f. kl. ir DKA trukmės – r = 0,374 (p = 0,01) ryšys.
Išvados
Analizė parodė, kad ligonių išgyvenimui tiek hospitaliniu, tiek atokiu periodais turėjo įtakos nustatyti reikšmingi rizikos veiksniai pagal klinikinę eigą.
Pagrindiniai žodžiai: kylančiosios aortos aneurizma
Effects of risk factors on patients’ survival after replacement of ascending aorta aneurysm with aortic valve insufficiency using conduit
Rasa Joana Čypienė1, Palmyra Semėnienė1, Arimantas Grebelis1, Gintaras Turkevičius21 Vilnius University, Heart Surgery Center, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Heart Surgery Center,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Objective
Risk factors were analyzed for 221 patients after replacement of ascending aorta aneurysm with aortic valve insufficiency using a conduit.
Patients and methods
Work was accomplished at Vilnius University Heart Surgery Center. Patients were followed up from 1 month to 20 years after operation. By the clinical course they were divided into three groups:group 1 – acute dissecting aortic aneurysm (ADA) – 48 (21.7%);group 2 – chronic dissecting aortic aneurysm (CHDA) – 44 (19.9%);group 3 – chronic aneurysm without dissection (CHAWD) – 129 (58.4%) patients. The mean period of anamnesis was in group 1 – 0.25 ± 0.11 months; group 2 – 24.4 ± 5.26 months; group 3 – 44.6 ± 5.06 months. The preoperational mean functional class in the groups was 4.5 ± 0.08; 4.0 ± 0.12 and 3.5 ± 0.05 respectively.
Results
There were 14 significant risks factors which have an impact on the survival of patients: age, period of anamnesis, preoperational functional classes, pain over the breastbone, preoperational myocardial infarction Q+, LVDD, LVH, systolic arterial hypertension, cardiopulmonary bypass (CPB) term, head cerebra failure, ejection fraction, ascending aorta diameters. Correlation analysis showed a close relation between preoperation functional class and CPB term r = 0.374 (p = 0.01).
Conclusions
Significant risk factors in different group of patients influenced their both in-hospital and follow-up survival.
Key words: ascending aorta aneurys