Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Spalvinė doplerografija diagnozuojant nečiuopiamus skydliaukės piktybinius mazgus
Get PDFEdita Mišeikytė Kaubrienė, Albertas UlysVilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Realaus laiko pilkos skalės ultragarsinio tyrimo duomenys suteikia galimybę įtarti skydliaukės vėžį, o spalvinės doplerografijos vaidmuo diagnozuojant skydliaukės vėžį išlieka neaiškus. Šio darbo tikslas yra nustatyti, ar realaus laiko pilkos skalės ultragarsinis tyrimas ir spalvinė doplerografija gali būti naudinga diagnozuojant piktybinius ir nepiktybinius skydliaukės mazgus.
Ligoniai ir metodai
Tiriamuoju laikotarpiu atliktos 184 nečiuopiamų skydliaukės mazgų (mazgo skersmuo <1,5 cm) ultragarsu kontroliuojamos plonos adatos aspiracinės biopsijos. Į tyrimą buvo įtraukti tie ligoniai, kuriems diagnozuoti nečiuopiami skydliaukės mazgai turėjo echosemiotinių piktybiškumo požymių. Prieš atliekant ultragarsu kontroliuojamą plonos adatos aspiracinę biopsiją, nečiuopiami skydliaukės mazgai buvo ištirti spalvinės doplerografijos metodu. Šie mazgai pagal vaskuliarizacijos pobūdį sugrupuoti į keturias grupes – nuo avaskulinių mazgų iki mazgų, turinčių intensyvią kraujotaką. Pooperacinis histologinis tyrimas buvo atliktas 85 pacientams.
Rezultatai
Nečiuopiamų skydliaukės mazgų spalvinės doplerografijos duomenys palyginti su pooperaciniais histologiniais duomenimis. Atlikus 184 nečiuopiamų skydliaukės mazgų ultragarsu kontroliuojamas plonos adatos aspiracines biopsijas, 48 ligoniams pooperaciniu histologiniu tyrimu nustatytas skydliaukės vėžys, 37 atvejais skydliaukės pakitimai buvo nepiktybiniai. Piktybiniams nečiuopiamiems skydliaukės mazgams būdingesnė intranodulinė ir perinodulinė kraujotaka (p = 0,026 pagal 2 kriterijų).
Išvada
Nečiuopiami piktybiniai skydliaukės mazgai dažniau nei nepiktybiniai būna hipoechogeniniai, tolygios struktūros, turintys intranodulinę ir perinodulinę kraujotaką.
Pagrindiniai žodžiai: skydliaukės mazgai, skydliaukės vėžys, ultragarsinis tyrimas, spalvinė doplerografija, ultragarsu kontroliuojama plonos adatos biopsija
Color Doppler sonography in the diagnostic of nonpalpable thyroid cancer
Edita Mišeikytė Kaubrienė, Albertas UlysInsitute of Oncology, Vilnius University, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
Several gray scale sonographic characteristics have been found to be highly suggestive of thyroid cancer, but the role of color Doppler sonography in the evaluation of a thyroid nodule for malignancy has not been defined. The purpose of this study was to determine whether gray scale and color Doppler sonography can be used to diagnose or exclude malignancy in a thyroid nodule.
Patients and methods
184 patients with nonpalpable thyroid nodules (diameter less than 1.5 cm) were studied by means of ultrasound-guided fine-needle aspiration biopsy. Patients were included in the study on the basis of sonographical features implicating a possible malignant nature of nodules. We obtained color Doppler images of nonpalpable thyroid nodules undergoing ultrasound-guided fine-needle aspiration. The color Doppler appearance of nonpalpable thyroid nodule was graded from I for no visible flow through IV for extensive internal flow. Of the studied patients, 85 underwent subsequent surgery with histological examination of obtained specimens.
Results
Characteristic Doppler-sonographical features of nonpalpable thyroid nodules were analysed taking into consideration their histological form. There were 184 nonpalpable thyroid nodules sampled, of which 48 were malignant (all confirmed at surgery), and 37 were benign. Benign nonpalpable nodules frequently had extranodular blood flow, whereas malignant thyroid nodules frequently had intra- and perinodular blood flow (p = 0.026 of the chi-square test).
Conclusions
Small nonpalpable malignant thyroid nodules more frequently are visualized as hypoechoic and solid in comparison with non-malignant small thyroid nodules. A characteristic Doppler-sonographical feature of small malignant thyroid nodules is intra- and perinodular blood flow.
Key words: thyroid nodules, thyroid cancer, ultrasound, color Doppler sonography, ultrasound-guided fine-neddle aspiration biops
Pacientų atranka širdies transplantacijai: šiuolaikiniai kriterijai
Get PDFVytė Valerija Maneikienė1, Jelena Čelutkienė2, Gitana Žemaitaitytė1, Kęstutis Ručinskas3, Saulius Miniauskas3, Sigitas Čibiras2, Vytautas Jonas Sirvydis3, Aleksandras Laucevičius21 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius3Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected]
Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre nuo 1987 metų atliekamos širdies transplantacijos operacijos. Per šį laikotarpį recipientų sąrašuose buvo įrašyti 268 pacientai, atliktos 47 širdies transplantacijos. Šiuolaikiniai medikamentinio, elektrofiziologinio ir chirurginio gydymo metodai gerokai padidino pacientų, laukiančių širdies transplantacijos, išgyvenimą, tačiau širdies transplantacija tebėra veiksmingiausias gydymo metodas terminalinėmis širdies nepakankamumo stadijomis. Pastaraisiais metais Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikoje įdiegti nauji diagnostikos metodai (spiroergometrija, NT-pro-BNP nustatymas) leidžia praktiškai pritaikyti šiuolaikinius atrankos kriterijus. Šiame straipsnyje remiantis literatūros apžvalga įvardyti pagrindiniai recipientų atrankos širdies transplantacijai kriterijai, taikomi ir Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre.
Pagrindiniai žodžiai: širdies nepakankamumas, recipientų atranka, transplantacija
Evaluation at selection of patients for heart transplantation: current criteria
Vytė Valerija Maneikienė1, Jelena Čelutkienė2, Gitana Žemaitaitytė1, Kęstutis Ručinskas3, Saulius Miniauskas3, Sigitas Čibiras2, Vytautas Jonas Sirvydis3, Aleksandras Laucevičius21 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Heart Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University, Heart and Cardiovascular Diseases Clinic,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania3 Vilnius University, Heart Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Heart transplantations at Vilnius University Heart Surgery Centre have been performed since 1987. During all this period, 268 patients were included into the recipients’ list and 47 heart transplantations were performed. The current medical, electrophysiological and surgical methods have obviously increased the survival of patients who are waiting for heart transplantation. However, heart transplantation is still the most effective method in the end-stage heart failure. In recent years, the new diagnostic methods (spiroergometry, NT-pro-BNP) implemented at Vilnius University Heart Surgery Center enable using current selection criteria in practice. In the article, according to a literature review, all the basic criteria of evaluating and selecting recipients for heart transplantation mentioned above are used at our Center.
Key words: heart failure, recipients’ selection, transplantatio
Intraoperacinės parathormono koncentracijos matavimas pooperaciniam hipoparatiroidizmui numatyti po visiškosios tiroidektomijos
Get PDFAlgirdas Šlepavičius1, Virgilijus Beiša21 Klaipėdos universitetinės ligoninės Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyrius,Liepojos g. 41, LT-92288 KlaipėdaEl paštas: [email protected] Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos ir gastroenterologijos klinika,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Intaktinio intraoperacinio parathormono (IOPTH) koncentracija kaip prieskydinių liaukų funkcijos rodiklis dažnai nustatoma operuojant nuo pirminio ir antrinio hiperparatiroidizmo. Šio perspektyviojo tyrimo tikslas – išanalizuoti IOPTH galimybes pooperaciniam hipoparatiroidizmui prognozuoti skydliaukės chirurgijoje.
Ligoniai ir metodai
Klaipėdos ligoninės Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriuje ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centre nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2006 m. sausio 1 d. 89 ligoniams, praėjus 10 minučių po tiroidektomijos, buvo tiriama IOPTH koncentracija kraujyje. Kalcio koncentracija kraujyje buvo tikrinama praėjus 24, 48 ir 72 val. po operacijos. Visi operuotieji suskirstyti į dvi grupes: ligoniai, kuriems po tiroidektomijos nebuvo hipoparatiroidizmo reiškinių (A grupė n = 78), ir ligoniai, kuriems po tiroidektomijos išsivystė hipoparatiroidizmo požymiai (B grupė n = 11). Palyginti abiejų gupių ligonių IOPTH ir kalcio koncentracijos kraujyje skirtumai bei hipoparatiroidizmo klinikinės išraiškos priklausomybė nuo IOPTH ir kalcio koncentracijos kraujyje.
Rezultatai
Iš 89 ligonių vienuolikai (12,4%) po visiškosios tiroidektomijos išsivystė pooperacinis hipoparatiroidizmas. Simptomai pasireiškė nuo 24 val. iki 52 val. po operacijos. Ligonių, kuriems po operacijos išsivystė hipoparatiroidizmo klinika, vidutinė IOPTH koncentracija kraujyje buvo daug mažesnė (7,2 ± 1,32 pg/ml) nei tų, kuriems hipoparatiroidizmo klinikos nebuvo (42 ± 2,79 pg/ml) (p < 0,05). Po tiroidektomijos mažesnė nei 10 pg/ml IOPTH koncentracija kraujyje turėjo 90,9% jautrumą ir 100% specifiškumą prognozuojant pooperacinį hipoparatiroidizmą. Teigiama numatymo vertė 100%, neigiama numatymo vertė 90%.
Išvada
Jei IOPTH koncentracija kraujyje praėjus 10 minučių nuo skydliaukės pašalinimo yra mažesnė nei 10 pg/ml, galime prognozuoti pooperacinį hipoparatiroidizmą. IOPTH tyrimas klinikinėje praktikoje leidžia laiku pradėti gydyti rizikos grupės ligonius kalcio preparatais, o jei reikia – ir vitaminu D, o ne rizikos grupės ligonius būtų galima gerokai anksčiau išleisti į namus.
Pagrindiniai žodžiai: intraoperacinis parathormono matavimas, visiškoji tiroidektomija, pooperacinis hipoparatiroidizmas
Intraoperative parathyroid hormone level monitoring for predicting postoperative hypoparathyroidism after total thyroidectomy
Algirdas Šlepavičius1, Virgilijus Beiša21 Klaipėda University Hospital, Department of Abdominal and Endocrine Surgery,Liepojos str. 41, LT-92288 Klaipėda, LithuaniaE-mail: [email protected] Kaunas University of Medicine,Insitute for Biomedical Research,Eivenių g. 4, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
Intraoperative parathyroid hormone (IOPTH) levels are usually not monitored during thyroidectomy, although they are widely used during parathyroidectomy as an indicator of parathyroid gland function.This prospective study evaluated the occurrence of hypoparathyroidism after total thyroidectomy and the use of IOPTH levels for predicting the postoperative hypoparathyroidism and the need for postoperative vitamin D and Ca supplementation.
Patients and methods
Eighty nine patients underwent total thyroidectomy at the Department of Abdominal and Endocrine Surgery of Klaipėda University Hospital and at the Abdominal Center of Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos from 01-06-2005 to 01-01-2006. The IOPTH was measured 10 min after thyroidectomy. Postoperative calcium levels were monitored 24, 48 and 72 hours after surgery. IOPTH levels were correlated with postoperative calcium levels and clinical symptoms of hypocalcemia. Patients with symptomatic hypocalcemia are compared with asymptomatic patients.
Results
Twelve patients developed hypocalcemia after thyroidectomy. The onset of symptomatic hypocalcemia ranged from 24 to 52 hours. The mean IOPTH level (7.2 ± 1.32 pg/ml) in patients who developed symptomatic hypocalcemia was significantly lower than the mean IOPTH level (42 ± 2.79 pg/ml) in patients without symptoms (p < 0.05). An IOPTH level less than 10 pg/ml had a sensitivity of 90%, a specifity of 100%, a positive predictive value of 100%, and a negative predictive value of 90% for the development of symptomatic hypocalcemia.
Conclusion
An IOPTH level less than 10 pg/ml 10 minutes after total thyroidectomy is a strong predictor of hypoparathyroidism. The incorporation of the IOPTH assay in the management of thyroid diseases is recommended to prevent and prospectively treat symptomatic hypocalcemia.
Key words: Intraoperative parathyroid hormone monitoring, postoperative hypoparathyroidism, total thyroidectom
Hipotenzinės epidurinės anestezijos įtaka šunto frakcijai
Get PDFRenatas Tikuišis, Povilas Miliauskas, Saulius Cicėnas, Aleksas Žurauskas, Narimantas Evaldas SamalavičiusVilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660El paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Vieno plaučio ventiliavimas padidina plautinį šuntą ir sumažina PaO2, nors ir ventiliacija atliekama 100% deguonimi. Šio tyrimo tikslas buvo palyginti šunto frakciją esant normaliam ir sumažintam kraujo spaudimui, kai atliekama abiejų ir vieno plaučio ventiliacija.
Ligoniai ir metodai
Tyrime dalyvavo 100 pacientų. Pacientai atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes: tiriamąją (T grupė) ir kontrolinę (K grupė). Kiekvieną grupę sudarė po 50 pacientų. T grupės pacientams buvo taikyta torakalinė epidurinė ir bendroji intubacinė nejautra. Epidurinė nejautra naudota skausmui malšinti ir vidutiniam arteriniam kraujospūdžiui (VAS) sumažinti iki 50–60 mm Hg. K grupės pacientams taikyta tik bendroji intubacinė nejautra ir VAS nebuvo sumažintas (79–119 mm Hg). Arterinio ir veninio kraujo tyrimas buvo atliekamas ventiliuojant abu plaučius ir praėjus 20, 40, 60 minučių, kai buvo ventiliuojamas vienas plautis.
Rezultatai
Abi grupės pagal operacijos apimtį ir ligonių charakteristiką buvo vienodos. Plautinis šuntas padidėja pradėjus vieno plaučio ventiliaciją abiejų grupių ligoniams. Tačiau atskirų grupių plautinis šuntas nesiskiria tiek ventiliuojant vieną plautį, tiek ventiliuojant abu.
Išvada
Nei torakalinė epidurinė nejautra, nei mažas kraujo spaudimas nedidina plautinio šunto ventiliuojant vieną ar abu plaučius
Pagrindiniai žodžiai: plautinis šuntas, plaučių ventiliacija
The effect of hypotensive epidural anesthesia on shunt fraction
Renatas Tikuišis, Povilas Miliauskas, Saulius Cicėnas, Aleksas Žurauskas, Narimantas Evaldas SamalavičiusVilnius University, Institute of Oncology, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Objective
One-lung ventilation (OLV) induces an increase in pulmonary shunt sometimes associated with a decrease in PaO2 despite ventilation with 100% oxygen. The aim of the study was to compare shunt fraction during two and one lung ventilation in patients with normal and decreased blood pressure.
Patients and methods
One hundred patients were enrolled in this study. Patients were randomly assigned to one of the two groups: investigation (group T) and control (group K). Fifty patients were involved in group T. Thoracic epidural anesthesia (TEA) combined with general anesthesia was used in these patients. TEA was used to reach analgesia and to reduce mean arterial blood pressure (MAP) to 50–60 mmHg. Group K also covered 50 patients. Only general anesthesia was used in these patients and MAP was not reduced (it was 79–119 mmHg). Arterial and venous blood samples were measured at the end of two lung ventilations, 20, 40 and 60 min after the initiation of OLV.
Results
There were no significant differences in the type of operation and preoperative patients’ characteristics between the groups. In both groups, the pulmonary shunt fraction increased significantly during OLV in comparison to two-lung ventilation (TLV), but there was no significant difference between the groups as regards shunt fraction during OLV or TLV.
Conclusion
We concluded that TEA and reduced MAP do not significantly influence shunt fraction during two- and one-lung ventilation.
Keywords: pulmonary shunt, lung ventilatio
Ligonių, sergančių išemine kardiomiopatija, gyvenimo kokybės ir fizinio pajėgumo palyginimas
Get PDFJulius Treideris1, Rimantas Karalius1, Raimondas Širmenis2, Gražina Lukšaitė2, Vytautas Lastas2, Eugenijus Kosinskas1, Arnoldas Pranckietis2, Vytautas Sirvydis11 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirrugijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Dauguma autorių savo tyrimuose nagrinėja kairiojo skilvelio funkcijos atsikūrimo ir ligonių išgyvenimo problemas po aortos vainikinių arterijų jungčių operacijų ir perkutaninės transluminalinės vainikinių arterijų angioplastikos, tačiau mažai atsižvelgiama į ligonių gyvenimo kokybės ir fizinio pajėgumo pagerėjimą. Tyrimo tikslas – Ištirti ligonių, sergančių išemine kardiomiopatija, kuriems sumažėjusi kairiojo skilvelio išvarymo frakcija, gyvenimo kokybę ir fizinį pajėgumą po aortos vainikinių arterijų jungčių operacijų ir perkutaninės transluminalinės vainikinių arterijų angioplastikos.
Ligoniai ir metodai
Atliktas klinikinis 40 ligonių, kuriems koronarografijos metu buvo aptiktas priekinės tarpskilvelinės šakos užsikimšimas ir kad sumažėjusi kairiojo skilvelio išvarymo frakcija, esant gyvybingam miokardui, stebėjimas. Ligoniai buvo suskirstyti į 3 grupes: analizuojamoje I grupėje buvo 13 ligonių, kurių amžiaus vidurkis buvo 67,6 ± 3,97 metų, moterų ir vyrų santykis – 23,1 ir 76,9%. Šiems ligoniams buvo daryta aortos vainikinių arterijų jungčių operacija. Analizuojamoje II grupėje buvo 7 ligoniai, kurių amžiaus vidurkis 65,7 ± 2,06 metų, moterų ir vyrų santykis 28,6 ir 71,4%. Šiems ligoniams buvo atlikta perkutaninė transluminalinė vainikinių arterijų angioplastika. Analizuojamoje III grupėje buvo 20 ligonių, kurių amžiaus vidurkis buvo 67,6 ± 4,11 metų, moterų ir vyrų santykis – 65 ir 35%. Šie ligoniai buvo gydyti konservatyviai. Ligoniams buvo atlikti tyrimai: pildyta Minesotos universiteto anketa „Gyvenimas sergant širdies nepakankamumu“, šešių minučių trukmės ėjimo testas, širdies echoskopija, veloergometrija, natriuretinio peptido tyrimas.
Rezultatai
Palyginus šias tris ligonių grupes matyti, kad I ir II grupės ligonių gyvenimo kokybė, echoskopiniai kairiojo skilvelio duomenys, fizinis pajėgumas po 24 savaičių yra geresni negu III grupės ligonių. Po 24 savaičių I ir II grupės ligoniai per 6 min. nuėjo atitinkamai 442,6 ± 1,68 ir 498,6 ± 1,58 metro, kas atitinka I funkcinę klasę pagal NYHA, o III grupės ligoniai nuėjo 375,6 ± 174 metrus – o tai atitinka II funkcinę klasę pagal NYHA. Po 24 savaičių I ir II grupės ligonių kraujo plazmoje ryškiai sumažėjo natriuretinio peptido koncentracija – atitinkamai NT-proBNP 146,6 ± 3,2 ir 138,5 ± 3,13 pg/ml, palyginti su III grupės ligoniais, kurių NT-proBNP 298,6 ± 3,12 pg/ml (p < 0,004). Tai rodo, kad I ir II grupės ligoniams širdies nepakankamumas gerokai sumažėjo. Po 24 savaičių I ir II grupėse ligonių kairiojo skilvelio išvarymo frakcija (KSIF) ryškiai padidėjo (atitinkamai 48,2 ± 2,41 ir 49,1 ± 2,53%) ir smarkiai lenkė III grupės ligonių KSIF (34,8 ± 2,91%) (p < 0,0036). I ir II grupės ligoniams diastolinis kairiojo skilvelio skersmuo po 24 savaičių sumažėjo (atitinkamai nuo 65,5 ± 4,6 iki 63,6 ± 5,2 ir nuo 65,9 ± 5,3 iki 62,6 ± 5,5 mm) (p > 0,0062) ir nedaug padidėjo III grupės ligoniams (nuo 66 ± 4,8 iki 67 ± 5,1 mm) (p > 0,0056). Po 24 savaičių I ir II grupės ligonių bendras atliktas veloergometrijos metu darbas buvo daug geresnis (atitinkamai 72,8 ± 5,2 ir 78,6 ± 4,9 kJ) negu III grupės ligonių 63,8 ± 8,2 kJ (p < 0,023).
Išvados
Ligonių, kuriems aortos vainikinių arterijų jungtimis ar perkutaninės transluminalinės vainikinių arterijų angioplastikos metu revaskuliarizuotas priblokštas gyvybingas miokardas, gyvenimo kokybė ir fizinis pajėgumas atokiuoju laikotarpiu yra geresni negu ligonių, gydytų konservatyviai. Ligonių po perkutaninės transluminalinės vainikinių arterijų angioplastikos gyvenimo kokybė ir fizinis pajėgumas atsikuria greičiau negu po aortos vainikinių arterijų jungčių operacijos. Tai paiškinama tuo, kad dirbtinės kraujo apytakos sąlygomis atlikta aorto vainikinių arterijų jungčių operacija ūmiuoju laikotarpiu pablogina miokardo būklę. Kairiojo skilvelio remodialiacija vyksta tik revaskuliarizavus miokardo infarktą. Konservatyvaus gydymo metu toliau vystosi kairiojo skilvelio diliatacija.
Pagrindiniai žodžiai: širdies nepakankamumas, išeminė kardiomiopatija, gyvenimo kokybė
Comparison of quality of life and physical condition of heart failure
Julius Treideris1, Rimantas Karalius1, Raimondas Širmenis2, Gražina Lukšaitė2, Vytautas Lastas2, Eugenijus Kosinskas1, Arnoldas Pranckietis2, Vytautas Sirvydis11 Cardiac Surgery Centre, Vilnius University, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Cardiac Surgery Centre of Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
The survival of patients and recovery of the left ventricle function after coronary artery by-pass grafting and percutaneous transluminar angioplasty are widely analysed; however, changes in the quality of life and physical condition are given less attention. The aim of the study was to evaluate the quality of life and physical condition after coronary artery by-pass grafting and percutaneous transluminar angioplasty in patients with a decreased left ventricle ejection fraction suffering from heart failure.
Patients and methods
The study involved 40 patients with viable myocardium, who showed occlusion of the anterior interventricular artery and a decreased left ventricle ejection fraction on coronarography. Group 1 of patients included 13 subjects (mean age, 67.6 ± 3.97 years, female / male ratio 28.6% vs 71.4%) after coronary artery by-pass grafting; group 2 included 7 patients after percutaneous transluminar angioplasty (mean age, 65.7 ± 2.06 years, female / male ratio 23.1% vs 76.6%), and group 3 consisted of 20 patients who were treated conservatively (mean age, 67.6 ± 4.11 years, female / male ratio 65% vs 35%). The patients were evaluated using the Minnesota University Living with Heart Questionnaire, they underwent a six-minute walking, echocardioscopy, veloergometry, natriuretic peptide tests.
Results
A comparison of data in these groups after 24 weeks showed a greater improvement of quality of life, echoscopic findings of the left ventricle, and physical condition in groups 1 and 2. The 6-minute walking distance after 24 weeks in groups 1 and 2 were 442.6 ± 1.68 and 498.6 ± 1.58 m, respectively, corresponding to NYHA functional class I; the walking distance in group 3 was 375.6 ± 174 meters (NYHA functional class II). Patients in groups 1 and 2 after 24 weeks showed a marked decrease of natriuretic peptide plasma levels (NT-proBNP 146.6 ± 3.2 and 138.5 ± 3.13 pg/ml, respectively) in comparison with that of group 3 (NT-proBNP 298.6 ± 3.12 pg/ml) (p < 0.004). This indicates a marked decrease of heart failure in groups 1 and 2. The left ventricle ejection fraction (LVEF) after 24 weeks increased markedly in groups 1 and 2 (48.2 ± 2.41% 49.1 ± 2.53%); it was significantly higher in comparison with that of group 3 (34.8 ± 2.91%) (p < 0.0036). The diastolic diameter after 24 weeks markedly decreased in groups 1 and 2 (from 65.5 ± 4.6 to 63.6 ± 5.2 and 65.9 ± 5.3 to 62.6 ± 5.5 mm, respectively) (p > 0.0062) and slightly decreased in group 3 (from 66 ± 4.8 to 67 ± 5.1 mm) (p > 0.0056). The workload after 24 weeks on a veloergometer was markedly higher in groups 1 and 2 (72.8 ± 5.2 and 78.6 ± 4.9 kJ, respectively) in comparison with that of group 3 (63.8 ± 8.2 kJ) (p < 0.023).
Conclusions
The patients who underwent revascularization of stunned myocardium by means of coronary artery bypass grafting or percutaneous transluminar angioplasty, at late follow-up showed a better quality of life and physical condition in comparison with these of patients who were treated conservatively. The recovery of quality of life and physical conditions was faster in the group of patients after percutaneous transluminar coronary artery angioplasty. This phenomenon may be explained by the fact that coronary artery bypass grafting performed under cardiopulmonary bypass worsens the myocardium condition in the acute period. The remodelling of the left ventricle develops after revascularization of myocardial infarction. The dilation of the left ventricle undergoes the further development during the conservative treatment.
Key words: heart failure, ischemic cardiomyopathy, quality of lif
Stemplės stentavimas esant pooperacinei ezofagopleurinei fistulei: dviejų klinikinių atvejų analizė
Get PDFVygantas Gruslys, Ričardas Janilionis, Arūnas ŽilinskasVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialas, Krūtinės chirurgijos centras,VšĮ VUL SK Centro filialas, Žygimantų g. 3, VilniusEl paštas: [email protected]
Tikslas – pasitelkiant du panašius klinikinius atvejus pagrįsti mintį, kad gydant pooperacinę ezofagopleurinę fistulę, greitai ir radikaliai jos pašalinti dažniausiai negalima; būtina nuosekliai siekti rezultato, o gydymo taktika kiekvienu konkrečiu atveju turi būti individuali.Stemplės stentavimo ištakos – XIX amžiaus pabaiga. Per praėjusį šimtmetį stemplės stentai buvo gerokai ištobulinti. Tačiau vis dar tebesama eksperimentinės stadijos. Esant neoperabiliai navikinės kilmės stemplės stenozei ar stemplės ir kvėpavimo takų jungčiai, stemplės arba mišrus – stemplės ir trachėjos (broncho) – stentavimas tapo pirmojo pasirinkimo gydymo būdu. Santūraus optimizmo teikia ir pirmieji silikoninių solidinių (ne savaime išsiskleidžiančių) stentų naudojimo, esant randinės kilmės striktūrai, rezultatai. Tačiau stemplės stentavimo sergant kitomis stemplės ligomis – achalazija, savaiminiu stemplės plyšimu ar pooperaciniu nesandarumu – rezultatai yra prieštaringi. Itin diskusinis tikslingumas atlikti stemplės stentavimą, kai yra pooperacinė ezofagopleurinė fistulė, kurios komplikacija – piopneumotoraksas. Pasitelkiant du panašius klinikinius atvejus, kai vienam ligoniui stemplės stentavimas paskatino atsirasti ezofagoaortinę jungtį, sukėlusią mirtiną kraujavimą, o kitam neabejotinai padėjo išvengti erozinio kraujavimo, grindžiama mintis, kad pooperacinę ezofagopleurinę fistulę būtina kantriai gydyti ir nuosekliai siekti rezultato, o gydymo taktika kiekvienu konkrečiu atveju turi būti individuali.
Pagrindiniai žodžiai: ezofagopleurinė fistulė, stentavimas
Role of esophageal stenting in the management of patients with nonmalignant esophagopleural fistula: Experience of two cases
Vygantas Gruslys, Ričardas Janilionis, Arūnas ŽilinskasVilnius University Hospital, Department of General Thoracic Surgery,Žygimantų str. 3, Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
We present two cases of patients with non-malignant postoperative esophageal fistulas following pulmonary surgery. Both patients were treated with esophageal stenting. However, one of them died due to intrapleural haemorrhage, while the other survived and has been doing well.Esophageal endoprostheses over the last 100 years have undergone a remarkable technological evolution from the hollowed whalebone and the rigid plastic tube to the present-day self-expanding plastic and metal stents, as well as biodegradable ones. The use of esophageal stents may be a reasonable option in patients with benign esophageal fistula, especially in patients who have failed other conventional treatments or are not good candidates for conventional therapy.Hitherto, there are still no strong worldwide recommendations how to treat patients with non-malignant esophageal fistula. We would like to emphasize that the method of management and design of esophageal endoprosthesis in each case must be planned on the individual basis.
Keywords: esophagopleural fistula, stentin
Ypač sunkaus širdies nepakankamumo medikamentinis recipientų gydymas
No full textGitana Žemaitytė1, Saulius Miniauskas2, Kęstutis Ručinskas2, Vytė Valerija Maneikienė1, Aleksejus Zorinas2, Sigitas Čibiras2, Aleksandras Laucevičius3, Vytautas Jonas Sirvydis21 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius3 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariškių g. 2, LT-8661 VilniusEl paštas: gitana.zemaitaitytė@santa.lt
Širdies nepakankamumas, nepaisant taikomų prevencijos ir moderniausių gydymo metodų, įgauna vis grėsmingesnį pobūdį. Europos kardiologų draugijos duomenimis, 2005 metais širdies nepakankamumu sirgo apie 14 milijonų europiečių, o 2020 metų prognozė – 30 milijonų sirgs šia liga. Tai daugiau negu dvigubas padidėjimas per penkiolika metų. Lietuvoje nuo širdies ir kraujagyslių ligų 2005 metais mirė 54,4% gyventojų, tai daugiau nei pusė visų mirčių, kurias sukelia kitos ligos. Grėsmingiausia, kad 33% mirusių ligonių buvo 45–64 metų. Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre širdies nepakankamumas gydomas medikamentiniais ir chirurginiais metodais. Kai visos tradicinės medikamentinio gydymo priemonės jau neveiksmingas, ligoniams gydyti taikoma širdies transplantacija: paskutinė grandis, tikintis pagydyti šiuos ligonius. Transplantacijos Širdies chirurgijos centre pradėtos 1987 metais. Iki 2007 metų padarytos 47 operacijos. Pradėjus šį gydymo metodą, per pirmus trylika metų padaryta 19 operacijų, tai sudarė 11%, o recipientų laukimo lape po dvylikos mėnesių išlikdavo tik 1% ligonių. Pastaraisiais penkeriais metais suintensyvinus ir išplėtus medikamentinio gydymo diapazoną, širdies transplantacijų skaičius padidėjo beveik trigubai. Ligonių, sergančių širdies nepakankamumu ir laukiančių širdies transplantacijos, išgyvenimo trukmė iki transplantacijos pailgėjo iki trejų metų. Iš gautų rezultatų aiškėja, kad, taikant šiuolaikines medikamentinio gydymo priemones, daugiau ligonių, esančių galutinės širdies nepakankamumo stadijos, gali tikėtis sulaukti donoro.
Pagrindiniai žodžiai: širdies nepakankamumo medikamentinis gydymas, transplantacija
The importance of medical treatment for patients waiting for heart transplantation
Gitana Žemaitytė1, Saulius Miniauskas2, Kęstutis Ručinskas2, Vytė Valerija Maneikienė1, Aleksejus Zorinas2, Sigitas Čibiras2, Aleksandras Laucevičius3, Vytautas Jonas Sirvydis21 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“,Heart Surgery Centre, Santariškių 2, LT-08661 Vilnius2 Vilnius University, Heart Surgery Centre, Santariškių str. 2, LT-8661 Vilnius3 Vilnius University, Heart and Cardiovascular Diseases Clinic,Santariškių str. 2, LT-08661 VilniusE-mail: gitana.zemaitaitytė@santa.lt
Heart failure problems have been growing worldwide, despite the fact that prevention and the most modern treatment methods are being applied. According to the data provided by the European Society of Cardiology in 2005, about 14 mill. Europeans suffer from heart failure, and the prognosis for 2020 covers 30 mill. people. This is a more than a two-fold increase over the coming 15 years. In Lithuania, 54.4% of all deaths in 2005 occurred as a result of cardiovascular diseases. The most threatening fact is that 33% of them are 45–64 years old, i.e. were in their most creative and employable age.At the Vilnius University Heart Surgery Centre, heart failure is treated both medically and surgically. When all the traditional medical treatment is insufficient, the last hope to help the patients is heart transplant.Heart transplantation was started at the VU Heart Surgery Centre in 1987. Until 2007, 47 transplant operations were performed. Over the first 13 years, 19 (11%) operations were performed. Over the last five years the scope of medical treatment has increased due to ACE inhibitors, diuretics, BAB, aldosterone antagonists, glycosides; sometimes medicines with a positive inotropic effect are administered (dopamine, dobutamine, levosimendane), which resulted in a three-fold number of heart transplantation operations. Patients suffering from heart failure and waiting for heart transplantation now live up to 3 years, while earlier only 1% of recipients on the waiting list lived more than 12 months.The results prove that the constant application of modern medical treatment increases the number of last-stage heart failure patients who may hope to receive donors.
Key words: medical treatment, heart failure, transplantatio
Radikali Fallot tetrados korekcija vaikams iki trejų metų
Get PDFRimantas Karalius1, Giedrė Nogienė1, Vidmantas Žilinskas1, Rita Sudikienė2, Virgilijus Lebetkevičius1, Virgilijus Tarutis1, Daina Liekienė1, Vytautas Sirvydis11 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Pastarąjį dešimtmetį radikali Fallot tetrados (FT) korekcija atliekama kūdikiams ar net naujagimiams. Toliau tęsiama diskusija, ar ankstyva korekcija turi įtakos išgyvenimui, pakartotinių operacijų dažnumui dėl liekamosios dešiniojo skilvelio išstūmimo trakto (DSIT) obstrukcijos ar plaučių arterijos nesandarumo. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti vaikų iki 3 metų Fallot tetrados radikalios korekcijos ankstyvus ir atokius pooperacinius rezultatus Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre.
Ligoniai ir metodai
Per du penkerių metų laikotarpius 1996–2000 ir 2001–2005 metais 23 pacientams atlikta radikali Fallot tetrados korekcija. Amžiaus vidurkis pirmąjį laikotarpį buvo 25,9 ± 2,8 mėn. ir antrąjį – 16,8 ± 2,9 mėn. Per abu laikotarpius buvo atlikta 10 (43,5%) ir 18 (78,3%) pirminių radikalių FT korekcijų. Per pirmąjį laikotarpį 22 ligoniams (95,6%) atlikta transanuliarinė plastika: 8 ligoniams tik transanuliarinė plastika ir 14 ligonių – transanuliarinė plastika naudojant lopą su viena bure. Per antrąjį laikotarpį tik 4 ligoniams DSIT plastika atlikta naudojant transanuliarinį lopą.
Rezultatai
1996–2000 metais ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu ir atokiuoju pooperaciniu laikotarpiu mirė po 2 ligonius (8,7%). Per antrąjį laikotarpį mirė vienas ligonis (4,3%). Atokiu pooperaciniu laikotarpiu ligoniams buvo atliekama echokardiografija ir matuojamas plaučių arterijos nesandarumo, taip pat DSIT obstrukcijos laipsnis. Per pirmąjį laikotarpį 8 ligoniams (42,1%) nustatytas II–III° ir III° plaučių arterijos nesandarumas. Keturiems iš jų DSIT plastikai naudotas transanuliarinis turintis burę lopas. 2 ligoniams DSIT gradientas buvo didesnis kaip 40 mm Hg. Per antrąjį laikotarpį 3 ligoniams (13,6%) nustatytas II–III° ir III° plaučių arterijos vožtuvo nesandarumas ir 6 – DSIT gradientas, didesnis kaip 40 mm Hg. Keturiems ligoniams per pirmąjį laikotarpį reikėjo pakartotinės operacijos: 3 dėl išreikšto plaučių arterijos nesandarumo ir vienam dėl skilvelių pertvaros rekanalizacijos.
Išvados
Radikali Fallot tetrados korekcija gali būti saugiai atliekama jaunesnio amžiaus ligoniams. Didėja pirminių radikalių FT korekcijų skaičius. Transanuliarinio lopo panaudojimas padidina pakartotinių operacijų riziką dėl plaučių arterijos vožtuvo nesandarumo. Transanuliarinio lopo, turinčio burę, panaudojimas neapsaugo nuo plaučių arterijos vožtuvo nesandarumo atokiuoju laikotarpiu.
Pagrindiniai žodžiai: Fallot tetrada, radikali korekcija
Complete repair of tetralogy of Fallot in the first three years of life
RIMANTAS KARALIUS1, GIEDRĖ NOGIENĖ1, VIDMANTAS ŽILINSKAS1,Rimantas Karalius1, Giedrė Nogienė1, Vidmantas Žilinskas1, Rita Sudikienė2, Virgilijus Lebetkevičius1, Virgilijus Tarutis1, Daina Liekienė1, Vytautas Sirvydis11 Vilnius University Heart Surgery Centre, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Heart Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 VilniusE-mail: [email protected]
Background / objective
Complete corrections of tetralogy of Fallot (TOF) have been frequently performed for infants and even newborns in the last decade. The discussion whether early correction of tetralogy of Fallot influences the survival and the frequency of re-operation due to residual right ventricle outflow tract (RVOT) or pulmonary artery insufficiency rate is still going on. The aim of the present work was to evaluate the early and late results of radical corrections in children less than 3 years of age, performed at Vilnius University Heart Surgery Centre.
Patients and methods
During two 5-year periods (1996–2000, 2001–2005) 23 infants underwent repair for TOF. The mean age of the patients during the first period was 25.9 ± 2.8 months and during the second period 16.8 ± 2.9 months. During both periods 10 (43.5%) and 18 (78.3%) primary radical corrections of TOF were performed. A transannular patch was inserted in 22 patients (95.6%) during the first 5-year period: 8 patients underwent transannulorplasty only, and for 14 patients transannulorplasty using a monocusp patch was performed. During the period 2001 through 2005, only 4 patients underwent RVOTplasty by means of monocusp patch.
Results
Two patients (8.7%) died within 30 days postoperatively during the first 5-year period and there were two late deaths. There was one death (4.3%) during the second period.The patients underwent echocardiography evaluation, measurements of pulmonary artery insufficiency and RVOT obstruction grade at late postoperative periods. Pulmonary artery insufficiency grade 2–3 and 3 was revealed in 8 (42.1%) patients operated on during the first 5-year period. For four of them, transannular monocusp patch was used for RVOTplasty. Two patients showed a RVOT gradient higher than 40 mm Hg. For three patients (13.6%) operated on during the second 5-year period, pulmonary insufficiency grade 2–3 and 3 was diagnosed, and a RVOT gradient higher than 40 mm Hg was found in six patients. Re-operation was required for four patients of the first 5-year period: three patients needed to be operated on because of a marked pulmonary artery insufficiency and one for re-canalization of a ventricle septum defect.
Conclusions
Radical correction of tetralogy of Fallot may be safely performed in younger patients. Therefore, the number of primary radical correction of this malformation is increasing. The use of transannular patch increases the risk of re-operations due to pulmonary artery insufficiency. The use of transannular monocusp patch does not prevent pulmonary artery valve insufficiency at a late postoperative period.
Key words: tetralogy of Fallot, radical correctio
Echinokokozė. Lietuvos echinokokozės registro pirmieji duomenys
Get PDFKęstutis Strupas1, Vitalijus Sokolovas1, Gintautas Brimas1, Marius Paškonis1, Jonas Jurgaitis1, Jonas Valantinas1, Arida Buivydienė1, Jūratė Dementavičienė2, Artūras Samuilis2, Dimitrijus Nepomniaščis2, Audronė Marcinkutė3, Aušrinė Barakauskienė41 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Gastroenterologijos,urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Radiologijos klinika,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius3 Respublikinė tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinė ligoninė,Birutės g.1/20, LT-08117 Vilnius4 Valstybinis patologijos centras, P. Baublio 5, LT-08406 VilniusEl paštas: [email protected]
Echinokokozės – tai parazitinės ligos, sukeliamos kaspinuočio, Echinococcus genties biohelmintų lervų. Europoje yra paplitę E. granulosus, sukeliantis cistinę echinokokozę (CE), ir E. multilocularis, sukeliantis alveokokinę echinokokozę (AE). Sergamumas CE svyruoja nuo 1 iki 220 atvejų iš 100 000 gyventojų. Sergamumas AE yra mažesnis – apie 0,3–1,2 atvejų iš 100 000 gyventojų. Tačiau mirštamumas yra didelis ir siekia > 90%. Echinokokozė specifinių simptomų neturi, o klinika priklauso nuo ligos sukėlėjo, stadijos, darinių dydžio ir lokalizacijos. Liga dažniausiai nustatoma atsitiktinai arba atsiradus komplikacijų. Sergant CE komplikacijas sukelia spaudimo reiškiniai, o sergant AE jas sukelia echinokokas, peraugdamas svarbias organų struktūras. Echinokokozės diagnostikai naudojami serologiniai (ELISA), radiologiniai (sonoskopija, KT, MRT) tyrimai. Nustačius echinokokozę taikomi įvairūs gydymo būdai. Jie priklauso nuo ligos sukėlėjo ir išplitimo. Bendrai abiem sukėlėjams gydyti vartojami benzimidazolo karbamatai (mebendazolis ir albendazolis). Be medikamentinio gydymo, CE atveju galima taikyti PAIR metodą, radiodažninę destrukciją, radikalų chirurginį gydymą. Nustačius AE, atsižvelgiant į išplitimą, taikomas radikalus chirurginis arba paliatyvus gydymas. Kadangi liga Europoje yra paplitus, 1998 metais buvo įkurtas Europos echinokokozės registras. Sergantys echinokokoze ligoniai Lietuvoje stebimi ir gydomi VU Infekcinėje ligoninėje nuo 1997 metų. 2003 m. birželio 6 d. VUL Santariškių klinikose įkurtas Lietuvos echinokokozės registras. 2004 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos echinokokozės registras įtrauktas į Europos echinokokozės registrą. Šiuo metu registre yra 76 ligoniai, iš jų 18 serga CE, 58 – AE. Radikaliai gydyti 25 pacientai. Paliatyvus gydymas buvo taikytas 39 ligoniams. Septyni ligoniai mirė. Echinokokozė yra reta pavojinga liga. Jos diagnostikos ir gydymo kokybė bei rezultatai priklauso nuo tarpdalykinės gydytojų koordinacijos efektyvumo. Echinokokozės registras garantuoja optimalią ligonių stebėjimo ir gydytojų veiksmų koordinacijos sistemą. Pateikti pirmieji Lietuvos echinokokozės registro duomenys rodo, kad gydymo rezultatai panašūs į pateikiamus Europos echinokozės registro suvestinėje.
Pagrindiniai žodžiai: echinokokozė, diagnostika, gydymas, registras
Echinococcosis. First results of Lithuania Echinococcosis Registry
Kęstutis Strupas1, Vitalijus Sokolovas1, Gintautas Brimas1, Marius Paškonis1, Jonas Jurgaitis1, Jonas Valantinas1, Arida Buivydienė1, Jūratė Dementavičienė2, Artūras Samuilis2, Dimitrijus Nepomniaščis2, Audronė Marcinkutė3, Aušrinė Barakauskienė41 Vilnius University Hospital "Santariškių klinkos", Department of Gastroenterology,Urology and Abdominal Surgery, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital "Santariškių klinkos", Department of Radiology,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania3 National Tuberculosis and Infectious Diseases University Hospital,Birutės str. 1/20, LT-08117 Vilnius, Lithuania4 National Pathology Center, P. Baublio str. 5, LT-08406 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Echinococcosis is a zoonotic infection caused by larval stages of cestodes belonging to the genus Echinococcus. Cystic echinococcosis (CE), caused by Echinococcus granulosus, and alveolar echinococcosis (AE), caused by E. multilocularis, are mostly spread in Europe. The annual incidence rates of CE vary between 1 to 220 per 100,000 population. The incidence of AE cases is lower and varies between 0.3–1.2 per 100 000 population, but morbidity reaches up to 90%. Echinococcosis has no specific symptoms, and its clinical presentation depends on many factors such as the type of parasite, stage of disease, localisation in the organ and its extent. Symptom-free echinococcosis is diagnosed occasionally or with appearance of complications. In case of CE, complications appear due to organ compression and in case of AE due to overgrowth of important organ structures. The diagnostic repertoire includes imaging techniques (US, CT, MBR) and immunodiagnostic tests. Chemotherapy with benzimidazoles (mebendazol or albendazol) is common in the treatment of bouth types of the disease. Treatment options for CE include surgery, PAIR and RFA. For AE, the first choice of treatment is radical surgical resection of the entire parasitic lesion or palliative treatment for inoperable cases. Because of the wide distribution of echinococcosis in Europe, the European Echinococcosis Registry was established in 1998. Lithuanian patients with echinococcosis were started to treat in 1997 at the Vilnius University Hospital of Infectious Diseases. On 6 June 2003, the Lithuanian Echinococcosis Registry was established at Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos, and on 14 August 2004 it joined the European Echinococcosis Registry. Until 2007, 76 cases of echinococcosis were registered in the Lithuanian Echinococcosis Registry, including 18 cases of CE and 58 of AE. Radical surgical treatment was applied to 25 patients and palliative treatment to 39 patients. Seven patients died during the period of 4 years due to extention of the disease. Echinococcosis is a rare and dangerous disease. To enhance its treatment and diagnostic abilities, coordination among various specialists is necessary, and it is ensured by the Echinococcosis Registry. The first results of treatment presented in the Lithuanian Echinococcosis Registry are similar to the results presented in the European Echinococcosis Registry.
Key words: echinococcosis, diagnosis, treatment, registr
Naujas karbapenemas komplikuotoms ir polimikrobinėms infekcijoms gydyti
Get PDFAlbertas Daukša1, Antanas Gulbinas2, Giedrius Barauskas31 Kauno medicinos universitetas,Mickevičiaus g. 9, LT-44307 Kaunas2 Kauno medicinos universitetoBiomedicininių tyrimų institutas,Eivenių g. 4, LT-50009 Kaunas3 Kauno medicinos universiteto,Chirurgijos klinika,Eivenių g. 2, LT-50009 KaunasEl paštas: [email protected]
Ertapenemas – ilgo veikimo karbapenemų grupės antibiotikas, pasižymintis plačiu antibakteriniu poveikiu ir skiriamas vieną kartą per parą. Ertapenemas yra aktyvus prieš daugelį gramteigiamų, gramneigiamų ir anaerobinių bakterijų, išskiriamų sergant įvairiomis infekcijomis (pilvo, odos ir poodžio, mažojo dubens ir šlapimo takų), bet ribotai veikia ligoninės infekcijas sukeliančius patogenus: Pseudomonas aeruginosa, Acinetobacter spp., enterokokus ir meticilinui atsparius stafilokokus. Daugiacentriais, kontroliuojamais, dvigubai aklais atsitiktinių imčių tyrimais nustatyta, kad gydant bakterines infekcijas ertapenemo 1 g dozės efektyvumas nesiskyrė nuo lyginamosiose grupėse vartotų antibakterinių preparatų efektyvumo (piperacilino-tazobaktamo ar ceftriaksono ± metronidazolio). Ertapenemas buvo gerai toleruojamas ligonių, sergančių bakterinėmis infekcijomis, o nepageidaujami reiškiniai buvo lengvi ar vidutinio sunkumo.
Pagrindiniai žodžiai: ertapenemas, karbapenemai, efektyvumas, saugumas
A new carbapenem in the treatment of complicated and polymicrobial infections
Albertas Daukša1, Antanas Gulbinas2, Giedrius Barauskas31 Kaunas University of Medicine,Mickevičiaus str. 9, LT-44307 Kaunas, Lithuania2 Kaunas University of Medicine,Insitute for Biomedical Research,Eivenių g. 4, LT-50009 Kaunas, Lithuania3 Kaunas University of Medicine,Department of Surgery,Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]
Ertapenem is a long-acting carbapenem antibiotic which has a broad antibacterial spectrum and once-a-day dosing. Ertapenem is active against both Grampositive and Gramnegative bacteria and most species of anaerobic bacteria isolated from a variety of infections (intra-abdominal, skin/soft-tissue, pelvic and urinary tract). It shows restricted activity against nosocomial pathogens such as Pseudomonas aeruginosa, Acinetobacter spp., enterococci and methicillin-resistant staphylococci. Ertapenem 1 g was as effective as comparator antimicrobial agents (piperacillin/tazobactam or ceftriaxone ± metronidazole) in patients with bacterial infections in randomised, double-blind, multicentre clinical trials. Ertapenem was generally well tolerated by patients with bacterial infections, most adverse events being mild to moderate in severity.
Key words: ertapenem, carbapenems, efficacy, safet