Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Perioperacinės transfuzinės ir skysčių terapijos ypatumai atliekant planinį klubo ir kelio sąnario endoprotezavimą
Get PDFAudrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas21 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika, Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos, plastinės ir rekonstrukcinėschirurgijos klinika, Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Perioperacinis skysčių ir kraujo komponentų skyrimas yra labai svarbi chirurginio paciento perioperacinio gydymo dalis, neatskiriama anestezijos ir intensyviosios terapijos priemonė. Tai turi daug reikšmės širdies, inkstų ir plaučių funkcijai, audinių oksigenacijai ir žaizdų gijimui, pooperacinei žarnyno motorikai ir kraujo krešėjimui, komplikacijų dažniui ir hospitalizacijos laikui, paciento savijautai ir optimaliam gydymo išteklių naudojimui. Nors žinios apie skysčių terapijos ypatumus perioperaciniu laikotarpiu pastaraisiais metais reikšmingai išsiplėtė, klinikinėje praktikoje vis dar lieka daugiau klausimų negu atsakymų. Dar dažnai atliekama per daug intensyvi skysčių terapija, dėl to per didelis krūvis tenka širdies ir kraujagyslių sistemai, skatinama organų disfunkcija. Neapakankamai skiriant skysčių, skatinama žarnyno išemija, taigi ir sepsis, dauginės organų disfunkcijos vystymasis. Daug vilčių teikia naujas metodas – į tikslą nukreipta skysčių terapija (angl. goal-directed fluid therapy). Šiuo metodu stebimas minutinio širdies tūrio atsakas į pakartotinius bandomuosius infuzijos tūrius. Kai atsakas tampa nereikšmingas, toliau skirti skysčių yra netikslinga ir net pavojinga. Šioje apžvalgoje aprašoma, kaip panašiai gali būti stebimas arterinio kraujospūdžio atsakas į skysčių infuziją, kai gydoma perioperacinė hipotenzija. Priimant perioperacinės eritrocitų transfuzijos sprendimą, irgi išlieka daug neapibrėžtumo. Dėl to gydytojų pasirenkamos individualios taktikos įvairovė yra didelė. Taigi instituciniai standartai ir algoritmai yra veiksmingiausia darnios kolektyvinės klinikinės praktikos priemonė. Pastaruoju metu skatinama kurti į chirurginę intervenciją ir individą nukreiptus skysčių terapijos metodus ir kraujo transfuzijos algoritmus. Šioje apžvalgoje ne tik apibendrinami perioperacinės skysčių terapijos ypatumai atliekant planinį kelio ir klubo endoprotezavimą, bet ir pateikiami autorių sukurti nauji algoritmai, kuriuose skysčių terapija susieta su sprendimais perpilti kraujo.
Pagrindiniai žodžiai: anemija, kraujas, transfuzija, algoritmas
Issues of perioperative transfusion and fluid therapy in elective total hip and knee arthroplasty surgery
Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas21 Vilnius University Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care, Vilnius UniversityClinic of Anaesthesiology and Intensive Care, Šiltnamių 29 LT-04130 Vilnius-43, Lithuania2 Vilnius University Clinic of Rheumatology, Orthopaedics, Traumatology, Plastic andReconstructive Surgery, Šiltnamių 29, LT-04130 Vilnius-43, LithuaniaE-mail: [email protected]
Fluid and red cell administration is a critical component of perioperative treatment in major surgery. It is apparent from the literature that operating a normohydrated patient is associated with fewer complications and a shorter hospital stay. However, numerous patients receive excessive fluid therapy with the resulting volume overload and organ dysfunction. Oedema contributes to tissue hypoxia, delayed wound healing and an increased risk of infection. On the other hand, inadequate fluid resuscitation promotes gut ischaemia which is one of the initiating causes of sepsis and multi-organ failure. Therefore, optimizing the patients’ perioperative hydration may improve the clinical outcome. However, traditionally used haemodynamic parameters, such as arterial blood pressure, central venous or pulmonary arthery wedge pressures, are unreliable for optimizing fluid therapy. The most promising method, the “goal-directed fluid therapy”, implies that cardiac output is measured before and after consequitive intravenous test-fluid loads. The procedure is repeated until no further increase in cardiac output is achieved. In such a way the circualting blood volume is optimized so that cardiac output is maximized. Similarly, in the treatment of perioperative hypotension, the blood pressure response to the test-fluid load can be monitored, suggesting that the patient will not benefit from the further fluid infusion when the haemodynamic response becomes inadequate. The transfusion decission-making continues being a never-ending debate. Acknowledging the need for surgery and patient specific strategies in perioperative fluid management and transfusion decision-making, as well as the existing variability in individual practices, in this review the authors introduced their new algorithms applicable to patients who undergo elective total hip and knee arthroplasty.
Keywords: anemia, blood, fluid, transfusion, algorith
Nauja formalino aplikacijos gydant radiacinį hemoraginį proktitą metodika
Get PDFNarimantas Evaldas SamalavičiusVilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariškių g. 1, LT-08406 VilniusEl paštas: [email protected]
Radiacinis hemoraginis proktitas yra dėl spindulinio gydymo atsiradę tiesiosios žarnos pokyčiai, pasireiškiantys pogleivio fibroze ir obliteruojančiu endarteritu; išsivysčiusi talangiektazinė gleivinės neovaskuliarizacija lemia gleivinės trapumą ir polinkį kraujuoti. Esama įvairių radiacinio hemoraginio proktito gydymo metodikų. Pastaruoju metu efektyviausi literatūroje aprašomi metodai yra formalino aplikacija ir argono plazmos koaguliacija. Formalino aplikacija yra paprastas, pigus ir saugus gydymo būdas. Šiame straipsnyje pateikiamas naujas radiacinio hemoraginio proktito gydymo būdas – formalino aplikacijos.
Pagrindiniai žodžiai: radiacinis proktitas, kraujavimas, formalino aplikacijaNew method of formalin application for the treatment of hemorrhagic radiation proctitis
Narimantas Evaldas SamalavičiusVilnius University, Institute of Oncology, Clinic of Surgery,Santariškių str. 1, LT-08406 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Radiation-induced hemorrhagic proctitis is a complication of radiotherapy for pelvic malignancies, which is caused by submucosal fibrosis, and endarteritis obliterans gives rise to telangiectatic neovasculature which is fragile and prone to bleeding. A number of treatment strategies of hemorrhagic radiation proctitis have been described. According to latest studies, formalin application and argon plasma coagulation seem to be most effective. Formalin application is a simple, inexpensive and safe method of treatment. A novel way of formalin application is described for those suffering from radiation hemorrhagic proctitis.
Keywords: radiation proctitis, hemorrhage, formalin applicatio
Vaikų tarpuplaučio pirminiai germinogeniniai navikai
Get PDFStanislovas Jonas Maknavičius, Arūnas Valiulis, Žydrūnė PrapuolenienėVilniaus universiteto Vaikų ligoninės Vaikų chirurgijos centras, Santariškių g. 7, LT-08406 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Germinogeniniai navikai yra ankstyvo embrioninio vystymosi užuomazginių germinogeninių ląstelių virtimo į gametą stadijos navikai. Šie navikai kyla ne tik gonadose, bet ir embriono vidurinės linijos organuose – kankorėžinėje liaukoje, priekiniame tarpuplautyje, kryžkaulio ir uodegikaulio srityje, retroperitoniniame tarpe. Neretai germinogeninės ląstelės migruoja į organus ir juose išauga mišrių ektopinių germinogeninių ir negerminogeninių audinių navikai: teratomos, teratoblastomos, embrioninės karcinomos, endoderminio sinuso karcinomos, seminomos, disgerminomos ar mišrių ląstelių germinogeniniai navikai (dažniausiai). Darbo tikslas – išnagrinėti vaikų tarpuplaučio germinogeninių navikų diagnostikos, klinikos, tyrimo ir chirurginio gydymo taktikos ypatumus.
Ligoniai ir metodai
Retrospektyviai analizavome vaikų, 1995–2007 metais gydytų Vilniaus universiteto vaikų ligoninės 1-jame chirurgijos (torakalinės ir abdominalinės chirurgijos) skyriuje dėl tarpuplaučio germinogeninių navikų, ligos istorijas, operacijų protokolus, tyrimų duomenis. Ligoniai buvo tirti klinikiniais metodais, atlikti naviko žymenų tyrimai, rentgenogramos, kompiuterinės tomogramos, echoskopija, angiogramos.
Rezultatai
Mūsų gydytiems 8 vaikams brandūs navikai rasti penkiems ir nebrandūs – trims. Užkrūčio liaukoje navikai rasti 7 vaikams, ne užkrūčio liaukoje – 1 vaikui. Piktybiniai germinogeniniai navikai užkrūčio liaukoje buvo 3 vaikams, gerybiniai germinogeniniai navikai užkrūčio liaukoje rasti 4 vaikams ir 1 ligonei gerybinį germinogeninį naviką radome ant aortos kylančiosios dalies, suaugusį su užkrūčio liaukos užpakaliniu paviršiumi. Kvėpavimo sutrikimas, karščiavimas, obstrukcijos simptomai buvo visiems vaikams. Dėl šių simptomų tėvai kreipėsi į gydytojus. Septyni vaikai buvo operuoti ir navikai pašalinti, o vieno vaiko tėvai radikalios operacijos atsisakė (diagnozė nustatyta kliniškai, rentgeniškai). Sergantiesiems piktybiniais germinogeniniais navikais po operacijos taikyta chemoterapija. Dviem vaikams navikai šalinti atlikus sternotomiją, 5 vaikams – per torakotominius pjūvius. Saugiau operuoti atlikus sternotominį pjūvį, ypač jei navikas išplitęs ir yra užkrūčio liaukoje. Po operacijos vaikai pasveiko.
Išvados
Vaikų tarpuplaučio germinogeniniai navikai yra polipotentinės histologinės struktūros, jų augimas greitas, skvarbus. Pagrindiniai klinikiniai simptomai – krūtinės skausmas, kvėpavimo sutrikimas, v. cava superior sindromas, anemija, alfa-fetoproteino kiekio ir choriogonadotropinio hormono kiekio padidėjimas. Pagrindiniai diagnostikos metodai – rentgeniniai, echoskopija, angiografiniai. Pagrindinis gydymo metodas yra chirurginis: naviko ekstirpacija per sternotominę, torakotominį prieigą, ar videotorakoskopiniu būdu. Operavome 7 vaikus, navikai pašalinti, diagnozės pagrįstos histologiniais tyrimais.
Reikšminiai žodžiai: vaikų tarpuplaučio navikai, vaikų tarpuplaučio germinogeniniai navikai, gerybinė ir piktybinė tarpuplaučio teratoma
Primary germinative cell tumors in children
Stanislovas Jonas Maknavičius, Arūnas Valiulis, Žydrūnė PrapuolenienėVilnius University Children’s Hospital, Centre of Surgery,Santariškių str. 7, LT-08406 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
Primary germ cell tumour is the most common mediastinal tumour in children. It may be benign or malignant, or cystic and contain three types of embryonal developing tissue – ectoderm, mesoderm and endoderm. Germ cell tumour can be seminomatous, nonseminomatous and originate from ectopic tissues in the mediastinum. Malignant tumours lesions grow and invade the surrounding structures. Germ cell tumour of the mediastinum in children may present with early puberty in Klinefelter’s syndrome. Children with malignant germ cell tumours often have elevated alpha-fetoprotein and serum beta-chorionic gonadotropin levels. The aim of this study was to review the spectrum of clinical symptoms, diagnostics methods and tactics of the surgical treatment.
Patients and methods
We analysed retrospectively 8 children’s case histories with primary germ cell tumours in the period 1995–2007. Clinical symptoms, diagnostic methods, methods of surgical treatment and histological diagnoses were analysed.
Results
Three patients had malignant and five patients had benign tumours. Respiratory distress syndrome was present in all patients. Qur data are based on histological analysis after operations. Seven patients were operated on. The tumours were removed.
Conclusions
Mediastinal germ cell tumours in children are embryonal multipotentional histological structures of embryonic origin, developing of endodermal, mesodermal and ectodermal tissues. The most frequent symptoms were respiratory distress, chest pain, temperature, cough and wheezing. Patients with teratomas of germ cell tumours often have an elevated level of alpha-fetoprotein and serum beta-human gonadotropin. Seven patients were operated on, tumours were removed, and diagnoses were based on histological analysis.
Key words: mediastinal tumours in children, mediastinal germ cell tumour in children, benign and malignant mediastinal teratom
Hepatoceliulinės karcinomos prognostinės sistemos
Get PDFJonas Pivoriūnas1, Jonas Jurgaitis2, 3, Marius Paškonis2, 3, Agnius Juška1, Janina Didžiapetrienė3, Eugenijus Stratilovas3, Narimantas Evaldas Samalavičius3, Vitalijus Sokolovas3, Gintautas Brimas2, Kęstutis Strupas21 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius2 Gastroenterologijos, urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika,Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius3 Vilniaus universiteto Onkologijos institutas Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Hepatoceliulinė karcinoma – tai penktas tarp dažniausių navikų pasaulyje ir trečias pagal mirštamumą. Per pastaruosius dešimtmečius sergamumas šiuo naviku didėja Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje. Lietuvoje hepatoceliulinės karcinomos atvejų taip pat daugėja. Manoma, kad kepenų navikų per kitus du dešimtmečius dar padaugės. Hepatoceliulinė karcinoma yra sunkiai įvertinama, heterogoniška liga, dėl to pasaulyje kuriamos prognostinės sistemos, kurios turi padėti gydytojui parinkti tinkamą gydymą ir įvertinti ligos prognozę. Šio straipsnio tikslas – išrinkti ir apibūdinti labiausiai pasaulyje paplitusias hepatoceliulinės karcinomos prognostines sistemas, palyginti jų taikymo rezultatus, parinkti Lietuvai tinkamiausias sistemas.
Metodai
Pasinaudojus „PubMed“ duomenų baze ir įvedus reikšminius žodžius hepatocellular carcinoma, prognostic scores ir staging system buvo rasti 205 straipsniai, publikuoti nuo 1984 iki 2007 metų. Atrinkti 54 straipsniai, kuriuose minimos 24-ios hepatoceliulinės karcinomos prognostinės sistemos.
Rezultatai
Išanalizavus sistemas buvo nuspręsta atmesti tas, kurių pritaikyti Lietuvoje nėra galimybių dėl to, kad šalyje neatliekami tyrimai. Plačiau aprašytos devynios sistemos.
Išvados
Išrinkę plačiausiai pasaulyje naudojamas hepatoceliulinės karcinomos prognostines sistemas ir palyginę jų taikymo rezultatus, manome, kad būtų vertinga atlikti retrospektyvųjį lyginamąjį tyrimą, kad išsiaiškintume, kokia prognostinė sistema geriausiai tinka hepatoceliuline karcinoma sergantiems Lietuvos populiacijos pacientams diferencijuoti pagal išgyvenamumą.
Reikšminiai žodžiai: hepatoceliulinė karcinoma, prognostinė sistema, prognostiniai kriterijai, pacientų išgyvenamumas
Prognostic scores of hepatocellular carcinoma
Jonas Pivoriūnas1, Jonas Jurgaitis2, 3, Marius Paškonis2, 3, Agnius Juška1, Janina Didžiapetrienė3, Eugenijus Stratilovas3, Narimantas Evaldas Samalavičius3, Vitalijus Sokolovas3, Gintautas Brimas2, Kęstutis Strupas21 Vilnius University Faculty of Medicine, M. K. Čiurlionio str. 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania2 Clinic of Gastroenterology, Urology and Abdominal Surgery,Vilnius University Hospital Santariškių Clinic, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania3 Institute of Oncology, Vilnius University, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
Hepatocellular carcinoma is the most common primary liver cancer. It is the fifth most common neoplasm and the third most common cause of cancer-related death in the world. Over the last decade the incidence of this cancer has been rising in the United States of America and in Europe as well as in Lithuania. The incidence of this cancer in the next two decades is expected to rise. Hepatocelullar carcinoma is a difficult and heterogenic disease. Therefore, prognostic scores are being created to help clinicians to choose the best treatment for the patient. The aim of this review is to select and describe the most widely used prognostic systems of hepatocellular carcinoma, to compare results of their usage, applicability and to choose the most suitable scoring systems for the further use in Lithuania.
Methods
The PubMed data base was used to search for the keywords: “hepatocellular carcinoma”, “prognostic scores” and “staging systems”. 205 published articles were found from the year 1984 though 2007; 54 articles with 24 prognostic systems were selected.
Results
Upon analysing the prognostic systems, it was decided to reject the scoring systems that are impossible to use in Lithuania because of the absence of related tests. In total, nine prognostic systems were overviewed.
Conclusions
A retrospective cohort study is advisable to ascertain which prognostic system of hepatocellular carcinoma is most suitable for Lithuanian population.
Key words: hepatocellular carcinoma, prognostic score, prognostic factors, survival of the patien
Gerybinių stemplės anastomozės striktūrų gydymas
Get PDFEugenijus Stratilovas, Egidijus SangailaVilniaus universiteto Onkologijos instituto Bendrosios ir abdominalinės chirurgijosir onkologijos skyrius, Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas
Viena iš dažniausiai pasitaikančių vėlyvųjų komplikacijų po stemplės rezekcinio pobūdžio operacijų yra gerybinė anastomozės striktūra. Dėl striktūros išsivysčiusi disfagija ilgam pablogina ligonio gyvenimo kokybę. Pagrindiniai šios komplikacijos gydymo metodai išlieka dažnos endoskopijos, dilatacijos bužais sukėlus nejautrą. Autoriai siūlo taikyti gana paprastą šių striktūrų gydymo metodą – dilataciją Folley kateteriu.
Rezultatai
Šiuo būdu gydyti keturi pacientai. Visi procedūrą pakėlė gerai, gydymo komplikacijų nebuvo. Po dviejų procedūrų rijimas tapo normalus, toliau procedūros tęstos ambulatoriškai, praėjus 3 mėn. rijimas išliko normalus.
Išvada
Anastomozės striktūros dilatacija Folley kateteriu yra saugus, veiksmingas ir pigus metodas.
Reikšminiai žodžiai: stemplės vėžys, anastomozės striktūra, dilatacija
The treatment of the benign esophagus anastomosis strictures
Eugenijus Stratilovas, Egidijus SangailaVilnius University, Institute of Oncology, Department of Generaland Abdominal Surgery and Oncology, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background
One of the most frequent late complications after the resectable type of esophageal surgery is benign anastomosis stricture. The subsequent dysphagia worsens the patients’ quality of life for a long time. The main treatment modalities for this complication remain frequent endoscopy, dilatation using weighted bougies under anesthesia. Authors recommend use a simple mode of treatment – dilatation with the Folley catheter.
Results
Four patients underwent the treatment. All patients felt well, there were no treatment complications. Swallowing after two procedures became normal, the treatment was continued in outpatient clinic; after three months the swallowing was good.
Conclusions
Dilatation of a stricture with the Folley catheter is a safe and cost-effective method.
Key words: esophageal cancer, anastomosis benign stenosis, dilatatio
Galinės klubinės žarnos obstrukcinis užspaudimas kirmėlinės ataugos kilpa
Get PDFEglė Zakarauskaitė, Raimundas LunevičiusVilniaus universitetas, Gastroenterologijos, chirurgijos ir nefrourologijos klinikosBendrosios chirurgijos centras, Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Tikslas
Aprašyti ir įvertinti visišką klubinės žarnos galinės dalies obstrukcinį nepraeinamumą dėl jos užspaudimo atipinės padėties kirmėlinės ataugos kilpa suaugusiam pacientui.
Klinikinis atvejis
Ligonis B. A., 71 metų, dėl sąrėmių pobūdžio skausmų visame pilvo plote, pilvo pūtimo ir pykinimo skubos tvarka hospitalizuotas į pilvo chirurgijos skyrių. Pacientas anksčiau nė karto nebuvo operuotas. Objektyvaus tyrimo rezultatai: pilvas išsipūtęs, skausmingas, maksimalaus skausmingumo ir pilvaplėvės dirginimo vieta – dešinioji klubinė sritis, auskultuojant žarnyną girdėti kliūtinė peristaltika. Apžvalginėje pilvo rentgenogramoje matyti daug Kloiberio dubenėlių išsipūtusioje plonojoje žarnoje. Diagnozavus konservatyviam gydymui atsparų visišką mechaninį žarnyno nepraeinamumą, atlikta vidurinė laparotomija. Operaciniai radiniai: stipriai išsipūtusi, iki galinės dalies perpildyta skysčių ir dujų plonoji žarna. Priežastis – apie galinę klubinės žarnos dalį kilpa apsisukusi, ją visiškai užspaudusi ir prie jos priekinės dalies pasaito prisitvirtinusi kirmėlinė atauga. Atlikta apendektomija, plonoji žarna intubuota peroraliniu enterodekompresiniu zondu. Kirmėlinės ataugos histologiniu tyrimu nustatyti antrinio uždegimo požymiai: paviršinis apendicitas ir hemoraginis periapendicitas. Pooperacinis laikotarpis buvo sklandus.
Išvada
Šis klinikinis atvejis patvirtina, jog galima labai reta komplikacija dėl atipinės kirmėlinės ataugos padėties: klubinės žarnos galinės dalies obstrukcinis užspaudimas kirmėlinės ataugos kilpa.
Pagrindiniai žodžiai: apendiksas, atipinė padėtis, klubinės žarnos obstrukcija
Strangulated terminal ileal obstruction due to closed-loop appendix
Eglė Zakarauskaitė, Raimundas LunevičiusVilnius University, General Surgery Center of Clinic of Gastroenterology,Nephrourology and Surgery, Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Objective
To describe and estimate a strangulated (by atypical appendix) closed-loop obstruction of the terminal ileum in an adult.
Case report
71-year-old male was admitted because of crampy abdominal pain associated with nausea. There was no history of previous intraabdominal operations. On examination, the patient had obvious abdominal distention with peritoneal signs localized in the right iliocecal region. Bowel sounds were decreased. X-ray films showed multiple air fluid levels in the small intestine. Small-bowel obstruction was diagnosed and exploratory laparotomy was performed. The small intestine was heavily dilatated, overflowed by fluids and air because of a vermiform appendix wrapped around the terminal ileum and its mesenterium, and by its tip adhered to the ileocecal recessus. An appendectomy was performed, the small bowel was intubated using an enterodecompressive probe. Histopathology confirmed the diagnosis of secondary superficial appendicitis and hemorrhagic periappendicitis. The convalescence was not delayed. There were no postoperative complications.
Conclusions
This clinical report shows an unusual but possible very rare complication of atypically located appendix in an adult: a strangulated closed-loop obstruction of the terminal ileum.
Key words: appendix, atypical positioning, acute ileal obstructio
Sepsio diagnostika
Get PDFSaulius VosyliusAnesteziologijos ir reanimatologijos klinika, Vilniaus universitetas,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Sepsio diagnostika visada buvo diskusijų objektas. Anksti patvirtinta diagnozė ir pradėtas gydymas yra labai svarbūs sepsiu sergantiems kritinių būklių pacientams.
Metodai
Sepsio diagnostikos kriterijai ir su juo susijusios būklės yra nepakankamai aiškiai apibūdinamos. Tarptautinė intensyviosios terapijos draugijų sutarimo konferencija 1991 metais pasiūlė, o vėliau 2001 metais papildė sepsio ir su juo susijusių būklių diagnostikos rodiklius.
Rezultatai
Infekcija pasireiškia patologiniu procesu patogeniniams mikroorganizmams patekus į normaliai sterilius audinius, ertmes ar skysčius. Sepsis diagnozuojamas nustačius sisteminio uždegimo atsako simptomus, susijusius su kliniškai aiškia infekcija. Sepsiui būdingi klinikiniai simptomai yra nespecifiniai infekcijai. Diagnozei patvirtinti ir paciento būklės kitimui įvertinti būtina naudoti kriterijų derinius. Sepsio diagnozė, pagrįsta klinikiniais kriterijais, patvirtinama laboratoriniais ir mikrobiologiniais tyrimais. Sunkus sepsis – sepsis, komplikavęsis audinių hipoperfuzija ar organų funkcijos sutrikimu. Sepsinis šokas yra sepsio sukeltas ūmus kraujotakos nepakankamumas, pasireiškiantis su kitomis priežastimis nesusijusia arterine hipotenzija, išliekančia infuzine terapija koregavus hipovolemiją.
Išvados
Ankstyva sepsio diagnostika leidžia užtikrinti tinkamą gydymą ir pasiekti geresnius gydymo rezultatus. Sepsio klinikinės diagnozės, būklės sunkumo, gydymo efektyvumo įvertinimo kriterijų paieška tebevyksta. Jie turėtų būti specifiški infekcijai, vertinti sisteminio uždegimo atsaką, jo intensyvumą.
Reikšminiai žodžiai: sepsis, diagnozė, infekcija, sisteminio uždegimo atsako sindromas, dauginis organų nepakankamumas, uždegimo mediatoriai
Diagnosis of sepsis
Saulius VosyliusClinic of Anaesthesiology and Intensive Care, Vilnius University,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
The diagnosis of sepsis has always been an object for discussion. Early diagnosis and therapy are important in the management of critically ill patients.
Methods
Diagnostic criteria for sepsis and related states are still not well defined. The International Intensive Care Society conference held in 1991 proposed and later in 2001 revised the definitions of sepsis and related conditions.
Results
Infection is a pathologic process caused by the invasion of normally sterile tissue or fluid or body cavity by pathogenic microorganisms. Sepsis is defined as systemic inflammation caused by infection. Clinical signs related to sepsis are not specific to infection. To diagnose and monitor sepsis and to guide therapy, currently it is necessary to employ a combination of parameters. The diagnosis of sepsis is supported by clinical criteria and confirmed by laboratory parameters and microbiological data. Severe sepsis are confirmed when sepsis is complicated by tissue hypoperfusion and organ dysfunction. Septic shock refers to a state of acute circulatory failure characterized by persistent arterial hypotension unexplained by other causes.
Conclusions
Early diagnosis of sepsis is crucial in providing adequate therapy and improving the outcome. The search for the parameters of the diagnosis and monitoring the progress of sepsis is continuing. It should be specific for the diagnosis of infection, reflect the systemic inflammation, and correlate well with inflammation intensity.
Key words: sepsis, diagnosis, infection, systemic inflammatory response syndrome, multiple organ failure, inflammation mediator
Hipotenzinė anestezija atliekant klubo ir kelio sąnarių endoprotezavimą: į tikslą nukreiptas skysčių terapijos algoritmas
Get PDFAudrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Darius Činčikas1, Jeugenija Olševska11 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika,Šiltnamių g. 29 LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos,plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Šiltnamių g. 29 LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Kontroliuojama hipotenzinė anestezija jau ilgą laiką taikoma siekiant sumažinti kraujo netektį ir kraujo perpylimo poreikį. Be to, sumažinus arterinį kraujo spaudimą, pagerėja operavimo sąlygos („sausas operacinis laukas“). Atsiranda galimybė sumažinti išorinį mechaninį spaudimą, taikomą operuojamos galūnės kraujotakai sustabdyti atliekant kelio sąnario endoprotezavimą, arba net visai jo netaikyti. Šiuolaikiniai metodai grindžiami įvairiais valdomą hipotenziją sukeliančiais veiksniais, kaip pavyzdžiui, tai gali būti (a) kraujagysles plečiantys vaistai, (b) centrinė simpatinė blokada ir (c) stiprų kardiodepresinį-vazopleginį poveikį turintys inhaliaciniai anestetikai. Taikant hipotenzinę anesteziją, didžiausią rūpestį kelia paciento saugumo užtikrinimas. Ypatingą pavojų kelia „nebyli“ organų išemija dėl nepakankamo jų aprūpinimo krauju, nes ji gali sutrikdyti audinių ir organų funkciją ar net sukelti žūtį. Taigi, užtikrinant metodo saugumą lemiama reikšmė tenka efektyvaus cirkuliuojančio tūrio (normovolemijos) palaikymui arterinės hipotenzijos sąlygomis. Deja, iki šiol nėra paprasto, patikimo ir veiksmingo metodo, kuris leistų užtikrinti šią ypač svarbią paciento saugumo sąlygą. Tradicinius kraujotakos optimizavimo metodus šiuo metu keičia skysčių terapijos metodai, grindžiami į tikslą nukreiptų priemonių taikymo koncepcija. Remdamiesi šia koncepcija autoriai sukūrė klinikinį TNP algoritmą, kuris skirtas normovolemijai užtikrinti, atliekant kelio ir klubo sanario planinį endoprotezavimą hipotenzinės anestezijos sąlygomis. Algoritmas pateikiamas kartu su svarbiausių hemodinamikos parametrų taikymo ir klinikinio interpretavimo ypatumų apžvalga.
Reikšminiai žodžiai: hemodinamika, į tikslą nukreipta skysčių terapija, skysčiai, transfuzija, algoritmas
Hypotensive anaesthesia in total hip and knee arthroplasty: algorithm for the goal-directed fluid management
Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Darius Činčikas1, Jeugenija Olševska11 Vilnius University Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care,Šiltnamių str. 29 LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Clinic of Rheumatology, Orthopaedics, Traumatology, Plastic and Reconstructive Surgery, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Hypotensive anaesthesia is a technique that deploys the controlled reduction of mean arterial pressure. It has been used for decades to reduce intraoperative blood loss and related blood transfusions, also to ensure the ‘dry operating field’ and minimize the tourniquet inflation pressure in patients undergoing total hip (THA) and knee (TKA) arthroplasty. Hypotensive anesthesia can be achieved in different ways such as (a) by decreasing cardiac output with vasodilatory agents, (b) inducing the sympathetic block by spinal and/or epidural anaesthesia, and/or (c) by using potent anesthetic gases in general anaesthesia. The major concern in the method’s clinical applicability is the patient’s safety. Inherent risks related to hypotensive anaesthesia are mainly associated with the concern of occult tissue hypoperfusion resulting from inadequately compensated relative hypovolemia. Therefore, maintaining an effective circulating volume (normovolemia) is crucial for the safe management of controlled arterial hypotension. However, the lack of a simple, reliable and effective method for the guidance of appropriate measures is an ongoing deficiency. Conventional strategies aiming to establish, monitor and maintain normovolemia are currently replaced by the goal-directed management (GDM) in fluid therapy. It has already become a standard of care in selected patients such as those undergoing major abdominal surgery. On the basis of goal-directed fluid management, authors have developed a GDM algorithm for the optimization of fluid status, aiming to secure normovolemia during hypotensive anaesthesia. The new algorithm is highlighted along with a review of related issues of its clinical application.
Key words: hemodynamics, goal-directed-management, fluid, transfusion, algorith
Ar įmanoma diagnozuoti viršutinės krūtinės ląstos atvaros sindromą?
No full textIlona Bičkuvienė, Auksė MeškauskienėVilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinika, Vilniaus greitosios pagalbosuniversitetinės ligoninės Neuroangiochirurgijos centras, Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius
Viršutinės krtūtinės ląstoa atvaros sindromas (angl. thoracic outlet syndrome, TOS) – viena iš labiausiai ginčytinų klinikinių problemų medicinoje. Nėra patikimų diagnostinių testų, menki pagalbininkai įvairūs tyrimai nustatant TOS diagnozę. Yra gydytojų, neigiančių šio sindromo egzistavimą. Straipsnyje aptariamos sindromo diagnozavimo galimybės ir gydymo būdai. Tirtos dvi ligonių grupės – 16 pacientų, kuriems buvo neurogeninis TOS, ir 54 ligoniai, kuriems, be TOS klinikos, dar pasireiškė praeinančio vertebrobazilinio baseino kraujotakos sutrikimo priepuoliai ir išeminis insultas. Visi ligoniai operuoti. Atlikta skalenektomija, pirmo ir kaklo šonkaulių rezekcija. Pirmos grupės daugumai ligonių simptomai išnyko arba labai sumažėjo, antros grupės nė vienas ligonis nesijautė visiškai sveikas, dviem diagnozuotas pooperacinis išeminis insultas vertebrobaziliniame baseine. Praėjus dvejiems metams po pirmojo šonkaulio rezekcijos, o po skalenektomijos – vos keliems mėnesiams, simptomai atsinaujino (atitinkamai 16% ir 17%). Taigi, būtina kruopšti anamnezė ir nuoseklus klinikinis ligonio ištyrimas, kad būtų galima diagnozuoti TOS.
Pagrindiniai žodžiai: TOS, klinikinis ligonio tyrimas, gydymas
Diagnostics of thoracic outlet syndrome: Is it possible?
Ilona Bičkuvienė, Auksė MeškauskienėVilnius University, Clinic of Neurology and Neurosurgery,Vilnius University Emergency Hospital, Šiltnamių 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania
TOS is the most controversial clinical problem in medicine. The diagnosis of TOS has always been difficult. There are no infallible diagnostic tests and methods. Some physicians deny its existence. The diagnostic and treatement possibilities are discussed. Two patient groups were evaluated – 16 patients with neurogenic TOS and 54 cases of TOS with vertebrobasilar transitorial ischaemic attacks and strokes. All patients were operated on. Scalenectomy, first and cervical rib resection were performed. In the majority of cases, after surgical treatment symptoms disappeared or significantly decreased in the first patient group. No one was healthy in the second group, and postoperative vertebrobasilar stroke was diagnosed for two patients. The recurrent TOS was diagnosed after two years after the first rib resection and only several months after scalenectomy (16% and 17% respectively). TOS needs to be diagnosed and treated, even if the correct diagnosis still depends on a careful clinical evaluation and physical examination of each patient.
Key words: TOS, clinical examination, treatmen