Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Pažintinių funkcijų sutrikimai po kardiochirurginių operacijų: intraoperacinių veiksnių įtaka
No full textIeva Norkienė, Juozas IvaškevičiusVilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika,Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Šiuolaikinėje širdies chirurgijoje prioritetu tampa ne tik paciento gyvybės išsaugojimas, bet ir sveikatos grąžinimas. Pooperaciniu laikotarpiu pacientų sveikimą ir grįžimą prie įprastinio gyvenimo ritmo, net jei fizinė savijauta gera, dažnai sunkina rečiau ir sunkiau diagnozuojamos neuropsichologinės komplikacijos. Pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimai, arba kognityvinė disfunkcija, įvairių autorių duomenimis, gali būti nustatoma net iki 53% pacientų ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, o praėjus keleriems metams išlieka apie 20% gydytų ligonių. Ieškant efektyviausių būdų neurologinėms komplikacijoms išvengti, šiuolaikinėje medicinos literatūroje aktyviai svarstoma, kokią įtaką šiai patologinei būklei rastis turi intraoperaciniai veiksniai. Straipsnyje apžvelgiama dirbtinės kraujo apytakos, embolizacijos, hipoperfuzijos ir anestezijos sąsaja su pažintinių funkcijų pokyčiais po kardiochirurginių operacijų.
Pagrindiniai žodžiai: pažintinių funkcijų sutrikimai, kardiochirurgija, rizikos veiksniai
Cognitive decline after cardiac surgery: the impact of intraoperative factors
Ieva Norkienė, Juozas IvaškevičiusClinic of Anesthesiology and Intensive Care of Vilnius UniversityEmergency Hospital, Šiltnamių 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
The quality of postoperative life becomes one of the most important aspects in assessing the outcomes of any surgical intervention. Recovery from the immediate effects of cardiac surgery is often complicated by less noticeable and hardly diagnosed neuropsychological complications. According to various authors, cognitive decline occurs in up to 53% of patients in the early postoperative period and persists in 20% of patients for a couple of years after surgery. Recent studies suggest that the incidence of these adverse outcomes may be closely related to intraoperative factors. In the present paper, we discuss the influence of cardiopulmonary bypass, embolisation, cerebral hypoperfusion and anesthesia on neurocognitive outcomes after cardiac surgery.
Key words: cognitive decline, cardiac surgery, risk factor
Ogilvie sindromas: klinikinis atvejis
Get PDFKastė Mateikaitė1, Paulius Žeromskas2, Kęstutis Strupas21 Vilnius universiteto Medicinos fakultetas, M.K.Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius2 Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Gastroenterologijos,urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected]
Ogilvie sindromas – tai reta sunki būklė, atsirandanti dėl sutrikusios storosios žarnos parasimpatinės inervacijos. Jai būdingas ūmus ir smarkus storosios žarnos išsiplėtimas be mechaninės obstrukcijos. Šis sindromas dažnai pasitaiko kritinių būklių pacientams. Pateikiame storosios žarnos ūminės tariamosios obstrukcijos klinikinį atvejį, kuris pasitaikė nevaikštančiam, išsėtine skleroze sergančiam slaugos namų pacientui. Tiesinė pilvo rentgenograma leido įtarti laisvą orą po diafragmos kupolu, todėl buvo atlikta laparotomija. Žarnyno perforacijos nebuvo, tačiau rasta išsiplėtusi storoji žarna. Ketvirtą pooperacinę parą pacientas buvo išrašytas iš ligoninės, rekomenduotas agresyvesnis obstipacijų gydymas ir prevencija. Konservatyvus gydymas ar invazinė dekompresija dažnai yra veiksmingi metodai. Jeigu Ogilvie sindromas diagnozuojamas ir gydomas per vėlai, ligonis gali mirti dėl perforacinio peritonito.
Pagrindiniai žodžiai: storoji žarna, Ogilvie sindromas, storosios žarnos tariamoji obstrukcija, obstipacijos
Ogilvie’s syndrome: case report
Kastė Mateikaitė1, Paulius Žeromskas2, Kęstutis Strupas21 Vilnius University Faculty of Medicine, M.K. Čiurlionio 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania2 Clinic of Gastroenterology, Urology and Abdominal Surgery, Vilnius University HospitalSantariškių Klinikos, Santariškių 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Ogilvie’s syndrome is a rare but serious condition caused by parasympathetic dysfunction of large bowel. It is characterized by acute and massive colon distension without mechanical obstruction. This syndrome most often appears as a complication of other clinical conditions. We present a case of acute colonic pseudo-obstruction occurring in constipated bedridden, male nursing home resident with multiple sclerosis. Free air trapped in the subdiaphragmatic locations was suspected in plain abdominal radiogram and the laparotomy was performed. No intestinal perforation was found. Massively distended colon was observed. The patient was discharged at the fourth postoperative day and more aggressive prevention and treatment of constipation was recommended. In conclusion, early treatment with expectant management or invasive decompression is often successful. However, this condition can be fatal, if diagnose and treatment are delayed.
Keywords: large bowel, Ogilvie’s syndrome, colonic pseudo-obstruction, constipatio
Atsitiktinės atrankos imčių tyrimas lyginant pirmo ir antro laipsnio hemorojaus gydymą perrišant guminiais žiedais su konservatyviu gydymu
Get PDFTomas Poškus1, Kęstutis Strupas21 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo 3-iasis pilvo chirurgijos skyrius,Žygimantų g. 3, LT-01102 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Gastroenterologijos,nefrourologijos ir chirurgijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected]
Tikslas
Palyginti konservatyvaus ir mažai invazinio I–II laipsnio hemorojaus gydymą.
Ligoniai ir metodai
Nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 25 d. buvo gydyta 40 asmenų, sergančių I ir II laipsnio hemorojumi, t. y. tokie, kurių hemorojaus mazgai neiškrinta arba iškrinta tuštinantis ir savaime grįžta. Tiriamajam buvo siūloma dalyvauti tyrime, o jam sutikus išankstinės atsitiktinės atrankos būdu buvo priskirtas perrišimo guminiais žiedais arba konservatyvaus gydymo grupei. Po keturių savaičių nuo paskutinės perrišimo procedūros ligonis buvo apklausiamas ir apžiūrimas. Konservatyvaus gydymo grupės ligoniams buvo skiriamas standartinis konservatyvus gydymas – skaidulų turinti dieta, žvakutės Posterisan Forte, Detralex tabletės. Po keturių savaičių ligoniai atvyko pakartotinei apžiūrai. Po keturių savaičių nuo vaistų vartojimo pabaigos ligonis buvo apklausiamas ir apžiūrimas. Duomenys apdorojami EpiInfo programa (www.cdc.gov/epiinfo). Skirtumas tarp grupių buvo vertinamas kaip statistiškai reikšmingas, kai p vertė buvo mažesnė už 0,05.
Rezultatai
Tyrime dalyvavo 40 asmenų (23 moterys ir 17 vyrų, vidutinis amžius 45,8 metų (nuo 28 iki 73 m.), sirgusių I laipsnio (n = 13, 32,5%) ir II laipsnio (n = 27, 77,5%) hemorojumi. Demografinių ir ligos simptomų skirtumų tarp gydymo grupių nebuvo. Vertindami gydymo metodų poveikį kraujavimui nustatėme, kad perrišimas guminiais žiedais sėkmingiau panaikino kraujavimo simptomus, taip pat pastebėjome tendenciją, kad efektyviau sumažinamas ar panaikinamas iškritimas (14 ligonių po gydymo guminiais žiedais ir 9 ligoniai po konservatyvaus gydymo, p = 0,1). Mūsų tyrime gydymas guminiais žiedais dažniau sukeldavo nedidelių komplikacijų (p < 0,001) – greitai praeinantį silpnumą, neintensyvų skausmą, trunkantį vidutiniškai 2 dienas (nuo 1 iki 4 dienų). Pasitaikė viena pavojinga komplikacija po gydymo guminiais žiedais – praėjus 8 paroms po procedūros ligonis pradėjo gausiai tuštintis krauju ir krešuliais, išsivystė kolapsas ir ligonį teko operuoti – persiūti kraujuojančią vietą. Abu gydymo metodus ligoniai vertino vienodai ir taip pat vienodai rinktųsi tuos pačius gydymo būdus.
Išvada
Hemorojaus gydymas perrišant guminiais žiedais yra veiksmingesnis negu konservatyvus gydymas flavonoidais, vietiniais preparatais ir skaidulomis, tačiau sukeliantis daugiau komplikacijų. Būtina tirti vėlesnius šios studijos rezultatus, kad būtų nustatytas ilgalaikis abiejų gydymo metodų, ypač konservatyvaus gydymo, efektyvumas. Pacientus informavus apie nemalonius pojūčius gydant hemorojų guminiais žiedais, pasitenkinimas gydymu yra geras.
Pagrindiniai žodžiai: hemorojus
Randomized controlled trial of rubber band ligation vs. conservative treatment for first and second degree haemorrhoids
Tomas Poškus1, Kęstutis Strupas21 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Central Branch,III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Clinic of Gastroenterology,Nefrourology and Surgery, Santariškių str. 2, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Objective
To compare the conservative treatment and invasive treatment in 1st and 2nd degree haemorrhoids.
Patients and methods
40 patients with first and second degree haemorrhoids were treated from January 1 to July 25, 2007. They complained of either non-prolapsing or prolapsing and spontaneously reducing haemorrhoids. The patients were offered to participate in the study, and with their approval they were randomized to the rubber band ligation or the conservative treatment groups. Four weeks following the last treatment the patients were investigated. Patients in the conservative treatment group were prescribed a standard conservative treatment: fiber addition with wheat, Posterisan Forte suppositories, and Detralex tablets. Four weeks after the end of treatment the patients were investigated and the last questionnaire was filled in. Statistical analysis was performed using Epi Info software (www.cdc.gov/epiinfo). The differences between the groups were statistically significant when the p value was less than 0.05.
Results
40 patients (23 female and 17 male) were included in the study, mean age 45.8 years (28–73) with first degree (n = 13, 32.5%) and second degree (n = 27, 77.5%) haemorrhoids. There were no differences between the groups as regards the demographic and clinical data. Rubber band ligation, in our experience, was more effective than conservative treatment in treating bleeding, and we also noted the tendency to better abolish prolapse (14 patients after rubber band ligation and 9 patients after conservative treatment had the disappearance of prolapse, (p = 0.1). Rubber band ligation gave more minor, self-limiting complications (p < 0,001) – minor pain for on average two (1–4) days, vasovagal effects. We encountered one severe complication: 8 days after rubber band ligation, the patient presented hypotensive with massive rectal bleeding; he was admitted to the hospital and operated on, with oversewing the bleeding site. Both treatment methods were evaluated by the patients equally, and both methods would be repeated by the patients, if necessary.
Conclusion
Rubber band ligation is more effective than conservative treatment with flavonoids, suppositories and fibre, however, it is associated with more complications. Long-term results of both treatment methods, especially after conservative tratment, should be evaluated. When the patients are informed adequately before the procedure, satisfaction with both methods of treatment is equal.
Key words: haemorrhoid
Ūminis pankreatitas – dažniausia endoskopinės retrogradinės cholangiopankreatografijos komplikacija
No full textLaura Mašalaitė1, Tomas Poškus2, Gintautas Radžiūnas2, Jonas Valantinas11 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hepatologijos,gastroenterologijos ir dietologijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661, VilniusEl paštas: [email protected] Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo 3-iasis pilvo chirurgijos skyrius,Žygimantų g. 3, LT-01102 Vilnius
Tikslas
Ūminis pankreatitas yra dažniausia endoskopinės retrogradinės cholangiopankreatografijos (ERCP) komplikacija. Rizikos veiksniai, padidinantys pankreatito po ERCP išsivystymą, yra skirstomi į susijusius su pacientu ir susijusius su pačia procedūra. Visiškai išvengti ūminio pankreatito išsivystymo po ERCP neįmanoma, todėl ieškoma įvairių būdų sumažinti šios komplikacijos riziką. Mūsų darbo tikslas – išnagrinėti ūminio pankreatito, išsivysčiusio po diagnostinės ir gydomosios ERCP, dažnį, išsivystymo laiką, diagnostikos ir gydymo metodus, taip pat įvertinti rizikos veiksnius, galėjusius lemti pankreatito išsivystymą.
Ligoniai ir metodai
1999–2004 metais 619-ai pacientų buvo atlikta 690 ERCP procedūrų. Retrospektyviai buvo išanalizuotos šių pacientų ligos istorijos.
Rezultatai
Iš viso per 5 metus buvo padaryta 690 diagnostinių ir gydomųjų ERCP procedūrų 619 pacientų: 41,5% vyrų ir 58,5% moterų; amžiaus vidurkis 62 metai. Po ERCP komplikacijų buvo 55 ligoniams (7,9%). Ūminis pankreatitas išsivystė 17 pacientų (2,46%) ir sudarė 31% visų komplikacijų po ERCP. Dažniausiai (70,6%) pankreatitas pasireiškė per pirmas 24 valandas po procedūros. Dauguma ligonių (88,2%) buvo gydyti konservatyviai, du ligoniai buvo operuoti. Vienas ligonis (5,9%), kuriam po ERCP išsivystė ūminis pankreatitas, mirė no dauginio organų nepakankamumo, visi kiti ligoniai (94,1%) pasveiko. Reikšmingi pankreatito rizikos veiksniai buvo jaunesnis kaip 40 metų amžius, kraujavimas po papilosfinkterotomijos ir dėl to atlikta hemostazė bei kontrasto injekcija į kasos lataką.
Išvados
Ūminis pankreatitas – dažniausia ERCP komplikacija, kuri išsivystė 2,46% ligonių. Statistiškai reikšmingi pankreatito rizikos veiksniai buvo jaunesnis negu 40 metų amžius, kraujavimas procedūros metu bei kontrasto injekcija į kasos lataką. Ūminis pankreatitas padidina sergamumą ir mirtingumą po ERCP, todėl labai svarbu atrinkti pacientus procedūrai remiantis griežtomis indikacijomis, o išsivysčius komplikacijoms svarbi ankstyva jų diagnostika ir tinkamas gydymas.
Pagrindiniai žodžiai: endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija (ERCP), komplikacijos, ūminis pankreatitas, rizikos veiksniai, profilaktika
Acute pancreatitis – the most common complication after endoscopic retrograde cholangiopancreatography
Laura Mašalaitė1, Tomas Poškus2, Gintautas Radžiūnas2, Jonas Valantinas11 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Center of Hepatology,Gastroenterology and Dietology, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Central Branch,III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, Lithuania
Background / objective
Acute pancreatitis is the most common complication after endoscopic retrograde cholangiopancreatography (ERCP). Risk factors for pancreatitis are both patient-related and procedure-related. Because post-ERCP pancreatitis can not be prevented completely, the prophylaxis of pancreatitis remains very important. The aim of our study was to investigate the incidence, diagnosis, treatment results and risk factors for pancreatitis after diagnostic and therapeutic ERCP procedures.
Patients and methods
Between January 1999 and January 2004, 619 patients underwent 690 diagnostic or therapeutic ERCP procedures, and a retrospective analysis of their case histories was performed.
Results
In the study period 619 patients underwent 690 diagnostic or therapeutic ERCP procedures and 55 patients (7.9%) developed complications after this procedure. Acute pancreatitis, the most common complication after ERCP (31% all complications) developed in 17 patients (2.46%). The most frequent (70.6%) symptoms of pancreatitis developed on the day of the procedure. Of these patients, 88.2% were treated conservatively, two patients were operated on. One patient died because of multiorgan failure, all other patients (94.1%) recovered. Risk factors for pancreatitis were age < 40 years, bleeding after papillosphincterotomy, and pancreatic duct contrast injection.
Conclusions
Acute pancreatitis, the most common complication after ERCP, developed in 17 patients (2.46%). Risk factors for pancreatitis were age < 40 years, bleeding after papillosphincterotomy, and pancreatic duct contrast injection. ERCP should be considered only for strong indications, and the risk factor analysis, early diagnosis and adequate treatment of post-ERCP pancreatitis are important.
Key words: endoscopic retrograde cholangiopancreatography (ERCP), complications, acute pancreatitis, risk factors, prophylaxi
Kokį operacijos būdą pasirinkti operuojant kirkšnies išvaržas?
No full textJuozas Stanaitis, Raimundas LunevičiusVilniaus universitetas, Bendrosios chirurgijos centras, Vilniaus universitetinėgreitosios pagalbos ligoninė, Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Savo darbe taikome Nyhus kirkšnies išvaržų klasifikaciją. Išvaržas siūlome operuoti pagal Austrijos chirurgų pasiūlytą algoritmą, kurį mes šiek tiek modifikavome ir naudojame kasdienėje praktikoje. Vilniaus universiteto ir Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės Bendrosios chirurgijos centre per 14 metų (1991–2005 m.) operuotos 2774 išvaržos planine tvarka ir įstrigusios kirkšnies išvaržos. Po Bassini hernioplastikos atkryčių skaičius siekė 5,7%. Nuo 2000 m. šį operavimo būdą naudojame tik pavieniais atvejais ir tik skubiojoje chirurgijoje. Operuodami planine arba skubos tvarka naudojame Shouldice (atkryčių iki 0,98%) ir Lichtensteino (atkryčių iki 0,96%) metodikas. Laparoskopinę TAPP (atkryčių iki 1,8%) metodiką taikome tik atlikdami planines operacijas.
Pagrindiniai žodžiai: kirkšnies išvarža, hernioplastika, operacijos būdas
What is optional surgical approch to inguinal hernia repair?
Juozas Stanaitis, Raimundas LunevičiusVilnius University, Center of General Surgery, Vilnius UniversityEmergency Hospital, Šiltnamių 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
The nyhus classification of inguinal hernia is in use. Austrian surgeons’ algorythm for inguinal hernia repair is recommended. 2774 inguinal hernia repairs were performed at General Surgery Clinic of Vilnius University Emergency Hospital in 1991–2005. The recurrence rate after Bassini hernia repair was 5.7%. This method is not in rutine use from 2000. Recurrence rates after inguinal hernia repair according to Shouldice, Lichtenstein and TAPP surgery were 0.98%, 0.96% and 1.8%, respectively. Shouldice and Lichtestein operations are in use performing either elective or urgent surgery. TAPP is in use just in case of elective surgery.
Key words: inguinal hernia, hernia repair, surgical approac
Ar pasikeitė vidinės miego arterijos endarterektomijos rezultatai po 10 metų?
Get PDFAuksė Meškauskienė1, Egidijus Barkauskas1, Arūnas Grigaitis2, Kęstutis Laurikėnas1, Artūras Mackevičius11 Vilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikosNeuroangiochirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas
Darbo tikslas buvo nustatyti vidinės miego arterijos endarterektomijos indikacijų, technikos ir operacijos rezultatų pokyčius praėjus 10 metų.
Ligoniai ir metodai
Perspektyvusis tyrimas apėmė 885 vidinės miego arterijos endarterektomijas, atliktas Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Neuroangiochirurgijos centre. Į analizę įtraukėme duomenis visų 120 ligonių, operuotų pirmaisiais (1992–1995 m.) toje ligoninėje metais ir po 10 metų tiek pat ligonių, operuotų pastaraisiais metais (2006–2007 m. rugpjūtį). Palyginome, kaip per 10 metų pakito ligonių demografiniai duomenys, rizikos veiksniai, operacijos indikacijos, vidinio nuosruvio poreikis, operacijos technika ir rezultatai.
Rezultatai
Po dešimties metų vidinės miego arterijos endarterektomijų skaičius padidėjo dvigubai. Šių operacijų skaičius labai išaugo nesimptominiams ligoniams (61% vs 20%, p < 0,001). Pastaraisiais metais daugiau operuota ligonių, turinčių didelio laipsnio stenozę (69% vs 56%, p = 0,03), mažiau atlikta eversinių (48% vs 32%, p < 0,02) ir naudojant lopą endarterektomijų (34% vs 23%, p < 0,05), rečiau ligoniai operuoti vidinio nuosruvio sąlygomis (22% vs 33%, p < 0,05) nei prieš 10 metų. Mirčių po operacijos sumažėjo nuo 5,0% iki 0% (p = 0,013), o operacinių insultų skaičius iš esmės nepasikeitė (2,5% vs 3,3%, p > 0,05).
Išvados
Po dešimties metų vidinės miego arterijos endarterektomijų skaičius išaugo dvigubai, daugiausia ligoniams, kuriems vidinės miego arterijos stenozė nesimptominė. Labai sumažėjo mirčių, o insultų po operacijos nesumažėjo.
Pagrindiniai žodžiai: vidinės miego arterijos endarterektomija, indikacijos, operacijos technika, komplikacijos
Did the results of carotid endarterectomy change over 10 years?
Auksė Meškauskienė1, Egidijus Barkauskas1, Arūnas Grigaitis2, Kęstutis Laurikėnas1, Artūras Mackevičius11 Neurovascular Surgery Center of Neurology and Neurosurgery Clinic ofVilnius University, Santariškių 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Emergency Hospital, Šiltnamių 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective
The objective of this study was to evaluate the trends of indications for carotid endarterectomy, surgical technique and outcome rates over 10 years.
Patients and methods
A prospective study involved 885 carotid endarterectomies performed during 1992–2007. Data on 120 patients operated on in 1992–1995 (48 months) and on 120 patients operated on from January 2006 to August 2007 (20 months) were analysed. These two groups were compared according to the patients’ demographic data, risk factors, indications for operation, use of shunt, the type of carotid endarterectomy, and in-hospital stroke and mortality rate.
Results
There was a double increase in the number of carotid endarterectomies with a significant increase in operations for asymptomatic patients over ten years (61% vs 20%, p < 0.001). Patients who had underwent carotid endarterectomy were operated on for a more severe carotid stenosis (69% vs 56%, p = 0.03) with uncommon use of carotid shunting (22% vs 33%, p < 0.05). The use of some surgical techniques, such as patching or eversion endarterectomy, significantly decreased (34% vs 23%, p < 0.05; 48% vs 32%, p < 0.02, respectively). The operative mortality rate decreased from 5,0% to 0% (p = 0.013), but the rate of perioperative stroke did not change.
Conclusions
Over ten years, there was a significant increase in the total number of carotid endarterectomies with the greatest increase for asymptomatic indications. The operative mortality decreased, but the rate of in-hospital stroke did not shift toward a lower rate.
Key words: carotid endarterectomy, indications, operative technique, complication
Perioperacinių transfuzijų dažnis atliekant planinį klubo ir kelio sąnario endoprotezavimą: žmogiškojo veiksnio įtakos įvertinimas
Get PDFAudrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Jekaterina Romanovienė1, Sergej Anisko11 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika,Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos,plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Šiltnamių g. 29 LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas
Literatūroje randama skirtingų duomenų apie transfuzijų dažnį tai pačiai chirurginių pacientų kategorijai. Įvairovę lemia gausa objektyvių ir subjektyvių veiksnių, nuo kurių priklauso kraujo netekimas, anemijos toleravimas ir transfuzijos sprendimo priėmimas. Teigiama, kad nenaudojant vienodų institucinių standartų, vyrauja transfuzijos sprendimo priėmimo taktikos įvairovė, t. y. pasireiškia didelė žmogiškojo veiksnio įtaka. Be to, šis subjektyvus veiksnys gali turėti reikšmingą įtaką operacijos traumiškumui ir kraujo netekimui, tuo irgi veikdamas transfuzijų dažnį.
Tikslas
Šio retrospektyvaus tyrimo tikslas – netiesiogiai įvertinti suminę žmogiškojo veiksnio įtaką operacijos traumiškumui ir transfuzijos sprendimo priėmimui, palyginant transfuzijų dažnį ligoniams, operuotiems trijų pagal kvalifikaciją lygiaverčių chirurgų ir anesteziologų komandų.
Metodai
Tyrimas apėmė visas planines kelio ir klubo sąnarių artroplastikas, atliktas tyrime dalyvavusių trijų chirurgų ir anesteziologų komandų per pirmus 2005 ir 2007 metų ketvirčius. Pagal chirurginę-anesteziologinę komandą tiriamieji suskirstyti į tris grupes, pagal operacijos tipą – į du pogrupius ir pagal priešoperacinę hemoglobino koncentraciją – į tris pogrupius. Atliktas tarpgrupinis transfuzijų dažnio palyginimas.
Rezultatai
2007 m. bendras transfuzijų atlikimo dažnis reikšmingai sumažėjo, palyginti su 2005 m. (p ≤ 0,05), tačiau reikšmingo skirtumo tarp chirurgų ir anesteziologų komandų nenustatyta (p > 0,05). Atmetus 2005 m. duomenis, reikšmingo skirtumo tarp grupių irgi nerasta (p > 0,05). Didžiausią operacijų skaičių turėjusioje grupėje transfuzijų dažnis prilygo mažiausią operacijų skaičių turėjusiai grupei. Visose grupėse dažniausiai transfuzijos buvo atliekamos, kai prieš operaciją Hb yra 100–130 g/l.
Išvados
Žmogiškojo veiksnio įtaka buvo minimali ir nesukėlė didesnio transfuzijų dažnio skirtumo pacientams, kuriuos gydė skirtingos, bet pagal kvalifikaciją lygiavertės chirurgų ir anesteziologų komandos, nors ir nebuvo taikomi vienodi instituciniai standartai priimant transfuzijos sprendimus. Taip pat paneigta hipotezė (mitas), kad daugiau operacijų atliekančio chirurgo pacientams atliekama mažiau transfuzijų.
Reikšminiai žodžiai: anemija, kraujas, didelė ortopedinė operacija, transfuzija, chirurgas
Frequency of perioperative transfusions in elective total hip and knee arthroplasty: the influence of the human factor
Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Jekaterina Romanovienė1, Sergej Anisko11 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Center of Hepatology,Gastroenterology and Dietology, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Central Branch,III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background
Institutional practice guidelines and algorithms are conventionally used to unify decision-making in transfusion. Othervise, a high variablity in individual strategies should be expected.
Objective
The purpose of this retrospective study was to investigate the variability in transfusion frequency among surgical-anaesthetic teams before introduction of local guidelines for transfusion decision-making at our institution. More specifically, the influence of the human factor on the frequency of perioperative transfusions was investigated.
Methods
The frequency of transfusions was studied among three groups of elective THA and TKA patients who were operated on and managed perioperatively by three surgical-anaesthetic teams lead by physicians with a similar expertise. The groups were also stratified according to the type of surgery and preoperative hemoglobin. Authors assumed that different frequency of perioperative transfusions among the corresponding sub-groups reflects the varying influence of the human factor. Considering surgeon and anaesthestist as one and the investigation to cover the whole hospital stay, the study was supposed to evaluate the influence of the human factor that affects both surgical trauma and transfusion decision-making. All cases of elective THA and TKA made over two 3-month periods in 2005 and 2007 were analysed retrospectively.
Results
There was no statistically significant difference in the frequency of transfusions among the groups. The hypothesis that, in the same preoperative hemoglobin group, transfusion frequency is lower in patients who are treated by a team that makes more surgeries has not been proven.
Conclusions
The influence of the human factor on the frequency of perioperative transfusions was minimal in patients perioperatively treated by surgical-anaesthetic teams lead by physicians with a similar expertise.
Key words: anemia, blood, major orthopaedic surgery, transfusion, surgeo
Profesoriui Pranui Norkūnui – 100 metų!
No full textProfesoriui Pranui Norkūnui – 100 metų!
Šiais metais vasario 1 dieną įžymiausiam pokario chirurgui profesoriui Pranui Norkūnui sukanka 100 metų. Tai vienas iškiliausių Lietuvos chirurgų, Lietuvos nusipelnęs gydytojas, mokslininkas, profesorius, medicinos mokslų daktaras.
Profesorius gimė 1908 metų vasario 1 dieną Marijampolio kaime, netoli Vilniaus, prie Vilniaus–Jašiūnų plento, valstiečių šeimoje.
1927 metais baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universitetą, jį sėkmingai baigė 1934 metais. Stažavosi Lydos ir Vilniaus ligoninėse, vienerius metus dirbo Vilniaus lietuvių sanitarijos draugijos ligoninėje.
1936–1940 metais dirbo gydytoju Lipčiūnų ambulatorijoje Lydos apskrityje, Baranovičių ligoninėje Naugarduko apskrityje. Čia būsimasis skrandžio chirurgijos profesorius atliko savo pirmąją skrandžio rezekciją.
Nuo 1940 metų Pranas Norkūnas – Vilniaus miesto Šv. Jokūbo, kuri vėliau pavadinta Pirmają tarybine ligonine, gydytojas chirurgas. Tuo laiku jam teko darbuotis visose chirurgijos srityse (traumatologijoje, neurochirurgijoje, urologijoje, ginekologijoje, torakalinėje chirurgijoje), bet labiausiai traukė gastroenterologija. Šioje chirurgijos srityje Profesorius tapo daugelio operacijų pradininku Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
1942 metais chirurgas P. Norkūnas išrenkamas Vilniaus universiteto Chirurgijos katedros asistentu ir žengia pirmuosius pedagoginio darbo žingsnius. Iš pradžių teko skaityti net rentgenologijos kursą.
1944 metais įkūrus Bendrosios chirurgijos katedrą jis tampa jauniausiu katedros vedėju ir vadovauja šiai katedrai iki 1956 metų. Tais metais išrinktas Vilniaus universiteto Hospitalinės chirurgijos katedros vedėju ir šias pareigas ėjo iki 1984 metų.
Dirbdamas didelį praktinės chirurgijos darbą prof. P. Norkūnas susidomėjo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės gydymo problemomis. Eksperimentavo vivariume, dirbtinai sukeldavo skrandžio opas, matuodavo veninio kraujospūdžio kitimus skrandžio mažosios ir didžiosios kreivės baseinuose. Įvairiausiais būdais tyrinėjo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opomis sergančius ligonius. Šį daugiametį eksperimentinių ir klinikinių tyrimų darbą apibendrino savo disertacijose. Taip buvo sukurta originali skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų etiopatogenezė, o sykiu ir originalūs gydymo būdai. Kad opos nesikartotų, Profesorius siūlė pagerinti skrandžio sienelės kraujo apytaką. Operuojant tokius ligonius buvo perrišamos visos mažosios skrandžio kreivės kraujagyslės, kad kraujas į sienelę netekėtų iš aplinkumos ir nebūtų trukdoma kraujui nutekėti iš skrandžio sienelės. Kad sumažėtų skrandžio tonusas, buvo perpjaunami abu klajokliai nervai stemplės aukštyje. Operacijos metu buvo rezekuojama dažniausia opų vieta – skrandžio prievarčio urvas ir 2/3 mažosios kreivės, o ne 2/3 skrandžio, kaip tuo metu buvo įprasta atlikti. Tokia operacija buvo pavadinta ekonomine skrandžio rezekcija su mažosios kreivės denervacija, devaskuliarizacija ir kamienine vagotomija pagal Hofmeisterį–Finstererį–Norkūną. Operacija pirmą kartą atlikta 1945 metais ir buvo pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje. Iki 1981 metų buvo padarytos 3239 tokios skrandžio rezekcijos. Pažymėtina, kad pokario metais nemažai ligonių, sergančių opalige, buvo operuoti sukėlus vietinę nejautrą 0,25% novokaino tirpalu! Pooperacinių komplikacijų ir mirtingumo rodikliai buvo patys mažiausi ir Lietuvoje, ir Sovietų Sąjungoje.
Profesorius pirmasis Lietuvoje ir antrasis Sovietų Sąjungoje atliko stemplės vėžio transpleurines operacijas.
Profesoriaus iniciatyva 1962 metais prie Hospitalinės chirurgijos katedros buvo kuriama širdies ir kraujagyslių laboratorija. Jai vadovauti paskirtas katedros asistentas A. Marcinkevičius. Vilniaus miesto 3-iojoje ligoninėje jis ne tik įkūrė šią laboratoriją, bet ir ją išplėtė, įdiegė pažangiausias kardiochirurgines operacijas, iš jų ir širdies persodinimo.
Prof. P. Norkūnas aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame darbe. 1947 metais tapo Medicinos draugijos pirmininku, o 1954 metais buvo išrinktas Lietuvos chirurgų mokslinės draugijos pirmininku ir tas pareigas be pertraukos ėjo apie 30 metų.
Vadovaudamas Vilniaus universiteto chirurgijos katedroms, Profesorius aktyviai skatino ir kitus bendradarbius ne tik tobulinti praktinės chirurgijos įgūdžius, bet ir dirbti mokslinį darbą: devyni jo mokiniai tapo profesoriais, habilituotais daktarais, trisdešimt – medicinos daktarais.
Profesorius Pranas Norkūnas – tai pokario Lietuvos chirurgijos patriarchas. Beveik 40 metų visi Lietuvos chirurgai lankėsi Profesoriaus klinikose, stebėjo jį operuojant, asistavo jam, klausėsi jo paskaitų. Profesoriaus mintys, moksliniai darbai, chirurginiai įgūdžiai išliko ir tęsiami jo mokinių ir sekėjų.
Profesorius P. Norkūnas mirė po sunkios ligos 1992 metais, palaidotas Antakalnio kapinėse.
Doc. dr. Juozas Stanaitis Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos centro vadova
Vėlyvųjų rezultatų po uždarosios hemoroidektomijos įvertinimas
No full textTomas Poškus1, Narimantas Evaldas Samalavičius21 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo 3-iasis pilvo chirurgijos skyrius,Žygimantų g. 3, LT-01102 Vilnius2 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika,Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected]
Tikslas
Įvertinti vėlyvuosius rezultatus po uždarosios hemoroidektomijos.
Ligoniai ir metodai
Vėlyvieji rezultatai buvo įvertinti ligoniams, nuo 2002 metų liepos iki 2005 metų balandžio operuotiems nuo hemorojaus Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Centro filiale. Duomenys buvo perspektyviai registruojami, skaičiuojant ligonių amžių, lytį, gydymo ligoninėje trukmę, registruojant pooperacines komplikacijas. Ligoniai buvo apklausti anketiniu būdu, o neatsakiusieji į nusiųstą anketą – telefonu. Buvo teiraujamasi apie ligonių jausto skausmo intensyvumą operacijos metu ir po jos, skausmui malšinti vartotus vaistus, žaizdų gijimą po operacijos, išmatų nelaikymo laipsnį, grįžimą į darbą, hemorojaus pasikartojimą ir tolesnį gydymą. Mums buvo svarbiausia ligonio operacijos įvertinimas ir tai, ar ligonis rekomenduotų operaciją savo artimiesiems, jei reikėtų. Duomenis skaičiavome Microsoft Excel programa, o statistinius grupių skirtumus – Epi Info programa. Grupių duomenys smarkiai skyrėsi, kai p buvo mažiau kaip 0,05.
Rezultatai
Apklausti pavyko 178 ligonius iš 285 (62,5%), praėjus vidutiniškai 39 (27–57) mėnesiams po operacijos. 90 ligonių (50,6%) operaciją vertino labai gerai, 62 ligoniai (34,8%) – gerai, 20 ligonių (11,2%) – patenkinamai ir 6 ligoniai (3,3%) – blogai. 136 ligoniai (76,4%) rekomenduotų tokią pat operaciją savo artimiesiems, 36 (20,2%) – galbūt rekomenduotų ir 6 (3,3%) – nerekomenduotų.
Išvados
66,3% ligonių nereikėjo papildomai gydyti nuo hemorojaus ir tik keturis ligonius (2,3%) teko operuoti pakartotinai. Ligoniai, kuriems atsirado išangės ligos simptomų, dažniausiai skundėsi besikartojančiais perianalinės trombozės simptomais ir kraujavimu. Skausmas po operacijos trims ketvirtadaliams ligonių buvo vidutinio stiprumo ar stiprus ir 75% ligonių užtruko ne ilgiau kaip dvi savaites. Ketvirtadaliui pacientų procedūra operacinėje buvo nemaloni ir skausminga, todėl prieš sukeldami užpakalinio tarpvietės bloko nejautrą rekomenduojame naudoti intraveninę sedaciją midazolamu ir petidinu, nes tai labai sumažina paciento diskomfortą suleidžiant vaistus. Mūsų tirtos populiacijos 31% pacientų buvo nedidelio laipsnio išmatų laikymo sutrikimų. Po vidinės sfinkterotomijos ir hemoroidektomijos išmatų nelaikymu skundėsi 17% pacientų, tačiau didesnio laipsnio išmatų nelaikymas pasitaiko beveik išimtinai šioje grupėje, ir tai statistiškai reikšminga (p < 0,01).
Pagrindiniai žodžiai: hemorojus, išmatų nelaikymas, klausimynas
Late results of closed haemorrhoidectomy
Tomas Poškus1, Narimantas Evaldas Samalavičius21 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Central Branch,III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University, Institute of Oncology, Clinic of Surgery,Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Objective
To evaluate the distant results of closed haemorrhoidectomy.
Patients and methods
Distant results were evaluated in patients operated on by closed haemorrhoidectomy for haemorrhoidal disease in the Department of Surgery of Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics" Central Branch from July 2002 to April 2005. Data on the patients were collected prospectively, taking into account their demographic characteristics, duration of hospital stay, postoperative complications. Patients were sent a questionnaire form, and the non-responders were interviewed over the phone. The data were collected using Microsoft Excel statistical differences were calculated using EpiInfo software. Differences were statistically significant, if the p value was less than 0.05.
Results
Of 285, 178 patients (62.5%) responded to the questionnaire on average 39 months (3 years and 3 months) after the operation (range, 27–57 months). 90 patients (50.6%) rated their operation as very good, 62 patients (34.8%) as good, 20 patients (11.2%) as satisfactory and 6 patients (3.3%) as bad. 136 patients (76.4%) would definitely recommend the same surgery to their relaives if needed; 36 (20.2%) would probably recommend; and 6 (3.3%) would not recommend.
Conclusions
66.3% of patients did not require any treatment for perianal problems, and only 4 patients (2.3%) underwent repeated haemorrhoidectomy. In 75% of patients, pain was severe after the operation and lasted up to two weeks. Induction of posterior perineal block was unpleasant and painful in 25% of patients, and we recommend routine intravenous perioperative sedation. Symptoms of fecal incontinence were experienced by 31% of patients, mostly of minor degree. 17% of patients after internal sphincterotomy and haemorrhoidectomy experienced fecal incontinence, but medium grade incontinence was observed statistically significantly more often in this group as compared with the haemorrhoidectomy group.
Key words: haemorrhoidal disease, incontinence, questionnair