Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Plaučių arterijos tromboembolijos atvejis po artroskopinės kelio sąnario operacijos
Get PDFValentinas Uvarovas, Igoris Šatkauskas, Eduardas Bartkevičius, Evaldas KascėnasVilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centras,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Aprašomas plaučių tromboembolijos atvejis po artroskopinės kelio sąnario operacijos. Straipnio tikslas – išanalizuoti šio retai pasitaikančio po artroskopinių operacijų ir gyvybei pavojingo sindromo galimas priežastis ir prevencijos taktiką, svarbius giliųjų venų trombozės rizikos veiksnius, pateikti literatūros apžvalgą.
Aprašomas klinikinis atvejis, kai 58 metų pacientei, neturinčiai ypatingų giliųjų venų trombozės atsiradimo rizikos veiksnių, artroskopinė kelio sąnario menisko rezekcijos operacija komplikavosi plaučių arterijos tromboembolija. Pacientė paguldyta į stacionarą atlikti artroskopinę operaciją dėl dešinio kelio vidinio menisko plyšimo, buvo operuota tą pačią dieną. Atlikta beveik visiška vidinio menisko rezekcija. Operacijos metu naudota šlaunies manžetė, kuri išpūsta iki 350 mmHg, operacijos trukmė 40 min., operacijos eiga buvo sklandi. Antrą parą po operacijos pacientei atsirado ūmaus kvėpavimo nepakankamumo požymiai, ji paguldyta į intensyviosios terapijos skyrių, kur atlikus širdies echoskopiją ir EKG buvo diagnozuota plaučių arterijos tromboembolija. Buvo taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija, vazopresorių infuzijos, gydymas antikoaguliantais ir trombolitikais. Intensyvioji terapija buvo veiksminga, po dviejų parų gydymo patenkinamos būklės pacientė buvo grąžinta į ortopedijos skyrių, vienuoliktą parą po operacijos išrašyta iš ligoninės. Jos būklė buvo gera.
Reikšminiai žodžiai: plaučių arterijos tromboembolija, giliųjų venų trombozė, artroskopija, mažos molekulinės masės heparinas.
A case of pulmonary embolism after arthroscopic knee surgery
Valentinas Uvarovas, Igoris Šatkauskas, Eduardas Bartkevičius, Evaldas KascėnasOrthpedic Traumatology Center of Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
We present a case of pulmonary empolism (PE) following successful arthroscopic meniscectomy. Although the incidence of PE following arthroscopic knee surgery has not been well established, such occurrences place the patients at high risk. The patient was a 58-year-old women with no no definite risk factors of PE, who underwent arthroscopic meniscectomy. In spite of one postoperative profilaxis dose of LMWH (Fraxiparine 0.4 ml) on the first postoperative day, on the second postoperative day she developed dyspnea, tachycardia, hypotonia. Investigations carried out in the intensive care department, including ECG, echocardiography, supported the diagnosis of PE. Heparin therapy was initiated, and the patient’s condition improved sufficiently to allow her follow-up at our outpatient department.
Key words: pulmonary embolism, arthroscopy, deep vein thrombosis, low-molecular weight heparin
Susiaurėjusio stambiųjų bronchų ir trachėjos spindžio gydymas
Get PDFRenatas Aškinis1, Saulius Cicėnas1,2, Valdas Puodžiūnas1, Arnoldas Krasauskas1, Sigitas Zaremba11 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El. paštas: [email protected] Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, sporto medicinos ir slaugos institutas
Tikslas: Įvertinti endobronchinių intervencijų svarbą ir galimybes susiaurėjusiam trachėjos ir stambiųjų bronchų spindžiui gydyti.
Ligoniai ir metodai: Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriuje 2005–2009 metais buvo atliktos 68 endobronchinės trachėjos ir stambiųjų bronchų intervencijos ligoniams, kurių kvėpavimo takų spindis susiaurėjęs: 28 (41 %) atliktas kvėpavimo takų protezavimas, 3 (4,4 %) – kvėpavimo takų tamponavimas dėl ūminio kraujavimo ir gresiančio pavojaus gyvybei, 35 (51 %) – endobronchinė naviko rezekcija ir kvėpavimo takų rekanalizacija, 2 (3,6 %) – pašalintas svetimkūnis iš kvėpavimo takų. Pacientų amžiaus vidurkis buvo apie 63 metus. Gydyta 50 (73,5 %) vyrų ir 18 (26,5 %) moterų, 33 (48,5 %) iš jų sirgo plaučių vėžiu.
Rezultatai: Stambiųjų bronchų ir trachėjos spindis buvo susiaurėjęs dėl kelių priežasčių: 33 (48,5 %) ligoniams – dėl plaučių vėžio, 23 (33,8 %) – dėl kitų piktybinių ligų (sėklidžių vėžio, limfomos, inksto vėžio, krūties vėžio) metastazių ar gretimų organų naviko (skydliaukės vėžio, trachėjos vėžio, gerklų vėžio, stemplės vėžio, limfomos) įaugimo, 12 (17,7 %) – dėl nepiktybinių ligų (nepiktybinės trachėjos ligos, tuberkuliozės, nepiktybinės plaučių ligos, nepiktybinės tarpuplaučio ligos, dėl svetimkūnio). Atliekant endobronchinę naviko rezekciją, 35 ligoniams atnaujintas kvėpavimo takų spindis: 3 (8,6 %) – trachėjos, 32 (91,4 %) – stambiųjų bronchų. Dvidešimt aštuoniems ligoniams atlikta endobronchinė naviko rezekcija ir protezuoti kvėpavimo takai: 8 (28,5 %) – bronchų, 8 (28,5 %) – trachėjos, 12 (43 %) naudojant „Y“ protezą atlikta tracheobronchinė jungtis. Trisdešimt trims (48,5%) ligoniams endobronchinė intervencija atlikta dėl plaučių vėžio. Navikus rezekavus, 12 (37 %) ligonių nustatyta plokščialąstelinė karcinoma, 2 (6 %) ligoniams – nesmulkialąstelinė karcinoma, 5 (15 %) – adenokarcinoma, 4 (12 %) – smulkialąstelinė karcinoma, 4 (12 %) – atipinis karcinoidas, 6 (18 %) – tiriant rezekuotus audinius naviko diagnozė morfologiškai nepatvirtinta dėl naviko nekrozės ir storo fibrino sluoksnio. Trys (4,4 %) ligoniai po intervencijos mirė. 65 (95,6 %) ligoniams atlikus intervenciją pagerėjo gyvenimo kokybė, išnyko dusulys ir švokštimas alsuojant. Ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu 25 (37 %) ligoniams atsirado nepageidaujamų reiškinių, dėl kurių reikėjo papildomų intervencijų: 2 – koreguoti protezą, 23 – siurbti sekretą iš kvėpavimo takų.
Išvada: Endobronchinė intervencija dėl susiaurėjusio apatinių kvėpavimo takų spindžio yra saugus ir patikimas paliatyviojo gydymo būdas, kai radikalusis gydymas negalimas dėl sunkios bendrosios būklės, gretutinių ligų ar senyvo amžiaus.
Reikšminiai žodžiai: endobronchinė intervencija, kvėpavimo takų protezavimas, kvėpavimo takų naviko rezekcija.
Treatment of stenosis of trachea and large bronchi
Renatas Aškinis1, Saulius Cicėnas1,2, Valdas Puodžiūnas1, Arnoldas Krasauskas1, Sigitas Zaremba11 Vilnius University, Institute of Oncology, Department of Thoracic sSurgery and Oncology, Santariškių str. 1,LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Rehabilitation, Sport Medicine and nursing
Objective: To evaluate the role and possibilities of endobronchial procedures during the treatment of stenosis of trachea and large bronchi.
Patients and methods: At the Department of Thoracic Surgery and Oncology, Institute of Vilnius university, from 2005 to 2009 there were performed 68 endobronchial procedures of trachea and large bronchi for patients suffering from airway stenosis: 28 (41 %) airway stenting, 3 (4.4 %) airway tamponade because of sudden bleeding and life threatening risk, 35 (51 %) endobronchial tumour resection and recanalisation of lumen, 2 (3.6 %) foreign body removed from the airway. The mean of age patients was 63 years. There were 50 (73.5 %) males and 18 (26.5 %) females. 33 (48.5 %) patients had lung cancer.
Results: Stenosis of large bronchi and trachea lumen was due to several reasons: in 33 (48.5 %) patients it was lung cancer, in 23 (33.8 %) patients – metastases from other malignant diseases or penetration from adjacent organs (testicular cancer, thyroid cancer, lymphoma, renal cancer, tracheal cancer, laryngeal cancer, esophageal cancer, breast cancer), in 12 (17.7 %) patients – for non- malignant reasons (benign tracheal disease, tuberculosis, benign lung disease, benign mediastinal disease, foreign body). For 35 patients, airway recanalisation was achieved by endobronchial tumour resection: 3 (8.6 %) patients – trachea, 32 (91.4 %) patients – large bronchi. For 28 patients, endobronchial turmour resection and airway stenting were performed: for 8 (28.5 %) patients a stent was placed in large bronchi, 8 (28.5 %) patients in the trachea, and 12 (43 %) patients were treated by placing “Y” stent at the tracheobronchial junction. For 33 (48.5 %) patients, endobronchial interventions were performed due to lung cancer. After tumour resection, in 12 (37 %) patients squamous cell carcinoma, in 2 (6 %) patients non-small cell lung cancer, in 5 (15 %) patients adenocarcinoma, in 4 (12 %) patients small cell carcinoma, in 4 (12 %) patients atypic carcinoid were diagnosed, in 6 (18%) patients the morphologic diagnosis was not confirmed because of tumour necrosis and a large fibrin layer. 3 (4.4 %) patients died after the intervention. After interventions, 65 (95.6 %) patients felt improvement of the quality of life, shortness of breath and stridor disappeared. 25 (37 %) patients during the early postoperative period needed additional interventions: for 2 patients correction of the stent position was perfomed, 23 patients required further bronchoscopies to evacuate secretion.
Conclusion: Endobronchial intervention due to inferior airway stenosis is a safe and reliable method of palliative treatment when radical treatment is not possible because of poor condition, comorbidity or advanced age.
Keywords: endobronchial intervention, airway stenting, airway tumour resection and recanalisation
Metileno mėlio tirpalo injekcijos į pašalinto preparato a. messenterica inferior kamieną po tiesiosios žarnos rezekcijos atlikus totalią mezorektalinę eksciziją įtaka aptinkamų limfmazgių kiekiui
Get PDFEvelina Klepšytė, Narimantas Evaldas Samalavičius
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 VilniusVilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius
Tikslas: Nustatyti, ar metileno mėlio tirpalo injekcija į pacientų, kuriems dėl tiesiosios žarnos vėžio atliekama tiesiosios žarnos rezekcija darant totalią mezorektalinę eksciziją, pašalinto preparato a. messenterica inferior kamieną, padidina tiriant patologiją aptinkamų limfmazgių kiekį.
Medžiaga ir metodai: Tiriamąją grupę sudarė 10 pacientų, atitinkamai kontrolinę grupę – 20 pacientų, sirgusių I–III stadijų tiesiosios žarnos vėžiu (adenokarcinoma histologiškai), gydytų Vilniaus universiteto Onkologijos instituto (VUOI) Chirurgijos klinikoje 2008 m. vasarį–2010 m. kovą. Pacientams to paties chirurgo buvo atlikta standartinė tiesiosios žarnos rezekcija ir totali mezorektalinė ekscizija. Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems rezekcinio tipo operacija padarant koloanalinę jungtį atlikta dėl tiesiosios žarnos vidurinio ar apatinio trečdalio vėžio, netaikytas ikioperacinis smulkiafrakcinis spindulinis gydymas ir nebuvo atokių metastazių. Tiriamojoje grupėje pašalinus rezektatą buvo suleidžiama 30 ml 0,5 % metileno mėlio tirpalo į a. messenterica inferior kamieną. Tiriamosios ir kontrolinės grupių rezektatų patologijos tyrimas buvo atliekamas vienodai (pagal VPC standartą). Patologas nebuvo specialiai informuotas atlikti makroskopinį apdorojimą kokiu nors ypatingu būdu, tad tyrimo metodika buvo vienoda. Atlikta retrospektyvi klinikinių ir patologijos duomenų analizė.
Rezultatai: Tiriamojoje (metileno mėlio) grupėje gautas limfmazgių rezektate vidurkis buvo 18 ± 5,598, kontrolinėje grupėje – 14 ± 6,300; p = 0,092. Metastazių limfmazgiuose aptikta 5 iš 10 metileno mėlio grupės pacientų ir atitinkamai 7 iš 20 kontrolinės grupės pacientų rezektatuose.
Išvados: Ryškėja tendencija, kad metileno mėlio tirpalo injekcija į po totalios mezorektalinės ekscizijos dėl tiesiosios žarnos vėžio pašalinto rezektato a. messenterica inferior kamieną padidina tiriant patologiją randamų sritinių limfmazgių kiekį. Siekiant pagerinti tyrimo rezultatų statistinio patikimumo rodiklius ir patvirtinti šią tendeciją, tikslingas tęstinis didesnių tiriamosios ir kontrolinės grupių pacientų tyrimas.
Reikšminiai žodžiai: totali mezorektalinė ekscizija (TME), metileno mėlio tirpalas, patologijos tyrimas.
Injection of methylene blue solution into the inferior messenteric artery of resected rectal specimens for rectal cancer as a method to increase lymph node harvest
Evelina Klepšytė, Narimantas Evaldas Samalavičius
Vilnius University Medical Faculty, M. K. Čiurlionio str. 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania Vilnius University, Institute of Oncology, Clinic of Surgery, Santariškių str. 1, LT-08406 Vilnius, Lithuania Vilnius University Medical Faculty, Clinic of Internal, Family Medicine and Oncology,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania
Objective: To determine whether the injection of methylene blue solution into the inferior mesenteric artery could improve the lymph node harvest in rectal specimens of rectal cancer patients treated with rectal resection with TME.
Material and methods: A group of 10 fresh rectal specimens from patients with stage I–III rectal cancer treated at Clinic of Surgery of Institute of Oncology of Vilnius University during the period from February, 2008 to March, 2010 was composed randomisely to be injected with the methylene blue solution and 20 specimens were selected under the same conditions to serve as the control group. The patients underwent conventional rectal resection with TME and colo-anal anstomosis for middle and low rectal cancer performed by the same surgeon, did not receive preoperative long course radiotherapy and had no distant metastases. Postoperatively 30 ml of 0,5 % methylene blue solution was injected into the inferior messenteric artery of the specimens in the methylene group. Afterwards the specimens from both methylene and control groups were examined and dissected following the standard of the National Centre of Pathology. The pathologist was not informed to make any special attempt. A retrospective analysis of clinical and pathology records was performed.
Results: The comparison of the mean lymph node harvest showed a significant difference between methylene blue and control groups with average lymph node numbers per specimen of 18 ± 5,598 and 14 ± 6,300, respectively (p = 0,092). 5 of 10 patients from the methylene group and 7 of 20 patients from the control group had metastases in the detected lymph nodes.
Conclusion: There was a tendency to improve the lymph node harvest in rectal specimens of rectal cancer patients treated with rectal resection with TME by injecting methylene blue solution into the inferior mesenteric artery. In order to confirm this tendency and to improve statistical reliability of the results extention of the study increasing the numbers of patients in both methylene and control groups is strongly advisable.
Key words: total mesorectal excision (TME), Methylene blue solution, pathologic examination
Ūminės kylančiosios aortos disekacijos chirurginio gydymo rezultatai
Get PDFGintaras Turkevičius1, Vytautas Sirvydis1, Arimantas Grebelis1, Rasa Čypienė1, Palmyra Semėnienė1, Vilija Jakumaitė2, Gediminas Kitra2, Gediminas Kundrotas2, Pranas Šerpytis3
1 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: [email protected] Klaipėdos jūrininkų ligoninė3 Vilniaus universiteto Kardiologijos ir angiologijos centras
Darbo tikslas: Išanalizuoti ligonių, sergančių ūmine kylančiosios aortos disekacija, chirurginio gydymo rezultatus.
Ligoniai ir metodai: 1997–2007 metais operuoti 89 ligoniai, sergantys ūmine aortos disekacija. Išanalizuota ligonių priešoperacinė būklė, pasirinktas širdies operacijos metodas, ankstyvieji ir vėlyvieji gydymo rezultatai.
Rezultatai: Pooperaciniu laikotarpiu mirė 26 ligoniai (29,2 %). Mirties priežastys: nesustabdomas pooperacinis kraujavimas – 11, širdies nepakankamumas – 5, galvos smegenų pažeidimas – 8 ir dauginis organų nepakankamumas – 2 ligoniams. Labiausiai kraujavo operuojant Bental de Bono metodika. Priešoperaciniu laikotarpiu 23 ligoniams (25,8 %) diagnozuota širdies tamponada ir akivaizdus širdies nepakankamumas. Iš šių ligonių 19 (82,6 %) teko atlikti retorakotomiją dėl kraujavimo ir 6 (26,0 %) gydyti sunkų inkstų funkcijos nepakankamumą. Vėlyvuoju laikotarpiu iš išgyvenusių 63 ligonių du mirė nepraėjus 12 mėnesių, 5 – praėjus 1–6 metams po operacijos.
Išvados: Kylančiosios aortos disekacijos operacinio gydymo rezultatai priklauso nuo ligonių būklės prieš operaciją ir operacijos pobūdžio. Širdies tamponada prieš operaciją ir didelio laipsnio širdies nepakankamumas labai didina operacijos riziką. Vėlyvieji chirurginio gydymo rezultatai yra geri.
Reikšminiai žodžiai: kylančioji aorta, disekacija, chirurgija
Acute dissection of ascending aorta: data of surgical treatment
Gintaras Turkevičius1, Vytautas Sirvydis1, Arimantas Grebelis1, Rasa Čypienė1, Palmyra Semėnienė1, Vilija Jakumaitė2, Gediminas Kitra2, Gediminas Kundrotas2, Pranas Šerpytis3
1 Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Heart Surgery Centre, Vilnius University Hospital Santariškių Clinics, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Klaipėda Seamen’s Hospital3 Vilnius University, Cardiology and Angiology Centre
Objective: The aim of present study was to analyze the results of surgical treatment of patients suffering from dissecation of the ascending aorta.
Patients and methods: During the period 1997–2007, 89 patients underwent operations because of acute dissecation of aorta. The preoperative data, methods of surgery and short-term as well as long-term results of treatment were analyzed.
Results:There were 26 postoperative deaths (29.2 %). The causes of death included fatal postoperative bleeding (11), heart failure (5), brain impairment (8), multiple organ insufficiency (2). Bleeding was mostly characteristic of Bental-De Bono operations. In 23 patients (25.8 %), heart tamponade and marked heart failure were diagnosed preoperatively. In 19 of these patients (86.2 %), a rethoracotomy was required because of bleeding, and 6 (26.2 %), suffered from marked renal insufficiency. Seven of 63 survivors died during the long-term observation period (the survival time in two patients was up to 1 year, and 5 patients survived 1–6 years after the operation).
Conclusion: The results of surgery for ascending aorta dissection depend on the preoperative condition of the patients and the mode of operation. The preoperative cardiac tamponade with a marked heart failure increases the risk of operation. The long-term results of the treatment are excellent.
Key words: ascending aorta, dissection, surgery
Širdies resinchronizacijos terapijos šiuolaikinės rekomendacijos: Vilniaus kardiologijos ir angiologijos centro patirtis
Get PDFVytė Maneikienė, Germanas Marinskis, Audrius Aidietis, Sigita Aidietienė, Jelena Čelutkienė, Kęstutis Ručinskas, Vytautas Sirvydis, Aleksandras Laucevičius
Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl. paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas: Širdies resinchronizavimo terapijos metodas sumažina širdies nepakankamumo simptomus, pagerina širdies sistolinę funkciją ir išgyvenamumą pacientų, sergančių toli pažengusiu širdies nepakankamumu, atspariu optimaliam medikamentiniam gydymui, ir turinčių elektrinio širdies asinchroniškumo požymį – plačius QRS kompleksus, tačiau vėlyvieji ilgo stebėjimo rezultatai dar nėra iki galo aiškūs ir plačiai tyrinėjami. Darbo tikslas – apžvelgti pagrindines šiuolaikines resinchronizacijos taikymo nuorodas, papildomų atrankos kriterijų paieškų rezultatus; pateikti Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro patirties apžvalgą.
Ligoniai ir metodai: Analizuojami pacientų, gydytų resinchronizacine terapija nuo 2002 metų vidurio iki 2009 metų pabaigos, atvejai. Klinikinė informacija renkama iš pacientų ligos istorijų, ambulatorinio stebėjimo kortelių. Visi iki šiol gyvenantys pacientai periodiškai kviečiami nuodugniai klinikinei patikrai. Prieš ir po resinchronizacijos procedūros atliekami išplėstiniai širdies echoskopijos tyrimai įvertinant mechaninį asinchroniškumą, spiroergometrijos tyrimai, nustatomas smegenų natriurezinio peptido kiekis kraujyje.
Rezultatai: Per aštuonerius metus, nuo 2002 iki 2009 metų pabaigos, implantuoti 92 resinchronizacijos prietaisai. Darbų apimtis gerokai padidėjo per pastaruosius dvejus metus. Šių pacientų, priklausančių III–IV NYHA funkcinei klasei, išgyvenamumo rodikliai yra geri (mirštamumas per 8 metus – tik 10,8 %). Daliai pacientų (4 %) biventrikuliniai stimuliatoriai tapo tiltu į sėkmingą širdies transplantaciją.
Išvados: Širdies resinchronizavimo terapija saugiai ir gana veiksmingai pagerina pacientų, sergančių širdies nepakankamumu ir priklausančių III–IV NYHA funkcinei klasei, gyvenimo kokybę. Atrenkant pacientus gydyti šiuo būdu pagal šiuolaikines rekomendacijas, išlieka didelis procentas nepakankamai gerų rezultatų, nors tokios toli pažengusio širdies nepakankamumo grupės ligonių išgyvenamumas yra daug geresnis nei tikėtinas.
Reikšminiai žodžiai: resinchronizacija, širdies nepakankamumas, klinikinės studijos
Current clinical guidelines for cardiac resynchronization therapy: the experience of vilnius cardiology-angiology center
Vytė Maneikienė, Germanas Marinskis, Audrius Aidietis, Sigita Aidietienė, Jelena Čelutkienė, Kęstutis Ručinskas, Vytautas Sirvydis, Aleksandras Laucevičius
Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaEl. paštas: [email protected]
Background /objective: Cardiac resynchronisation therapy improves cardiac function and clinical outcomes for patients suffering from congestive heart failure due to systolic dysfunction associated with ventricular dyssinchrony, who are already optimized with medical therapy. The aim of the study was to present the current clinical guidelines of cardiac resynchronization therapy and the results of current clinical trials, as well as to overview the experience of the Vilnius cCardiology-aAngiology Center.
Patients and Methods: We analyse patients who underwent cardiac resynchronisation therapy in 2002–2009. Their in- and outpatient histories were studied. The patients were tested before and after the procedure. eEchocardiography was performed to assess mechanical dyssinchrony, cardiopulmonary exercise testing, B-type natriuretic peptide level.
Results:Between June 2002 and December 2009 92 resynchronisation devices, were implanted. Cardiac resynchronisation therapy resulted in a higher survival of patients with NYHA III–IV. For four patients, resynchronisation therapy was a bridge to successful transplantation.
Conclusions: Cardiac resynchronization therapy safely improved the quality of life in patients with moderate to severe chronic heart failure (New York Heart Association class III–IV). The present criteria for patient selection have some percent age of no responders, but the survival rate in this group of patients is significantly higher than could be expected.
Keywords: resynchronization, heart failure, clinical trial
Organų donoro priežiūra intensyviosios terapijos skyriuje
Get PDFViktorija Černiauskienė, Monika Čiplytė, Saulius VosyliusVilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslasDonorinių organų poreikis gerokai viršija atliktų organų transplantacijų skaičių. Dažniausios priežastys, dėl kurių potencialūs donorai netampa efektyviais donorais, yra donoro artimųjų prieštaravimas donorystei, medicininės kontraindikacijos, logistikos problemos, neadekvatus potencialių donorų gydymas iki eksplantacijos operacijos. Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti naujausius medicinos mokslo laimėjimus atliekant potencialių organų donorų priežiūrą reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose.
Metodai ir rezultataiIšliekant žymiam atotrūkiui tarp organų pasiūlos ir poreikio, būtina kuo efektyviau panaudoti esamus resursus, daugiau dėmesio skiriant tinkamai potencialaus organų donoro intensyviajai terapijai. Dėl smegenų mirties įvyksta sunkūs daugelio organizmui svarbių funkcijų sutrikimai: kraujotakos ir kvėpavimo sistemų, endokrininiai, elektrolitų balanso sutrikimai, hipotermija, koagulopatija ir intensyvus sisteminis uždegimo atsakas.
IšvadosPasirinkta tinkama intensyviosios terapijos taktika galėtų padidinti transplantacijai tinkamų organų skaičių, išlaikyti geresnę jų funkciją po transplantacijos.
Reikšminiai žodžiai: smegenų mirtis, intensyviosios terapijos skyriai, audinių ir organų donorystė, gairės
Organ donor management in the intensive care unit
Viktorija Černiauskienė, Monika Čiplytė, Saulius VosyliusClinic of Anaesthesiology and Intensive Care, Vilnius University,Šiltnamių Str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objectiveThe demand for donor organs greatly exceeds the number of transplantations. Many reasons may determine this inadequacy, such as family refusal, medical contraindications, logistics problems and inadequate management of the organ donor. The aim of the study was to present the recent achievements of medical practice in the management of organ donors in intensive care units.
Methods and resultsWhile the discrepancy between the number of organ donations and transplantations persists, it is essential to use available resources more effectively, paying more attention to the intensive care management of the organ donor. Many physiological changes follow after brain death, such as cardiovascular and pulmonary dysfunction, endocrine and homeostasis disturbances, hypothermia, coagulopathy and an enhanced inflammatory response.
ConclusionsOptimal intensive care could increase the number of organs available for transplantation and improve their function after it.
Keywords: brain death, intensive care units, tissue and organ procurement, guidelines as topi
Ūminis skausmas dešinėje klubinėje srityje: ar visada tai apendicitas?
Get PDFAgnius Juška1, Ieva Žostautienė1, Jonas Pivoriūnas1, Jonas Jurgaitis2, Marius Paškonis2, 3, Vytautas Lipnickas2, Kęstutis Strupas21Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas,M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius2Gastroenterologijos, urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika, Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected]
Aklosios žarnos pavienis divertikulas – reta patologija ir pagal požymius beveik neatskiriama nuo ūminio apendicito. Aklosios žarnos divertikulitas gali nesukelti simptomų tol, kol nepasireiškia uždegimas, divertikulas neprakiūra ar iš jo neprasideda kraujavimas. Nors atliekami echoskopiniai ir kompiuterinės tomografijos tyrimai, tikslią diagnozę prieš operaciją vis vien sunku nustatyti ir dažniausiai ji paaiškėja operuojant. Nors ši liga reta Vakarų šalyse, ją reikia turėti omenyje diferencijuojant tuomet, kai pacientas skundžiasi skausmu dešinėje klubinėje srityje. Dėl to į šią retą būklę norime atkreipti ne tik chirurgų bet ir kitų gydytojų dėmesį.
Reikšminiai žodžiai: pavienis aklosios žarnos divertikulas, divertikulitas dešinėje, skausmas apatiniame dešiniajame kvadrante, įgimtas aklosios žarnos divertikulas.
Acute pain in right iliac fossa region – is it always an appendicitis?
Agnius Juška1, Ieva Žostautienė1, Jonas Pivoriūnas1, Jonas Jurgaitis2, Marius Paškonis2, 3, Vytautas Lipnickas2, Kęstutis Strupas21Vilnius University Faculty of Medicine,M. K. Čiurlionio str. 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania2Clinic of Gastroenterology, Urology and Abdominal Surgery, Vilnius University Hospital Santariškių Clinics,Santariškių Str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Solitary diverticulum of caecum is an uncommon pathological condition almost indistinguishable from acute appendicitis. Caecal diverticulitis can be asymptomatic until it becomes inflamed, perforated or begins to bleed. In spite of routine ultrasonography and computer tomography findings, correct preoperative diagnosis is still difficult and is usually made in the operating theater. Although this condition is very rare in Western countries, it should be considered in the differential diagnosis for patients complaining of right iliac fossa pain. Therefore, the aim of this case report is to improve the awareness of this condition not only among surgical trainees but also among the rest of medical staff.
Key words: solitary diverticulum of the caecum, right diverticulitis, right lower quadrant pain, congenital diverticulum of the caecum
Pooperacinio skausmo malšinimo aktualijos širdies chirurgijoje
Get PDFJudita AndrejaitienėKauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų instituto Intensyviosios terapijos ir kraujotakos tyrimų laboratorija,Eivenių g. 4, LT-50009 KaunasEl paštas: [email protected]
Veiksmingas pooperacinio skausmo valdymas yra šiuolaikinio chirurginio gydymo sudedamoji dalis. Neadekvatus skausmo gydymas po širdies operacijų lemia sumažėjusį ligonių aktyvumą, sukelia emocinį diskomfortą, nerimą, sutrikdo miegą, neigiamai veikia kvėpavimo funkciją, padidina miokardo infarkto, širdies nepakankamumo, tromboembolinių komplikacijų riziką. Tinkamas pooperacinio skausmo malšinimas ne tik gerina ligonio gyvenimo kokybę, pagreitina sveikimą ir visišką funkcijų atsitaisymą, bet ir glaudžiai susijęs su ligonio gydymo stacionare trukme, sumažina gydymo išlaidas. Pooperacinio skausmo gydymo svarba jau seniai neabejojama. Nors informacijos apie ūminio skausmo patogenezę ir jo gydymo patirties sukaupta nemažai, deja, nėra priimto skausmo malšinimo po širdies operacijų „aukso standarto“, o taikomų metodų efektyvumas nėra pakankamai aiškus. Pagrindinis straipsnio tikslas – padėti suprasti gydytojui praktikui, kodėl kyla skausmo problema pooperaciniu laikotarpiu ir ką gali medicinos personalas padaryti, kad šis laikotarpis pacientui būtų kuo sklandesnis. Straipsnyje aptariami ir nauji po širdies operacijų taikomi veiksmingi skausmo malšinimo metodai.
Reikšminiai žodžiai: skausmas, širdies operacija, ūminio pooperacinio skausmo malšinimas
New trends in the treatment of postoperative pain in cardiac surgery
Judita AndrejaitienėInstitute for Biomedical Research, Kaunas University of Medicine, Laboratory of Intensive Care and Blood Circulation Research,Eivenių Str. 4, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]
Effective post-operative pain management is a constituent of contemporary surgical treatment. Inadequate acute pain treatment after cardiac surgery can keep patients from the activities that prevent postoperative complications, especially respiratory complications, determine reduced patients’ emotional discomfort, anxiety, sleep disorders. The appropriate postoperative analgesia prevents patients’ discomfort, may decrease morbidity, postoperative ICU and in-hospital stay, and thus may decrease cost. The importance of post-operative pain management has been known for a long time. However, regardless of scientific progress in the studies of acute pain pathogenesis and the accumulated treatment experience, there is no acknowledged “golden standard” for the periods following cardiac surgery, while the effectiveness of the applied methods has not yet been fully explained. In the current era of early tracheal extubation, achieving optimal pain relief after cardiac surgery can be challenging. Adequate postoperative analgesia after cardiac surgery may be attained via a wide variety of techniques. The main purpose of this article is to help a practicing doctor understand the reasons related to the problem of pain during the postoperative period and also what the medical personnel can do in order to make this period as smooth as possible for the patient. The article also covers the most recently adapted effective methods of post-operative analgesia.
Key words: pain, cardiac surgery, acute postoperative pain managemen
Potrauminė blužnies pseudocista: klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga
Get PDFIeva Martinaitytė1, Jonas Pivoriūnas1, Jonas Jurgaitis2, 3, Marius Paškonis2, 3 Anatolij Ostapenka2, 3, Kęstutis Strupas21 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius2 Gastroenterologijos, urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika, Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius3 Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected]
Potrauminė blužnies pseudocista – tai labai reta dėl uždaros pilvo traumos išsivystanti blužnies plyšimo komplikacija, pasireiškianti tik 1 % pacientų, patyrusių uždarą pilvo traumą. Ligos simptomatika pasireiškia praėjus ilgam laikotarpiui po traumos, todėl yra sunku nustatyti blužnies pseudocistos etiologiją. Šiame straipsnyje pristatomas klinikinis potrauminės blužnies pseudocistos atvejis ir aptariama chirurginio gydymo taktika.
Reikšminiai žodžiai: potrauminis blužnies sužalojimas, blužnies pseudocista, blužnies pseudocistos gydymas.
Post-traumatic splenic pseudocyst: case report and review of the literature
Ieva Martinaitytė1, Jonas Pivoriūnas1, Jonas Jurgaitis2, 3, Marius Paškonis2, 3 Anatolij Ostapenka2, 3, Kęstutis Strupas21 Faculty of Medicine, Vilnius University, M. K. Čiurlionio str. 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania2 Clinic of Gastroenterology, Urology and Abdominal Surgery, Vilnius University Hospital “Santariškių Klinikos”, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania3 Institute of Oncology, Vilnius University, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaEl paštas: [email protected]
The post-traumatic pseudocyst is a very rare complication of the spleen rupture after blunt abdominal trauma. It is known to occur only to 1% of patients who had undergone such blunt abdominal trauma. The symptoms of the disease are reported to develop after a long post-traumatic period, thus the etiology of the pseudocyst of the spleen is hard to reveal. The aim of this paper is to present a case of the post-traumatic pseudocyst of the spleen and to discuss the strategy of the surgical management.
Keywords: post-traumatic spleen injury, splenic pseudocyst, management of splenic pseudocyst
Galvos smegenų arterioveninės malformacijos
Get PDFIrena Bičkutė1, Mindaugas Avižonis21 Švenčionių rajono ligoninė, Partizanų g. 4, LT-18126 Švenčionys2 Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė, Kauno g. 7/2, LT-03215 VilniusEl paštas: [email protected]
Galvos smegenų arterioveninė malformacija (AVM) – įgimta smegenų patologija, kuriai būdingos patologinės arterijų ir venų jungtys, kuriomis arterinis kraujas patenka į smegenų venas, aplenkdamas normalų kapiliarų tinklą. Ši patologija reta, tačiau sukelia daug anatominių ir fiziologinių pokyčių, kelia pavojų gyvybei. Straipsnyje trumpai aprašoma AVM paplitimas, kilmė, patologija, klinika, diagnostika ir gydymas.
Reikšminiai žodžiai: galvos smegenų arterioveninė malformacija, etiologija, epidemiologija, klinika, diagnostika, gydymas.
Arteriovenous malformations of the brain
Irena Bičkutė1, Mindaugas Avižonis21 The Švenčioniai Regional Hospital, Partizanų g. 4, LT-18126 Švenčionys, Lithuania2 The Mykolas Marcinkevičius Hospital, Kauno str. 7/2, LT-03215 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Arteriovenous malformation (AVM) of the brain is a congenital vascular disease and has three morphologic components: the dysplastic vascular nidus, the feeding arteries, and the draining veins. The underlying lesion appears to represent a perpetuation of primitive arteriovenous communications which normally should be replaced by an intervening capillary network. AVM is potentially life-threatening and causes many anatomical and physiological changes. This article contains a description of epidemiology, etiology, pathology, clinic, diagnostics and treatment of brain AVM.
Key words: arteriovenous malformation of the brain, etiology, epidemiology, clinic, diagnostics, treatmen