Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Vaikų smurtinės traumos: mechanizmas ir pobūdis
Get PDFJolanta Labanauskienė1, Kęstutis Žagminas2, Benjaminas Siaurusaitis3
1Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinika, Santariškių g. 7, LT-08406 Vilnius2Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutas,M. K. Čiurlionio g. 21/27, LT-03101 Vilnius3 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinika, Santariškių g. 7, LT-08406 VilniusEl. paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas: Tyrinėjant aktualią problemą – smurtą prieš vaikus, literatūros šaltiniuose nepavyko rasti išsamios vaikų smurtinių traumų analizės pagal vaikų amžių. Šio tyrimo tikslas – nustatyti vaikų smurtinių traumų mechanizmą ir pobūdį atsižvelgiant į vaikų amžių ir smurto vietą.
Metodai: Aprašomasis epidemiologinis tyrimas. Duomenų bazę sudarė retrospektyviai analizuoti 3110 vaikų, gydytų 1990–2007 m. Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje dėl smurtinių traumų, medicininių dokumentų duomenys. Duomenims analizuoti naudoti tradiciniai statistiniai metodai. Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 13 kompiuterine programa.
Rezultatai: Beveik visi kūdikiai (96,8 %) patyrė smurtą šeimoje. Vyresni vaikai jį patyrė dažniausiai įvairiose viešose vietose, o 16–17 metų vaikų – net 89,2 %. Vaikus dažniausiai skriausdavo nepažįstami vyresni vaikai ar suaugusieji: mušdavo rankomis (75,8 %), rečiau – kietu daiktu, spardydavo ar žalodavo kitais būdais. Durta, pjauta, šauta buvo dažniausiai į vyresnius vaikus. Galvos smegenų sužeidimai sudarė 39,8 % visų traumų, daugiausia kūdikiams (54,8 % visų jų traumų), 25,8 % jų šie sužeidimai buvo sunkiausi. Kaulų lūžimus patyrė 18,5 % vaikų, dažniausiai nosies kaulų (48,5 %), o 16–17 metų vaikams net 67,1 % visų kaulų lūžimų buvo penkto delnakaulio lūžiai (18,7 % visų kaulų lūžių). Kaukolės kaulų lūžiai kūdikiams sudarė 16,1 % visų traumų ir 83,3 % visų jų kaulų lūžių. Dauginius sumušimus patyrė 16,3 % vaikų.
Išvados: Smurto dažnis, vieta yra susiję su vaikų amžiumi. Šeimoje smurtą patyrė 83,9 % vaikų iki 6 metų, o kuo vaikai buvo vyresni, tuo dažniau jie smurtą patirdavo įvairiose viešose vietose: iš viso 72,9 % vaikų smurtinių traumų ir 89,2 % 16–17 metų vaikų traumų. Vaikų smurtinėms traumoms buvo būdingi: galvos smegenų traumos (39,8 %), nosies kaulų lūžimai (48,5 %), penkto delnakaulio lūžimai (18,7 %) ir dauginiai kūno sumušimai (16,3 %).
Reikšminiai žodžiai: smurtas prieš vaikus, vaikų smurtinės traumos.
Current clinical guidelines for cardiac resynchronization therapy: the experience of vilnius cardiology-angiology center
Jolanta Labanauskienė1, Kęstutis Žagminas2, Benjaminas Siaurusaitis3
1 Clinic of Childrens Disease of Vilnius University Medical faculty, Santariškių str. 7, LT-08406 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Public Health, M. K. Čiurlionio str. 21/27, LT-03101 Vilnius, Lithuania3 Clinic of Childrens Diseases of Vilnius University Medical faculty, Santariškių str. 7, LT-08406 Vilnius, LithuaniaEl. paštas: [email protected]
Background /objective: We were analyzing a very important problem – violence against children – and found no detailed information about violence related injuries by children age in the analyzed literature. The purpose of this study was to determine the mechanism and nature of violence related injuries according to children age and place of incurrence.
Methods: We have retrospectively analyzed the records of 3110 children treated in Vilnius University Children\u27s Hospital during 1990–2007 as a result of incurred violence related injuries. Our statistical analysis was performed using the software package SPSS 13.0.
Results: Most of the children (96.8 %) were reported to have suffered violence in family. Older children were mostly affected by violence in different public places and almost 89.2 % of them were at the age between 16–17. In most cases they were injured by unfamiliar youngsters or adult persons and their injuries were caused mainly by beating with hands (75.8 %) or, more rarely, by beating with a hard object, by kicking, etc. Punctured, cut or gunshot wounds were mostly in older children. Cerebral injuries had a prevalence of 39.8 % among all injuries studied and most of them were reported in infants (54.8 % of all their injuries). 25.8 % of these injuries had the most serious nature. 18.5 % of children had suffered bone fractures, most commonly nasal bone fractures (48.5 %). Among children aged between 16–17 years, nasal bone fractures count for 67.1 % of all bone fractures studied. Fifth metacarpal bone fractures count for 18.7 % of all bone fractures. Skull bone fractures among infants amount to 16.1 % of all their injuries and 83.3 % of all their bone fractures. 16,3 % of children were reported to have multiple bruises.
Conclusions: 83.9% of children under 6 years of age were reported to have suffered violence in family. The older the children, the more often they were found to be abused in different public places: 72.9 % of children incurred violence related injuries in different public places and 89.2 % of these children were at the age between 16 and 17. Among all violence related injuries, the most common injuries were: cerebral injuries (39.8 %), nasal bone fractures (48.5 %), fifth metacarpal bone fractures (18.7 %) and multiple bruises (16.3 %).
Keywords: violence against children, violence related injuries in children
Įstrigusi obturatorinė išvarža 49-erių metų moteriai: atvejo aprašymas ir literatūros apžvalga
Get PDFMarius Markevičius, Raimundas Lunevičius, Vitalijus Markovas, Juozas Stanaitis
Vilnius University, Center of General Surgery, Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių str. 29, LT-04139 Vilnius, LithuaniaEl. paštas: [email protected]
Incarcerated obturator hernia in 49 year old women: a case report and review of the literature
Marius Markevičius, Raimundas Lunevičius, Vitalijus Markovas, Juozas Stanaitis
Vilnius University, Center of General Surgery, Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių str. 29, LT-04139 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Introduction Incarcerated obturator hernia is a rare cause of bowel obstruction. This case report aimed to review the diagnosis and management of obturator hernia by describing the anatomy, clinical presentation, diagnostic modalities, and predisposing factors.
Case presentation A 49-year-old woman presented to emergency department with progressive spastic abdominal pain, vomiting, abdomen enlargement, and tenesmus. One month before this episode she was diagnosed a carcinoma of the cervix uteri which was defined as T1b N1 M0 G2. She has undergone a curative R0 type surgery and adjuvant chemoradiation. There were no pelvic abnormalities described in the operative protocol. She lost 20 kg in two years. Because of ineffective conservative treatment, progression of acute bowel obstruction and signs of local peritonitis, she underwent an urgent curative laparotomy. It was confirmed that a loop of ileum was incarcerated and irreducible in the canal of right side of pelvis that suited to obturatoric foramen.
Conclusion Rarity of such a condition makes great difficulties in diagnosing it. CT is needed to recognize obturator hernia in early stages before its incarceration. Significant lost weight (> 20 kg), and adjuvant chemoradiotherapy were most possible predisposing risk factors for right obturator hernia in 49 years old female.
Keywords: obturator hernia, strangulated hernia, risk factors, laparoscopy, laparotomy
Vaikų širdies transplantacija: Vilniaus širdies chirurgijos centro patirtis
Get PDFRita Sudikienė1,2 , Radvilė Malickaitė2 , Virgilijus Lebetkevičius2 , Virgilijus Tarutis2 , Kęstutis Ručinskas2 , Vytautas Sirvydis2
1Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinika2Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: rita.sudikienė@santa.lt
Įvadas: Kardiomiopatijos ir įgimtos širdies ydos yra paskutinės stadijos, nepagydomo širdies nepakankamumo priežastys vaikų amžiuje. Efektyviausias gydymo metodas yra širdies transplantacija. Endomiokardo biopsija yra pripažinta atmetimo diagnostikos aukso standartu, tačiau echokardiografija yra svarbiausias neinvazinis tyrimas po širdies persodinimo.
Darbo tikslas: Įvertinti Vilniaus širdies chirurgijos centre vaikams atliktų širdies transplantacijų rezultatus ir palyginti su literatūros duomenimis. Echokardiografijos tyrimu mėginti optimizuoti parametrus, kuriais vadovaujantis būtų galima įtarti ankstyvuosius atmetimo požymius, juos susieti su biopsijos duomenimis, imunologiniais ir biocheminiais pakitimais.
Ligoniai metodai: Vilniaus širdies chirurgijos centre nuo 2001 metų atliktos penkios širdies transplantacijos vaikams. Pagrindinės komplikacijos: atmetimo reakcija, infekcija ir imunosupresinio gydymo šalutinis poveikis. Pagrindinis dėmesys skirtas diastolinės funkcijos vertinimui echokardiografiniu būdu.
Rezultatai: Echokardiografijos metodu vertinant mitralinio vožtuvo žiedo judesio greitį sistolėje ir diastolėje (Sm ir E’) ir transmitralinio ankstyvos diastolės mitralinio vožtuvo greičio E ir E’ santykį (E/E’), buvo rasta koreliacija su 2R atmetimo reakcija, ši koreliacija patvirtinta biopsijos duomenimis bei natriuretinio peptido (BNP) padidėjimu. Nustatyta, kad kiekvienam pacientui yra svarbi jo paties echokardiografinių duomenų ir BNP kaita (pasikeitimas iki 10 % susijęs su atmetimu).
Išvados: Širdies transplantacija yra veiksmingos kraštutinai sunkaus vaikų širdies nepakankamumo gydymo metodas. Prieš širdies transplantaciją būtina įvertinti recipiento santykinės rizikos veiksnių, tinkamai paruošti transplantacijai didelės rizikos pacientus, kad būtų išvengta ūminio atmetimo reakcijos ankstyvuoju laikotarpiu. Būtina indukcinio gydymo standartizacija. Echokardiografijos metodu tiriant diastolinę funkciją, pagal E, E’ greičius bei jų santykį E/E’, taip pat BNP pokyčius galima įtarti ar paneigti atmetimo reakciją ir sumažinti širdies biopsijų skaičių. Echokardiografija yra labai svarbus metodas humoraliniam transplantato atmetimui nustatyti, kai biopsijos atsakymas neigiamas.
Reikšminiai žodžiai: vaikų širdies transplantacija, transplantato atmetimas, imunosupresija po transplantacijos
Cardiac transplantation in pediatric patients: experience of vilnius cardiac surgery center
Rita Sudikienė1,2 , Radvilė Malickaitė2 , Virgilijus Lebetkevičius2 , Virgilijus Tarutis2 , Kęstutis Ručinskas2 , Vytautas Sirvydis2
1Vilnius University Clinic of Children’s Diseases2Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: rita.sudikienė@santa.lt
Pediatric heart transplantation is a surgical therapy for dilated cardiomyopathy and for complex congenital heart defects. Endomiocardial biopsies have remained a gold standard to detect the rejection. Echocardiography remains the main noninvasive method of the follow-up. We report the experience of the Vilnius hHeart sSurgery cCenter. Assessment of the diastolic dysfunction by tissue doppler and correlation with biopsy and BNP was assessed. E/E‘ <7 and BNP >100 pg/ml was associated with 0-1R rejection, E/E‘ >7 and BNP> 200 pg/ml was related with 2R rejection.
Keywords: cardiac transplantation in pediatric patient
Vienpusių mažo skersmens kiaušidžių cistų, nustatomų moterims po menopauzės, supiktybėjimo rizika ir chirurginio gydymo būtinybė
Get PDFEmilija Grubinskaitė1, Tatjana Orlovskytė1, Justina Pukėnaitė1, Raimundas Lunevičius21Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas,M. K.Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius2Vilniaus universiteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinikos Bendrosios chirurgijos centras; Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: [email protected]
Vienpusių asiptominių nedidelio skersmens kiaušidžių cistų nustatymas moterims po menopauzės yra gana dažnas reiškinys. Kaip elgtis su tokiomis cistomis, priklauso nuo klinikinių simptomų raiškos ir supiktybėjimo rizikos. Dažniausiai tokios cistos yra gerybinės ir regresuoja savaime. Kita vertus, visada išlieka supiktybėjimo rizika, todėl neretai taikomas chirurginis tokių cistų gydymas. Šios literatūros apžvalgos tikslas – nustatyti vienpusių nedidelio (?5cm) skersmens cistų moterims po menopauzės supiktybėjimo dažnį bei tinkamiausią tokių cistų gydymo metodą. Vienpusių nedidelio skersmens kiaušidžių cistų supiktybėjimo rizika yra labai maža. Cistos supiktybėjimo rizikai vertinti turi įtakos piktybiškumo rizikos indeksas, susidedantis iš transvaginalinės echoskopijos metu nustatytų cistos pokyčių, Ca-125 antigeno koncentracijos kraujyje ir moters amžiaus. Sprendžiant dėl chirurginio gydymo, svarbu neskubėti – reikia išsiaiškinti pacientės ligos bei šeiminę anamnezę, atlikti nuodugnų ištyrimą. Operaciją planuoti tik pakartotiniu ultragarsiniu tyrimu nustačius naujų pokyčių arba pakartotinai radus padidėjusią Ca-125 antigeno koncentraciją.
Reikšminiai žodžiai: kiaušidžių cistos, supiktybėjimo rizika, piktybiškumo rizikos indeksas, ultragarsinis tyrimas, Ca-125 antigenas, chirurginis gydymas
Risk of malignancy of small unilateral ovarian cysts in postmenopausal women and the importance of surgical treatment
Emilija Grubinskaitė1, Tatjana Orlovskytė1, Justina Pukėnaitė1, Raimundas Lunevičius21Vilnius University, Faculty of Medicine,M. K. Čiurlionio Str. 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania2Vilnius University, Clinic of Gastroenterology, Nephrourology and Surgery, General Surgery Center; Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių Str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
A small asymptomatic one-sided ovarian cyst in postmenopausal women is a frequent occurrence. The management of these lesions depends on the severity of clinical signs and the risk of malignancy. Most ovarian cysts are benign and regress themselves. However, the risk of a neoplastic process always persists; therefore, surgical treatment of such cysts is applied. The aim of this literature review is to determine the frequency of malignancy of a small (?5 cm) asymptomatic one-sided ovarian cyst in postmenopausal women and the best method of its management. To conclude, the risk of malignancy of small asymptomatic one-sided ovarian cysts in postmenopausal women is low. In evaluating the risk of malignancy, important are the risk of the malignancy index, which takes into account the ultrasound features of the ovarian cyst, the CA125 value and the patients age. It is important not to overestimate the need of surgical treatment. Careful consideration of the patient’s medical and family history as well as careful counselling res crucial. In the presence of an increased CA125 value and/or new features at the repeated ultrasound examination, surgery should be considered.
Key words: ovarian cysts, risk of malignancy, risk of malignancy index, ultrasound examination, CA125 level, surgical managemen
Artimi įstrigusių pilvo sienos išvaržų gydymo rezultatai
Get PDFJuozas Stanaitis, Robertas Saltanavičius, Jonas Povilavičius, Algimantas Stašinskas
Vilniaus universitetas, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl. paštas: [email protected]
Įstrigusios išvaržos gydymo rezultatai nėra patenkinami. Jie daugiausia priklauso nuo laiku atliktos diagnostikos ir gydymo. Todėl šiame straipsnyje nutarta apžvelgti ir apibendrinti Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės įstrigusios išvaržos gydymo dešimties metų rezultatus.
Reikšminiai žodžiai: įstrigusi išvarža, gydymas, rezultatai.
Early results of incarcerated abdominal wall hernia repair
Juozas Stanaitis, Robertas Saltanavičius, Jonas Povilavičius, Algimantas Stašinskas
Vilnius University, Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
The incarcerated hernia still remains an urgent problem. In the cases of strangulated hernia almost it is important damaging of intraabdominal organs, especially bowels, because it predetermine the course of disease in distance. This article is prospective estimation of treatment results of incarcerated hernias, also complicated with bowel necrosis. According to the data from case history we look over 621 patients had undergone operation because of incarcerated abdominal wall hernias during last ten years. This amount form 1/5 of all patients had operated on due to abdominal wall hernias. All cases are divided up in two groups: incarcerated hernia without damage of bowel (n = 556) and incarcerated hernia with bowel\u27s necrosis (n = 65). Patient\u27s age, duration of illness, localisation of hernia, pathological changing in strangulated bowels, operation\u27s methods, postoperative complications and cause of deaths were taking into consideration. 17 patients had died among 621 were operated on because of incarcerated hernia, the rate of mortality was 2.7 %. There were 10 deaths among 65 patients bowel necrosis had been founded (15.4 %). In other 556 patients group with vital incarcerated organs where hernioplasty were performed deaths had occurred in 7 cases – 1.3 %.
Key words: incarcerated hernia, surgery, results
Imuninė stebėsena širdies transplantacijoje: atmetimo reakcijos poveikis T limfocitų žymenų ekspresijai
Get PDFRadvilė Malickaitė, Laimutė Jurgauskienė, Stanislava Simanavičienė, Vytė Valerija Maneikienė, Rita Sudikienė, Kęstutis Ručinskas
Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: [email protected]
Darbo tikslas: Nustatyti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre atliekamos širdies transplantacijos įtaką T limfocitų aktyvumo rodikliams, įvertinti imuninės stebėsenos tinkamumą ūminiam transplantato atmetimui prognozuoti.
Ligoniai ir metodai: Retrospektyviai analizuotas dvidešimt vieno širdies recipiento imuninių rodiklių kitimas esant normaliai potransplantacinei būklei ir ūminiam transplantato atmetimui. Periferinio kraujo imunokompetentinių ląstelių CD3+CD103+, CD4+CD103+, CD8+CD103+, CD3+CD134+, CD4+CD134+, CD8+CD134+, CD8+CD57+ ir CD8+CD38+ procentas nustatytas tėkmės citometrijos būdu. Ūminis transplantato atmetimas vertintas pagal histologinius endomiokardinės biopsijos radinius.
Rezultatai: Esant ūminio atmetimo epizodams, kai endomiokardo biopsijos įvertintos ≥ 2R (3A) laipsniu, reikšmingai didėja integrino CD103 (p < 0,0001), kostimuliacinio receptoriaus CD134 (p = 0,005), antigeno CD57 (p = 0,005) ir ląstelių paviršiaus glikoproteino CD38 (p = 0,015) ekspresija citotoksinių CD8+ limfocitų paviršiuje.
Išvados: Imuninė periferinio kraujo limfocitų būklės stebėsena gali būti taikoma po transplantacijos skiriamam imunosupresiniam gydymui įvertinti numatant didelę ūminio atmetimo tikimybę.
Reikšminiai žodžiai: kiaušidžių cistos, supiktybėjimo rizika, piktybiškumo rizikos indeksas, ultragarsinis tyrimas, Ca-125 antigenas, chirurginis gydymas
Measuring T cell reactivity for predicting heart transplant rejection
Radvilė Malickaitė, Laimutė Jurgauskienė, Stanislava Simanavičienė, Vytė Valerija Maneikienė, Rita Sudikienė, Kęstutis Ručinskas
Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Centre of Heart sSurgery, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected]
Objective: We aimed to analyze alterations in peripheral blood T-cell subset activation compared with endomyocardial byopsy findings.
Patients and methods: The study included in total twenty-one heart recipients grafted 1997–2007 at the Vilnius Heart sSurgery cCenter. T-cell activation markers CD3+CD103+, CD4+CD103+, CD8+CD103+, CD3+CD134+, CD4+CD134+, CD8+CD134+, CD8+CD57+ ir CD8+CD38+ were detected by two-color flow cytometry. Rejection was graded according to the ISHLT (the International Society of Heart and Lung Transplantation) grading system.
Results: In case of ≥ 2R (3A) rejection episodes, a significant increase in the expression of integrin CD103 (p < 0.0001), co-stimulatory receptor CD134 (p = 0.005), antigen CD57 (p = 0.005) and surface glycoprotein CD38 (p = 0.015) on CD8+ T lymphocytes has been revealed.
Conclusion: Immune monitoring performed on peripheral blood can be used for the assessment of immunosuppression therapy on transplant recipients’ immune response and for determining the risk of rejection.
Key words: heart transplantation, acute rejection, and immune activatio
Prevencinis epidurinis skausmo malšinimas atliekant krūtinės operacijas
Get PDFRenatas Tikuišis, Povilas Miliauskas, Saulius Cicėnas, Narimantas Evaldas SamalavičiusVilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslas: Šoninė torakotomija yra viena iš skausmingiausių operacijų, o epidurinis skausmo malšinimas yra vienas iš efektyviausių atliekant krūtinės operacijas. Šio darbo tikslas ir buvo nustatyti, ar prevencinis epidurinis skausmo malšinimas yra pranašesnis už epidurinį skausmo malšinimą operacijos pabaigoje.
Ligoniai ir metodai: Į tyrimą buvo įtraukti 28 pacientai. Aštuoniems pacientams buvo pašalintas dešinysis plautis ir 20 pacientų – kairysis plautis. Atsitiktinės atrankos būdu pacientai suskirstyti į tiriamąją grupę (T grupe) ir kontrolinę grupę (K grupė). Abiejų grupių pacientams taikyta tiek bendroji nejautra, tiek epidurinis skausmo malšinimas. T grupės pacientams į epidurinį tarpą buvo leidžiami bupivakainas (0,25 %) ir morfinas dar neprasidėjus operacijai. Bupivakaino infuzija buvo tęsiama operacijos metu. K grupės pacientams taikytas intraveninis skausmo malšinimas fentaniliu operacijos metu. Operacijos pabaigoje abiejų grupių pacientams į epidurinį tarpą buvo sušvirkšta 6 ml bupivakaino 0,125 %, o K grupės pacientams į epidurinį tarpą buvo sušvirkšta ir morfino.
Rezultatai: T grupės pacientams prireikė mažiau sevoflurano operacijos metu, o skausmo intensyvumas buvo mažesnis pirmas 4 valandas po operacijos, palyginti su K grupės pacientais. Taip pat tiriamosios grupės pacientams reikėjo mažiau analgetikų po operacijos.
Išvada: Prevencinis bupivakaino ir morfino švirkštimas į epidurinį tarpą yra pranašesnis už šių vaistų švirkštimą operacijos pabaigoje.
Reikšminiai žodžiai: prevencinis skausmo malšinimas, epidurinis skausmo malšinimas, krūtinės chirurgija.
Preemptive epidural analgesia for thoracic surgery
Renatas Tikuišis, Povilas Miliauskas, Saulius Cicėnas, Narimantas Evaldas Samalavičius
Vilnius University, Institute of Oncology, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / objective: Post-thoracotomy pain is one of the most severe types of pain. Epidural analgesia has emerged as the analgesic technique of choise for thoracotomy pain management. The purpose of this study was to determine whether preemptive epidural analgesia performed before thoracotomy and at the end of operation reduces postoperative pain.
Patients and methods: 28 patients were included in this study. Right (n=8) and left (n=20) pneumectomy was performed for these patients. The patients were randomized to study (“T” gr.) and control (“K” gr.) groups. Both groups received combined general – epidural anaesthesia. Patients in the study group (T gr.) received 0.25 % bupivacaine and morphine via the epidural route prior to skin incision and continued, 0.25% bupivacaine infusion. The control group received intravenous fentanyl infusion during the operation. At the time of chest closure, all patients in both groups were dosed 6 ml – 0.125% bupivacaine via epidural route. The control group received also morphine via epidural catheter.
Results: The patients in the main group required less sevoflurane intraoperatively and had lower pain scores in the first 4 hours postoperatively. They needed less analgesic infusion after operation.
Conclusion: These results show that preemptive bupivacaine and morphine epidural injection is superior to the injection of these drugs at the end of operation.
Key words: preemptive analgesia, epidural analgesia, thoracic surgery
Krūtinės ir kitų anatominių sričių sužalojimų gydymo rezultatų įvertinimas
Get PDFPaulius Gradauskas, Stanislovas MaknavičiusVilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Krūtinės chirurgijos skyrius, Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius El. paštas: [email protected]
Įvadas/tikslas: Didelės kinetinės energijos traumas patyrusiems žmonėms neretai yra sužalojami ir krūtinės ląstos organai. Gydant šiuos ligonius dažnai pasitaiko su kvėpavimo sistema susijusių komplikacijų. Darbo tikslas – nustatyti veiksnius, darančius įtaką dauginę traumą patyrusių pacientų gydymo komplikacijų dažniui ir mirštamumui.
Ligoniai ir metodai: Retrospektyviai analizuoti 257 ligonių ligos istorijų duomenys. Vertinant vieno ar kelių veiksnių įtaką komplikacijų atsiradimo ar mirties tikimybei, naudota logistinė regresija.
Rezultatai: Veiksniais, galinčiais daryti įtaką komplikacijų vystymuisi ar mirštamumui, buvo įvardyti: pacientų amžius; lytis; suminis sužalojimo sunkumas; krūtinės sužalojimo sunkumas pagal AIS; chirurginės intervencijos atlikimo laikas; chirurginės intervencijos apimtis; lėtinės obstrukcinės plaučių ligos arba bronchinės astmos anamnezė, koronarinės širdies ligos anamnezė, cukrinis diabetas, šokas stacionarizavimo metu, hemotransfuzijos poreikis. Nepriklausomu komplikacijų vystimosi veiksniu buvo nustatytas suminis sužalojimo sunkumas (ISS balas). įtakojančių Mirštamumo, veiksnių nenustatyta.
Išvados: Iš sužeistųjų, patyrusių krūtinės ir kitų anatominių sričių uždarą traumą, komplikacijų radosi 39,3 %, o mirštamumas siekė 12,5 %. Suminis sužalojimo sunkumas (ISS balas) buvo nepriklausomas komplikacijų vystymosi dažnio veiksnys.
Reikšminiai žodžiai: krūtinės sužalojimas, dauginė trauma, ūminių sužalojimų sunkumas, mirštamumas.
Assessment of management results of polytraumas, involving the thorax and other anatomical parts
Paulius Gradauskas, Stanislovas MaknavičiusVilnius University Emergency Hospital Thoracic Surgery Unit, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background / oObjective: Thoracic trauma is still one of the leading causes of morbidity and mortality in different countries. The aim of the study was to analyse the results of the management of polytrauma patients suffering from thoracic injuries.
Patients and methods: In this retrospective study, the medical charts of 257 patients were reviewed. The risk factors influencing morbidity and mortality were identified.
Results: Gender, age, ISS score, AIS score of the thoracic injury, time and invasivness of the surgery, presence of COPD or bronchial asthma, presence of coronary heart disease, diabetes, need of hemotransfusion, and shock at the arrival were analysed as the risk factors. ISS score, need of hemotransfusion and presence of COPD or bronchial asthma were found to be the prognostic factors of morbidity in the univariate analysis. Only the ISS score was found to be an independent risk factor at the multivariate analysis. No risk factors for mortality were identified.
Conclusions: The overall morbidity rate was 39.3 %, and the mortality was 12.5 %. The only risk factor independently influencing morbidity was found to be the ISS score. No independent risk factors for mortality were identified.
Keywords: thoracic injury, multiple trauma, ISS, mortality
Pooperacinio stemplės ir skrandžio ar stemplės ir plonosios žarnos jungties nesandarumo gydymas išsiplečiančiais stentais
Get PDFArnoldas Krasauskas1, Renatas Aškinis1, Saulius Cicėnas1,2, Tamara Tyrina1, Ramūnas Ambrozaitis1, Eugenijus Stratilatovas11Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected] 2Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, sporto medicinos ir slaugos institutas
Įvadas: Po rezekcinių operacijų stemplės ir skrandžio ar stemplės ir žarnos jungties nesandarumas yra grėsmingiausia komplikacija, pasireiškianti iki 27 % operuotų ligonių. Ji gali būti mirtina iki 9 % tokių ligonių dėl infekcijos ir negalėjimo valgyti. Nuo 2005 m. fistulei panaikinti pradėjome į jungties spindį implantuoti išsiplečiančius silikonu dengtus stentus. Darbo tikslas – įvertinti, ar šis būdas tinka pooperacinių fistulių sukeltoms komplikacijoms gydyti.
Ligoniai ir metodai: Vilniaus universiteto Onkologijos institute nuo 2005 iki 2009 metų buvo atlikta 417 stemplės ir skrandžio rezekcinių operacijų dėl onkologinių ligų. Po skrandžio pašalinimo operacijų atsirado 2,87 % fistulių, po stemplės operacijų – 21,65 % fistulių. Per šį laikotarpį 15 ligonių buvo implantuota 21 stentas dėl pooperacinių jungties fistulių: 4 (26,67 %) ligoniams – po Akyama operacijų, 7 (46,67 %) – po Lewis operacijų ir 4 (26,7 %) – po gastrektomijos. Spindis buvo protezuojamas maždaug po 17 dienų nustačius fistulę (nuo 3 iki 60 dienų). Buvo naudojami išsiplečiantys silikonu dengti plastikinio ar nitinolinio karkaso stentai. Dviem (13,3 %) ligoniams stentai keisti po 1 kartą ir dviem (13,3 %) – po 2 kartus.
Rezultatai: Mirčių po šių procedūrų nebuvo. Tiriant rentgenu 6 (40 %) ligoniams po stento implantavimo kontrastinio skysčio tekėjimo pro fistulę nematyta, 4 (26,67 %) – gautas dalinis efektas, o 1 (6,67 %) – tik sumažėjęs geriamojo kontrastinio skysčio kiekio pratekėjimas fistule. Vidutiniškai po 5 dienų (3–14 dienų) 3 (20 %) ligoniams stentai pašalinti dėl nestabilios jų padėties ir 1 (6,7 %) ligonei – dėl nestabilios stento padėties sukelto kraujavimo iš jungties kraštų. Dviem (13,3 %) ligoniams stentai pasišalino savaime, 1 (6,7 %) ligonei stentas pašalintas laparotomijos būdu, nes buvo įstrigęs terminalinėje klubinės žarnos srityje. Vienas (6,67 %) ligonis atvyko tik po vienerių metų dėl sutrikusio (IV°) rijimo, sukelto randinio susiaurėjimo. Jam stentas pašalintas laparotomijos būdu, suformuota nauja stemplės ir plonosios žarnos jungtis. Šešiems (40 %) ligoniams stentai pašalinti nelikus jungties nesandarumo vidutiniškai po 47 parų (29–127 dienų) endoskopinės procedūros metu.
Išvados: Stemplės ir skrandžio ar stemplės ir žarnos jungties protezavimas implantuojant į spindį išsiplečiančius silikonu dengtus stentus yra saugus ir efektyvus būdas fistulių okliuzijai bei jų sukeltoms komplikacijoms gydyti. Vienuolikai (73,3 %) iš 15 ligonių būklė pagerėjo dėl greičiau išnykusios infekcijos. Šeši (54,5 %) iš 11 ligonių galėjo valgyti jau kitą dieną po procedūros. Dviem (13,3 %) ligoniams įdėjus stentą įvyko komplikacijų. Po 6 mėn. ir vėliau 4 (26,67 %) geros būklės ligoniams reikėjo chirurginės intervencijos galutinei fistulių sukeltų komplikacijų korekcijai.
Pagrindiniai žodžiai: pooperacinė fistulė, stentavimas, savaime išsiplečiantis stentas.
Treatment of postoperative esophagogastrostomy/esophagoenterostomy leaks by using self-expanding stents
Arnoldas Krasauskas1, Renatas Aškinis1, Saulius Cicėnas1,2, Tamara Tyrina1, Ramūnas Ambrozaitis1, Eugenijus Stratilatovas11Institute of Oncology, Vilnius University, Santariškių str., 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] 2Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Rehabilitation, Sport Medicine and Nursing
Background: Esophagogastrostomy/esophagoenterostomy leak is a major complication after esophagectomy or gastrectomy and could causes an up to 9 % postopertive mortality. Since 2005, we use self-expanding stents for the occlusion of anastomotic leaks. The objective is to analyse the usefulness of this method for the treatment of anastomotic fistulas.
Patients and methods: From 2005 to 2009, 417 esophageal resections and gastrectomies for oncology patiens were made. After gastectomies, there were 2.87% and after oesophageal resection 21.65 % of anastomotic leaks. Twenty-one silicon-covered self-expanding stents were placed for 15 patients: for 4 patients (26.67 %) after Akyama type operations, 7 (46.67 %) after Lewis type operations and 4 (26.67 %) after gastrectomies. For 4 (26.67 %) patients, leaks were complicated with neck fistulas, 2 (13.3 %) with peritonitis, 8 (53.3%) with empyema and tracheoesophageal fistula. The median interval between detecting the fistula and stenting were 17 days (range, 3–60 days). We used silicon-covered plastic or nitinol armed self-expanding stents. For 2 (13.3 %) patients we replaced stents once and for 2 (13.3 %) twice.
Results: Postinterventional esophagogram demonstrated full coverage of the leak in 6 (40 %) patients, and 1 (6.67 %) showed only a lower volume flow of the swallowed contrast. In 4 (26.67 %) patients, in the horizontal posistion we observed retrogradic contrast effusion. In 4 (26.67 %) patients, stents were removed on average after 5 days (range 3–14 days) of instability and for 1 (6.7 %) after a volatile situation caused by bleeding from the edges of the fistula. Two (13.3 %) stents moved down to gut, 1 (6.7 %) need laparotomy because it was stuck in the ileum terminale. One (6.67 %) patient came after 1 year with IV° dysphagia. We performed laparotomy to remove the stent and a new anastomosis to treat stenosis. Six (40 %) stents were removed during endoscopic procedures without residual leaks on average after 47 days (range 29–127 days).
Conclusions: Silicon-covered self-expanding stent is an effective method of occluding postoperative esophagogastrostomy/esophagoenterostomy leaks. In 11 (73.3 %) of 15 patients, the condition improved because of accelerated healing of infectious complications. 6 (54.5 %) of 11 patients could begin eating next day after the procedure. There were only 2 (13.3 %) stent implantation-related complications. After 6 months and later in good condition 4 (26.67 %) patients had a surgical intervention for the final correction of fistulas-caused complications.
Key words: esophagogastrostomy leaks, esophagoenterostomy leaks, self-expanding stents
Trauminiai penetruojantys širdies sužalojimai: 25 metų duomenų analizė
Get PDFŽymantas Jagelavičius, Vytautas Jovaišas, Arūnas Žilinskas, Algis Kybartas, Gintaras Kiškis, Vygantas Gruslys, Irena Liubertienė, Ričardas JanilionisVilniaus universiteto Krūtinės ligų, alergologijos ir radiologijos klinika, Krūtinės chirurgijos centras; Vilniaus universiteto ligoninės „Santariškių klinikų“ centro filialas, Krūtinės chirurgijos skyrius,Žygimantų g. 3, LT-01102 VilniusEl paštas: [email protected]
Įvadas / tikslasŠirdies sužalojimai yra viena letališkiausių traumų, ją patiria jaunesnio amžiaus žmonės. Dauguma sužeistųjų į širdį miršta nepasiekę ligoninės. Pateikiame Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo Krūtinės chirurgijos skyriaus patirtį gydant širdies traumą patyrusius asmenis.
Ligoniai ir metodaiRetrospektyviai išanalizavome 170 ligonių, gydytų dėl įtariamo širdies sužalojimo ir operuotų per pirmas 24 valandas po traumos, 1983–2007 metų duomenis. Įvertinome veiksnius, turėjusius įtakos išgyvenamumui.
RezultataiVidutinis ligonių amžius – 36 metai. Vyrų buvo 88,2 %. Dauguma atvežti Vilniaus miesto greitosios medicinos pagalbos – 126 (74,1 %). Vidutinė trukmė nuo traumos iki patekimo į priėmimo skyrių Vilniuje būdavo 104 min., o rajone ar siunčiant iš kitų šalies gydymo įstaigų – 310 min. Dauguma krūtinės sužalojimų buvo durtiniai pjautiniai – 161 (94,7 %), šautiniai – 9 (5,3 %). Operacijos metu dažniausiai būdavo nustatomas hemoperikardas ar tamponada – 130 (76,5 %) ligonių. Dažniausiai sužalojama širdies vieta buvo dešinysis skilvelis – 68 (40,0 %) ligoniams. Papildomų sužalojimų patyrė 92 (54,1 %) ligoniai. Iš 170 gydytų ligonių išgyveno 151, bendras išgyvenamumas siekė 88,8 %. Palyginti su mirusiais ligoniais, išgyvenusieji atvykdami turėjo aukštesnį sistolinį kraujospūdį (87,9 mmHg ir 56,3 mmHg, p=0,001), dažniau visus penkis gyvybės požymius (80,8 % ir 47,4 %, p=0,003), o tiems, kurie neišgyveno, dažniau pasitaikydavo širdies tamponada (52,6 % ir 29,8 %, p=0,045), sunkesnis (IV–VI laipsnio) širdies sužalojimas (89,5 % ir 29,8 %, p<0,001) ir širdies veiklos sustojimas per operaciją (84,2 % ir 7,9 %, p<0,001).
IšvadosBlogesnę sužalotųjų į širdį prognozę lemia žemesnis kraujospūdis, išnykę gyvybės požymiai atvykus, operuojant nustatoma širdies tamponada, kiaurinis širdies sužalojimas ir širdies veiklos sustojimas. Greičiau suteikus tinkamą pagalbą didesnė dalis sužeistųjų turėtų šansą išgyventi.
Reikšminiai žodžiai: širdies sužalojimai, širdies trauma, širdies žaizda, penetruojantys krūtinės sužalojimai
Penetrating cardiac injuries: evaluation of a 25-year experience
Žymantas Jagelavičius, Vytautas Jovaišas, Arūnas Žilinskas, Algis Kybartas, Gintaras Kiškis, Vygantas Gruslys, Irena Liubertienė, Ričardas JanilionisVilnius University Hospital „Santariškių Clinics“, Central Branch, Thoracic Surgery Department, Žygimantų str. 3,LT-01102 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Background /objectiveCardiac injuries are one of the most lethal traumas, and they are usually sustained by young people. Most of the injured die before reaching hospital. We present our experience in treating penetrating cardiac injuries in Vilnius University Hospital “Santariskiu Clinics” Centre Affiliation.
Patients and MethodsWe have retrospectively analyzed data on 170 patients who were treated and operated on for suspicion of cardiac injury within the first 24 hours after trauma in our department during a 25-year period. We evaluated the effect of various factors on survival.
ResultsThe mean age was 36 years. 88.2% were male. The mean time from trauma till reception room in Vilnius was 104 min and beyond Vilnius 310 min. Most of the injuries were stab wounds (161, 94.7%). During operation the general finding was haemopericardium or tamponade – 130 (76.5%). Right ventricle was the most frequently injured part of the heart (68, 40.0%). 92 (54.1%) patients had associated injuries. 151 of 170 patients survived, the survival rate until discharge was 88.8%. Compared to nonsurvivors, survivors had a higher systolic blood pressure (87.9 mm Hg vs. 56.3 mm Hg, p = 0.001) and more often had all signs of life (80.8% vs. 47.4%, p = 0.003), but in nonsurvivors more frequent were tamponade (52.6% vs. 29.8%, p = 0.045), higher grade (IV–VI) of injury (89.5% vs. 29.8%, p < 0.001) and stopping of heart action (84.2% vs. 7.9%, p < 0.001).
ConclusionsLower blood pressure, missing one or more signs of life on arrival determine the worse outcome as well as tamponade, higher grade cardiac injury and stopping of the heart action during the operation. The proper care given more rapidly to the victims injured to the heart could help to save more lives.
Keywords: cardiac injuries, cardiac trauma, heart wound, penetrating chest injurie