Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Nacionalinių sutarimo pagrindu priimtų nevarikozinio kraujavimo iš viršutinės virškinimo trakto dalies gydymo rekomendacijų komentaras
Get PDFJuozas Pundzius1, Raimundas Lunevičius2
1 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos, Chirurgijos klinika, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas, Lietuva2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinika, Londono universiteto King’s College ligoninė, Akademinis sveikatos mokslų centras, kepenų, inkstų ir bendrosios chirurgijos skyrius, Denmark Hill, London, SE5 9RS, UKEl. paštas: [email protected], [email protected]
Lietuviškasis rekomendacijų variantas galėtų būti skirtos gastroenterologams, bendrosios praktikos gydytojams, internistams ir endoskopuotojams, o ne visiems medikams, iš jų chirurgams ir radiologams, gydantiems pacientus dėl nevarikozinio kraujavimo iš viršutinės virškinimo trakto dalies. Geriausiu atveju jis gali būti skelbiamas kaip bazinis projektas, kviečiant kitus kolegas gerokai jas patobulinti atsižvelgus į tai, kas yra padaryta ir kas yra žinoma. Dviejų pirminių šaltinių rekomendacijos būtų puiki medžiaga startui.
Reikšminiai žodžiai: ūminis nevarikozinis kraujavimas, gydymas, rekomendacijos.
Commentary on national consensus recommendations on the management of patients with nonvariceal upper gastrointestinal bleeding
Juozas Pundzius1, Raimundas Lunevičius2
1Clinic of Surgery, Lithuanian University of Health Sciences Kauno Klinikos, 2 Eivenių Str., LT-50009 Kaunas, Lithuania2Clinic of Gastroenterology, Nephrourology, and Surgery, Vilnius University, Lithuania, and Major Trauma Liver, Renal & Surgery Department, King’s College Hospital NHS Foundation Trust, King’s Health Partners Academic Health Sciences Centre, Denmark Hill, London, SE5 9RS, UKE-mail: [email protected], [email protected]
Lithuanian version of recommendations on the management of patients with nonvariceal upper gastrointestinal bleeding based on the International Consensus Recommendations. It was designed for gastroenterologists, general practitioners, internists, and endoscopists. Surgical and radiological management, when it is needed, was not taken into account. National version of the recommendations can be announced as a basic project for further development of new recommendations. Two primary references would be an excellent stand for a new start.
Keywords: acute nonvariceal bleeding, management, recommendations
Laparoskopinės gaubtinės žarnos vėžio operacijos senyvo amžiaus pacientams
Get PDFPovilas Miliauskas1, Renatas Tikuišis1, Narimantas Evaldas Samalavičius2, Giedrė Rudinskaitė1, Aleksas Žurauskas1
1Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius2Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius
El. paštas: [email protected]
Įvadas / tikslasLaparoskopinės kolorektalinės operacijos mažiau traumatiškos, sutrumpėja hospitalizacijos laikas, greičiau atsitaiso žarnyno veikla. Tai labai svarbu senyvo amžiaus pacientams, kuriems operacijos ir anestezijos rizikos laipsnis yra didesnis. Šiame darbe buvo siekta palyginti gaubtinės žarnos vėžio operacijų, atliktų atviru ir laparoskopiniu būdu, efektyvumą pacientams, vyresniems kaip 70 metų.
MetodaiRetrospektyviai išanalizuoti pacientai, kuriems buvo atliekamos kolorektalinės operacijos dėl gaubtinės žarnos vėžio (GŽV). Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes. Vieną grupę (LO, n = 25) sudarė pacientai, kuriems atliktos laparoskopinės kolorektalinės operacijos. Kontrolinės grupės pacientams (AO, n = 37) kolorektalinės operacijos atliktos atviru būdu per laparotominį piūvį. Buvo vertinamos pooperacinės komplikacijos, gydymo stacionare trukmė, žarnyno motorikos atsitaisymo laikas.
RezultataiGydymo stacionare trukmė statistiškai reikšmingai mažesnė LO pacientų grupėje, palyginti su AO tiriamųjų grupe (7 ir 4 dienos; p < 0,05). Žarnyno motorika atsitaisė atitinkamai pirmą ir trečią parą (p < 0,05). Širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų pooperacinių komplikacijų skaičius buvo panašus.
IšvadaPo atliktų laparoskopinių kolorektalinių operacijų senyvo amžiaus pacientams pooperacinis laikotarpis yra trumpesnis, greičiau atsitaiso žarnyno veikla, palyginti su pacientais, kuriems atliktos atviros šio tipo operacijos. Senyvo amžiaus pacientams laparoskopinės kolorektalinės operacijos yra saugios.
Reikšminiai žodžiai: laparoskopinės kolektomijos, senyvas amžius.
Laparoscopic colon cancer surgery in elderly patients
Povilas Miliauskas1, Renatas tikuišis1, Narimantas Evaldas Samalavičius2,Giedrė Rudinskaitė1, Aleksas Žurauskas1
1Vilnius University, Institute of Oncology, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania2Vilnius University, Institute of Oncology, Clinic of Surgery,Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania
E-mail: [email protected]
Background / objectiveLaparoscopic colectomy has been proven to reduce hospitalization, cardiopulmonary complications, to ensure a faster return of bowel function and a more rapid return to patients’ routine activities. The laparoscopic approach should be considered as the optimal surgical method for elderly patients. The aim of this study was to compare the outcomes after laparoscopic and open colectomy in patients older than 70 years.
MethodsTwenty patients undergoing laparoscopic colectomy were compared with 22 open colectomy pacients. The study included patients aged 70 years and over. The perioperative outcome in patients was evaluated.
ResultsThe median in-hospital stay was significantly shorter for laparoscopic colectomy than for open colectomy patients (7 days vs. 4 days; p < 0.05). Patients in the laparoscopy group had a faster recovery of bowel function (1 day vs. 3 day; p < 0.05). The rate of postoperative cardiopulmonary complications was similar in the two groups.
ConclusionResults of laparoscopic colectomy in patients aged over 70 years show that their postoperative period is shorter and the recovery of bowel function is faster than in patients after open colon surgery. Laparoscopic colectomy in elderly patients is safe.
Key words: laparoscopic colectomy, geriatric
Inkstų navikų termoabliacija: klinikinio atvejo pristatymas
Get PDFVilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkochirurgijos centro II Onkochirurgijos skyriaus Onkourologijos poskyris, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius
El. paštas: [email protected]
Mokslinės literatūros duomenimis, inkstų ląstelių karcinoma sudaro nuo 2% iki 3% visų suaugusiųjų piktybinių navikų. Tai yra apie 150 000 tūkstančių naujų atvejų pasaulyje kasmet, iš jų apie 700 susirgimų nustatoma Lietuvoje. Indikacijos atlikti radiodažnio abliaciją (RDA) yra: 1) vienintelio inksto karcinoma, kai rezekcija negalima, siekiant išvengti hemodializių, 2) abiejų inkstų navikai, kai dėl sunkios gretutinės patologijos radikali operacija negalima, 3) renoceliulinė karcinoma, išsivysčiusi transplantuotame inkste. Šiuo straipsniu norime apžvelgti įdomų klinikinį atvejį, kai 61 metų amžiaus ligonis atvyko į Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkourologijos poskyrį gydytis dėl patikros metu rasto naviko dešiniajame inkste. Prieš trejus metus ligoniui dėl kairiojo inksto renoceliulinės karcinomos atlikta kairiojo inksto pašalinimo operacija. Radiodažnio abliacija – tai minimaliai invazinis vėžio gydymo metodas, kuris atliekamas įduriant specialų adatinį elektrodą į naviką, kontroliuojant procedūrą pagal vaizdą ultragarsinio aparato ekrane. Radiodažnio abliacijos (RDA) metodu mes gydome inkstų navikams, kontroliuodami procedūrą ultragarsu, naudodami kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso navigaciją. Tai saugus ir patikimas, minimaliai invazinis inkstų navikų gydymo metodas, taikytinas ligoniams, sergantiems sunkiai kontroliuojamomis gretutinėmis ligomis, dėl kurių radikali operacija negalima ar kontraindikuojama. Pirmiausia pasirenkamu inkstų navikų gydymu išlieka inksto pašalinimo operacija. Norint įsitikinti RDA gydymo veiksmingumu ir saugumu, tikslinga atlikti daugiau ir platesnių tyrimų.
Reikšminiai žodžiai: radiodažnio abliacija, renoceliulinė karcinoma, navikas.
Radiofrequency ablation for renal malignancies: a case report
Albertas Ulys, Marius Markevičius, Mantas Trakymas, Narimantas Evaldas Samalavičius
Vilnius University Oncology Institute, Centre of Oncological Surgery, II Department of Oncological Surgery, Department of Oncological Urology, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania
E-mail: [email protected]
Renal cell carcinoma accounts for 2–3% of all cancers. A worldwide incidence of 150,000 cases of renal cell carcinoma (RCC) is estimated constituting approximately 2% of the malignancies in adults, in Lithuania it is found about 700 RCC per year. Indication for radiofrequency ablation (RFA) are the only kidney carcinoma, when resection is impossible, to prevent patient from hemodialisis, the elderly patients with comorbidities, the renal cell carcinoma in transplanted kidney. We report an interesting case report about 61 year old patient who came to our hospital with diagnosed renal cell carcinoma of right kidney. Three years ago, he went through left kidney nephrectomy, because of left side kidney renal carcinoma. Radiofrequency ablation (RFA) is a minimally invasive treatment modality that is made percutaneously with special electrode. Image-guided real-time ultrasound is used during operation, when radical treatment of renal cell carcinoma is diagnosed. It is safe and reliable treatment opportunity, for elderly patients that have many other disease and radical treatment is contraindicated. Gold standard for renal cell carcinoma is radical nephrectomy. More clinical investigations are needed to make sure about that treatment modality in the future to make that procedure more widely.
Keywords: radiofrequency ablation, renocellular carcinoma, tumour
Prevencinis skausmo malšinimas kolorektalinėje chirurgijoje
Get PDFRenatas Tikuišis1, Povilas Miliauskas1, Aleksas Žurauskas1, Narimantas Evaldas Samalavičius1,2, Giedrė Rudinskaitė1
1 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius
El. paštas: [email protected]
Įvadas / tikslasEpidurinis skausmo malšinimas yra vienas iš efektyviausių skausmo malšinimo būdų atliekant tiesiosios žarnos operacijas. Įrodyta, kad jis sumažina pooperacinio žarnų nepraeinamumo dažnį. Šio darbo tikslas buvo nustatyti, ar prevencinis epidurinis skausmo malšinimas yra pranašesnis už epidurinį skusmo malšinimą operacijos pabaigoje.
Ligoniai ir metodaiĮ tyrimą buvo įtraukti 22 ligoniai, kuriems buvo atliktos tiesiosios žarnos rezekcinės operacijos. Atsitiktinės atrankos būdu jie suskirstyti į tiriamąją (T) ir kontrolinę (K) grupes. Abiejų grupių ligoniams taikyta tiek bendroji nejautra, tiek epidurinis skausmo malšinimas. Tiriamosios grupės ligoniams į epidurinį tarpą buvo leidžiama bupivakaino ir morfino dar neprasidėjus operacijai. Kontrolinės grupės ligoniams taikytas intraveninis skausmo malšinimas ir tik operacijos pabaigoje į epidurinį kateterį buvo leidžiama bupivakaino ir morfino.
RezultataiTiriamosios grupės pacientams prireikė mažiau anestetikų operacijos metu, o skausmo intensyvumas buvo mažesnis pirmąsias 6 valandas po operacijos, palyginti su kontrolinės grupės pacientais. T grupės pacientams po operacijos reikėjo mažiau skausmą malšinančių vaistų.
IšvadaPrevencinis epidurinis skausmo malšinimas yra pranašesnis už epidurinį skausmo malšinimą operacijos pabaigoje.
Reikšminiai žodžiai: prevencinis skausmo malšinimas, epidurinis skausmo malšinimas, kolorektalinė chirurgija.
Preemptive analgesia in colorectal surgery
Renatas Tikuišis1, Povilas Miliauskas1, Aleksas Žurauskas1, Narimantas Evaldas Samalavičius1,2, Giedrė rudinskaitė1
1 Vilnius University, Institute of Oncology, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Clinic of Internal Diseases, Family Medicine and Oncology, Santariškių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania
E-mail: [email protected]
Background / objectiveEpidural analgesia is one of the most effective methods of pain relief in colorectal surgery. Epidural anesthesia reduces also the incidence of postoperative ileuses. The aim of the study was to determine whether preemptive epidural analgesia performed before laparotomy is more effective then laparotomy performed at the end of operation.
Patients and methodsTwenty-two patients were included in the study. Rectum resection was performed for all patients. The patients were randomized to study T and control K groups. Both groups received a combined general–epidural anesthesia. Patients in the T group received bupivacaine and morphine via epidural route prior to laparotomy. The K group received intravenous fentanyl infusion during the operation. And at the end of operation, the K group patients received bupivacaine and morphine via the epidural route.
ResultsPatients of the T group required fewer anesthetics intraoperatively and had lower pain scores in the first six hours postoperatively than patients of the K group. Also, they needed less analgesic infusion after operation than did patients of the K group.
ConclusionThe investigation has shown that the preemptive bupivacaine and morphine epidural injection is superior to the injection of these drugs at the end of operation.
Keywords: preemptive analgesia, epidural analgesia, colorectal surgery
Reosteosintezių po šlaunikaulio diafizės lūžių analizė
Get PDFAndrius Vaitiekus, Mykolas Liubauskas, Igoris Šatkauskas
Vilniaus universiteto Reumatologijos, traumatologijos-ortopedijos ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Ortopedijos ir traumatologijos centras, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl. paštas: [email protected]
Tikslas: Nustatyti reosteosintezių dažnį ir priežastis po šlaunikaulio diafizės vidurinio trečdalio osteosintezių.
Ligoniai ir metodai: Retrospektyviai išanalizuotos 237 pirminės šlaunikaulių osteosintezės Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės (VGPUL) Ortopedijos ir traumatologijos centre nuo 2003 iki 2010 metų. Į galutinę analizę įtrauktos 229 osteosintezės. Visi ligoniai pagal taikytą osteosintezės metodą suskirstyti į grupes: osteosintezė DCP plokštele, intramedulinė osteosintezė vinimi (IMV) ir išorinė fiksacija AO aparatu (IF). Ieškota reosteosintezės priežasčių: mechaninių komplikacijų, pseudoartrozės, supūliavimo.
Rezultatai: Pagal AO (32) klasifikacija A tipo lūžis diagnozuotas 133 (56,1 %) pacientams, B tipo – 67 (28,3 %), C tipo – 37 (15,6 %). DCP grupėje iš 150 pacientų 29 (19,3 %) peroperuoti dėl mechaninių komplikacijų, 17 (11,3 %) – dėl pseudoartrozės ir 4 (2,6 %) – dėl supūliavimo. IMV grupėje iš 52 operuotųjų nė vienas neperoperuotas dėl mechaninių komplikacijų, 3 (5,8 %) peroperuoti dėl pseudoartrozės ir 1 (1,9 %) – dėl supūliavimo. IF grupėje iš 27 operuotųjų 7 (26 %) peroperuoti dėl mechaninių komplikacijų, 10 (27 %) – dėl pseudoartrozės ir 10 (27 %) – dėl supūliavimo.
Išvados: Osteosintezė intrameduline vinimi yra pranašesnis metodas už osteosintezę plokštele, nes pastarojoje grupėje reosteosintezių dažnis buvo didesnis. Rekomenduojame, jei įmanoma, šlaunikaulio diafizės lūžius gydyti osteosinteze intrameduline vinimi.
Reikšminiai žodžiai: reosteosintezė plokštele, intramedulinė fiksacija, šlaunikaulio osteosintezės plokštele komplikacijos, pseudoartrozės.
The analysis of reosteosynthesis after diaphyseal femur fractures
Andrius Vaitiekus, Mykolas Liubauskas, Igoris Šatkauskas
Vilnius Universitety, Clinic of Reumatology, Traumatology-Orthopedics and Reconstructive Surgery, Orthopedics and Traumatolgy Centre, Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių Str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Objective: To evaluate the rate of and reasons for reosteosynthesis after osteosynthesis of the middle third of the femoral diaphysis.
Materials and Methods: Retrospectively, 237 medical histories of patients with diaphyseal femur fractures, who underwent primary femoral osteosynthesis in the Centre of Traumatology and Orthopaedics of the Vilnius University Emergency Hospital in 2003–2010 were analyzed; 229 osteosyntheses were enrolled into the final study. All patients, by the osteosynthesis method, were grouped into three groups: osteosynthesis with Dynamic Compression Plate (DCP), intramedullary nailing (IMN), and AO external fixation apparatus (EF). These groups were investigated for the reasons of reosteosynthesis (pseudarthrosis, mechanical complications, suppuration).
Results: A fracture type (by AO classification) was diagnosed to 133 (56.1%), B type – 67 (28.3%), and C type to 37 patients (15.6%).In first group (DCP) there were 150 cases of osteosynthesis, from which 29 (19.3%) were reoperated on because of mechanical complications, 17 (11.3%) because of pseudarthrosis, and 4 (2.6%) because of suppuration. In the second group, there were 52 IM nailing cases, from which none were reoperated because of mechanical complications, altthough 3 (5.8%) had to be reoperated because of pseudarthrosis and one (1.9%) because of suppuration. In the third group, there were 27 external fixations of which 7 (26%), 10 (27%) and 10 (27%) were reoperated on because of mechanical complications, pseudarthrosis and suppuration, respectively.
Conclusions: Osteosynthesis with intramedullary nail is a superior method to internal fixation with DCP, because the rate of reosteosynthesis after intramedullary nailing was lower. We recommend, when possible, to perform osteosynthesis with intramedullary nail for the treatment of diaphyseal femur fractures.
Keywords: DCP plating, femoral shaft intramedullary nailing, femur plating complications, pseudoarthrosis
I-gel viršgerklinio vamzdelio naudojimas esant sudėtingai endotrachėjinei intubacijai
Get PDFKarolis Urbonas1, Robertas Samalavičius2
1 II Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, Anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centras, Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 II Anesteziologijos ir reanimacijos skyrius, Anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centras, Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl. paštas: [email protected]
Nesėkminga trechėjos intubacija yra reta, tačiau grėsminga komplikacija, ji net gali sukelti mirtį ar hipoksinį smegenų pažeidimą. Užtikrinti ventiliaciją ir oksigenaciją yra nepaprastai svarbu šioje situacijoje. Straipsnyje nagrinėjame du klinikinius sudėtingos intubacijos atvejus ligoniams, kuriems buvo atliekamos planinės kardiochirurginės operacijos. Abiem atvejais nepavykus intubuoti ligonio taikant laringoskopiją, kvėpavimo takų praeinamumas užtikrintas I-gel viršgerkliniu vamzdeliu. Per šį prietaisą pirmajam pacientui fibrobronchoskopu, o antrajam akluoju būdu į trachėją įkištas endotrachėjinis vamzdelis. Aprašyti atvejai rodo, kad ši naujoviška kvėpavimo takų preinamumą užtikrinanti priemonė gali būti sėkmingai taikoma esant sudėtingai intubacijai.
Reikšminiai žodžiai: kvėpavimo takai, pasunkėjusi intubacija, viršgerklinis vamzdelis.
Intubation through an i-gel supraglottic device in cardiac surgery patients with difficult airway
Karolis Urbonas1, Robertas Samalavičius2
1 II Department of Intensive Care, Centre of Anaesthesia, Intensive Care and Pain Management, Vilnius University Hospital Santariškių klinikos, Santariškių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 II Department of Anaesthesia, Centre of Anaesthesia, Intensive Care and Pain Management, Vilnius University Hospital Santariškių klinikos, Santariškių Str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]
Failed tracheal intubation and prolonged attempts at intubation are the major causes of morbidity or mortality directly associated with anaesthesia. The management of difficult airway and the maintenance of oxygenation are very important. In this article, we present two cases of airway rescue management in patients undergoing elective cardiac surgery. In both cases, the failed tracheal intubation with conventional laryngoscopy was managed with the I-gel, a novel supragllottic device. The mechanical ventilation after insertion of a supraglottic tube was effective. Intubation after visualization of the vocal cords with a fibrobronchoscope through the I-gel in the first case and blind intubation with a tube through the device in the second case were successfully performed. I-gel can be used as an alternative rescue technique in cases of difficult airways.
Keywords: airway, difficult intubation, supraglottic devic
Reguliuojamos skrandžio apjuosimo juostos: lyginamųjų studijų apžvalga
Get PDFTomas Abalikšta, Gintautas Brimas, Kęstutis Strupas
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 VilniusVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl. paštas: [email protected]
Darbo tikslas: Remiantis literatūros duomenimis palyginti skirtingas skrandžio apjuosimo reguliuojamas juostas, naudojamas chirurginiam nutukimo gydymui.
Tyriamoji medžiaga ir metodai: Publikacijų paieška atlikta elektroninėse MEDLINE, Current Contents ir Cochrane Library duomenų bazėse. Apžvelgtos visos skrandį apjuosiančių reguliuojamų juostų lyginamųjų studijų publikacijos, paskelbtos iki 2010 m. sausio 1 d.
Rezultatai: Atlikus literatūros šaltinių paiešką rasta 10 publikacijų, lyginančių skirtingas skrandį apjuosiančias reguliuojamas juostas. Išsamiai atlikta viena studija: perspektyvi, atsitiktinių imčių, jos tiriamųjų skaičius didelis ir stebėjimo laikotarpis ilgas, įvertinti visi gydymo rezultatai. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp SAGB ir LAP-BAND juostų šioje studijoje nerasta. Kitos lyginamosios juostų studijos turi trūkumų: keturios buvo ne atsitiktinių imčių (dvi iš jų retrospektyvios), trijose tiriamųjų imtis maža, visų stebėjimo laikas trumpas. Vienoje iš šių studijų nustatytas kūno masės kritimo skirtumas tarp grupių: LAP-BAND grupėje pradinė viršnorminė kūno masė sumažėjo 41,7 %, Heliogast – 28,3 %. Mechaninių juostų komplikacijų dažnis skyrėsi vienoje studijoje: LAP-BAND – 7 %, SAGB – 1 %. Skirtumas tarp „mažo skrandžio“ išsiplėtimo arba juostos nuslinkimo dažnio rastas trijose studijose (MiniMizer Extra – 0 % ir LAP-BAND – 10,8 %; SAGB – 2,4 % ir LAP-BAND – 27,6 %; SAGB – 2 % ir LAP-BAND – 23 %). Skirtumo tarp gretutinių ligų ir gyvenimo kokybės pokyčio, hospitalizacijos trukmės, juostos reguliavimų skaičiaus/dažnio, juostos penetracijos/migracijos į skrandį bei infekcinių komplikacijų dažnio nerasta.
Išvados: Tik viena studija atlikta laikantis šiuolaikinių įrodymais pagrįstos medicinos keliamų reikalavimų, skirtumo tarp lygintų juostų nerasta. Reikalingos perspektyvios, atsitiktinių imčių ilgalaikės (>5 metų) lyginamosios studijos, vertinančios juostų konstrukcijos ar formos skirtumų įtaką gydymo efektyvumui ar komplikacijoms.
Reikšminiai žodžiai: nutukimas, bariatrinė chirurgija, skrandžio apjuosimo reguliuojama juosta operacija.
Adjustable gastric bands: review of comparative studies
Tomas Abalikšta, Gintautas Brimas, Kęstutis Strupas
Vilnius University Medical Faculty, M. K. Čiurlionio Str. 21, LT-03101 Vilnius, LithuaniaVilnius University Hospital Santariškių Klinikos Centre of Abdominal Surgery,Santariškių Str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaEl. paštas: [email protected]
Objective: The objective of this review is to compare different adjustable gastric bands according to the data of comparative studies.
Materials and Methods: A search of articles published in any language before January 2010 was carried out through the MEDLINE, Current Contents and Cochrane Library electronic databases. All articles about comparative studies of different adjustable gastric bands were eligible for review. All possible data were extracted from accepted studies and reviewed.
Results: Ten comparative studies of different adjustable gastric bands were accepted. Only one comparative study of the bands was accomplished properly. It was a prospective randomised study type with a large number of patients and a long follow-up period with all possible results evaluated. No statistically significant difference between SAGB and LAP-BAND gastric bands was found in this study. The other band studies had shortcomings: four studies were non-randomised (two of them retrospective), a small number of patients in three studies, and a too short follow-up period in all studies. The difference in weight loss was stated in one of these studies: 41.7% of initial excess weight loss in the LAP-BAND group and 28.3% in the Heliogast group. Band leakage frequency was different in one study: LAP-BAND – 7%, SAGB – 1%. A difference between pouch dilatation or band slippage frequency was found in three studies (MiniMizer Extra – 0% and LAP-BAND – 10.8%; SAGB – 2.4% and LAP-BAND – 27.6%; SAGB – 2% and LAP-BAND – 23%). There was no difference between the resolution of comorbidities, improvement of the quality of life, hospital stay, band adjustment frequency, band migration or band infection rate.
Conclusion: Only one accepted study was accomplished properly. There was no difference between compared adjustable gastric bands in this study. Prospective randomised long-term (more than 5 years) comparative studies are needed for a proper evaluation of band construction or shape influence on weight loss and complications.
Keywords: obesity, bariatric surgery, adjustable gastric banding
Autofluorescencinės bronchoskopijos reikšmė diagnozuojant ankstyvą plaučių vėžį
Get PDFSigitas Zaremba1, Renatas Aškinis1, Arnoldas Krasauskas1, Saulius Cicėnas1,2
1Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius2Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, sporto medicinos ir slaugos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius
El. paštas: [email protected]
Įvadas / tikslasPlaučių vėžys yra viena dažniausių onkologinių ligų Lietuvoje, ypač vyrų. Tai solidinis navikas, turintis blogą prognozę daugiausia dėl greito progresavimo. Deja, dauguma atvejų nustatomi vėlyvos stadijos. Sergamumas plaučių vėžiu Lietuvoje yra 38,30 atvejo/100 000 gyventojų, 69,20/100 000 vyrų ir 11,4/100 000 moterų (2010 m). Plaučių vėžio gydymo prognozė gali būti palankesnė, jei nustatomas ir gydomas ankstyvos stadijos plaučių vėžys. Autofluorescencinis (AF) bronchoskopas padeda pamatyti normalioje šviesoje nematomus bronchų gleivinės pokyčius. Šis metodas pasižymi didesniu tyrimo jautrumu, bet mažesniu specifiškumu. Darbo tikslas – pasidalyti Vilniaus universiteto Onkologijos instituto patirtimi naudojant autofluorescencinį bronchoskopą, nustatyti tyrimo jautrumą ir specifiškumą diagnozuojant plaučių vėžį.
Tyrimo medžiaga ir metodaiNuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. atliktos autofluorescencinės bronchoskopijos 87 ligoniams. Duomenys apžvelgti retrospektyviai.
RezultataiAutofluorescencinės bronchoskopijos metodu tirti 87 ligoniai, iš jų 59 sergantys plaučių vėžiu, 5 – stemplės vėžiu, 7 – kitų lokalizacijų navikine patologija ir 16 – nepiktybinėmis ligomis. Nustatėme baltos šviesos bronchoskopijos ir autofluorescencinės bronchoskopijos tyrimo jautrumą – atitinkamai 0,83 ir 0,87. Specifiškumas abiem atvejais buvo vienodas – 0,68.
IšvadosAutofluorescencinė bronchoskopija yra saugus, naudingas diagnostikos metodas, kuris padeda vertinti naviko endobronchinį išplitimą planuojant operacijos apimtį. Mūsų nustatytas baltos šviesos bronchoskopijos ir autofluorescencinės šviesos bronchoskopijos tyrimų jautrumas buvo 0,83 ir 0,87, tai iš esmės atitinka kitų autorių duomenis. Autofluorescencinės šviesos bronchoskopijos tyrimas naudingesnis nustatant ankstyvų stadijų plaučių vėžį ar ikivėžines ligas.
Reikšminiai žodžiai: autofluorescencinė bronchoskopija, plaučių vėžys.
The value of autofluorescence bronchoscopy in the diagnosis of early lung cancer
Sigitas Zaremba1, Renatas Aškinis1, Arnoldas Krasauskas1, Saulius Cicėnas1,2
1 Institute of Oncology, Vilnius University, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Rehabilitation, Sport Medicine and Nursing, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania
E-mail: [email protected]
Background / objectiveLung cancer is one of the most common oncologic diseases in Lithuania, especially among males. It is a solid tumour with a poor prognosis due to rapid progression. Unfortunately, most cases are diagnosed at an advanced stage. Lung cancer morbidity in Lithuania is 38.3 / 100000 inhabitants (69.2 / 100000 among males and 11.4 / 100000 among females) (2010). The prognosis of lung cancer treatment could be better if it were diagnosed at an early stage of the disease. Autofluorescence bronchoscopy can help to find bronchial mucosa lesions which were not seen with a white light bronchoscope. This method has a higher sensitivity but a lower specificity. The study presents – to share our experience in using autofluorescence bronchoscopy, to evaluate its sensitivity and specificity.
MethodsFrom 15 September 2009 till 25 May 2011, there were 87 patients examined with autofluorescence bronchoscopy at the Vilnius University Institute of Oncology. The data were evaluated retrospectively.
ResultsWe examined 87 patients by autofluorescence bronchoscopy: 59 with lung cacner, 5 with esophageal cancer, 7 with other malignant diseases, and 16 with benign diseases. White-light and autofluorescence bronchoscopy sensitivity was 0.83 and 0.87, respectively. The specificity was 0.68 in both methods.
ConclusionsAutofluorescence bronchoscopy is a safe, useful diagnostic method allowing to evaluate endobronchial tumour spread when planning surgical resection. We found white-light and autofluorescence bronchoscopy sensitivity to be 0.83 and 0.87, respectively, which correlate with data of other authors. Autofluorescence bronchoscopy is preferable when diagnosing early-stage lung cancer or precancerous lesions.
Keywords: autofluorescence bronchoscopy, lung cancer
Ar verta drenuoti pilvaplėvės ertmę atlikus planinę laparoskopinę cholecistektomiją?
Get PDFLinas Urbanavičius1, Roman Kartašov2, Juozas Juočas1, Saulius Bradulskis1, Donatas Venskutonis1
1 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bendrosios chirurgijos klinika,Josvainių g. 2, LT-47144 Kaunas2 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, A. Mickevičiaus g. 9, LT-44307 Kaunas
El. paštas: [email protected]
TikslasĮvertinti pilvaplėvės ertmės drenavimo teikiamą naudą ir trūkumus atlikus planinę laparoskopinę cholecistektomiją.
MetodaiRetrospektyvi 10 metų planinės laparoskopinės cholecitektomijos atvejų analizė. Palyginta operacijos ir gulėjimo ligoninėje trukmė, komplikacijų skaičius ir pobūdis, pakartotinių operacijų reikalingumas pacientų grupėse su ir be pilvaplėvės ertmės dreno. Vertinta drenavimo trukmė, sekrecijos pro dreną kiekis ir pobūdis, pooperacinių komplikacijų ryšys su pilvaplėvės ertmės drenavimu. Dviejų grupių parametriniams duomenims palyginti taikytas Stjudento t kriterijus, neparametrinių duomenų grupėms palyginti – Mano ir Vitnio kriterijus. Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumui patikrinti taikytas chi kvadrato kriterijus. Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05.
Rezultatai2001–2010 metais atliktos 3196 planinės laparoskopinės cholecistektomijos. Pilvaplėvės ertmė drenuota 895 pacientams (28 %). Operacijos ir gulėjimo ligoninėje trukmė buvo statistiškai reikšmingai ilgesnė, kai buvo drenuojama. Iš viso įvyko 30 chirurginių pooperacinių komplikacijų: 26 – pacientams su drenais ir 4 – be drenų. Pakartotinai operuota 13 pacientų su drenais ir nė vieno – be drenų. Ketvirtadaliui pacientų sekrecijos pro dreną nebuvo, 64 % bendras išsiskyrusio skysčio kiekis neviršijo 100 ml, o 11 % – viršijo.
IšvadosDrenavimas atlikus planinę laparoskopinę cholecistektomiją labai pailgina gulėjimo ligoninėje trukmę, nepadeda išvengti pooperacinių komplikacijų ir pakartotinių operacijų. Profilaktinis drenavimas nereikalingas, jeigu operuojant nebuvo komplikacijų.
Reikšminiai žodžiai: laparoskopinė cholecistektomija, drenavimas.
Is it worth draining the peritoneal cavity after elective laparoscopic cholecystectomy?
Linas Urbanavičius1, Roman Kartašov2, Juozas Juočas1, Saulius Bradulskis1, Donatas Venskutonis1
1 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bendrosios chirurgijos klinika,Josvainių g. 2, LT-47144 Kaunas2 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, A. Mickevičiaus g. 9, LT-44307 Kaunas
E-mail: [email protected]
PurposeThe purpose of the study was to assess the benefits and drawbacks of the peritoneal cavity drainage after elective laparoscopic cholecystectomy.
MethodsA retrospective analysis of elective laparoscopic cholecystectomy cases over 10 years was performed. The duration of surgery, length of in-hospital stay, the number and nature of complications and the need for reoperation were compared in patient groups with and without abdominal cavity drain. The duration of drainage, the amount and type of secretion through the drain were evaluated and the relation between postoperative complications and peritoneal cavity drainage was assessed. For the two-group comparison of parametric data, Student’s t test was applied, and the Mann–Whitney criteria were used for non-parametric data. Chi-square criteria were applied to test the interdependence of qualitative data. The difference was considered statistically significant at p < 0.05.
ResultsFrom 2001 to 2010, 3196 elective laparoscopic cholecystectomies were performed. The abdominal cavity was drained in 895 cases (28%). The duration of surgery and the length of in-hospital stay were significantly longer when the peritoneal cavity had been drained. In total, 30 surgical complications were observed: 26 in the drained group and 4 in the non-drained group. In 13 cases with drainage a reoperation was required, and no patient without a drain was reoperated. In a quarter of patients, no secretion through the drain was observed. In 64 percent of the patients, the total amount of secretion did not exceed 100 ml, and in 11 percent of the cases it was more significant.
ConclusionsDrainage after elective laparoscopic cholecystectomy significantly increases the length of in-hospital stay and does not prevent postoperative complications and reoperations. Prophylactic drainage is unnecessary, if no complications have occurred during surgery.
Keywords: laparoscopic cholecystectomy, drainage
Tarpvietės išvarža po laparoskopinės abdominoperinealinės rezekcijos: klinikinio atvejo pristatymas ir literatūros apžvalga
Get PDFBronius Buckus1, Narimantas Evaldas Samalavičius2, Renatas Tikuišis2, Povilas Miliauskas2
1 Vilniaus universiteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinikos Bendrosios chirurgijos centras, Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius
El. paštas: [email protected]
Straipsnio tikslas – aprašyti retą tarpvietės išvaržos klinikinį atvejį ir pateikti literatūros apžvalgą.Pooperacinė tarpvietės išvarža yra reta patologija, apibūdinama kaip intraperitoninių organų išsiveržimas į tarpvietės sritį. Pooperacinės tarpvietės išvaržos gali būti operuojamos per priekinę pilvo sieną, tarpvietę, mišrią prieigą ar laparoskopiškai. Defektas, esantis tarpvietėje, gali būti pridengtas gretimais audiniais ar tinkliuku.Pristatomas pooperacinės išvaržos, atsiradusios po laparoskopinės abdominoperinealinės tiesiosios žarnos rezekcijos, klinikinis atvejis. 2007 metais 84 metų moteriai diagnozuota vidutinės diferenciacijos tiesiosios žarnos adenokarcinoma. Ligonei buvo atliktas priešoperacinis spindulinis gydymas. 2007 metų balandį atlikta laparoskopinė abdominoperinealinė rezekcija. Po metų ligonė pastebėjo darinį tarpvietėje, jis vis didėjo, tapo skausmingas, ir 2010 metų lapkritį moteriai buvo atlikta išvaržos plastika. Pasirinktas abdominoperinealinis prieigos būdas. Tarpvietės defektas panaikintas pridengiant jį autogeniniais audiniais. Pooperacinis laikotarpis buvo sklandus ir ligonė išrašyta į namus. Pooperaciniu laikotarpiu išvarža neatsinaujino.
Reikšminiai žodžiai: tarpvietės išvarža, abdominoperinealinė rezekcija, laparoskopija, hernioplastika.
Perineal hernia after laparoscopic abdominoperineal resection: a case report and literature review
Bronius Buckus1, Narimantas Evaldas Samalavičius2, Renatas Tikuišis2, Povilas Miliauskas2
1 Vilnius University, General Surgery Center of Clinic of Gastroenterology, Nephrourology and Surgery, Vilnius University Emergency Hospital, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University, Institute of Oncology, Surgery Clinic, Vilnius University, Faculty of Medicine, Clinic of Internal Diseases, Family Medicine and Oncology,Santariškių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania
E-mail: [email protected]
The aim of the paper is to present a rare case of perineal hernia and to review the current literature.Postoperative perineal hernia is a rare complication defined by the protrusion of intraperitoneal contents through a defect in the pelvic floor. Surgical repair may be performed through perineal, abdominal, combined or laparoscopic approaches. Reinforcement of the damaged pelvic floor may be accomplished with autologous tissues or a prosthetic mesh.An 84-year-old woman was referred to the surgical unit with a diagnosis of rectal adenocarcinoma in 2007. After receiving tumour irradiation in April 2007, a patient had a laparoscopic abdominoperineal resection. A year after the initial operation, the patient complained of painful perineal swelling most obvious whilst walking. The abdominoperineal approach was used to correct the hernia on November 2010. During the procedure, the defect in the pelvic floor was covered with autologous tissues. The postoperative course was uneventful. The patient has had no recurrence of her perineal hernia within 6 months following the repair.
Keywords: perineal hernia, abdominoperineal resection, laparoscopy, hernioplasty