Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Chemoradiotherapy in the treatment of locally advanced cervical cancer
No full textThe purpose of this article is overview of currently available knowledge found in literature about the chemoradiation for locally advanced cervical cancer.Cervical cancer is the third most commonly diagnosed cancer and the fourth leading cause of cancer death in females worldwide. Despite the available prevention and early detection strategies, carcinoma of the uterine cervix is still diagnosed as locally advanced disease in a considerable proportion of patients. Standart treatment of locally advanced cervical cancer is cisplatin-based chemoradiation. Unfortunately, results of the treatment are not sufficient and cancer relapses are frequent. New cytostatics regimens either alone or in combination with cisplatin are searching as radiosensitizers with concurrent radiotherapy. Neoadjuvant/induction chemotherapy, adjuvant/consolidation chemotherapy strategies, molecular agents targeting critical pathways are under investigation in clinical trials to improve results of the treatment.The purpose of this article is overview of currently available knowledge found in literature about the chemoradiation for locally advanced cervical cancer.Key words: locally advanced cervical cancer, chemoradiation, adjuvant/consolidation chemotherapy, neoadjuvant/induction chemotherapy.Chemospindulinis vietiškai išplitusio gimdos kaklelio vėžio gydymas
Straipsnio tikslas – apžvelgti ir pateikti šiuo metu prieinamoje literatūroje sukauptas žinias apie konservatyvų chemospindulinį vietiškai išplitusio gimdos kaklelio vėžio gydymą.Gimdos kaklelio vėžys yra trečia dažniausiai pasaulyje nustatoma moterų vėžio forma ir ketvirta pagal dažnį moterų mirties nuo vėžio priežastis. Nepaisant profilaktikos priemonių bei patikros programos, nemaža dalis gimdos kaklelio vėžio atvejų nustatoma jau vietiškai išplitusios IIB–IVA stadijos. Šiuo metu vietiškai išplitusio gimdos kaklelio vėžio gydymo standartas – suderintas chemospindulinis gydymas cisplatinos pagrindu. Deja, gydymo rezultatai nėra patenkinami, atkryčio dažnis išlieka didelis. Siekiant geresnių gydymo rezultatų atlikta ir atliekama daug klinikinių tyrimų, spindulinio gydymo metu taikant naujus citostatikus ar jų derinius su cisplatina, tiriama neoadjuvantinės/indukcinės bei adjuvantinės/konsoliduojančios chemoterapijos reikšmė, „taikinių“ terapijos panaudojimo galimybė.Reikšminiai žodžiai: vietiškai išplitęs gimdos kaklelio vėžys, chemospindulinis gydymas, adjuvantinė/konsoliduojanti chemoterapija, neoadjuvantinė/indukcinė chemoterapija
Žmogaus chorioninio gonadotropino reikšmė klinikinėje praktikoje
Get PDFŽmogaus chorioninio gonadotropino (hCG) koncentracijos nustatymas dažniausiai naudojamas ankstyvo nėštumo diagnostikai, trukmei nustatyti bei nėštumui stebėti. Be to, HCG yra vertingas diagnozuojant savaiminį persileidimą, nesivystantį arektopinį nėštumą. Šis hormonas leidžia prenataliai įvertinti vaisiaus apsigimimų riziką. Taip pat hCG labai svarbus trofoblastinių ligų ir tam tikrų lokalizacijų vėžio diagnostikai, gydymo efektyvumo vertinimui. Retai, tačiau galimi ir klaidingai teigiamityrimų rezultatai dėl analitinių klaidų, tyrimams naudojamų įrenginių, prietaisų gedimų ar tam tikrų kraujyje esančių medžiagų (pvz.: heterofiliniai antikūnai, autoantikūnai, reumatoidinis faktorius, taip pat bilirubinas, hemoglobinas ar lipidai galilemti klaidingus, netikslius tyrimo rezultatus), todėl svarbu įvertinti ne vieno tyrimo rezultatus, o bendrą klinikinį vaizdą, visą surinktą informaciją ir apsvarstyti visas klinikinės diagnozės galimybes.Reikšminiai žodžiai: žmogaus chorioninis gonadotropinas, hCG, ektopinis nėštumas, klaidingai teigiamas rezultatas, Immulite2000, nėštumo diagnostika.The significance of human chorionic gonadotropin in clinical practice
pregnancy, assess its duration and observe its course. In addition, hCG is a valuable tool in the diagnostics of miscarriage, nondeveloping foetus or ectopic pregnancy. The measurements of this hormone allow to suspect the possible risk of foetalabnormalities. hCG is also used to diagnose and follow the course of particular types of cancer and diseases of throphoblastic origin. Rarely, though, it is possible that false positive results ensue due to failures of analysis, malfunction of laboratory equipment or particular substances circulating in the blood, i.e. heterophilic antibodies, autoantibodies, the rheumatoid factor, bilirubin, haemoglobin or lipids could possibly lead to false test results. Taking into consideration all the previously mentionedissues, it is always important to assess the whole clinical status of the patient, to gather all the possible information and to consider various diagnostic approaches and not to rely too heavily on one laboratory test.Key words: human chorionic gonadotropin, ectopic pregnancy, hCG, false-positive rezult, Immulite2000, pregnancy diagnostic
Transanal endoscopic microsurgery (TEM) for early rectal cancer: single center experience
Get PDFBackground / objectiveTo evaluate the initial experience with transanal endoscopic microsurgery (TEM) for early rectal cancer in a single center.Patients and methodsFrom February 2010 to October 2012 a total of 16 patients underwent TEM for early rectal cancer. 7 were women and 9 men, age range 52 to 88 years (median – 71 years). Postoperative surveillance protocol, which includes rigid proctoscopy, CEA and endorectal ultrasound every 3 months during first two years, was applied to all patients after TEM.ResultsFinal histology revealed 10 (62.5% ) lesions to be T1 and 6 (37.5%) T2 cancers. There were no postoperative complications. All 6 patients in pT2 group and those in pT1 group with unfavorable histology were offered adjuvant chemoradiotherapy or immediate radical surgery. Patients were followed up from 1 to 27 months (median – 14 months). There was one local recurrence (6.25%) in a patient who refused to undergo abdominoperineal excision for T1 low rectal cancer, had unfavorable histology after TEM, for which reason underwent postoperative chemoradiation. The patient had abdominoperineal resection 7 months after TEM (rpT2N0M0). One patient was lost to follow-up. The rest of the patients are alive and disease-free.ConclusionsIn our hands, TEM was an alternative to standard total mesorectal excision in patients with low risk early rectal cancer. Further follow-up is necessary to evaluate recurrence and survival rates after TEM for patients with invasive rectal cancer.Key words: early rectal cancer, transanal endoscopic microsurgery, recurrence, survival.Transanalinė endoskopinė mikrochirurgija anktyvam tiesiosios žarnos vėžiui gydyti
Ligoniai ir metodaiNuo 2010 m. vasario iki 2012 m. spalio 16 pacientų, sergančių ankstyvuoju tiesiosios žarnos vėžiu, buvo gydyti TEM būdu (7 vyrai ir 9 moterys, amžius – nuo 52 iki 88 metų; mediana – 71 metai). Visiems pacientams buvo atliekama pooperacinėstebėsena: proktoskopija, endorektalinė sonoskopija ir CEA tyrimas kas 3 mėn. pirmus dvejus metus.RezultataiHistologinio tyrimo metu rasta 10 (62,5 %) T1 navikų ir 6 (37,5 %) T2 navikai. Artimųjų pooperacinių komplikacijų nebuvo. Visiems šešiems pT2 grupės pacientams ir pT1 didelės rizikos pacientams buvo pasiūlyta adjuvantinė chemoradioterapijaar skubus radikalus operacinis gydymas. Pacientai buvo stebimi nuo 1 iki 27 mėn. (mediana –14 mėn.). Vienam pacientui (6,25 %), atsisakiusiam abdominoperinealinės rezekcijos del žemo didelės rizikos T1 naviko, po chemospindulinio gydymonavikas atsinaujino. Po 7 mėn. šiam pacientui buvo atlikta abdominoperinealinė rezekcija (rpT2N0M0). Vienas pacientas pasitikrinti neatvyko. Kiti pacientai yra gyvi, jiems nėra recidyvo.IšvadosTEM yra alternatyvus gydymo metodas tradicinei totalinei mezorektalinei ekscizijai (TME) pacientams, sergantiems mažos rizikos tiesiosios žarnos vėžiu. Tolesnė stebėsena reikalinga siekiant įvertinti recidyvų dažnį ir išgyvenamumą po TEM esantinvazyviam tiesiosios žarnos vėžiui.Reikšminiai žodžiai: ankstyvas tiesiosios žarnos vėžys, gydymas, transanalinė endoskopinė mikrochirurgija
Early loop ileostomy closure: should we do it routinely?
Get PDFBackground / objectiveTemporary loop ileostomies are usually performed in colorectal surgery after colectomies with ileoanal or coloanal or low colorectal anastomosis to prevent life-threatening complications associated with anastomotic leakage. However, stoma itself is not without adverse events. They are usually closed at 8 to 12 week, or sometimes even later after full course of adjuvant chemotherapy. The aim of this study was to review our experience with early loop ileostomy closure, during same hospitalization as initial surgery.Patients / methodsComplications and postoperative morbidity after early loop ileostomy closure were assessed retrospectively by reviewing the medical records. Out of the 12 patients, 6 were male and 6 – female, on an average 66 years old (range 29 to 85 years). Ileostomy was performed due to following reasons: 9 patients with rectal cancer after total mesorectal excision, one patient after low colorectal anastomosis due progression of ovarian cancer, one patient after resection of anastomosis and coloanal anastomosis due to stricture after previous partial TME for upper rectal cancer, one after coloanal anastomosis due to Hartman’s reversal procedure for previous rectal cancer. Anastomotic integrity was examined using proctography with water-soluble contrast before closure in all patients. The average time after initial surgery to loop ileostomy closure was 11 days.ResultsThere was no mortality. Overall complication rate was 33 percent (4 patients). One patient (8,3%) had a bowel obstruction, which resolved after conservative treatment. One patient (8.3%) developed enteric fistula to the ileostomy incision and wound infection was noted in two (16.6%).ConclusionsDespite of the fact that small number of patients was analyzed - high overall complication rate was observed. Nevertheless all complications were managed conservatively without reoperation. Early stoma closure is feasible in selected patients without anastomotic complications.Key words: colorectal resection, colorectal cancer, loop ileostomy, early closure.Ankstyvos ileostomos uždarymas: ar tai turėtų būti atliekama rutiniškai?
Įvadas / tikslasLaikinos kilpinės ileostomos dažniausiai naudojamos kolorektalinėje chirurgijoje atliekant storosios žarnos operacijas su ileoanaline, koloanaline ar žema kolorektaline anastomoze. Jos suformuojamos siekant apsaugoti pacientus nuo gyvybiškai pavojingų komplikacijų, susijusių su anastomozės nesandarumu. Jos uždaromos dažniausiai 8–12-ą savaitę po suformavimo, o kartais dar vėliau – po viso adjuvantinės chemoterapijos kurso. Todėl dažnėja komplikacijų, susijusių su ileostoma. Šio tyrimo tikslas – apželgti mūsų patirtį atliekant ankstyvą ileostomos uždarymą tos pačios hospitalizacijos metu.Ligoniai ir metodaiRetrospektyviai ištirta medicininė dokumentacija po ankstyvo ileostomos uždarymo, galimos komplikacijos ir pooperacinis sergamumas. Iš viso buvo 12 pacientų, kurių amžiaus vidurkis 66 metai (nuo 29 iki 85 metų), 6 moterys ir 6 vyrai. Ileostomabuvo suformuota dėl šių priežasčių: 9 pacientams, sergantiems tiesiosios žarnos vėžiu, po totalinės mezorektalinės ekscizijos, vienai pacientei po žemos kolorektalinės anastomozės dėl progresuojančio kiaušidžių vėžio ir vienam pacientui po koloanalinės anastomozės atkuriant žarnyno vientisumą po Hartmano operacijos dėl tiesiosios žarnos vėžio. Anastomozės sandarumas prieš uždarymo operaciją buvo patikrintas visiems pacientams atliekant proktogramas su kontrastiniutirpalu. Vidutinis laikas po pirminės operacijos iki ileostomos uždarymo buvo 11 dienų.RezultataiMirtes atvejų nebuvo. Bendras komplikacijų dažnis buvo 33 procentai (4 pacientai). Vienam pacientui buvo žarnų nepraeinamumas (8,3 %), kuris buvo išgydytas konservatyviai. Vienam pacienui (8,3 %) susiformavo enterinė fistulė operacinio pjūviosrityje ir dviem pacientams buvo žaizdos infekcija (16,6 %).IšvadosNors tyrime dalyvavo nedaug pacientų, buvo pastebėta daug komplikacijų. Tačiau visos komplikacijos buvo išgydytos konservatyviai, be pakartotinės operacijos. Ansktyvas ileostomos uždarymas galimas atrinktiems pacientams, neturintiems anastomozės komplikacijų.Reikšminiai žodžiai: kolorektalinė rezekcija, kolorektalinis vėžys, kilpinė ileostoma, ankstyvas uždarymas
“Lithuanian Surgery”: change for the same purpose
No full text„Lietuvos chirurgija“: permaina tam pačiam tikslu
Stuburo krūtininės ir juosmeninės dalies lūžių operacinio gydymo rezultai
Get PDFTikslasĮvertinti pacientų darbingumo pokyčius po stuburo lūžių operacinio gydymo.Ligoniai ir metodaiRetrospektyviai išanalizuoti 121 ligonio, operuoto 2007–2010 m. RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centre dėl nestabilių stuburo krūtininės ir juosmeninės dalių lūžių be neurologinių komplikacijų, duomenys. Į galutinę analizę įtraukti 44 ligoniai,kurie suskirstyti į tris socialines grupes: A – dirbantys ne visu krūviu, turintys neįgalumą, pensininkai; B – dirbantys visu krūviu; C – bedarbiai. Atlikta ligonių nedarbingumo analizė ir gydymo rezultatų vertinimas naudojant Oswestry klausimyną.RezultataiIš tirtų 44 ligonių moterų buvo 17 (38,6 %), vyrų – 27 (61,4 %). Amžiaus vidurkis – 41,9 ± 15,9 (21–75) metų. Vidutinis laikas iki operacijos buvo 9,5 ± 12,2 (1–50) dienos. Po gydymo A grupėje nedarbingumas po operacijos padidėjo nuo 5 (11,4 %) iki 21(47,7 %), B grupėje darbingumas grįžo 21 (63,6 %) iš 33, C grupėje bedarbių sumažėjo nuo 6 (13,6 %) iki 2 (4,6 %). Pacientai Oswestry klausimynu ištirti vidutiniškai po 19,1 ± 3,85 (12–24) mėnesių po traumos. Iš visų ištirtų 44 ligonių sunkus ir luošinantis neįgalumas pagal Oswestry skalę nustatytas 18 (40,9 %), o lengvas ir vidutinis neįgalumas – 26 (59,1 %) pacientams. Vidutinis Oswestry klausimyno balų skaičius buvo 36 ± 21,5 (0–76).IšvadosPo stuburo lūžių operacinio gydymo darbingumas grįžta 63,6 % prieš traumą visu krūviu dirbusių pacientų. Po traumos gydymo dirbančių ne visu krūviu, turinčių neįgalumą, pensininkų padaugėja nuo 11,4 % iki 47,7 %. Dažniau nustatomas lengvas irvidutinis nei sunkus visų operuotų ligonių neįgalumas.Reikšminiai žodžiai: stuburas, lūžiai, operacinis gydymas, fiksacijos tipas, socialinės grupės.Outcome of surgical treatment of thoracic and lumbar spine fractures
ObjectiveTo evaluate the disability score after the surgical treatment of spinal column fractures.Materials and methodsData of 121 patients with unstable thoracic and lumbal spinal column vertebrae fractures without neurological complications, who underwent surgical fixation in the Centre of Traumatology and Orthopaedics of the Republic Vilnius University Hospital between years 2007 to 2010, were retrospectively analyzed. Fourty-four fixations were enrolled into the final study and all the patients were grouped into 3 groups according to the level of disability: A – pensioners, people having disability and working not full time, B – working full time, C – unemployed. The results of the disability and surgical treatment were analyzed by using the Oswestry scale.ResultsSeventeen (38.6%) out of the 44 treated patients were women and 27 (61.4%) were men. The average age of the patients was 41.9 ± 15.9 (range, from 21 to 75). The average time that passed until the surgery was 9.5 ± 12.2 (1–50) days. The number ofpatients with disability in group A increased from 5 (11.4%) to 21 (47.7%), in group B the ability to work full time returned to 21 (63.6%) out of 33, in group C the number of unemployed after surgery decreased from 6 (13.6%) to 2 (4.6%). The Oswestrydisability scale was used 19.1 ± 3.85 (12–24) months after the surgery. Severe disability was diagnosed to 18 (40.9%) patients, and minimal and moderate to 26 (59.1%). The average score according to the Oswestry scale was 36 ± 21.5 (0–76).ConclusionsAfter the surgical treatment, the abilty to work returned to 63.6% of the patients who had been able to work full time before the trauma. After the trauma and surgery, the number of pensioners and disabled patients increased from 11.4% to 47.7%.The minimal and moderate disability among surgery patients is identified more often than the severe one.Key words: spinal column, fractures, surgical treatment, fixation type, social group
Management of acquired benign tracheoesophageal fistula in adults: a twelve-year experience
Get PDFBackground / ObjectivesAcquired nonmalignant tracheoesophageal fistula (TEF) in adult patients develops in a variety of conditions, the predominant being postintubation. Several management options have been suggested, while the optimal strategy remains controversial.The aim of this review is to present our clinical experience and to find the optimal management for TEF.MethodsThis study is a retrospective review of all patients who underwent management for benign TEF at the Vilnius University Hospital between January 2000 and December 2012.ResultsSeven patients (three female and four male) with a benign TEF were referred to the Department of General Thoracic Surgery of the Vilnius University Hospital from January 2000 to December 2012. Their mean age was 48.3 ± 11.4 years. PostintubationTEF accounted for six fistulas (85.7%), while one patient (14.3%) suffered from injury during percutaneous dilational tracheostomy. Five patients underwent TEF closure (71.4%). Four patients underwent a simple repair of the fistula, while one patient required tracheal resection and reconstruction. Endoscopic management with tracheal dilation and T tube placement was performed to one (14.3%) and additional jejunostomy was done also to one patient (14.3%). Four patients (57.1%) hadpostoperative complications. Two postoperative deaths occurred (28.6%).ConclusionsSingle-stage surgical repair with or without tracheal resection and reconstruction can be successfully performed after the weaning from mechanical ventilation in patients with acquired nonmalignant TEF.Key words: tracheoesophageal fistula, surgical closure, tracheal resection, nonmalignant fistulaĮgytos tracheoezofaginės jungties gydymas: dvylikos metų patirtis
Įvadas / tikslasĮgytos nenavikinės kilmės tracheoezofaginės jungties (TEJ) priežastys yra įvairios, dažniausia iš jų – pointubacinė. Yra pasiūlyta keletas gydymo metodų, tačiau dėl geriausios gydymo taktikos vis dar diskutuojama. Šios apžvalgos tikslas – išnagrinėtimūsų klinikinę patirtį ir rasti optimalų gydymą tų ligonių, kuriems nustatyta TEJ.MetodaiRetrospektyviai išanalizuoti ligoniai, kurie 2000–2012 m. buvo chirurginiu būdu gydomi Vilniaus universiteto ligoninės Krūtinės chirugijos skyriuje. Rezultatai2000–2012 m. nuo nenavikinės kilmės TEJ gydyti 7 ligoniai (3 moterys ir 4 vyrai), kurių amžiaus vidurkis buvo 48,3±11,4 metų. Pointubacinė TEJ nustatyta šešiems ligoniams (85,7 %), vienam ligoniui (14,3 %) TEJ atsirado po perkutaninės dilatacinės tracheostomijos. Penki ligoniai gydyti chirurginiu būdu (keturiems ligoniams trachėja atskirta nuo stemplės, o jų sienų defektai užsiūti; vienam ligoniui papildomai atlikta trachėjos rezekcija ir rekontstrukcija). Endoskopinis trachėjos spindžio plėtimas ir stentavimas T formos endoprotezu taikytas vienam ligoniui (14,3 %); maitinimui skirta jejunostoma atlikta taip pat vienam ligoniui (14,3 %). Keturiems ligoniams pasitaikė pooperacinių komplikacijų (57,1 %). Po gydymo mirė du ligoniai.IšvadaVienmomentė TEJ šalinimo operacija su trachėjos rezekcija ir rekonstrukcija arba be jos gali būti sėkmingai atlikta savaime kvėpuojantiems ligoniams, kuriems yra nenavikinės kilmės TEJ.Reikšminiai žodžiai: tracheoezofaginė jungtis, trachėjos rezekcija, nenavikinės kilmės jungtis
Fetal renal cysts: prenatal diagnostics and interventional treatment
Get PDFBackground / objectiveFetal genitourinary tract anomalies are the most common anomalies diagnosed antenataly. Most fetal urinary tract abnormalities are well seen with ultrasound. Punctation and aspiration of fetal cyst are usually performed if there is a risk of damage for fetal vital organs. Biochemical analysis of cyst fluid for the detection of cyst origin is being used. In cases of isolated one kidney pathology fetal outcome is good. This clinical case demonstrates diagnostics, interventional treatment and outcome of fetal renal cyst.Key words: fetus, cyst, prenatal dignostics, interventional treatment.Vaisiaus inkstų cistiniai dariniai: prenatalinė diagnostika ir intervencinis gydymas
Įvadas / tikslasVaisiaus šlapimo takų raidos ydos yra dažniausiai diagnozuojamos lyginant su kitų sistemų raidos ydomis. Pagrindinis tyrimo metodas, padedantis nustatyti vaisiaus inkstų cistas, yra vaisiaus echoskopija. Vaisiaus inkstų cistos punktuojamos, kai atsiranda kitų organų pažeidimo grėsmė. Cistos kilmei patikslinti naudojamas punktato biocheminis ištyrimas. Prognozė vaisiui būna gera, esant izoliuotai vienpusei patologijai. Šis klinikinis atvejis iliustruoja vaisiaus inkstų cistos diagnostiką, intervencinį gydymą ir baigtį.Reikšminiai žodžiai: vaisius, cistiniai dariniai, prenatalinė diagnostika, intervencinis gydymas
Treatment methods of prostate cancer recurrence after radiotherapy. Current treatment alternatives and our clinical experience
Get PDFBackground / objectiveProstate cancer is the most common cancer among men of Lithuania. Every year about 3000 new cases of prostate cancer are diagnosed in our country. Many patients receive radiotherapy as primary treatment. Unfortunately, after several years some of the patients are diagnosed with prostate cancer recurrence. These cases are more challenging and require to apply salvage treatment methods. The aim of this article is to present our clinical experience and discuss the main features, advantages and disadvantages of the treatment methods.Patients and methodsRetrospective analysis of 10 salvage prostate cancer recurrence treatment cases was completed. All patients previously received radiotherapy as primary treatment. 5 patients received salvage high- dose brachiterapy (group 1) and other 5- salvage cryotherapy (group 2). Prostate cancer recurrences were diagnosed by multiparametric MRI and ultrasound guided transrectal or transperineal biopsies.ResultsAverage patient age was 64,2±7,9 years in group 1 and 68±3,1 years in group 2. None of the patients had prostate cancer progression to lymph nodes (N) or metastases (M) on initial diagnosis or before salvage treatment. No intraoperative complications were observed. Average time between radiotherapy and salvage therapy in both groups was 88,9±30,1 months. In both groups 1 patient suffered from salvage treatment failure- prostate cancer progression was observed.ConclusionsCurrently there is no perfect treatment method for recurrent prostate cancer. Every situation requires universal aproach. Our initial experience shows that salvage cryotherapy and brachiterapy can be a viable alternative for patients with disease progression after radiotherapy.Key words: prostate cancer, prostate cancer recurrence, salvage treatment.Prostatos vėžio recidyvų po spindulinės terapijos gydymo metodaiŠiuolaikinėje medicinoje naudojami metodai ir mūsų klinikinė patirtis
Įvadas / tikslasLietuvoje kasmet nustatoma apie 3000 naujų prostatos vėžio atvejų. Daugeliui pacientų taikomas spindulinis gydymas. Deja, praėjus keletui metų, kai kuriems pacientams diagnozuojamas prostatos vėžio recidyvavimas. Šiuo metu yra daug gydymometodų, bet dažnai iškyla problemų pasirenkant optimalų. Šio straipsnio tikslas – pasidalinti mūsų klinikine patirtimi bei apžvelgti prostatos vėžio recidyvų po spindulinės terapijos gydymo alternatyvas.Pacientai ir metodaiRetrospektyviai buvo išanalizuota dešimt pacientų, kuriems po pirminio gydymo radioterapija buvo diagnozuotas prostatos vėžio recidyvavimas. 5 pacientai buvo gydomi didelių dozių brachiterapija (1 grupė), o likusiems 5 buvo skirta krioterapija(2 grupė). Prostatos vėžio recidyvai diagnozuoti multiparametriniu kontroliuojant MRT ir ultragarsu atliktomis transrektalinėmis ir transperinealinėmis prostatos biopsijomis.RezultataiPirmoje grupėje vidutinis pacientų amžius buvo 64,2±7,9 metų, o antroje grupėje 68±3,1. Nė vienam pacientui nebuvo nustatytas prostatos vėžio išplitimas į limfmazgius (N) ar metastazavimas (M). Intraoperacinių komplikacijų nepasitaikė. Vidutiniškaitarp pirminės radioterapijos ir gelbstinčio prostatos vėžio recidyvavimo gydymo praėjo 88,9±30,1 mėnesio. Gelbstintis prostatos vėžio recidyvavimo gydymas buvo nesėkmingas dviem atvejais – po vieną atvejį abiejose grupėse.IšvadosŠiuo metu nėra tobulo gydymo tų pacientų, kuriems prostatos vėžys recidyvavo po spindulinio gydymo. Tokiais atvejais reikalingi unikalūs sprendimai. Mūsų nedidelė pirmoji patirtis rodo, jog gelbstinčioji krioterapija ir brachiterapija – tinkami metodaigydyti pacientams, kuriems recidyvavo prostatos vėžys po spindulinės terapijos.Reikšminiai žodžiai: prostatos vėžys, prostatos vėžio recidyvai, gelbstintis gydymas
Choledochoduodeninė fistulė: literatūros apžvalga ir klinikinio atvejo aprašymas
Get PDFCholedochoduodeninė fistulė (CDF) yra retas, dažniausiai atsitiktinis virškinimo trakto vaizdinių tyrimų ar intraoperacinis radinys, sudarantis apie 1–2 % visų bilioenterinių fistulių. Dažniausi etiologiniai veiksniai – opaligė (proksimalinės CDF) ir cholelitiazė(distalinės CDF). Simptominių fistulių gydymui taikomos endoskopinės procedūros – ERCP su PST ir stentavimu arba operuojama. Šiame straipsnyje pateikiama trumpa literatūros apie CDF etiologiją ir gydymo metodus apžvalga ir aprašomasklinikinis atvejis, kai ligonė tirta ir gydyta nuo simptominės distalinės II tipo (pagal Ikedos klasifikaciją) fistulės, kuri galėjo susidaryti cholelitiazės fone.Reikšminiai žodžiai: choledochoduodeninė fistulė (CDF), cholelitiazė, endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatikografija (ERCP).Choledochoduodenal fistula: literature review and case report presentation
Choledochoduodenal fistula (CDF) is a rare nosological entity, commonly encountered as an accidental finding while exploring the upper gastrointestinal tract or during abdominal surgery. They account for 1–2% of all bilioenteric fistulas, the mostcommon etiological causes being peptic ulcer disease (proximal ones) or cholelithiasis (distal ones). For treating symptomatic cases, endoscopic procedures such as endoscopic retrogradic cholangiopancreaticography with papillosphincterotomy andstentation are applied, or the patient undergoes abdominal surgery. This article provides a short review based on this pathology, its etiological causes and treatment options. A clinical case of symptomatic distal choledochoduodenal fistula of type II(Ikeda) due to cholelithiasis is described.Keywords: choledochoduodenal fistula (CDF), cholelithiasis, endoscopic retrogradic cholangiopancreaticography (ERCP)