Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Dubens sąvaržos diastazė po gimdymo: atvejo pristatymas ir literatūros apžvalga
Get PDFPostpartum diastasis of the pubic symphysis has the incidence from 1 in 300 to 1 in 30,000 deliveries. Under the action of progesterone and relaxin, a 1 cm widening of pubic symphysis is considered to be physiological and necessary for normal delivery. However, any higher widening is always pathological, involving the damage of pubic and sacroiliac ligaments. Multiparity has been identified as the only independent risk factor. Because this pathology often manifests as chronic pain in the pubic symphysis region, it is often mistakenly stated as a normal postpartum occurrence. It is only later when the symptoms of pelvic instability and pubic osteitis appear. Postpartum symphysiolysis is a clinical challenge to a physician due to low awareness and the postpartum period important to both the patient and the newborn.Simfiziolizės po gimdymo dažnis yra nuo 1 iš 300 iki 1 iš 30 000 gimdymų. Dubens sąvaržos prasiskyrimas iki 1 cm pločio yra laikomas fiziologiniu ir būtinu gimdymui natūraliais takais. Šį procesą lemia nėštumo metu padidėjusios progesterono ir relaksino koncentracijos moters kraujyje. Tačiau bet koks didesnis prasiskyrimas yra laikomas patologiniu ir siejamas su dubens sąvaržos ir dubeninių kryžmens raiščių pažeidimu. Daugiavaisis nėštumas yra vienintelis nustatytas nepriklausomas rizikos veiksnys. Ši kliniškai sudėtinga patologija dažniausiai pasireiškia lėtiniu skausmu dubens sąvaržos srityje, kas dažnai yra palaikoma normaliu reiškiniu po gimdymo. Tik vėliau išryškėja dubens nestabilumo, simfizito simptomai. Dėl dažnai pavėluotos diagnostikos, pogimdyminio etapo svarbos pacientei ir naujagimiui, operacinio gydymo rizikos veiksnių simfiziolizė tampa iššūkiu gydančiam gydytojui
Koloproktologijos istorijos atspindžiai filatelijoje
Get PDFColoproctology is a branch of medicine dealing with pathology of the colon, rectum and anus and colorectal surgery. Thematic or topical philately is the study of what is depicted on the stamps. There are lot of popular subjects and the stories of how particular images of stamps came to be used. This article is an attempt to show that even such a special subject as a history of coloproctology could be told through postage stamps. It is an overview of medical history from the antiquity to the present, interesting facts about famous proctological sufferers some reflections of proctological theme in literature. Although an article does not reflect an entire history of coloproctology, it presents the major roots and development stages of this speciality. All the stamps and philatelic material shown are from my collection.1981 m. baigiau Kauno medicinos institutą, buvau paskirtas dirbti chirurgu Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Čia atlikau internatūros kursą, pradėjau chirurgo karjerą, kurią toje pačioje įstaigoje tęsiu iki šiol. Ilgi sėslaus gyvenimo metai suteikė privilegiją sutikti daug šviesių žmonių, dariusių įtaką mano pažiūroms, karjerai, laisvalaikio pomėgiams. Už galimybę pabėgti nuo kasdienių rūpesčių ir malonumą, kurį patiriu kolekcionuodamas pašto ženklus, tariu nuoširdų ačiū savo bičiuliui Aleksandrui Michelsonui, paskatinusiam pasinerti į kolekcionavimo aistrą.Yra tekę skaityti pavienių straipsnių užsienio medicinos spaudoje apie gydytojų pomėgius kolekcionuoti pašto ženklus ir jais iliustruoti vieną ar kitą aprašomą medicinos temą. Panaršius internete, pavyko rasti įdomios medžiagos apie radiologiją, oftalmologiją, odontologiją, urologiją, infekcines ligas, kur tema dėstoma remiantis filateline medžiaga. Vartydamas savo filatelijos kolekcijos albumus pamačiau, kad pašto ženklai gali papasakoti ir apie koloproktologiją – chirurgijos sritį, kurioje pats darbuojuosi jau kelis dešimtmečius. Išdrįsau paimti plunksną į rankas, kad savo įžvalgas pateikčiau medikų bendruomenei ir visiems, kas domisi medicinos istorija
Chirurginis endometriozės gydymas: literatūros apžvalga
Get PDFEndometriosis is a common disease of reproductive age women, causing not only pain but also infertility. Surgery is one of the most important steps of endometriosis treatment. Correct surgical treatment not only reduces the symptoms, but also improves the pregnancy rate with infertility. Advances in laparoscopic surgery have made the surgical management of endometriosis an effective treatment that offers advantages over medical therapy. Endometriosis can be understood as three different forms of the disease: peritoneal disease, ovarian disease, deep infiltrating rectovaginal endometriosis. The majority of gynaecologists readily perform laparoscopic ablation of superficial disease. Excision of deeper disease and management of rectovaginal disease require more expertise and should be managed in tertiary centres. Surgical treatment of endometriosis can be conservative or definitive, when both ovaries are removed. When endometriosis is identified at laparoscopy, clinicians are recommended to surgically treat endometriosis and remove all visible lesions. The aim of this article is to understand the role of surgery in the management of endometriosis and to be aware of the best available evidence on the proper surgery of endometriosis. Endometriozė – dažna reprodukcinio amžiaus moterų liga, sukelianti skausmą ir nevaisingumą. Chirurginis gydymas yra vienas iš svarbiausių endometriozės gydymo etapų. Tinkamas chirurginis gydymas palengvina endometriozės sukeliamus simptomus ir padidina pastojimo dažnį gydant nevaisingumą. Laparoskopinės chirurgijos technikų ir taktikų tobulėjimas lėmė, kad endometriozės chirurginis gydymas tapo svarbiu gydymo etapu, turinčiu pranašumų, palyginti su medikamentiniu gydymu. Skiriamos trys pagrindinės ligos formos: pilvaplėvės, kiaušidžių ir gilioji rektovaginalinės pertvaros endometriozė. Paprasčiausia atlikti paviršinių endometriozės židinių abliaciją, o gydant giliąsias ligos formas židinių ekscizijos būdu reikalinga chirurgo patirtis ir įgūdžiai. Endometriozės chirurginis gydymas yra tausojantis arba radikalus, jei šalinama gimda ir (ar) kiaušidės. Labai svarbu laparoskopijos būdu nustačius endometriozę pašalinti visus matomus pažeidimus. Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra padėti suprasti chirurginio gydymo svarbą gydant endometriozę ir pateikti moksliškai pagrįstus įrodymus, kaip tinkamai gydyti endometriozę chirurginiu būdu
Blauzdos arterijų endovaskulinių procedūrų ir šuntų į pėdos arteriją rezultatų analizė
Get PDFObjective Percutaneous transluminal angioplasty (PTA) of crural arteries remains a valuable procedure for limb salvage in critical limb ischemia (CLI). Patients with anatomically unfavourable occlusive lesions of infrapopliteal arteries are usually offered a bypass surgery. The aims of this study were to report our experience, compare long-term results of surgical revascularization of pedal arteries and infrapopliteal PTA in patients with CLI, and assess the impact of diabetes mellitus and the type of treatment on limb salvage rates. Methods All tibial interventions to treat CLI, which were performed during the period of January 1999 to December 2013, were retrospectively analysed. The outcomes of tibial PTA procedures and open surgery – bypasses to dorsal pedal artery (DP) – were compared. The impact of diabetes mellitus control on the primary revascularization procedures’ outcomes was analysed. Results Three patient groups were formed: the open repair group (treated by dorsal pedal artery bypass operation) – 193 patients, the endovascular repair group – 103 limbs in 98 patients, and the combined treatment group (endovascular repair and dorsal pedal artery bypass) – 84 patients. The cumulative patency rate in the open repair group at a 1-year period was 47.5%, in the endovascular repair group – 6.9% and in the combined treatment group – 79.6%. The best results of revascularization were achieved in the combined treatment group (p < 0.007). The limb salvage rate at the 1-year follow-up was 84.1% in the open repair group, 35.4% in the endovascular repair group, and 83.1% in the combined treatment group. In the combined treatment group, limbs were saved for a longer period (p < 0.01). The patency rates for DP artery bypasses at the 1-year follow-up in diabetic patients were 60.4%, in non-diabetic patients – 21.8% (p = 0.013), and for PTA procedures in diabetic patients – 3.6%, in non-diabetic – 10.1%. The patency rate in patients under tight plasma glucose control was 55.2%, in uncontrolled diabetes group – 43.6% after two years. The limb salvage rate in patients under a tight plasma glucose control was 79.31%, in uncontrolled diabetes group – 61.82% after two years. These findings had no significance (p > 0.05). Conclusion Both infrapopliteal angioplasty and bypass surgery provide an acceptable limb salvage rate, but the follow-up patency appears to be better after bypass surgery. The duration of revascularization in the open repair group was longer as compared to the endovascular repair group. The best revascularization results were in diabetic patients after open surgery combined with PTA (combined treatment group). DP artery bypass is a safe and durable procedure in patients with CLI and patients with diabetes mellitus. Tight plasma glucose levels control has no effect on primary revascularization outcomes.Įvadas/tikslas Blauzdos arterijų angioplastika yra vertinga galūnės išsaugojimo procedūra ligoniams, sergantiems kritine kojų išemija. Esant blauzdos arterijų užakimui, dažniausiai atliekama arterijų šuntavimo operacija. Šio tyrimo tikslas buvo parodyti mūsų gydymo rezultatus bei palyginti arterijų šuntavimo operacijų į pėdos arteriją ir blauzdos arterijų perkutaninės transliuminalinės angioplastikos vėlyvuosius rezultatus esant kritinei kojos išemijai. Taip pat įvertinti cukrinio diabeto įtaką operacijų rezultatams. Metodai Retrospektyviuoju būdu išanalizuotos visos gydomosios blauzdos arterijų procedūros, atliktos nuo 1999 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio. Buvo palyginti blauzdos arterijų perkutaninės transliuminalinės angioplastikos ir atviros chirurgijos – šuntų į pėdos arteriją gydymo rezultatai. Išanalizuota cukrinio diabeto įtaka gydymo rezultatams. Rezultatai Sudarytos trys pacientų grupės: I grupė – 193 ligoniai, kuriems atliktos šuntavimo į pėdos arteriją operacijos; II grupė – 103 atvejai 98 pacientams, kuriems atlikta blauzdos arterijų perkutaninė transliuminalinė angioplastika; III grupė – 84 pacientai, kuriems taikytas sudėtinis gydymas – perkutaninė transliuminalinė angioplastika ir šuntavimas į pėdos arteriją. Kumuliacinis kraujotakos atkūrimas po 1 metų atlikus atvirą operaciją – 47,5 %, atlikus blauzdos arterijų angioplastiką – 6,9 %, atlikus sudėtinį gydymą – 79,6 %. Geriausi rezultatai gauti sudėtinio gydymo grupėje (p<0,007). Galūnės išsaugojimas po vienų metų atlikus operaciją – 84,1 %, po endovaskulinės chirurgijos – 35,4 %, po sudėtinio gydymo – 83,1 %. Ilgesnį laikotarpį galūnės išsaugotos po sudėtinio chirurginio gydymo (p<0,001). Cukriniu diabetu segantiems ligoniams kumuliacinis kraujotakos atkūrimas praėjus vieniems metams po šuntavimo į pėdos arteriją operacijų – 60,4 %, nesergantiems cukriniu diabetu – 21,8 % (p=0,013), po atliktos blauzdos arterijų angioplastikos cukriniu diabetu sergantiems ligoniams – 3,6 %, nesergantiems – 10,1 %. Kumuliacinis kraujotakos atkūrimas, praėjus dvejiems metams po rekonstrukcinių procedūrų, jei cukrinis diabetas kompensuotas, sudarė 55,2 %, o jei nekompensuotas – 43,6 %. Galūnės išsaugojimas esant kompensuotam cukriniam diabetui sudarė 79,31 %, o nekompensuotam – 61,82 %. Rezultatas nėra statistiškai patikimas (p>0,05). Išvados Blauzdos arterijų angioplastika ir šuntavimo operacija yra tinkamos procedūros išsaugoti galūnę ligoniams, sergantiems kritine galūnės išemija. Vėlyvieji kraujotakos atkūrimo rezultatai buvo geresni po šuntavimo į pėdos arteriją atliktų operacijų. Geriausi kraujotakos atkūrimo rezultatai ligoniams, sergantiems cukriniu diabetu, pasiekti taikant sudėtinį gydymo metodą – angioplastiką ir atvirą operaciją. Šuntavimas į pėdos arteriją yra saugi ir efektyvi procedūra cukriniu diabetu sergantiems pacientams, turintiems kritinę kojos išemiją. Glikozilinto hemoglobino kiekis neturi įtakos kraujotakos atkūrimo rezultatams
Hidrocefalijos revizinių operacijų priežastys
Get PDFObjectives To ascertain the rate of shunt revision and reasons for shunt revision surgery in patients with hydrocephalus. To evaluate the dependencies of hydrocephalus etiology, cerebrospinal fluid pressure before initial shunt surgery and implanted valve type with shunt revision and valve dysfunction rates. Materials and methods Retrospectively analysed operative reports and discharge summaries of 130 patients with hydrocephalus who underwent ventriculoperitoneostomy (VPS) surgery at the Department of Neurosurgery at the Vilnius University National Hospital during the period from 2007 to 2014. Information on each patient included age at initial shunt surgery, sex, etiology of hydrocephalus, the pressure of cerebrospinal fluid before the initial shunt surgery, site of ventricular catheter, patient’s condition estimated by Glasgow coma scale (GCS) before initial surgery, valve type, set valve opening pressure at implantation, rate of initial shunt surgeries, shunt revision rate, reasons for shunt revision. We compared shunt revision rate and valve dysfunction rate in patients with different etiology of hydrocephalus, different valve types implanted, different pressure of cerebrospinal fluid before surgery to find statistically significant correlations. To compare groups by shunt failure rate SPSS 22.0 program was used. Results Of the 130 treated patients, 49% were male, 51% were female. The average age of the patients was 55 ± 15,00 (range, 20–83). During the seven years period, 214 VPS surgeries were performed. For 64.6% of patients shunt surgery VPS was performed once, while 35.4% of patients required shunt revision. Reasons ascertained for shunt revision: obstruction of ventricular catheter – 2.17%, valve malfunction – 30.43%, obstruction of distal catheter – 10.87%, mixed shunt system block – 23.92%, shunt migration – 10.87%, shunt infection – 19.57%, exact rea son was not ascertained – 2.17%. Valve malfunction was identified as the most common reason for shunt revision. We compared valve dysfunction and shunt revision rates for patients with implanted valves from different manufacturers but no significant difference between them was determined. Shunt revision rate was not significantly different for patients with ventricular catheter tip in the frontal or occipital horn of lateral ventricles. Young age at initial shunt surgery (patients of 55 years or younger) was associated with a higher risk of shunt revision (p=0.047). Low pressure cerebrospinal fluid estimated before surgery was associated with higher risk of shunt revision compared with medium (p=0.035) and high pressure (p=0.036) cerebrospinal fluid. We confirmed significant reverse correlation that in the case of stenosis of cerebrospinal fluid pathways valve malfunction rate is lower in comparison to the other etiologies of hydrocephalus (p=0.012). Conclusions 35.4% of patients required shunt revision. Valve malfunction was identified as the most common reason for shunt revision. Patient’s age at the initial surgery as well as the etiology of hydrocephalus, and pressure of cerebrospinal fluid estimated before the initial surgery were significantly associated with shunt revision rate. Valve type, company and site of ventricular catheter in the frontal or occipital horn of lateral ventricles were not significantly associated with shunt revision rate.Darbo tikslasNustatyti pacientų, sergančių hidrocefalija, pakartotinių operacijų dažnį ir priežastis. Įvertinti šunto revizijos poreikio bei vožtuvo gedimo dažnio priklausomybę nuo hidrocefalijos etiologijos, likvoro priešoperacinio slėgio, implantuoto vožtuvo gamintojo bei drenuoto smegenų skilvelio rago.Ligoniai ir metodaiRetrospektyviai išanalizuoti operacijų protokolai bei epikrizės visų 130 pacientų, kuriems nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Neurochirurgijos skyriuje atlikta 214 ventrikuloperitoneostomijos (VPS) operacijų dėl hidrocefalijos (HC). Rinkti duomenys: HC etiologija, likvoro slėgis prieš operaciją, operacijų skaičius, pakartotinių operacijų priežastys, drenuotas ragas, implantuotas vožtuvas bei nustatytas vožtuvo atsidarymo slėgis. Tarpusavyje lyginant pacientus pagal implantuotus skirtingų gamintojų vožtuvus, HC priežastis ir likvoro slėgį prieš operaciją, ieškota statistiškai patikimų koreliacijų su vožtuvo gedimo ir revizijos poreikio dažniu. Duomenys statistiškai apdoroti SPSS 22.0 programa.RezultataiPasiskirstymas pagal lytį: 49 % vyrų, 51 % moterų. Amžius svyravo nuo 20 iki 83 metų, amžiaus vidurkis 55±15,0 metų. 55 metų amžiaus arba jaunesni buvo 61 (46,9 %) pacientas, vyresni nei 55 metų – 69 (53,1 %) pacientai. Aptariamuoju laikotarpiu atlikta 214 VPS operacijų. Vieną kartą operuoti 84 (64,6 %) pacientai, pakartotinai – 46 (35,4 %) pacientai, kai kurie po keletą kartų. Nustatytos pakartotinės operacijos priežastys – galvinio kateterio užsikimšimas konstatuotas 2,17 % atvejų, vožtuvo gedimas – 30,43 % atvejų, pilvinio kateterio užsikimšimas – 10,87 %, mišrus šunto sistemos blokas – 23,92 %, šunto migracija – 10,87 %, sistemos šalinimas dėl infekcijos – 19,57 %, tiksli priežastis nenustatyta – 2,17 %. Dažniausia pakartotinės operacijos priežastis – vožtuvo gedimas. Tarpusavyje lyginant implantuotų skirtingų gamintojų vožtuvų – „Codman“, „Sophysa“, „Medtronic“ – gedimo dažnį, statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05). Taip pat vožtuvo gedimo dažnis nesiskyrė drenavus priekinį ar užpakalinį ragą (p>0,05). Tačiau 55 metų amžiaus ir jaunesniems pacientams šunto revizijos reikėjo dažniau nei vyresniems (p=0,047). Be to, vožtuvas gedo gerokai dažniau, kai likvoro slėgis prieš operaciją buvo žemas, palyginti su vidutiniu (p=0,035) ir aukštu (p=0,036) likvoro slėgiu prieš operaciją. Nustatyta patikima atvirkštinė koreliacija – likvoro takų stenozės atveju vožtuvas genda daug rečiau nei esant kitoms HC priežastims (p=0,012).IšvadosPakartotinės VPS operacijos prireikė 35,4 % pacientų. Dažniausia pakartotinės operacijos priežastis – vožtuvo gedimas. Pacientų amžius pirmosios operacijos metu, HC etiologija, likvoro slėgis prieš operaciją reikšmingai susiję su vožtuvo gedimo dažniu ir revizijos poreikio dažniu. Vožtuvo gedimo dažnis ir šunto revizijos poreikis nepriklauso nuo implantuoto šunto gamintojo ir drenuoto rago.
Pakartotinis gimdos plyšimas nėštumo metu: klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga
Get PDFRecurrent uterine rupture is a rare and dangerous obstetric complication for both the mother and the fetus, which is why it is important to surmise, identify and treat it urgently. The aim of this article is to present a case report of recurrent uterine rupture after previous cesarean section and review the literature regarding the incidence, risk factors, clinical findings and management.Pakartotinis gimdos plyšimas – tai reta ir itin pavojinga motinos bei vaisiaus gyvybei akušerinė komplikacija. Nepavėluota diagnostika ir gydymas svarbu tiek gelbstint motinos ir vaisiaus gyvybę, tiek užtikrinant gyvenimo kokybę. Šio straipsnio tikslas – pristatyti retą klinikinį pakartotinio gimdos plyšimo po buvusios cezario pjūvio operacijos ir laparoskopinės gimdos miomos pašalinimo operacijos atvejį ir apžvelgti literatūrą, nagrinėjančią gimdos plyšimo nėštumo metu aktualumą, rizikos veiksnius, klinikinius požymius bei gydymą
Širdies perforacija elektrokardiostimuliatoriumi: klinikinis atvejis
Get PDFBackground Cardiac perforation is a rare complication of pacemaker or implantable defibrillator implantation. Patients with cardiac perforation may present with various symptoms, and sometimes it creates real diagnostic difficulties. Case report We report the case of an 80-year-old patient with a sick sinus syndrome. He underwent the implantation of a dual chamber permanent pacemaker complicated by cardiac perforation, haemopericardium, and right haemothorax. The patient felt unwell a few hours after the procedure had been done. However, the cardiac perforation was confirmed by chest computed tomography just five days after the pacemaker implantation had been performed. Migrated lead was removed by an electrophysiologist with the backup of surgeons under thoracoscopy control. Next day the migrated lead was changed with a new one, and the patient left the hospital on the sixteenth day after pacemaker implantation. Conclusions Literature says that the big part of migrated pacemakers’ leads could be removed safely by simple traction under X-ray or echocardiography monitoring in the operating room, with a surgeon team backup. We have done it successfully with a thoracoscope control.ĮvadasViena iš retų elektrokardiostimuliatoriaus ar defibriliatoriaus implantacijos komplikacijų yra širdies perforacija. Jos klinikinės išraiškos pasižymi didele įvairove ir gali sukelti daug diagnostikos sunkumų.Klinikinis atvejisĮ mūsų ligoninę dėl sinusinio mazgo silpnumo sindromo hospitalizuotas 80 metų ligonis. Jam implantuotas dviejų kamerų ilgalaikis kardiostimuliatorius. Procedūros komplikacijos – širdies perforacija, hemoperikardiumas ir dešinės pusės hemotoraksas. Po procedūros praėjus kelioms valandoms, ligonis pasijuto blogai, tačiau tiksli širdies perforacijos diagnozė nustatyta tik penktą dieną po kardiostimuliatoriaus implantavimo, kai atlikta krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija. Tuomet elektrofiziologas, padedamas chirurgų, kontroliuojant procedūrą torakoskopu, pašalino migravusį elektrokardiostimuliatoriaus elektrodą. Kitą dieną ligoniui įdėtas naujas elektrodas. Praėjus šešiolikai dienų po elektrokardiostimuliatoriaus implantavimo, vyras išrašytas iš ligoninės.Išvados Literatūroje minima, kad dauguma migravusių elektrodų gali būti paprastai ištraukti kontroliuojant procedūrą rentgenu ar stebint echokardiografu operacinėje, kartu esant pasirengusiai chirurgų komandai. Mes sėkmingai pašalinome elektrodą kontroliuodami procedūrą torakoskopu
Infundibulinės laparoskopinės cholecistektomijos metodika turi kokybiškai atsinaujinti: 18 metų 13 274 cholecistektomijų analizė, 45 jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų aptarimas ir įvertinimas
Get PDFBackgroundThis is an audit of the incidence of bile duct injury (BDI) in emergency and elective laparoscopic as well as open cholecystectomies in Vilnius Republican University Hospital from 1996 till 2013. We used these results to estimate the risk of the iatrogenic bile duct injury related to laparoscopic cholecystectomy (LC).MethodsInformation was retrieved from hospital databases, annual reports, and personal records. The standard infundibular technique and the use of metalic clips for a laparoscopic cholecystectomy was employed routinely. The Bismuth–Strasberg classification was used to describe the bile duct injuries as follows: A (a leaking cystic, segmental or Luschka duct), B (lobar orsectorial bile duct injury without bile leak), C (lobar or sectorial bile duct injury with bile leak), D (perforation of common hepatic duct (CHD) or common bile duct (CBD), and E (transsection, full compression or stricture of CHD or CBD). Standard statistical univariate and multivariate logistic regression analysis methods were employed.ResultsDuring the study period, a total of 13,274 cholecystectomies were performed. Of these 11,189 (84%) were performed laparoscopicallywhile the remainder 2085 (16% ) were open. Of the total number of 13,274 cholecystectomies, 5241 (39.5%) were performed in the emergency setting, the remainder being elective cases. Overall, there were 45 BDIs identified, of which 42 were related to a LC. Forty two of them were related to a LC. The incidence of BDI was 2.7 times higher in the laparoscopic surgery group compared to the open surgery group (0.38% vs 0.14%, OR 2.6149, 95% CI 0.8097–8.4442, z = 1.607, p = 0.1080). Furthermore, the incidence of BDI in patients undergoing emergency cholecystectomy was twice that of those having elective surgery (0.5% vs 0.24%, OR 2.1029, 95% CI 1.1627–3.8034, z = 2.459, p = 0.0140). Of the 45 BDIs which occured during the study period, 19 (42.2%) were identified during the index surgery, the remaining 26 (57.8%) were diagnosed in the postoperative period. An urgent postoperative ERCP was the definitive diagnostic tool for 24 (92.3%) of those 26 patients. The Bismuth–Strasberg D class bile duct injury was most the frequent – 18 cases (40.0%), followed by A (13 cases, 28.9%), E (11 cases,24.4%), and C (3 cases, 6.7%). Bile duct stenting was a definitive curative procedure for 20 patients of those who underwent an ERCP. Open reconstructive bile duct surgery was performed for the remaining 25 patients. The overall hospital mortality rate for patients who sustained a BDI was 11.1% (5/45). No independent risk factors for mortality were identifed. The overall estimated risk of BDI related to a LC was 1:261. The estimated risk for a class-specific BDI related to a LC was as follows: 1:323 for A, 1:247 for D, 1:1243 for E, and 1:1400 for C. The estimated risk for any injury of CHD or CBD (D and E classes) was 1:430.ConclusionsBile duct injury in LC is an uncommon but serious complication of cholecystectomy. In our series, the incidence of BDI was higher in patients undergoing LC compared to open cholecystectomy, and in those having emergency surgery. The development of safe surgical practise in LC is a requirement in all institutions admitting patients with biliary disease. We propose a step-wise approach of 25 principles to minimize risk to patients.ĮžangaAtliktas Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 1996–2013 metų tulžies pūslės chirurgijos retrospektyvusis auditas, apibendrinantis 18 metų operacijų patirtį. Svarbiausias tyrimo tikslas – apibūdinti su laparoskopine cholecistektomija (LC) siejamą tulžies latakų sužalojimo riziką.MetodaiLC metu, siekdami identifikuoti tulžies pūslės lataką ir jos arteriją, laikėmės infundibulinės metodikos principų. Jatrogeniniai tulžies latakų sužalojimai susisteminti į penkias klases pagal Bismutho ir Strasbergo klasifikaciją. Siekdami nustatyti Lietuvos gydytojų publikacijas, kuriose analizuojamos laparoskopinės cholecistektomijos komplikacijos, naudojomės http://scholar.google.co.uk paieškos sistema. Taikyti standartiniai vienfaktoriai ir daugiafaktoriai statistinės analizės būdai.RezultataiAtliktos 13 274 cholecistektomijos, iš jų LC – 11 189 kartus (84,29 %). 5241 (39,48 %) pacientas laparoskopiškai operuotas dėl ūminio, 8033 (60,52 %) – dėl lėtinio cholecistito. Tulžies latakai sužaloti 45 ligoniams, iš jų 42 sužalojimai siejami su LC. Laparoskopinės operacijos metu tulžies latakai buvo sužaloti 2,7 karto dažniau nei per atvirąją (0,38 % vs 0,14 %, ŠS = 2,6149, 95 % PI 0,8097–8,4442, z = 1,607, p = 0,1080). Operuojant pacientus dėl ūminio cholecistito, jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų pasitaikė du kartus dažniau (0,5 % vs 0,24 %, ŠS = 2,1029, 95 % PI 1,1627–3,8034, z = 2,459, p = 0,0140). Su LC siejamų jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų rizika yra 1:261. 2010–2013 metais jų padaugėjo. Tulžies pūslės latako nesandarumo rizika po LC yra 1:323 (tai didele dalimi atspindi specifinę technologijos problemą). Pagrindinių šoninių tulžies latakų sužalojimų rizika yra 1:247 (tai chirurginės technikos problema). E klasės sužalojimo rizika 1:1243. 2000–2013 metais su LC siejama 40 % (17/42) jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų. Hospitalinis mirštamumas nuo tulžies latakų sužalojimo buvo 11 % (5/45).IšvadosJatrogeniniai tulžies latakų sužalojimai yra nedažni, bet pavojingi. Tyrimas išryškino koncepcinius, sisteminius ir techninius LC trūkumus. Kadangi laparoskopinės cholecistektomijos kultūra prasideda nuo operacijai tinkamų pacientų atrankos, išsamiai infomuoto paciento sutikimo, šiuolaikinių pripažintų technologinių ir techninių priklausinių bei racionalių, pacientų saugumą užtikrinančių sprendimų, ji turi keistis. Ir ne tik įstaigoje, kurioje buvo atliktas šis klinikinis tyrimas, bet ir visose kitose geografinio regiono gydymo įstaigose, jeigu jose praktikuojama tokia pati arba metodologiškai panaši tulžies pūslės chirurgija
Implantų ir stuburo mobilumo įtaka stuburo iškrypimo korekcijai sergant jaunatvine idiopatine I tipo Lenke skolioze
Get PDFBackground and objectiveThere are still a few researches accomplished to evaluate the advantages and disadvantages of screw, hybrid, and hook techniques in the treatment of adolescent idiopathic scoliosis. As the results are controversial, researchers still look for optimally safe, least traumatizing and economically reasonable methods to treat spinal deformities. The aim of this study is to analyze postoperative spine deformity correction results for Lenke type 1 dependent on fixation type and preoperative bending films.Patients and methodsA retrospective study was performed. Patients admitted to the Children’s Hospital, Affiliate of Vilnius University Hospital Santariskiu Klinikos Orthopedic Department in the period of 1994–2013 were included; 74 cases were analyzed. Three groups according to spine implants were generated. The first included patients treated with pedicle screw fixation, the second – hybrid, and the third – hook fixation. Inclusion criteria: the adolescent age group (10–18), idiopathic scoliosis Lenke I type who undergone posterior spinal fusion with pedicle screws; hybrid fixation and hook application were evaluated in order to compare curve correction dependence on fixation type and curve flexibility. Thoracic and lumbar curve measurements on the coronal plane were performed using the Cobb technique applied on anterior posterior radiographs taken before and two days after surgery. Also, to measure curve flexibility, preoperative passive standing bending films were analyzed. Curve degrees in preoperative passive bending films were compared with the remaining postoperative spinal curves in groups separately. The remaining postoperative curves were compared respectively. ResultsIn total, 74 cases met the inclusion criteria, of them 67 (90.50%) girls and 7 (9.50%) boys. The mean preoperative thoracic Cobb angle was 51.07º (±6.20) in the screw group, 52.88º (±7.26) in the hybrid and 55.45º (±10.94) in the hook group. To compare the preoperative stiffness of the curves, the flexibility % was calculated, with no difference in the groups (p > 0.05). The mean postoperative thoracic Cobb curve angle was 15.81º (±5.28), 21.63º (±6.89), and 27.55º (±8.25), respectively. The mean correction of the thoracic curve was 68.87% in the screw group, 58.76% in the hybrid and 50.27% in the hook group. The mean preoperative lumbar curve Cobb angle was 32.07º (±5.73) in the screw group, 32.50º (±12.33) in the hybrid and 34.74º (±7.50) in the hook group. The mean postoperative lumbar curve Cobb angle was 7.59º (±6.63), 10.94º (±7.52), and 16.06º (±6.89), respectively. The mean correction of the lumbar curve was 75.58% in the screw group, 66.27% in the hybrid and 53.53% in the hook group. The fixation level according to groups: screw Th4-L1, hybrid Th3-L3, hook Th3-L3. ConclusionsThe thoracic curve tends to recover more than the curve remaining in the lateral bending film. Only screw fixation is able to correct the lumbar curve for the Lenke type 1 as it is expected in the remaining lateral bending curve. Thoracic and lumbar deformity using screw fixation recovers on the average by 20% more than hook and by 10% more than hybrid application. The pedicular screw construct is shorter and is able to correct the thoracic curve whatever the modifier type (A, B or C); however, the lumbar curve correction drops when the modifier type is B or C. The other operative methods are less effective to correct both thoracic and lumbar curves whatever the modifier type and also tend to lose the correction % for types 1B or 1C.Darbo tikslasĮvertinti Lenke I tipo stuburo deformacijos korekcijos rezultatų priklausomybę nuo fiksacijos būdo ir stuburo mobilumo.Ligoniai ir metodaiAtlikta retrospektyvi vaikų, operuotų Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės ortopedijos ir traumatologijos centre 1994– 2013 metais dėl idiopatinės paauglių skoliozės, analizė. Išanalizuoti 74 atvejai. Ligoniai suskirstyti į tris grupes: I – atlikta nugarinė spondilodezė, pedikulinė fiksacija sraigtais, II – nugarinė spondilodezė, mišri fiksacija ir III – nugarinė spondilodezė, fiksacija kabliukais. Įtraukimo kriterijai: 10–18 metų amžiaus vaikai, turintys idiopatinę skoliozę pagal Lenke I tipo klasifikaciją. Jiems buvo atlikta užpakalinė spondilodezė su pedikuliniais sraigtais, kabliukais arba hibridinė fiksacija. Krūtininiai ir juosmeniniai stuburo iškrypimai koronarinėje plokštumoje buvo vertinti priekinėje ir užpakalinėje rentgenogramose ir matuoti prieš operaciją ir 2 dienas po operacijos naudojant Cobbo metodiką. Taip pat buvo įvertintos šoninio lenkimo rentgenogramos siekiant išmatuoti stuburo kreivės mobilumą prieš operaciją. Stuburo išlinkimas šoninio lenkimo rentgenogramose prieš operaciją buvo palygintas su stuburo iškrypimu po operacijos kiekvienoje grupėje.RezultataiIš 74 ligonių 67 (90,50 %) buvo mergaitės, 7 (9,50 %) berniukai. Prieš operaciją vidutinis krūtininis iškrypimas: 51,07º (±6,20) – I grupėje; 52,88º (±7,26) – II grupėje ir 55,45º (±10,94) – III grupėje. Siekiant palyginti stuburo kreivių standumą prieš operaciją, buvo apskaičiuotas mobilumo procentas ir nebuvo rasta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių (p>0,05). Po operacijos vidutinis krūtininis iškrypimas I grupėje buvo 15,81º (±5,28), II grupėje – 21,63º (±6,89) ir III grupėje – 27,55º (±8,25). Stuburo iškrypimas atsitaisė 68,87 % – I; 58,76 % – II ir 50,27 % – III grupėje. Prieš operaciją vidutinis juosmeninis iškrypimas buvo 32,07º(±5,73) – I grupėje, 32,50º (±12,33) – II grupėje ir 34,74º (±7,50) – III grupėje. Po operacijos – atitinkamai 7,59º (±6,63), 10,94º (±7,52) ir 16,06º (±6,89). Stuburo juosmeninės dalies iškrypimas atsitaisė 75,58 % – I; 66,27 % – II ir 53,53 % III grupėje. I grupėje fiksacijos lygis buvo Th4-L1, II grupėje – Th3-L3, III grupėje – Th3-L3.IšvadosKrūtininis iškrypimas atsitaiso daugiau, negu buvo tikimasi atlikus šoninio lenkimo rentgenogramas. Tik fiksacija sraigtais atitaiso juosmeninį iškrypimą tiek, kiek tikimasi atlikus šoninio lenkimo rentgenogramas. Fiksuojant sraigtais krūtininis ir juosmeninis iškrypimai atsitaiso vidutiniškai 20 % daugiau, negu fiksuojant kabliukais, ir 10 % daugiau, negu taikant mišrią fiksaciją. Pedikulinių sraigtų konstrukcija yra trumpesnė ir gali koreguoti krūtininį stuburo iškrypimą nepaisant išlinkimo tipo (A, B ar C), tačiau juosmeninio iškrypimo korekcija blogėja esant B ar C tipui. Kiti operacijos metodai yra mažiau veiksmingi koreguojant tiek krūtininį, tiek juosmeninį iškrypimą esant bet kuriam stuburo išlinkimo tipui ir yra susiję su korekcijos praradimu esant 1B ir 1C tipui
Krūtinės angos sindromas
Get PDFThoracic outlet syndrome (TOS) is a symptom complex caused by compression of the brachial plexus, subclavian artery and/or vein at the level where these neurovascular structures pass from neck and thorax to upper extremity. Although it is not an uncommon disorder, unlike other peripheral compressive neuropathies in the upper extremity (median and ulnar nerve), thoracic outlet syndrome is usually undiagnosed. The pathology is caused by neck trauma, anatomical fibromuscular abnormalities in the thoracic outlet, repetitive stress injuries. Due to the anatomical peculiarities, the clinical presentation is distinguished by a huge variety of symptoms. Based on prevailing symptoms, thoracic outlet syndrome can be classified into 3 types: neurogenic, arterial and venous. Compression of the vessels alone occurs in only about 5% of cases. The main subjects of discussion are diagnosis and treatment. A reliable and objective diagnostic method is being searched for, according to which it would be possible to simply differentiate from other disorders with similar symptoms. In most of the cases the disorder cannot be seen using the visualisation methods or measured electrophysiologically, therefore some medical specialists do not acknowledge its presence. There is also a lot of controversy surrounding the treatment strategy. Although in literature the first rib resection is widely recommended as a way of operative decompression, other technically less complex surgical interventions are also of high efficiency.In this review, the literature data are summarised and supplemented with broad personal experience (reaching almost up to 600 cases). The attention is drawn to clinical peculiarities, which are not highlighted or not mentioned at all by other authors.The history of the term “thoracic outlet syndrome” is provided, relevant anatomical features, etiopathogenesis, clinical presentation and commonly used diagnostic and treatment methods are discussed.Krūtinės angos sindromas (KAS) (angl. thoracic outlet syndrome, TOS) – tai visuma simptomų, kuriuos sukelia petinio nervų rezginio, poraktinės arterijos ir (ar) venos suspaudimas pereinant iš kaklo ir krūtinės į viršutinę galūnę. Nors yra gana paplitęs, palyginti su kitomis periferinėmis viršutinės galūnės neuropatijomis (vidurinio ar alkūninio nervo), krūtinės angos sindromas yra dažnai nediagnozuojamas. Patologiją sukelia kaklo trauma, anatominės fibromuskulinių struktūrų anomalijos krūtinės angos srityje, fizinio krūvio nulemti minkštųjų audinių pokyčiai. Dėl anatomijos ypatumų ši kompresija pasireiškia itin įvairiai. Pagal vyraujančius simptomus išskiriami trys krūtinės angos sindromo tipai: neurogeninis, arterinis ir veninis. Izoliuota kraujagyslių kompresija pasitaiko retai – apie 5 % atvejų. Pagrindiniai diskusijų objektai – diagnostika ir gydymas. Ieškoma patikimo ir objektyvaus diagnostinio metodo, kuriuo remiantis būtų galima nesudėtingai atskirti nuo panašia simptomatika pasireiškiančių patologinių būklių. Daugeliu atvejų patologijos neįmanoma nustatyti vaizdiniais ar išmatuoti elektrofiziologiniais tyrimais, taigi kai kurie specialistai nenori pripažinti jos egzistavimo. Dėl gydymo strategijos – taip pat daug prieštaravimų. Nors dažniausiai literatūros šaltiniuose rekomenduojamas chirurginis metodas yra pirmojo šonkaulio rezekcija, kitos techniškai paprastesnės intervencijos taip pat veiksmingos.Šioje apžvalgoje apibendrinami literatūros duomenys, kurie papildomi gausia (šių operacijų skaičius 2015 metais pasiekė beveik 600) asmenine patirtimi. Atkreipiamas dėmesys į klinikinius ypatumus, kurių neakcentuoja ar išvis nemini užsienio autoriai. Pateikiama krūtinės angos sindromo termino atsiradimo istorija, reikšmingi anatomijos ypatumai, aptariama etiopatogenezė, klinikinė išraiška bei dažniausiai praktikoje naudojami diagnostikos ir gydymo metodai