Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Svetimkūnių iš viršutinės virškinimo trakto dalies endoskopinis šalinimas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje: 25 metų patirtis
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
Foreign body and food bolius impaction in the upper gastrointestinal tract is a common clinical situation in emergency departments throughout the world. The majority of foreign bodies will pass through the gastrointestinal tract and naturally go out with the stool, but in about 1/5 of cases the foreign bodies must be removed. The impaction of a foreign body in the upper gastrointestinal tract is the second leading cause of urgent endoscopy after bleeding. The aim of this retrospective descriptive study is to review a quarter-century (25 years) experience of removal foreign bodies from the upper gastrointestinal tract by flexible endoscopic approach in Republican Vilnius University Hospital (RVUL). We conclude that the endoscopic removal of foreign bodies by a qualified specialist is an effective and safe method with a great success rate of the procedure using an endoscope with accessories: loop, basket and forceps, which significantly reduces the length of hospitalization and requirement of surgery.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Nurytas svetimkūnis ar maistas, įstrigę viršutinėje virškinimo trakto dalyje, yra dažna klinikinė situacija skubios pagalbos skyriuose visame pasaulyje. Didžioji dauguma svetimkūnių pereina per virškinimo traktą ir natūraliai pasišalina su išmatomis, tačiau apie 1/5 ligonių prireikia svetimkūnius šalinti. Viršutinėje virškinimo trakto dalyje įstrigęs svetimkūnis yra antra pagal dažnumą (po kraujavimo) skubios endoskopijos priežastis.Atlikto retrospektyvaus aprašomojo tyrimo tikslas yra apžvelgti Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojų ketvirčio amžiaus (25 metų) patirtį lanksčiu endoskopu šalinant svetimkūnius iš viršutinio virškinimo trakto. Galima teigti, kad kvalifikuoto specialisto atliekamas endoskopinis svetimkūnių šalinimas naudojant endoskopą su priedais: kilpa, krepšeliu ir žnyplėmis, yra efektyvus ir saugus būdas, lemiantis didelę procedūros sėkmę, ženkliai sumažinantis hospitalizacijos laiką ir chirurgijos (operacinio gydymo) poreikį
9-asis Baltijos šalių chirurgų asociacijos kongresas: tezės (Klaipėda (Lietuva), 2018 m. gegužės 10–12 d.)
No full text[text in English][tekstas anglų kalba
Laringinė palpacija skydliaukės chirurgijoje: praktinės rekomendacijos, remiantis išsamia literatūros apžvalga ir perspektyviojo kohortinio tyrimo rezultatais
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The incidence of thyroid surgery is steadily increasing. Recurrent laryngeal nerve injury is one of the most serious postoperative complications related to thyroid surgery, because it impairs patients’ quality of life, causes voice changes, or even respiratory dysfunction in case of bilateral nerve injury. To reduce the nerve injury rate various modern intraoperative techniques are used. One of the most effective strategies to avoid bilateral nerve injury is intraoperative neuromonitoring technique. This method effectively evaluates nerve function but is associated with increased costs. Laryngeal palpation may be a cheap alternative. However, it is not clear if this method is enough specific and sensitive. Therefore, to summarise method sensitivity, specificity, and clinical value we comprehensively reviewed current literature and presented the results of our prospective cohort study. According to various authors, laryngeal palpation method sensitivity and specificity for nerve injury detection varies between 33–100% and 92–100%, respectively. Our study showed similar results – laryngeal palpation is highly sensitive (100%) and specific (96.6%) method for intraoperative nerve function evaluation.
After summarising current evidence, we suggested recommendation for method application in daily clinical practice: 1. Recurrent laryngeal nerve should be always identified during thyroid surgery. 2. Intraoperative neurostimulation is indicated in all cases when thyroidectomy is planned. If intraoperative neuromonitoring is not available, laryngeal palpation should be the method of choice. 3. In case of thyroidectomy intraoperative neurostimulation should be performed after first lobe mobilization to avoid bilateral nerve injury.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Skydliaukės operacijų pasaulyje daugėja. Grįžtamojo gerklų nervo pažeidimas yra viena rimčiausių su skydliaukės chirurgija susijusių komplikacijų. Abipusis nervo pažeidimas lemia blogesnę gyvenimo kokybę, balso ir kvėpavimo funkcijų sutrikimus. Siekiant sumažinti minėtos komplikacijos dažnį, kuriama ir taikoma įvairių naujų intraoperacinės technikos metodų.
Vienas iš šiuolaikinių metodų, leidžiančių veiksmingai išvengti abipusio nervo pažeidimo, yra intraoperacinis neuromonitoringas. Šis metodas intraoperaciniu periodu patikimai įvertina funkcinę nervo būklę, tačiau yra brangus. Laringinė palpacija yra pigi alternatyva, tačiau nėra aišku, ar pastarasis metodas yra pakankamai jautrus ir specifiškas. Todėl šiame straipsnyje, atlikus išsamią mokslinės literatūros analizę ir išanalizavus perspektyvinio kohortinio tyrimo rezultatus, siekiama pateikti laringinės palpacijos metodo vertinimą.
Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad laringinės palpacijos metodo jautrumas varijuoja nuo 33 proc. iki 100 proc., specifiškumas – nuo 92 proc. iki 100 proc. Mūsų vykdyto tyrimo VUL Santaros klinikose duomenimis, metodo jautrumas – 100 proc., specifiškumas – 96,6 proc.
Remiantis išsamia literatūros apžvalga ir perspektyviniu kohortiniu tyrimu, galima pateikti rekomendacijų, kaip laringinės palpacijos metodą taikyti modernioje skydliaukės chirurgijoje: 1. Operuojant skydliaukę, visais atvejais būtina identifikuoti grįžtamąjį gerklų nervą. 2. Intraoperacinę neurostimuliaciją tikslinga atlikti visų tiroidektomijų metu. Negalint atlikti intraoperacinio neuromonitoringo, gerklų palpacinė neurostimuliacija galėtų būti pirmojo pasirinkimo metodas. 3. Pašalinus pirmąją skydliaukės skiltį, siekiant išvengti nervo abipusio pažeidimo, operaciją tikslinga tęsti tik patvirtinus šio nervo funkcinį vientisumą, naudojant intraoperacinę neurostimuliaciją
Ranka asistuojamoji laparoskopinė gaubtinės ir tiesiosios žarnos chirurgija: vieno centro 473 ligonių patirtis
Get PDFBackground / Objective Hand-assisted laparoscopic surgery (HALS) has been introduced into clinical practice for almost three decades. It combines the advantages of both laparoscopic (minimally invasive) and conventional open surgery. Despite all the published data, there are still scepticism in surgical community regarding this hybrid form of laparoscopic surgery and the role of HALS is still being defined. Our study aimed to review 10 year experience in treating patients at single centre with colonic and rectal pathology using HALS.Methods This study was a retrospective analysis of prospectively collected data of 473 patients undergoing hand assisted laparoscopic colorectal surgery for colon and rectal disease, mainly cancer, in a single tertiary care institution, National Cancer Institute, from January, 2006, to July, 2016. All consented patient with colonic and rectal pathology were included in the analysis. Results The patients’ mean age was 64.14 ± 9.75 years. Female and male ratio was similar 240 (50.73%) vs. 233 (49.27%). The mean length of postoperative hospital stay was 6.92, ranging from 2 to 34 days. Histological examination revealed mean lymph node harvest was 16.97 ± 12.10. Stage I, II, III cancer groups were similar accounting for 142 (30.02%), 139 (29.35%) and 153 (32.35%) cases respectively, stage IV – 36 (7.61%) and three cases of benign origin. Segmental colectomies were performed in 53.0% cases, 45.3% patients had rectal resections and “other” 1.7%. Surgical re-intervention was required for 10 patients (2.11%). Complication rate was 6.55%, and mortality documented in only 2 cases (0.42%).Conclusion HALS is safe and feasible technique, which maintains all the benefits of laparoscopic colectomy and can be performed for numerous indications, while affording the surgeon to carry out complex cases in a minimally invasive fashion.Įvadas / tikslas Ranka asistuojamoji laparoskopinė chirurgija (HALS) į klinikinę praktiką įdiegta jau beveik tris dešimtmečius. Ji jungia atviros chirurgijos ir laparoskopinės (minimaliai invazinės) chirurgijos būdus. Nepaisant paskelbtų duomenų, chirurgų bendruomenė vis dar skeptiškai žvelgia į šią hibridinę laparoskopijos formą. Straipsnio tikslas – apžvelgti vieno centro 10 metų patirtį taikant HALS metodiką.Metodai Tai retrospektyvioji duomenų analizė. Apžvelgti 473 pacientai, gydyti Nacionaliniame vėžio institute dėl kolorektalinės patologijos nuo 2006 m. sausio iki 2016 m. liepos mėn. Šie pacientai buvo operuoti HALS būdu.Rezultatai Pacientų amžiaus vidurkis buvo 64,14 ± 9,75 metai. Moterų – 240 (50,73 %), vyrų – 233 (49,27 %). Vidutinė hospitalizacijos trukmė buvo 6,92 dienos (nuo 2 iki 34 d.). Histologinio tyrimo duomenimis, vidutinis pašalintų limfmazgių skaičius 16,97 ± 12,10. I, II, III ir IV stadijų grupes sudarė atitinkamai 142 (30,02 %), 139 (29,35 %), 153 (32,35 %) ir 36 (7,61 %) pacientai. Trims pacientams patologija buvo gerybinė. Segmentinės kolektomijos atliktos 53 % pacientų, tiesiosios žarnos rezekcijos – 45,3 % pacientų, kitos operacijos sudarė 1,7 %. Pakartotinės intervencijos prireikė 10 pacientų (2,11 %). Komplikacijų dažnis buvo 6,55 %, 2 pacientai (0,42 %) mirė.Išvada HALS yra saugi ir efektyvi technika, kuri leidžia pasinaudoti visais laparoskopinės kolektomijos privalumais bei minimaliai invaziniu būdu gali būti pritaikyta sudėtingais klinikiniais atvejais
Aortos vožtuvo keitimo operacijų naudojant vidurinės sternotomijos ir mini sternotomijos prieigą antsvorio turintiems pacientams rezultatų palyginimas
Get PDFBackgroundThe article provides a comparative analysis of results of aortic valve replacement through median sternotomy and mini sternotomy in overweight patients.MethodsThis is a retrospective study of patients, who had overweigh (BMI > 25 kg/m2) and underwent an isolated replacement of the aortic valve by sternotomy or mini sternotomy in the period from 2011 to 2016. Through propensity score matching, 56 patients (mini sternotomy group) were compared with 56 patients in full sternotomy (control group).ResultsMini sternotomy had longer cross clamp 91 ± 20 min vs 76 ± 23 min (p < 0.001), longer operative time 264 ± 62 min vs 246 ± 72 min (p = 0.046) and bypass times 148 ± 4 min vs 133 ± 2 min (р = 0,023). In the mini sternotomy group acute renal failure developed less frequently – 2 pts. (3.6%) vs 12 pts. (21.43%) (p = 0.004).We did not find significant differences in the hospital stay, intensive care unit stay, ventilation time and postoperative blood loss.ConclusionsMinisternotomy is a safe method for surgical aortic valve replacement for overweight patients. Since the results are similar, and sometimes better than after full sternotomy, we believe that this minimally invasive access can be recommended as a safe and less traumatic alternative to aortic valve replacement in overweight patients.Darbo tikslasIštirti ir palyginti antsvorio turinčių ligonių pooperacinius rezultatus po aortos vožtuvo keitimo operacijos, naudojant vidurinės sternotomijos ir mini sternotomijos prieigą.Tyrimo medžiaga ir metodaiRetrospektyviai analizuota 112 pacientų, sergančių aortos vožtuvo yda ir turinčių antsvorio (KMI > 25 kg/m2). Jiems 2011–2016 metais aortos vožtuvas pakeistas atliekant mini sternotomiją arba sternotomiją. Naudojant panašiausių atvejų analizės metodą, palygintos dvi grupės: 56 pacientų, kuriems atlikta mini sternotomija, ir 56 pacientų, kuriems operacija atlikta per vidurinės sternotomijos prieigą (kontrolinė grupė).RezultataiNaudojant mini sternotomijos prieigą, operacijos trukmė buvo patikimai ilgesnė – 264 ± 62 min., palyginti su 246 ± 72 min. (p = 0,046) kontrolinėje grupėje, buvo ilgesnis aortos užspaudimo laikas – atitinkamai 91 ± 20 min. ir 76 ± 23 min. (p < 0,001), bei dirbtinės kraujo apykaitos trukmė – atitinkamai 148 ± 4 min. ir 133 ± 2,7 min. (p = 0,023). Mini sternotomijos grupėje rečiau pasitaikė pooperacinis ūminis inkstų nepakankamumas – 2 (3,6 %), palyginti su 12 (21,43 %) kontrolinėje grupėje (p = 0,004). Mini sternotomijos grupėje buvo trumpesnis hospitalizacijos, gydymo intensyviosios terapijos skyriuje, plaučių ventiliacijos laikas, mažesnis pooperacinis kraujo netekimas. Tačiau skirtumai buvo statistiškai nereikšmingi.IšvadosAntsvorio turintiems pacientams mini sternotomija yra saugus metodas, leidžiantis atlikti sudėtingas chirurgines aortos vožtuvo intervencijas. Kadangi rezultatai nenusileidžia vidurinės sternotomijos rezultatams, o kartais jie yra net geresni, rekomenduojame šią prieigą kaip saugią ir mažiau traumuojančią aortos vožtuvo keitimo alternatyvą antsvorio turintiems pacientams
Naujas perforavusio dvylikapirštės žarnos divertikulo gydymas atliekant Roux-en-Y duodenojejunostomiją
Get PDFDuodenum diverticulum is the most common site for diverticular disease of small intestine. Symptomatic duodenal diverticulum are 1% to 5%, which present with pain, bleeding, inflammation, cholestasis, cholangitis, obstruction, perforation, pancreatitis, or malignant transformation. The most difficult complication is perforation – 0.03%. Once duodenal diverticulitis perforation has been diagnosed, traditional management has been simple diverticulectomy and two layer closure of the duodenum with drainage of the retroperitoneum. However, nowadays there is increase in case reports of successful conservative and different surgical treatment. We present our experience by treating duodenal diverticulitis with simple diversion by Roux-en-Y duodenojejunostomy according to Shigeru Fujisaki after unsuccessful conservative treatment.Dvylikapirštės žarnos divertikulai yra dažniausia divertikuliozės vieta plonojoje žarnoje. Nuo 1 % iki 5 % tokių divertikulų yra simptominiai ir pasireiškia skausmu, kraujavimu, uždegimu, cholestaze, cholangitu, obstrukcija, perforacija, pankreatitu ar piktybine transformacija. Pati sudėtingiausia komplikacija yra perforacija, kuri sudaro 0,03 %. Diagnozavus dvylikapirštės žarnos divertikulo perforaciją, tradicinis gydymas buvo paprasta divertikulektomija ir dvylikapirštės žarnos užsiuvimas dviem sluoksniais su retroperitoninio tarpo drenavimu. Pastaruoju metu aprašoma vis daugiau sėkmingų konservatyvaus ir kitokio chirurginio gydymo atvejų. Mes aprašome savo patirtį, susijusią su dvylikapirštės žarnos divertikulito gydymu atliekant Roux-en-Y duodenojejunostomiją Shigeru Fujisaki metodu po nesėkmingo konservatyvaus gydymo
Porezekcinio tiesiosios žarnos sindromo dažnis naudojant žemos priekinės tiesiosios žarnos rezekcijos skalę (LARS skalę)
Get PDFBackground Up to 90 % of patients undergoing low anterior resection, complain of increased daily bowel movements, urgency for defecation, and a variable degree of incontinence. A symptom-based scoring system for bowel dysfunction after low anterior resection for rectal cancer has recently been validated in Lithuanian population. Purpose: we aimed to measure the incidence and severity of the anterior resection syndrome (ARS) using LARS and its correlation with selected variables or risk factors.Methods LARS score was sent to 183 patients who underwent low anterior resection with TME with coloanal anastomosis from January 1st, 2008 to December 31st, 2012 at the National Cancer Institute. Of them 111 (responsibility was 60.7%) have completed the questionnaire. The variables studied were age, sex, location of the tumour, neoadjuvant radiotherapy, time after treatment.Results Of 111 questionnaires 108 were completed properly (59.0%). 27 patients (25%) had no ARS, 26 (24%) had minor ARS and 55 (56%) had major ARS. In univariate analysis age, sex, neoadjuvant radiotherapy, and tumour localization did not have an im pact on severity of bowel dysfunction symptoms after low anterior resection with TME. Also there was no difference between female and male patient groups (p=0.33), patients who had/had not undergone radiation therapy (p=0.07), and those with low or high tumour edge level (p=0.17). However, time after operation (< 12 months) was associated to ARS.Conclusion More than half of the operated patients presented severe LARS score and only a one fourth did not provide a quantifiable ARS. Timing after surgery was the main factor affecting ARS. Įvadas Iki 90 proc. pacientų, operuotų dėl tiesiosios žarnos navikų, skundžiasi padažnėjusio tuštinimosi epizodais, nesulaikomu noru tuštintis, įvairaus laipsnio išmatų nelaikymu. Visai neseniai tuštinimosi sutrikimų skalė šiems simptomams vertinti buvo išversta į lietuvių kalbą ir patvirtinta naudoti klinikinėje praktikoje.Tyrimo tikslas Mūsų tikslas buvo nustatyti porezekcinio tiesiosios žarnos sindromo (ARS) pasireiškimo dažnį ir sunkumą pacientams po tiesiosios žarnos rezekcijos bei išsiaiškinti rizikos veiksnius.Metodai Porezekcinio tiesiosios žarnos sindromo skalė buvo išsiųsta 183 pacientams, kuriems nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Nacionaliniame vėžio institute buvo atlikta tiesiosios žarnos rezekcija su totaline mezorektaline ekscizija suformuojant žarnos jungtį. Iš jų skalę užpildė 111 (atsakomumas – 60,7 %). Kartu tyrėme šiuos galimus blogesnės tuštinimosi funkcijos rizikos veiksnius: lytis, amžius, naviko aukštis, priešoperacinis spindulinis gydymas, laikas po operacijos.Rezultatai Iš 111 užpildytų klausimynų 108 buvo užpildyti tinkamai (59 %). 27 pacientams (25 %) ARS nepasireiškė, 26 (24 %) pasireiškė silpnas ARS, o net 55 (56 %) – ryškus. Išanalizavę rizikos veiksnius nustatėme, jog tik laikas po operacijos buvo lemiamas veiksnys ARS po operacijos pasireikšti (ilgesnis laikas, ne tokie ryškūs simptomai).Išvados Daugiau nei pusei pacientų atsirado ryškus tuštinimosi sutrikimas ir tik ketvirtadalis neturėjo jokių skundų. Laikas, praėjęs nuo operacijos, buvo vienintelis teigiamas veiksnys šiems simptomams susilpnėti
Neįprastas tiesiosios žarnos vėžio metastazavimas: atvejo pristatymas
Get PDFMetastasis of rectal cancer to the penis is a very rare condition with less than 40 cases found in the literature. The prognosis is poor and life expectancy is short. The mechanism of rectal cancer metastasis spread to penis is unknown. The most popular theory is retrograde venous spread. There are several treatment options, but no single treatment option has emerged with superior results. The authors report a case of a 41 old man who was diagnosed with rectal cancer, treated with neoadjuvant radiotherapy, underwent rectal resection, had adjuvant chemotherapy, and despite that, 2 years after had penal metastasis. After diagnosis, he survived 2 months.Labai retai tiesiosios žarnos vėžio metastazės plinta į varpą. Literatūros duomenimis, tokių atvejų yra aprašyta mažiau kaip 40. Prognozė yra bloga ir išgyvenamumas trumpas. Tiesiosios žarnos vėžio metastazių plitimo į varpą mechanizmas nežinomas. Populiariausia teorija yra apie retrogradinį veninį plitimą. Aprašoma keletas gydymo metodų, tačiau nė vienas nėra pranašesnis. Autoriai pristato 41 metų amžiaus vyro klinikinį atvejį. Vyrui buvo diagnozuotas tiesiosios žarnos vėžys, prieš operaciją taikyta radioterapija, paskui operacinis gydymas ir pooperacinė chemoterapija. Nepaisant to, po dvejų metų išsivystė metastazės varpoje. Po metastazių diagnozės ligonis išgyveno du mėnesius
Preokliuzinių balionėlių naudojimas perioperaciniam kraujavimui mažinti esant invazyviai placentai: tretinio lygio stacionaro patirtis ir literatūros apžvalga
Get PDFBackground / Objective Abnormal penetration of chorionic villi into the wall of uterus is called invasive placenta. The most dangerous type is placenta percreta. It can lead to massive bleeding, which is one of the most serious complications. In order to reduce blood loss during operation intraoperative balloon occlusion of uterus supplying vessels could be use. Our aim is to present the management of perioperative balloon occlusion for two patients with antenatal diagnosis of placenta percreta, compare the prophylaxis of bleeding and review literature. Patients and Methods We carried out a retrospective analysis of medical history of two patients, compared interventional radiology methods between these cases and performed a literature review. Results Two patients with antenatal diagnosis of placenta percreta were determined to undergo an elective cesarean section. Preoperative balloon insertion and inflation after birth was used for massive bleeding prophylaxis. In first case balloons were deflated only after transferring the patient to the Intensive care unit. Four hours after operation internal bleeding was suspected and laparotomy was performed. Stumps of vessels were revised. In addition to this, left internal iliac artery was ligated. In the second case balloons were deflated and drawn out before the end of the cesarean section. Hemostasis was checked again. Conclusions Placenta percreta is a threatening pathology in obstetrics and can cause massive bleeding. The treatment of patients should be scheduled in advance. Interventional radiology methods help to reduce blood loss significantly. On purpose to ensure hemostasis, pre-occlusive balloons should be deflated before the end of operation.Įvadas / tikslas Nenormalus choriono gaurelių skverbimasis ir placentos prisitvirtinimas vadinamas invazyvia placenta. Pavojingiausias šios patologijos variantas yra peraugusi placenta. Viena sunkiausių peraugusios placentos komplikacijų yra masyvus kraujavimas. Vienas galimų būdų sumažinti netekto kraujo kiekį operacijos metu yra preokliuzinių balionėlių išpūtimas gimdą maitinančiose kraujagyslėse. Straipsnio tikslas – aptarti preokliuzinių balionėlių naudojimą pacientėms, kurioms antenataliniu laikotarpiu diagnozuota peraugusi placenta, palyginti kraujavimo profilaktikos taktiką ir pateikti literatūros apžvalgą. Tyrimo medžiaga ir metodai Atlikta retrospektyvioji dviejų pacienčių medicininės dokumentacijos analizė, palyginti taikytos intervencinės radiologijos metodikos ypatumai bei pateikta literatūros apžvalga. Rezultatai Antenataliniu laikotarpiu diagnozavus invazyvią placentą, nutarta pacientėms prieš suplanuotas cezario pjūvio operacijas masyvaus kraujavimo profilaktikai išpūsti į gimdą maitinančias kraujagysles įstumtus preokliuzinius balionėlius iškart po naujagimio gimimo. Pirmuoju atveju balionėliai išleisti tik perkėlus pacientę į skyrių. Praėjus 4 valandoms po operacijos dėl vidinio kraujavimo buvo atlikta relaparatomija, revizuotos kraujagyslių bigės, papildoma perrišta kairė vidinė klubinė arterija. Antruoju atveju balionėliai išleisti ir ištraukti prieš užbaigiant cezario pjūvio operaciją, dar kartą patikrinta hemostazė. Išvados Peraugusi placenta yra grėsminga akušerinė patologija, galinti sukelti masyvų kraujavimą. Pacienčių gydymas turi būti iš anksto atsakingai planuojamas. Intervencinės radiologijos metodai padeda sumažinti netekto kraujo kiekį. Norint užtikrinti adekvačią hemostazę, preokliuzinius balionėlius reikėtų išleisti prieš baigiant operaciją
Recidyvo rizikos veiksniai po radikalios kolorektalinio vėžio operacijos
Get PDFIntroduction Each year about 1,500 cases of colorectal cancer is diagnosed in Lithuania and the incidence of this disease is increasing every year. Radical surgery removal is the first choice treatment of the cancer that presents the best long-term results. Recurrence of the disease after surgery is difficult to diagnose due to the lack of clinical symptoms and insufficient sensitivity of imaging study. The aim of the study was to evaluate risk factors for second-look surgery of colorectal cancer following complete cytoreductive surgery.Materials and methods Between 2011 and 2014 in 321 cases radical T3-T4 stage colorectal cancer surgery was performed. 208 of 321 patients were involved to study. In a single centre retrospective study we analyzed operation records and pathophysiological protocols.Results A total 34 (16.3%) patients had recurrence of the disease in 1-4 year. In 15 (26,8%) T4 stage and 19 (12.5%) T3 stage cases colorectal cancer relapsed (p=0,013). Lymph node invasion impacts recurrence: N0 – 10 (9.8%), N1 – 12 (18.2%) N1, N2 – 12 (30%) (p=0.012). 7 (46.7%) occlusive colorectal cancer cases had recurrence (p=0.003). This study does not show statistical significant difference between the recurrence of disease and histological subtype, tumor perforation or location. 5-year predicted survival with recurrence is 0% and without – 24.65%.Conclusions After resection of the primary tumor it is important to follow up these patients, in order to prevent them from recurrence of disease. Patients, who are at higher risk group of developing peritoneal carcinomatosis, should be considered performing a second-look surgery with CRS and HIPEC.Įvadas Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 1500 kolorektalinio vėžio atvejų ir sergamumas šia liga kiekvienais metais didėja. Radikalus chirurginis gydymo būdas taikomas siekiant pašalinti vėžį ir taip pailginti pacientų išgyvenamumą. Po operacijos profilaktinių patikrų metu suvėžėjusias pilvaplėvės ląsteles yra sunku diagnozuoti dėl klinikinių simptomų stokos ir nepakankamo vaizdinių tyrimų jautrumo. Todėl pacientams, turintiems rizikos veiksnius recidyvui atsirasti, tikslinga taikyti diagnostinę relaparotomiją, kurios metu būtų atliekama HIPEC procedūra.Ligoniai ir metodai Atliktas retrospektyvusis tyrimas VULSK Pilvo chirurgijos centre. Tirti 321 pacientai, kuriems 2011–2014 m. diagnozuotas kolorektalinis T3–T4 stadijos neišplitęs navikas ir taikytas radikalus chirurginis gydymas. Į tyrimą įtraukti 208 pacientai. Analizuoti operacijų protokolai bei histologiniai navikų aprašai.Rezultatai Analizuoti 208 pacientų duomenys. 34 (16,3 %) pacientams buvo nustatyti pirminio naviko recidyvai. Recidyvavo 15 (26,8 %) T4 histologinio tipo navikų ir 19 (12,5 %) T3 navikų (p=0,013). Recidyvavimas pagal išplitimą į regioninius limfmazgius buvo 10 (9,8 %) N0, 12 (18,2 %) N1 ir 12 (30 %) N2 grupėse (p=0,012). Iš žarnos spindį užkimšusių navikų recidyvavo 7 (46,7%) (p=0,003). Statistiškai reikšmingo ryšio tarp recidyvų dažnio ir pirminio naviko lokalizacijos, histologinio tipo ir pirminio naviko perforacijos nenustatėme. Penkerių metų išgyvenamumas nenustačius ligos recidyvo buvo 24,65 %, o recidyvavus – 0 %.Išvados Atlikus radikalią kolorektalinio naviko šalinimo operaciją, svarbu šiuos pacientus stebėtis dėl galimo ligos recidyvavimo. Pacientams, turintiems didelę riziką recidyvui atsirasti, yra tikslinga svarstyti relaparotomijos su CRS ir HIPEC galimybę