Lietuvos chirurgija
Not a member yet
718 research outputs found
Sort by
Roboto asistuojama totalinė histerektomija: pirmoji patirtis
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
We analyzed 23 cases of robotic assisted total hysterectomy performed in Klaipėda university hospital using Senhance® robotic system. Patients were operated on using Senhance® robotic system for endometrial cancer, myomatosis, endometriosis, prophylacticaly after breast cancer treatment, single cases for cervical pathology and benign tumor of ovary. Surgical technique and results are discussed. Conclusion.Robotic assisted total hysterectomy is a safe method for patient and comfortable for the surgeon.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje retrospektyviai analizuojamos Klaipėdos universitetinėje ligoninėje atliktos pirmosios 23 totalinės histerektomijos, naudojant Senhance® robotinę sistemą. Pacientės operuotos dėl gimdos vėžio, miomatozės, endometriozės, profilaktiškai po krūties vėžio gydymo ir atskirais atvejais esant gimdos kaklelio patologijų ar nustačius gerybinį kiaušidžių naviką. Aptariama operacijų atlikimo technika, pateikiami rezultatai. Išvados. Roboto asistuojama totalinė histerektomija – metodas, saugus pacientėms ir komfortiškas chirurgui
Ar dreno pašalinimo laikas turi įtakos pirminio spontaninio pneumotorakso pirmojo epizodo gydymo išeitims?
Get PDFBackground / objectives. The main treatment option for the first episode of primary spontaneous pneumothorax is chest tube drainage, however, whether delayed chest tube removal might influence the recurrence is unclear.Methods. A prospective study, which included 50 patients, with an initial episode of primary spontaneous pneumothorax was performed. Patients were randomized into two groups according to the chest tube removal time: 1-day and 5-days after the air-leak has stopped. All patients were followed-up for at least six months. Both groups were compared according to the recurrence rate and possible complications.Results. There were 39 (78%) men and the median age was 27 (23–35) years. Successful management with a chest tube was achieved in 43 (86%) patients, others were operated on because of the continuous air-leak or relapse of the pneumothorax after the chest tube was removed. Significant difference was not found comparing groups by age, gender, side, tobacco smoking, alpha-1-antitrypsin level, rate of prolonged air-leak, necessity of surgery, and the mean follow-up time. There was a significant difference between groups in hospitalization time: 1-day group – 6 (4–12), 5-days group – 8 (7–10) days, p = 0.017. Five (20%) patients from 1-day group and 3 (12%) from 5-days group had a recurrence, however the difference was not significant (p = 0.702). There were no significant differences comparing groups by the recurrence time or complications.Conclusions. The recurrence rate of primary spontaneous pneumothorax was higher if the chest tube was removed earlier, however not significantly. More data and longer follow-up are necessary to confirm these findings.Įvadas / tikslas. Pirminis spontaninis pneumotoraksas yra didelė jaunų sveikų žmonių problema. Pleuros ertmės drenavimas – pagrindinis pirminio spontaninio pneumotorakso pirmojo epizodo gydymo būdas. Vis dėlto nėra žinoma, ar dreno buvimo pleuros ertmėje trukmė gali turėti įtakos recidyvų dažniui.Metodai. Atliktas perspektyvusis tyrimas, į kurį įtraukta 50 pacientų. Tiriamiesiems diagnozuotas pirminio spontaninio pneumotorakso pirmasis epizodas. Visi pacientai gydyti drenuojant pleuros ertmę. Pacientai suskirstyti į dvi grupes, atsižvelgiant į dreno pašalinimo laiką: praėjus vienai dienai ar praėjus penkioms dienoms, kai per dreną nustojo skirtis oras. Visi pacientai atokiu laikotarpiu (mažiausiai šešis mėnesius) stebėti dėl galimo recidyvo. Atlikta abiejų grupių recidyvų dažnio ir galimų komplikacijų lyginamoji analizė.Rezultatai. Vidutinis pacientų amžius – 27 (23–35) metai. 78 proc. tiriamųjų – vyrai. Drenavus pleuros ertmę, sėkmingai išgydyti 43 ligoniai (86 %). Kiti tiriamieji dėl besiskiriančio per dreną oro ar dėl rentgenogramoje matomo pakartotinio pneumotorakso, pašalinus dreną, buvo operuoti. Abiejų tiriamųjų grupių duomenys pagal amžių, lytį, pneumotorakso pasireiškimo krūtinės ląstoje pusę, rūkymą, alfa-1 antitripsino koncentraciją kraujyje, ilgesnį oro skyrimąsi per dreną ar operacijos poreikį statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Statistiškai reikšmingai skyrėsi abiejų grupių hospitalizacijos trukmė: tiriamieji, kuriems, nustojus per dreną skirtis orui, drenas pašalintas praėjus vienai dienai, ligoninėje gulėjo vidutiniškai 6 (4–12) dienas, o tiriamieji, kuriems drenas pašalintas praėjus penkioms dienoms, – 8 (7–10) dienas (p = 0,017). Penkiems (20 %) pirmosios grupės ir trims (12 %) antrosios grupės pacientams pneumotoraksas recidyvavo (skirtumas statistiškai nereikšmingas (p = 0,702)). Statistiškai nereikšmingas skirtumas nustatytas ir tarp abiejų grupių recidyvo laiko bei komplikacijų.Išvados. Pirminio spontaninio pneumotorakso recidyvų dažnis kiek didesnis, kai drenas ištraukiamas anksčiau, tačiau lyginamųjų grupių skirtumas statistiškai nereikšmingas. Siekiant patvirtinti gautus rezultatus, reikia atlikti didesnės apimties tyrimą, būtina ilgiau stebėti tiriamuosius
International Colorectal Forum 2018: Abstracts (Klaipėda (Lietuva), 2018 m. gegužės 4 d.)
No full text[text in English][tekstas anglų kalba
Riebalinio audinio pasiskirstymo ultragarsinio tyrimo metodikos: sisteminė literatūros apžvalga
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
Background / objective
The aim of this systematic literature review is to provide a complete overview of ultrasound techniques used for measuring subcutaneous adipose tissue and visceral adipose tissue and distinguish the most appropriate ultrasound technique used for obese patients.
Methods
The search of the publications was performed using PubMed, Current Contents and Cochrane Library databases. All publications with emphasis on ultrasound measurements of adipose tissue and it’s comparison to computed tomography or magnetic resonance imaging and published before December 1, 2017 were reviewed.
Results
17 studies which examined adipose tissue distribution by ultrasound measurements were included in our analysis. A total number of 1 085 patients were evaluated in the included studies. Studies which compared and validated ultrasound measurements with computed tomography and magnetic resonance imaging confirmed slightly inconsistent accuracy for visceral adipose tissue (r = 0.63–0.94) and for subcutaneous adipose tissue (r = 0.33–0.96). Six studies have studied the obese and morbidly obese population (BMI ≥30 kg/m2). In these studies the correlation coefficient between computed tomography and ultrasound was very strong for visceral adipose tissue (r = 0.823) and subcutaneous adipose tissue (r = 0.745). In the morbidly obese group, the reliability of the measurements was excellent (r = 0.94).
Conclusions
Ultrasound is a relatively inexpensive, non-invasive and available tool which can be used for estimating adiposity in large scale population surveys. We recommend modified Stolk method for the measurement of adipose tissue distribution in obese patients.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Įvadas / tikslas
Apžvelgti poodinio ir visceralinio riebalinio audinio matavimams naudojamas ultragarsines metodikas ir nustatyti metodiką, tinkamiausią nutukusiems ligoniams.
Metodai
Publikacijų paieška atlikta naudojantis „PubMed“, „Current Contents“ ir „Cochrane Library“ duomenų bazėmis. Į sisteminę apžvalgą įtrauktos visos iki 2017 m. gruodžio 1 d. paskelbtos publikacijos, kuriose ultragarsiniai riebalinio audinio matavimai lyginti su kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimų duomenimis.
Rezultatai
Į sisteminę apžvalgą įtraukta 17 studijų, kuriose nagrinėjami ultragarsinių riebalinio audinio matavimų duomenys. Šiose studijose ištirti 1 085 ligoniai. Studijose, lyginančiose įvairių autorių ultragarsinio tyrimo ir kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimo metu išmatuoto riebalinio audinio pasiskirstymą, nustatytas visceralinio riebalinio audinio rodiklių koreliacijos koeficientas siekė nuo 0,63 iki 0,94, poodinio riebalinio audinio rodiklių – nuo 0,33 iki 0,96. Šešiose studijose išskirtos nutukusių ar morbidiniu nutukimu sergančių asmenų grupės (KMI ≥30 kg/m2). Tiriant nutukusius asmenis, geriausių rezultatų pasiekta naudojant modifikuotą R. P. Stolk’o metodiką. Visceralinio riebalinio audinio rodiklių koreliacijos koeficientas tarp kompiuterinės tomografijos ir ultragarso siekė 0,823, poodinio riebalinio audinio – 0,745, o, tiriant morbidiniu nutukimu sergančius ligonius, tyrimų patikimumo rodikliai siekė 0,94.
Išvados
Ultragarsinis tyrimas yra pigus, neinvazyvus, prieinamas ir kartotinis tyrimo metodas. Šį metodą taikant riebalinio audinio pasiskirstymui matuoti, galima atlikti didelės apimties populiacijos tyrimus. Nutukimu sergančių ligonių riebalinio audinio pasiskirstymui matuoti rekomenduojama ultragarsinė, modifikuota R. P. Stolk’o metodika
A Case Report of Intraoperatively Diagnosed Cholangiocarcinoma after Unsuccessful Conservative Treatment of ERCP Complicated with Hemorrhage
Get PDF[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
Background
Cholangiocarcinoma is a malignant tumor arising from the epithelium of the bile ducts. Most of these tumors are adenocarcinomas [1]. Intrahepatic cholangiocarcinoma accounts for 10% of all cholangiocarcinomas, hilar cholangiocarcinoma for 25%, and extrahepatic cholangiocarcinoma for 65% [2, 3]. Cholangiocarcinoma can develop in any part of the extrahepatic duct, occurring in 50–75% of reported cases in the upper third of the duct including the hepatic hilum, in 10–25% in the middle third, and in 10–20% in the lower third [4–6]. Approximately 95% of cases show extrahepatic obstruction at the time of diagnosis [7]. In a meta-analysis of 21 prospective trials, the rate of hemorrhage as a complication of ERCP was 1.3% (95% CI, 1.2%–1.5%) with 70% of the bleeding episodes classified as mild [8]. Hemorrhagic complications may be immediate or delayed, with recognition of occurring up to 2 weeks after the procedure. The risk of severe hemorrhage (ie, requiring >5 units of blood, surgery or angiography) is estimated to occur in fewer than1 per 1 000 sphincterotomies [9]. Despite new and advanced diagnostic methods, sometimes this type of tumor is finally diagnosed from pathological findings on excised tissue.
Case report
We present one case with cholangiocarcinoma diagnosed after surgical treatment of hemorrhage as post procedural complication from ERCP. With MRCP intraluminal stenosis of the upper part of common bile duct has been noticed and suspicious presence of substrate with consecutive dilatation of the upper billiary tract. ERCP was performed and sphincterotomy have been made without evacuation of any intraluminal substrate from common bile duct. Insufficient ERCP cholangiography was made and biopsy of the part with stenosis could not be taken due to permanent bleeding from performed sphincterotomy.
Despite all attempts for conservative treatment of the hemorrhage, patient was still with permanent decreases of hemoglobin levels and with persistent hemorrhagic anemia. With decision from medical council the patient has been transferred to the Department of abdominal surgery for further immediate surgical treatment.
Conclusion
Patient with extrahepatic bile duct carcinoma initially diagnosed as a calculus in the common bile duct. Looking back, the patient had symptoms which differential diagnosis for bile duct cholangiocarcinoma should be established. Clinical symptoms such as right hypochondrium pain, itchy skin, vomiting and diarrhea. The laboratory findings showed constantly elevated bilirubin and liver enzymes also elevated tumor markers as CA19-9 and CEA. Hemorrhage that occurs after ERCP sphincterotomy and attempt for biopsy could not been controlled with conservative measures. Patient with consequently caused hemorrhagic anemia has been transferred for surgical treatment, which stopped the bleeding, made final diagnosis and treatment of proximal stenosis of common bile duct
Ašermano sindromas: klinikinis atvejis ir mokslinės literatūros apžvalga
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
Intrauterine adhesions – formation of the connective tissue in uterine cavity. It leads to endometrial dysfunction and partial or complete obliteration of the uterine cavity and/or the cervical canal, resulting in conditions such as menstrual cycle disorders (hypomenorrhea, dysmenorrhea or amenorrhea), infertility, recurrent pregnancy loss, etc. When the clinical symptoms occur the condition is called Asherman’s syndrome.We represent a case report of a 30 years old woman (gravida 1, para 0, abortus 1) with infertility lasting for two years. The patient had no other complaints. According to the patient, she underwent an abortion two years ago in order to terminate the pregnancy of 8 weeks. Transvaginal (2D) sonoscopy showed no alterations in uterine cavity. Intrauterine adhesions were first diagnosed with hydrosonoscopy, followed by HyFoSy (Hysterosalpingo Foam Sonography) and hysteroscopy with performed adhesiolysis. Postoperative period was normal. Two months after the surgery the patient was diagnosed with pregnancy. The pregnancy was normal, Caesarean delivery was performed for a healthy baby boy with Apgar 9/10.Direct damage to endometrium plays the main role in formation of intrauterine adhesions. There are four classifications available to evaluate the difficulty of treatment and the risk of complications, as well as to assess the reproductive outcome after the surgery. In order to diagnose intrauterine adhesions one should always do transvaginal ultrasound examination or hydrosonography, hysterosalpingography or hysterosalpingosonography and hysteroscopy. The main guidelines to treatment: diagnostic hysteroscopy, hysteroscopic adhesiolysis with insertion of balloon catheter or intrauterine device or hyaluronic acid or SprayGel, postoperative hormonal therapy and, if needed, assisted reproductive technology. Stem cells transplantation into uterine cavity showed a positive results in treating Asherman’s syndrome and could be a future therapy option. Pregnancy after the treatment of Asherman’s syndrome must always be classified as a high risk pregnancy.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Intrauterininės sąaugos – tai jungiamojo audinio formavimasis gimdos ertmėje. Šio proceso metu progresuoja endometriumo funkcijos sutrikimas, kuriam būdingi įvairūs klinikiniai simptomai, tokie kaip menstruacinio ciklo sutrikimai (hipomenorėja, dismenorėja ar amenorėja), pasikartojantys savaiminiai nėštumo nutrūkimai, nevaisingumas ir kt. Klinikinė intrauterininių sąaugų raiška yra vadinama Ašermano sindromu.Šio straipsnio tikslas – pristatyti Ašermano sindromo klinikinį atvejį, apžvelgti naujausius mokslinės literatūros šaltinius ir įvertinti problemos aktualumą. Pateikiamas 30 metų amžiaus pacientės klinikinis atvejis. Pacientė planine tvarka kreipėsi į gydytoją akušerį-ginekologą dėl nevaisingumo, kurio trukmė buvo 2 metai. Kitų nusiskundimų pacientė neišsakė, iš anamnezės buvo žinoma, kad moteris negimdžiusi, prieš dvejus metus pacientei buvo atliktas 8 savaičių trukmės nėštumo nutraukimas. Pirminės apžiūros metu, atlikus transvaginalinę (2D) sonoskopiją, gimdos ir gimdos priedų sonoskopinių pakitimų nenustatyta. Intrauterininės sąaugos pacientei diagnozuotos atlikus hidrosonografiją, atliktas papildomas tyrimas – HyFoSy (histerosalpingosonoskopija, angl.Hysterosalpingo Foam Sonography). Pacientei buvo atlikta operacija – histeroskopija, kurios metu pašalintos intrauterininės sąaugos. Pooperacinis laikotarpis buvo sklandus. Praėjus dviem mėnesiams po operacijos pacientei nustatytas nėštumas (pacientė konsultuota gydytojo akušerio-ginekologo). Nėštumo eiga buvo sklandi, cezario pjūvio operacijos metu gimė gyvas, vyriškos lyties naujagimis, pagal Apgar balų skalę įvertintas 9/10 balų.Pagrindinis etiologinis veiksnys, lemiantis intrauterininių sąaugų formavimąsi, yra tiesioginis endometriumo pažeidimas. Pateikiamos keturios intrauterininių sąaugų klasifikacijos sistemos, pagal kurias galima numatyti gydymo taktiką ir komplikacijų riziką bei įvertinti pacientės vaisingumo prognozę. Įtariant Ašermano sindromą, rekomenduojama atlikti sonoskopiją arba hidrosonografiją, histerosalpingosonoskopiją arba histerosalpingografiją ir histeroskopiją. Pagrindiniai gydymo etapai: diagnostinė histeroskopija, histeroskopinis intrauterininių sąaugų suardymas ir profilaktinės priemonės (balioninio kateterio, intrauterininės spiralės įvedimas, hialurono rūgšties gelio ar SprayGelʼio vartojimas), pooperacinė hormonų terapija ir, esant indikacijų, pagalbinis apvaisinimas. Kamieninių ląstelių transplantacija į gimdos ertmę, tikėtina, ateityje taps alternatyva chirurginiam gydymui. Nėštumą po Ašermano sindromo gydymo būtina vertinti kaip didelės rizikos nėštumą