Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
Salantų raižyklos mįslės: Stanislovas Čerskis, mįslingasis Biksas ir ne tas Plateris
Get PDFIn the early 19th century, the short-living Salantai Engraving Studio became an exceptional phenomenon of the culture of Lithuania: it was here that engravings with Lithuanian (Samogitian) inscriptions were being made. Its founder Stanisław Czerski (1777–1833), who also worked there for a while, was denoted by a talented personality of broad interests. He was a talented philologist, a translator, pedagogue, engraver, ethnologist, a canon of the Samogitian Cathedral Chapter, and a Doctor of Theology. The article investigates the nature of the activity of Salantai Engraving Studio: whether the engravers using the fictitious name of Byks was related to it, if this could be Albert Gorski (1808–1860), the owner of Salantai Manor, with whom of the Plater family Stanisław Czerski was maintaining friendly relationships, as well as other debatable issues which, so far, have been presented in historiography in a multitude of different ways. The objective of this article is to specify some claims on Stanisław Czerski as a promoter of culture and Salantai Engraving Studio while challenging a number of misconceptions that previously were firmly established in historiography, while also providing novel insights in terms of explicating pseudonyms and other relevant issues. The sources of this research are publications in encyclopedias, reference publications and scholarly articles, while also touching upon the relevant archival sources in a number of memory institutions. This research employs content and source analysis methods along with the historical comparative method. The article raises a hypothesis that Salantai Studio was making not only copper engravings, but also publishing lithographs. Meanwhile, the Byks alias appears to have been used by two different engravers. The exact date of birth of Albert Gorski, the owner of Salantai Manor, and a disciple of Stanisław Czerski has been established. Archival sources were used to determine some facts of the biography of Albert Gorski, and his relationship with Stanisław Czerski has been outlined. The claim by Vaclovas Biržiška on the friendship between Stanisław Czerski and Jurgis Plateris (1810–1836) has been disproven. Hopefully, this article will serve for further more extensive research on Salantai Engraving Studio and its founder Stanisław Czerski.XIX a. pradžioje trumpai veikusi Salantų raižykla tapo išskirtiniu Lietuvos kultūros faktu – čia buvo spausdinami raižiniai su lietuviškais (žemaitiškais) įrašais. Jos įkūrėjas ir joje dirbęs Stanislovas Čerskis (Stanisław Czerski, 1777–1833) – plačiašakė talentinga asmenybė: gabus filologas, vertėjas, pedagogas, grafikas, kraštotyrininkas, Žemaičių kapitulos kanauninkas, teologijos daktaras. Straipsnyje aiškinamasi, kokia buvo Salantų raižykla; ar susijęs su ja raižytojas, pasirašinėjęs slapyvardžiu Biks; ar gali juo būti Salantų dvaro savininkas Albertas Gorskis (1808–1860); su kuriuo iš Platerių bičiuliavosi S. Čerskis, taip pat kiti diskusiniai klausimai, iki šiol įvairiai pateikiami istoriografijoje. Straipsnio tikslas – patikslinti ir kai kur paneigti istoriografijoje įsitvirtinusius kai kuriuos teiginius apie kultūros veikėją S. Čerskį ir Salantų raižyklą, pateikti naujų įžvalgų slapyvardžių aiškinimo ir kitais klausimais. Tyrimo šaltiniai – publikacijos enciklopediniuose, žinyniniuose leidiniuose, moksliniuose straipsniuose, šios temos archyviniai šaltiniai įvairiose atminties institucijose. Taikyti turinio ir šaltinių analizės metodai, istorinė lyginamoji prieiga. Iškelta prielaida, kad Salantų raižykloje galėję būti raižomi ne tik vario raižiniai, bet ir spausdinamos litografijos. Bikso slapyvardis – tai ne vieno, bet dviejų asmenų – raižytojų slapyvardis. Išaiškinta tiksli S. Čerskio mokinio, Salantų dvaro savininko A. Gorskio gimimo data, remiantis archyviniais šaltiniais atskleisti kai kurie nauji jo gyvenimo faktai, sąsajos su S. Čerskiu. Įrodyta, kad Vaclovo Biržiškos teiginys apie S. Čerskio ir Jurgio Platerio (1810–1836) bičiulystę yra klaidingas. Tikimasi, kad straipsnis bus pravartus rengiant išsamesnius tyrimus apie Salantų raižyklą ir jos įkūrėją S. Čerskį
Išeivijos periodikos leidėjų teisminiai ginčai XIX a. pabaigoje – 1904 m.
Get PDF The subject of the article is the formation of legal dispute practices among Lithuanian emigrant periodical publishers in the USA during the late 19th and early 20th centuries. The aim is to analyze the legal cases brought against emigrant periodical publishers during this period, assessing their causes, aspects of the cases, their coverage in the press, and their consequences, based on scientific research and contemporary press publications. The main focus is on the 1897 case against the newspaper “Saulė” published in Mahanoy City, Pa., where publisher D. T. Bačkauskas was accused of violating a US postal ban by distributing immoral literature. Other notable cases include the 1898–1900 litigation involving Chicago newspaper “Lietuva” publisher A. Olšauskas and editor J. Šernas against local Lithuanian priest A. Kriaučiūnas over critical articles directed at him, and the lawsuit of Shenandoah, Pa. newspaper “Viltis” publisher V. Šlekys by A. Savickas, who accused the newspaper of defamation and demanded the disclosure of the article author’s name.
The analysis of these and other cases from the period revealed that litigation was one of many manifestations of the ideological split within the emigrant community in the late 19th and early 20th centuries. As the role of the press grew within the community, clergy, who constituted the majority of the right-wing leadership, found themselves losing the unchallenged authority they had in Lithuania and were unable to compensate for it through their own press and polemics against other factions. Therefore, they tried to exploit legal opportunities. The case against “Saulė” can be partially explained by its popularity within the emigrant community and its occasional positioning as a Catholic newspaper, which drew readers away from the still-weak right-wing press. Priest Kriaučiūnas’s struggle against “Lietuva” can be partly explained by his aim to undermine the influence of the liberal “Lietuva” on Chicago Lithuanians and to create favourable conditions for his newspaper “Katalikas” and its growing influence.
Evaluating the causes of the cases, it is possible to discuss the complicated perception of the satirical genre within the emigrant community of that time. On one hand, the hyperbolization of problems and ills in the emigrant life attracted readers with engaging texts, but on the other, it was interpreted as propaganda for a dissolute lifestyle and rejection of religious norms, dismissing the satirical aspect. Additionally, the defense of freedom of speech became a cornerstone in the litigation between Olšauskas and priest Kriaučiūnas. Meanwhile, in the case of Šlekys, the journalistic principle of source protection and the willingness to defend it in court is noteworthy.
Regarding the coverage of the cases in the press, e.g. Bačkauskas utilized the reporting of his case in “Saulė” to strengthen his image as an independent publisher and defender of Lithuanian identity. Conversely, the press opposing “Saulė” presented the case as a matter of great significance, serving Lithuanian interests, and depicted the initiator of the case almost as a hero sacrificing for the good of the emigrant community, using colourful epithets and emotional expressions (similar to “Saulė”). The fight for community interests and justice was echoed in the descriptions of the cases of Olšauskas and priest Kriaučiūnas.
Moreover, during the analyzed period, there emerged an understanding among individuals who considered themselves defamed in the press that their grievances could be addressed legally. It can be said that this became part of the rapidly forming tradition within the emigrant community to resolve even the smallest quarrels through legal means, despite contemporaries’ concerns that three things tarnished the Lithuanian name in the eyes of others: drunkenness, brawling, and lawsuits, worrying about how much money was wasted and how much of it went to non-Lithuanians. This tradition became customary in the emigrant community, and legal disputes among periodical publishers became not an exceptional occurrence but a common practice, sometimes resolving ideological disagreements in court, throughout the 20th century.Straipsnio objektas – lietuvių išeivių JAV periodikos leidėjų teisminių ginčų praktikos formavimasis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, tikslas – išanalizuoti šiame laikmetyje išeivių periodikos leidėjams iškeltas bylas, susijusias su laikraščių publikacijomis, įvertinant jų priežastis, bylų aspektus, jų nušvietimą spaudoje ir pasekmes remiantis moksliniais tyrimais ir to meto spaudos publikacijomis. Pagrindinis dėmesys teko 1897 m. Mahanoi Sityje (Pensilvanija) leistam laikraščiui Saulė iškeltai bylai, kaltinant leidėją D. T. Bačkauską pažeidus JAV pašto draudimą naudotis pašto paslaugomis platinant amoralią literatūrą, 1898–1900 m. Čikagos laikraščio Lietuva leidėjo A. Olšausko ir redaktoriaus J. Šerno bylinėjimuisi su vietos lietuvių kunigu A. Kriaučiūnu dėl prieš kunigą nukreiptų kritiškų straipsnių bei Šenandoa (Pensilvanija) leisto laikraščio Viltis leidėjo V. Šlekio bylai su A. Savicku, kuris kaltino laikraštį šmeižtu ir reikalavo atskleisti jį paminėjusio straipsnio autoriaus pavardę.
Šių ir kitų tuo laikotarpiu išeivių periodikos leidėjams keltų bylų analizė parodė, kad teisminis bylinėjimasis buvo vienas iš daugelio kovos, vykusios išeivių bendruomenei XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje skylant ideologiniu pagrindu, pasireiškimų. Augant spaudos vaidmeniui bendruomenėje, dvasiškiai, sudarę didžiumą tarp dešiniosios išeivijos srovės vadovų, prarasdami Lietuvoje turėtą neginčijamo autoriteto statusą ir matydami, kad to negali kompensuoti jų spauda ir jos prieš kitas sroves nukreipta polemika, mėgino išnaudoti ir teisines galimybes.
Vertinant bylų priežastis galima kalbėti apie komplikuotą satyrinio žanro suvokimą to meto išeivių bendruomenėje. Išeivijos gyvenimo problemų, negerovių hiperbolizavimas, iš vienos pusės, traukė skaitytojus kaip skaityti patrauklūs tekstai, iš kitos pusės, buvo traktuojami kaip palaido gyvenimo būdo ir religinių normų atsisakymo propaganda, atmetant satyrinį aspektą. Taip pat pažymėtinas ir žodžio laisvės gynimas, tapęs kertiniu A. Olšausko bei kun. M. Kriaučiūno bylinėjosi akmeniu. O V. Šlekio bylos atveju minėtinas ir toks žurnalistinės veiklos momentas kaip šaltinio apsaugos supratimas ir pasiryžimas užimti jo vietą teismo salėje.
Kalbant apie bylų nušvietimą spaudoje, paminėtina, kad kai kada jos buvo panaudojamos ir leidėjo įvaizdžiui stiprinti, pvz., D. T. Bačkausko atveju. Jo oponentų spauda pristatė bylą kaip ypatingos reikšmės atvejį, turintį pasitarnauti lietuvybės interesams, o bylos iniciatorių – kone karžygį, besiaukojantį visos išeivių bendruomenės labui, negailėdama spalvingų epitetų ir emocijų raiškos (kaip, beje, ir Saulė). Kovos už bendruomenės interesus ir teisybę motyvas buvo ryškus ir A. Olšausko bei kun. A. Kriaučiūno bylų aprašymuose.
Be to, analizuojamu laikotarpiu stebimas ir asmenų, laikiusių save apšmeižtais spaudoje, atsiradęs supratimas, kad savo pretenzijas galima spręsti teisiniu būdu. Galima sakyti, kad tai tapo dalimi tuo metu išeivijoje sparčiai besiformavusios tradicijos net ir mažiausius kivirčus spręsti teisinėmis priemonėmis. Ši tradicija tapo įprasta išeivių bendruomenėje, o periodikos leidėjams teismo bylos – ne kažkokia ypatinga išimtimi, o įprasta praktika visą XX amžių, vėlgi kitąsyk teismo salėje sprendžiant ir savo ideologinius nesutarimus
Bibliotekoj po bokštu, puoštu ženklais zodiako...
Get PDFPacevičius, Arvydas. Vilniaus imperatoriškasis universitetas mokslinės informacijos gniaužtuose, 1803–1832 = The Imperial University of Vilna in the Clutches of Scholarly Information, 1803–1832. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2022, 492 p., Iliustr. Isbn 978-609-07-0754-8 (spausdinta knyga), isbn 978-609-07-0755-5 (skaitmeninis EPUB)
Latgalijos knyga praėjus šimtui metų po lotyniško rašto draudimo panaikinimo
No full text-Naujas Latgalijos knygų leidybos laikotarpis prasidėjo 1904 m. pavasarį, kai buvo panaikintas lotyniško rašto draudimas. Rankraštinės knygos ir jų kūrėjai liko praeityje. Nacionalinė inteligentija tapo knygų leidybos iniciatoriais, o jų daugumą sudarė katalikų dvasininkai.
1918 metais įkūrus Latvijos Respubliką, Latgalija tapo naujos valstybės dalimi - regionu su nuosava ypatinga kalba, raštu, kultūros istorija ir vyraujančiu katalikų tikėjimu. Latgalijos regiono integracija į Latvijos valstybę kėlė būtinumą priimti viešą valstybės kalbą. Patys Latgalijos kultūros veikėjai pripažino, kad maža inteligentijos dalis tampa knygų leidybos ir platinimo stabdžiu. 1920-1940 metais !atgalių kalba buvo išleistos 544 knygos (tuo metu visos Latvijos produkcija buvo 27 000-30 000 monografinių leidinių). l 934 metais K. Ulmanio įvykdytas perversmas sustiprino centralizaciją ir paveikė regioninę politiką. Keli periodiniai leidiniai buvo uždaryti, separatistinės ambicijos užgniaužtos.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių režimas Latgalijoje skatino įvairią kultūrinę veiklą, siekdamas politinių tikslų. VI. Luocio leidykla buvo įsteigta 1943 m. Daugpilyje, o 1944 m. Rezeknėje ir Daugpilyje plačiai paminėtos lotyniško rašto draudimo panaikinimo 40-osios meti Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga nebuvo suinteresuota skatinti okupuotų šalių ir jų regionų kultūros. Trys regiono laikraščiai, spausdinti latgališkai (Ludzoje, Daugpilyje ir Rezeknėje), buvo uždaryti 6-ajame dešimtmetyje.
Latgališkų knygų leidyba vėl pradėta atkūrus Latvijos nepriklausomybę. Latgalių kultūros centro leidykla iki 2004 m. pavasario išleido 250 knygų (40 proc. latgalių kalba). Pagrindinė dabartinė latgališkų knygų leidybos problema - knygų adresatas. Per ilgus metus latgalių kalba prarado statusą, ji vis rečiau vartojama viešajame gyvenime ir nyksta net iš neoficialios komunikacijos.
Knygos fenomenas bibliotekininkystės filosofijoje ir moksle
No full textThe book plays the most important role in the development of the culture of our civilization—the mental heritage of all generations for all generations is contained in books. The most important feature of the book is that it serves as a knowledge keeper ("the brain on the shelf"), because the human being is a creature who remembers and is aware of their history, who thinks historically.
The book, in the broadest sense (independently of its material form—printed, electronic, or another form), is an accumulative form of human actions and can be characterized as a social phenomenon, as a sign and symbol, and one of the forms of social memory—i.e., informational memory.
A phenomenon in philosophy is a rare, unusual thing existing only in consciousness, the subjective content of our consciousness. The book as a phenomenon in library philosophy could be described as a phenomenon of culture and social environment, maintaining its existence within itself, discovering and expressing itself independently, without merely describing the book outwardly, but explaining it and finding the essential point that determines the significance of the book’s essence. The real existence of the book versus the book as a phenomenon—have we reached the end of the book?
Phenomena exist in the deepest layers of consciousness, discovering beings, realities, and ideas, not material forms. A person can comprehend, experience, and understand a book\u27s internal being, valuing the book as a phenomenon, not just as a piece of material culture. Communication with a book is the highest form of intellectual development. This highest form can be examined from various perspectives: epistemological, axiological, hermeneutical, and semiotic.
The book is the mirror of those who look into it (and who create this mirror too), and its idea can be found in the human brain. Therefore, the book is very closely connected with humans and society as a tool of human inter-subjective action.
Another aspect is the book as a tool, a communicative tool, self-created as the result of human mental activities (like tools such as a spade or axe, but with different goals) for a specific goal—social communication (including religion, philosophy, fiction, thinking, etc.) and historical memory.
The book, as a communicative element (separated from a tool like a spade that digs soil), digs into the consciousness of the user/reader, and, created by humans, transforms this same human.
Is it possible that this same transformed human will favor the death of the book? The author’s opinion is that it could happen, but only in terms of form, not in essence. The end of the book, the printed text, and old-style reading is a real possibility, not an academic joke or a post-structuralist conceit.
How the book will look in the near future, whether it will still be called a "book," and whether changes in its historical form will change the name "book" and its essential nature, we will see very soon. The author’s opinion is that changes in material form cannot change the philosophical and social existence of the book or its essential nature.Knyga atlieka svarbų vaidmenį mūsų civilizacijos kultūros raidoje: knygose sukauptas visų kartų intelektinis palikimas ateinančioms kartoms. Svarbiausias knygos bruožas -žinių saugojimas ("protas lentynoje"), nes žmogus suvokia, prisimena savo istoriją ir mąsto istoriškai.
Knyga plačiąja prasme (nepriklausomai nuo materialios - spausdintos, elektroninės ar kitokios- formos) akumulioja žmonių veiksmus tam tikra forma. Kaip socialinis reiškinys, ji ženklina, simbolizuoja vieną iš socialinės atminties formų, t. y. informacinę atmintį.
Fenomenas filosofijoje apibrėžiamas kaip subjektyvus sąmonės turinys. Knygos fenomenas bibliotekininkystės filosofijoje galėtų būti apibūdintas kaip kultūros ir socialinės terpės reiškinys, egzistuojantis savyje, išreiškiantis savo esmę ne išoriškai matomais bruožais, o reikšmingomis, knygos esmę apibrėžiančiomis savybėmis.
Fenomenai egzistuoja giliausiuose sąmonės kloduose ir siejami su būties idėjomis, o ne materialiomis formomis. Žmonės gali suvokti, patirti, suprasti knygos vidinę būtį, vertinti knygą kaip fenomeną, o ne kaip materialios kultūros objektą. Komunikacija su knyga - tai aukščiausia žmogaus intelektinės raidos forma, kurią galima tyrinėti gnoseologiniu, aksiologiniu, hermeneutiniu ir semiotiniu aspektais.
Knyga tarsi veidrodis atspindi tuos, kurie ją žiūri (taip pat tuos, kurie ją kuria), o jos idėja glūdi žmogaus prote. Todėl ji glaudžiai siejasi su žmogumi ir visuomene kaip intersubjektyvus veiklos įrankis.
Knyga taip pat yra komunikacijos įrankis, sukurtas kaip žmogaus intelektinės veiklos rezultatas tam tikriems tikslams (toks pat kaip kastuvas ar kirvis), t. y. socialinei komunikacijai (įskaitant religiją, filosofiją, vaizduotę, mąstymą ir t. t.) bei istorinei atminčiai. Knyga, kaip komunikacijos įrankis, skirta įsiskverbti į skaitytojo sąmonę ir keičia ją sukūrusį žmogų.
Ar gali būti, kad šis pakitęs žmogus siektų knygos mirties? Autorė mano, kad tai įmanoma tik knygos materialios formos, bet ne esmės atžvilgiu. Spausdintas tekstas ir tradicinis skaitymo būdas gali išnykti -tai ne akademikų pokštas ir ne poststruktūralistinė apgaulė.
Greitai sužinosime, kaip artimiausioje ateityje atrodys knyga, ar istorinės formos pokyčiai pakeis jos pavadinimą. Autorė mano, kad materialios formos pokyčiai negali pakeisti filosofinės ir socialinės knygos, kaip fenomeno, egzistencijos
Alytaus miesto periodinė spauda 1920-1940 metais
Get PDFThe first newspapers in Alytus were produced in a manuscript form. This kind of publications was popular among students after the World War l. Alytus was not an exception. The bulk of periodicals in this town was published by Lithuanian Christian Democratic Party local organisations. The first town\u27s newspaper printed by the printing house in Kaunas was "Dzūkų bizūnas" (A dzūkai whip) published in 1925-1926. In the 20s the first town\u27s printing house was established. Some of the creators of the periodical press acquired publishing experience before arriving to Alytus, however, it was not sufficient to develop the press in town successfully. During the 20s censorship also influenced the press negatively. During 30s the local community was not capable of supporting the most serious newspaper "Alytaus dzyvai" (Alytus wonders) (1931-1932). There was a lack of understanding of the significance of a publication, besides the local community was less financially and culturally empowered in comparison to Samogitian or Suvalkija town communities. However, the creation of newspapers in general was a significant fact and indicated that Alytus was growing into a significant town and the community was maturing
Karaliaučiaus vaidmuo lietuviškos knygos istorijoje
Get PDFIm Laufe von sieben Jahrhunderten hat die Stadt Königsberg i. Pr. einen entscheidenden Einfluss auf die Wirtschaft, Politik und Kultur mehrerer Völker ausgeübt. Besonders tiefe Wurzeln hat Königsberg in der geistigen und materiellen Welt der Balten – Preußen, Litauer und Letten geschlagen. Im Laufe von vierhundert Jahren wurden in Königsberg nach unserer Erkenntnis in 25 Druckereien oder in 13% aller Druckereien litauische Bücher herausgegeben. Unter den 17 Orten Kleinlitauens, die eine Spur in der Geschichte des litauischen Buches hinterlassen haben, nimmt Königsberg nach der Anzahl der Bücher den dritten Platz ein. In der Stadt erschienen 649 Ausgaben. Die litauischen Bücher in Königsberg sind unterschiedlich in ihrer Form und ihrem Inhalt
Stebuklinių pasakų personažai vaikų knygų iliustracijose: slibinas ir ragana
Get PDFIllustrated folk tales and fairy tales by Lithuanian authors make a great and valuable part of children\u27s books. Fantastic motifs and supernatural characters have inspired quite a few Lithuanian artists to depict them in graphics.
The present article is concerned with fantastic characters, specifically antagonists such as dragons and witches, represented in Lithuanian children\u27s book illustrations. In stories, the character traits of these antagonists are usually described in a very laconic way; however, in illustrations, a rich and distinctive tradition of their representation has developed.
The article outlines the genesis, development, localization, and controversial meaning of archaic images of dragons and witches. The author has attempted to determine the relationship of the dragon found in book illustrations with the iconography of this motif in Lithuanian folk art. Although the image of the dragon created in Lithuanian children\u27s books is rather varied, it is not original enough to transcend its traditional representation.
Various pictorial representations of the dragon in works by A. Vaičaitis, J. Steponavičius, R. Viesulas, A. Makūnaitė, V. Valius, A. Surgailienė, B. Leonavičius, I. Žviliuvienė, K. Kasparavičius, and others have been discussed. Most often, the illustrations depict the dramatic moment of the protagonist\u27s fight against the dragon. The motif of the dragon chasing the nine-brothers\u27 sister is also rather common (this hero is very popular in Lithuanian folk tales).
Book jackets and covers also frequently feature a decorative picture of the dragon, which is one of the most distinguished elements of fairy tale fantasy.
In Lithuanian children\u27s books, a rather unique picture of the witch (a fairy or a stepmother) has formed. At the same time, a peculiar tradition of its representation has developed, which is quite different from that found in children\u27s book illustrations of other nations.
Most often, Lithuanian artists choose to depict a witch who is a wrongdoer. Very seldom does one come across a positive, helpful witch. The most common physical appearance of the Lithuanian witch is a big crooked (long pointed) nose, loose hair hanging about and soaring in the air. As a rule, she is bareheaded. The clothes of the witch include some ethnographical elements. Moreover, the witch is most often represented in dynamic dramatic situations. The magical motif of running and chasing is also common. In illustrations, one of the most fabulous features of the witch is her ability to rush and fly. In these cases, a broom is the most common attribute.
The expressive representations of the witch created by V. Jurkūnas, D. Tarabildienė, B. Žilytė, J. Steponavičius, A. Surgailienė, B. Leonavičius, A. Žvilius, S. Eidrigevičius, V. Gedmantaitė, K. Kasparavičius, and others have been discussed in the article
