Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
KRISTIJONUI DONELAIČIUI STUDIJŲ LAIKAIS PRIEINAMOS XVIII A. POETIKOS KNYGOS VOKIEČIŲ KALBA
Get PDFThe paper is based on the hypothesis that the most important sources of Kristijonas Donelaitis’ poetic theory might have been some books in German about poetics, which were popular in Prussia in the first half of the 18th century. In all probability, the poet read these books between 1736 and 1740, during his study time at the University of Konigsberg, rather than later, when he was interested in other subjects (such as music and theology), and moreover living in small provincial centres without access to any specialized libraries.Since it is assumed that the most influential of these publications was the treatise Versuch einer Anleitung Zur Deutschen Poesie, published in 1732 in Konigsberg and written by Donelaitis’ teacher Heinrich Arnoldt, professor of theology at Konigsberg’s University, the paper pays great attention to this work by proposing a detailed analysis of it. It is also pointed out how Arnoldt’s book, together with Morlin’s treatise Principium primarium in lingva Lithvanica, influenced Donelaitis’ choice to write his poem in a popular style; in addition, the book could have influenced Donelaitis’ pietistic ideology.The paper ends with a shorter analysis of other two books, cited by Arnoldt, with which Donelaitis could have been likewise acquainted during his study time at the university: Gottsched’s Versuch einer Critischen Dichtkunst vor die Deutschen (1730) and the anonymous treatise Anleitung zur Poesie, Darinnen ihr Ursprung, Wachsthum, Beschaffenheit und rechter Gebrauch untersuchet und gezeiget wird (1725).Dipartimento di Antichistica, Lingue,Educazione, Filosofia, Universita di ParmaVia M. D‘Azeglio, 85, 43125 Parma, ItaliaEl. paštas: [email protected] Kristijono Donelaičio kūrybos ištakas apžvelgiančiuose tyrimuose dažnai pasitenkinama bendru XVIII a. literatūriniu kontekstu, nors būtų tikslinga mėginti nustatyti, per kokias konkrečias knygas buvo galima susipažinti su to konteksto idėjomis. Tam klausimui skiriamas šis straipsnis. Laikomasi nuomonės, kad teologas, muzikas ir poetas K. Donelaitis turėjo būti ypač gabus ir talentingas žmogus: tikriausiai jam pakako perskaityti ir gerai apmąstyti kelias „strategines“ knygas, kad remdamasis jomis galėtų sėkmingai plėtoti „Metuose“ pritaikytas mintis apie poetiką.Be tokių klasikinių veikalų kaip Aristotelio „Poetica“ ir Horacijaus „Ars poetica“ dvikalbis K. Donelaitis tikriausiai bus skaitęs tuomečiame Karaliaučiuje populiarias naujausias poetikos knygas vokiečių kalba. Su jomis jis galėjo susipažinti studijų metais, nes vėliau, gyvendamas Prūsijos provincijoje, ilgą laiką atsidėjo kitiems dalykams; todėl tikslinga ieškoti prieš studijų baigimą (1740) išėjusių vokiškų publikacijų. Neaišku, ar K. Donelaitis turėjo pakankamų prancūzų kalbos įgūdžių, kurie jam būtų leidę įsigilinti į tokį svarbų ir XVIII a. populiarų veikalą kaip Nicolas Boileau „Art poetique“ (1674); toks klausimas nekyla dėl angliškų publikacijų, nes anglų kalbos jis nemokėjo
KAIP ĮSIGYDAVO KNYGŲ XVIII A. SUOMIJOS IR RYTŲ PRŪSIJOS LIUTERONŲ KUNIGAI: ASMENINĖS BIBLIOTEKOS IR SAVITARPIO PAGALBA (anglų kalba)
No full textThe article strives to draw parallels between the cultural contexts of the Lutheran clergy in East Prussia, where Kristijonas Donelaitis lived, and in Finland. East Prussia was part of the Prussian and Finland part of the Swedish Kingdom. The Lutheran Protestant church was state-church in both of the realms. The German culture naturally dominated in East Prussia, but its influence in Sweden and Finland was also strong. There also are parallels in the linguistic situation in East Prussia and Finland. There was a Lithuanian-speaking minority in East Prussia and a Finnish-speaking majority in Finland, both of which were shadowed by the dominant language and culture, German and Swedish, respectively. The priest served as a link between the dominant culture and administration and the common people. Two Finnish priests, Matthias Salamnius (1640–1691) and Johan Frosterus (1720–1809) that can be compared to Donelaitis in their literary production, are presented. The existence of non-theological books in the private libraries of Finnish priests is analyzed using the data in estate inventories. Information about forms of cooperation in the distribution of books, such as book circles and professional reading societies are presented in both Finland and East Prussia.University of TampereFI-33014 Tampereen yliopisto, FinlandE-mail: [email protected] tikslas – nustatyti sąsajas tarp liuteronų dvasininkijos Rytų Prūsijoje, kurioje gyveno Kristijonas Donelaitis, ir Suomijoje gyvenusių dvasininkų kultūrinio konteksto. Rytų Prūsija buvo Prūsijos dalis, o Suomija priklausė Švedijos karalystei. Liuteronų protestantų bažnyčia abiejose karalystėse buvo paskelbta valstybine bažnyčia. Akivaizdu, kad Vokietijos kultūra dominavo Rytų Prūsijoje, tačiau jos įtaka Švedijoje ir Suomijoje buvo ne mažiau svarbi. Analogijų galima įžvelgti ir lingvistinėje Rytų Prūsijos ir Suomijos situacijoje. Rytų Prūsijoje gyvavo lietuviškai kalbančiųjų mažuma, o Suomijoje kalbantieji suomių kalba sudarė daugumą. Abi jas nustelbė šiose šalyse dominuojančios vokiečių ir švedų kalbos ir kultūros. Dvasininkai buvo tarsi jungiamoji grandis tarp vyraujančios kultūros ir administracinio aparato bei paprastų žmonių. Straipsnyje pristatomi du suomių dvasininkai – Matthias Salamnius (1640–1691) ir Johanas Frosterus (1720–1809), kurie pagal savo literatūrinį palikimą galėtų būti lyginami su K. Donelaičiu. Tyrimo metu, pasitelkus turto inventorinius sąrašus, buvo nagrinėjamos Suomijos dvasininkų privačiose bibliotekose sukauptos neteologinės knygos. Straipsnyje pateikiama informacija ir apie bendradarbiavimo būdus platinant knygas, pavyzdžiui, knygų ratelius ir profesines skaitymo draugijas, gyvavusias ir Suomijoje, ir Rytų Prūsijoje
KRISTIJONO DONELAIČIO „METŲ“ FRAGMENTŲ VERTIMAS Į LATVIŲ KALBĄ XIX A. PIRMOS PUSĖS LATVIŲ LITERATŪROS KONTEKSTE
Get PDFThe paper is dedicated to the translation of the fragments by K. F. Vatson of “Gadalaiki” (The Seasons) by K. Donelaitis in Latvian, – two opening fragments of the poem in the annual sets of 1822 and 1823 of the calendar of Kurzeme “Veca un jauna laika grāmata” (Book of an Old and a New Time), emphasizing the position of this publication in the context of the Latvian literature of the 20-ies of the 19th century. The Latvian literary theory traditionally interprets the translation by K. F. Watson emphasizing typological literary features of enlightenment that are common to this work. However, by the time when Watson’s translations were published, the ideas of the Enlightenment to a large extent had been already depleted, and in the Latvian literature influences of the early Romanticism were already noticeable. As it happens in other instances when we encounter distinguished examples of the word art, the text in “Gadalaiki” is also characterised by its timeless nature and universalism opened up possibilities to diverse interpretation and stood the test of time. “Gadalaiki” is related to the new values that were brought to the fore at the turn of the 18th and the 19th centuries into German and a little bit later also into Latvian literature by early Romanticism. In the translation of “Pavasara līgsmība” (Rejoicing of Spring) it is testified by the descriptions of revival of the nature and “non-pedagogical” childhood. Statements made against (the source text in Lithuanian; the translation in Latvian) sometimes uncritical attitude of the peasants towards “Germanism” and derogation of one’s own nationality bears resemblance to the attitude held by Johann Gottfried von Herder and later by representatives of the early Romanticism towards national identity as a phenomenon that is worthy of attention and research. It is not known whether Watson knew Lithuanian, however, we have to take into account that the bilingual Lithuanian and German edition was used for translation. Watson distinguished the familiarity of both Baltic languages – Latvian and Lithuanian, and according to him the Latvian language was just a “strongly” modified dialect of the Lithuanian language.Latvijas Nacionālā bibliotēkaMūkusalas iela 3, Rīga, LV-1423El. paštas: [email protected] skiriamas Karlo Friedricho Watsono (lat. Karlis Frīdrihs Vatsons, 1777–1826) atliktam K. Donelaičio „Metų“ fragmentų vertimui į latvių kalbą: aptariami du poemos teksto fragmentai, skelbti 1822 ir 1823 metų Kuržemės kalendoriuje „Veca un jauna laika grāmata“, pabrėžiant šios publikacijos vietą XIX a. trečiojo dešimtmečio latvių literatūros kontekste. Latvių literatūrologijoje K. F. Watsono vertimas tradiciškai interpretuojamas akcentuojant, jog šis darbas turi Apšvietos amžiaus literatūrai būdingų požymių. Tačiau tuo metu, kai pasirodė K. F. Watsono vertimai, Apšvietos idėjos buvo beveik išsekusios ir latvių literatūroje jau buvo galima įžiūrėti ankstyvojo romantizmo įtaką. Kaip ir kiti žymūs žodinio meno pavyzdžiai, taip ir „Metų“ tekstas buvo nesenstantis, jo universalizmas atvėrė galimybes įvairiai išryškinti bei išdėstyti tekstą. „Metai“ susisiejo su tomis naujosiomis vertybėmis, kurias XVIII–XIX a. sandūroje vokiečių, o šiek tiek vėliau ir latvių literatūrai suteikė ankstyvasis romantizmas. Tai liudija gamtos pabudimo ir „nepedagogizuotos“ vaikystės vaizdavimas „Pavasario linksmybių“ vertime. Pasisakymas prieš valstiečių (originale – lietuvių; vertime – latvių) kartais nekritišką požiūrį į „vokiškumą“ ir savo tautybės paniekinimą siejosi su J. G. Herderio, o vėliau – ir su ankstyvojo romantizmo atstovų požiūriu į tautiškumą kaip fenomeną, vertą dėmesio ir tyrimų. Nežinoma, ar K. F. Watsonas mokėjo lietuvių kalbą, tačiau vertimui jis naudojo dvikalbį lietuvių ir vokiečių leidinį. Vertėjas aiškiai matė abiejų baltų kalbų – latvių ir lietuvių – artimumą. Anot jo, latvių kalba tebuvo „stipriai“ modifikuotas lietuvių kalbos dialektas
HALINOS DIDŽIULYTĖS-MOŠINSKIENĖS IR ALGIRDO MOŠINSKIO ASMENINĖ BIBLIOTEKA
Get PDFThe article presents an analysis of the family library which once belonged to the Lithuanian public and cultural figures living in exile, writer and pedagogue Halina Didžiulytė-Mošinskienė and her husband, engineer, architect and bibliophile Algirdas Mošinskis. The book collection stored in The Public Liudvika and Stanislovas Didžiuliai Library of Anykščiai District Municipality (hereinafter referred to as the Public Library) constitutes the fundamental source of the research. A short overview of the books of the private A. Mošinskis’ library, stored in the funds of the Library of Vilnius University and Martynas Mažvydas National Library of Lithuania is also presented. Employing the methods of traditional library science, the composition of the private library and its fate have been revealed, as well as its unique character has been disclosed. The analysis of the library has been conducted by way of using the aspects of theme and cultural history. It has been concluded that a private library served each Lithuanian living in exile as a certain kind of a tie binding him or her with their mother tongue and the environment of their culture. In the course of the research, it has been indicated that H. and A. Mošinskiai collected their private library inspired by their interests as public figures, Lithuanian patriots and representatives of culture, education and art. The research made into the private library of the well-educated cultural figures H. And A. Mošinskiai has proved that it was in the interests of educated Lithuanians living in exile to preserve the bond with their homeland and mother tongue. Moreover, it helped to evaluate the special nature of publishing process of Lithuanian books. The importance of preserving the Lithuanian books published in exile that are available in the private library of H. and A. Mošinskiai was related to the fact alone that they were released in very small numbers of copies. The average number of copies Lithuanian books used to be published in was a mere 1.000 copies. The library under the research distinguishes itself by its definite universality, determined by the cultural and professional interests of the owners H. and A. Mošinskiai. A considerable part of the book collection is made up of books presented to the owners by their authors, friends and other close people. The value of the books is enhanced by the autographs and inscriptions found in them that helped identify the owners’ ties with the Lithuanian writers and other cultural figures in exile. They also brought some light to the owners’ biographical facts. The contents of the found inscriptions have confirmed the fact that a private library played part of a connection with their mother tongue and the environment of Lithuanian culture to the people deprived of their homeland. In conclusion, it can be stated that the private libraries once owned by Lithuanians living in exile were doomed to disappear, bearing in mind the fact that there were no institutions responsible for taking over the book funds under their custody in the event of the owner’s death. The preservation and continuation of the book collections only became possible when they were trasferred to the institutions based in Lithuania, and best of all, if they were bequeathed following the owner’s Last Will, the execution of which was obligatory to the heirs. No data were found on the library’s catalogue, leaving it beyond the field of the research. The book collection in the private library of A. Mošinskis, stored in the Library of Vilnius University, has not been given a more profound analysis either. An in-depth reconstruction of the private library of H. and A. Mošinskiai still remains a future task.Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka Vyskupo skveras 1, Anykščiai, Lietuva El. paštas: [email protected] tikslas – išanalizuoti išeivijoje gyvenusių Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų: rašytojos, pedagogės Halinos Didžiulytės-Mošinskienės (1911–2004) ir jos vyro inžinieriaus, architekto, bibliofilo Algirdo Mošinskio (1905–1991), šeimos biblioteką. Pagrindinis tyrimo šaltinis buvo Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje saugoma knygų kolekcija, H. Mošinkienės publikacijos išeivijos spaudoje ir įvairūs nepublikuoti dokumentai. Trumpai apžvelgtos ir A. Mošinskio asmeninės bibliotekos knygos, saugomos Vilniaus universiteto bibliotekos bei Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose. Remiantis analizės, sintezės ir apibendrinimo metodais pavyko atskleisti bibliotekos sudėtį, savitumą ir jos likimą. Asmeninė biblioteka analizuojama teminiu ir kultūros istorijos aspektais. Atliktas tyrimas parodė, kad H. ir A. Mošinskiai kaupė asmeninę biblioteką, atitinkančią jų, kaip visuomenės veikėjų, Lietuvos patriotų, kultūros, švietimo ir meno atstovų, interesus. Daroma išvada, kad išeivijoje gyvenusiam lietuviui asmeninė biblioteka buvo tarsi ryšys su gimtąja kalba bei savosios kultūros aplinka
RAŠYTOJŲ ASMENINĖS BIBLIOTEKOS LIETUVOS ATMINTIES INSTITUCIJOSE
Get PDF...Antano Baranausko ir Antano Vienuolio- -Žukausko memorialinis muziejus A. Vienuolio g. 2, Anykščiai, Lietuva El. paštas: [email protected] m. vasario–balandžio mėnesiais A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus atliko tyrimą, aiškindamasis, kaip teorinė sąvoka „rašytojo asmeninė biblioteka“ atspindima Lietuvos atminties institucijų veikloje. Tokio pobūdžio tyrimų, kurių metu būtų sukauptos ir apibendrintos žinios apie įvairių atminties institucijų saugomus knygų rinkinius, siejamus su personalijomis, Lietuvoje iki šiol nebuvo daryta. Knygų kolekcijų sąvoką, artimą asmeninės bibliotekos reikšmei, yra nagrinėjusi Alma Braziūnienė. Ji pripažino, kad „atminties institucijose esamų knygų kolekcijų tema specialesnių publikacijų Lietuvoje nebuvo skelbta“1. A. Braziūnienė įžvelgė bibliotekų ir muziejų funkcijų suartėjimą, susidūrus su asmeninių bibliotekų saugojimu ir populiarinimu: „Bibliotekos, nusprendusios išskirti ir saugoti knygų kolekcijas in corpore, prisiima muziejinę veiklos funkciją – prigimtinę atminties institucijos funkciją. Ji nebūdinga viešosioms bibliotekoms, bet nacionalinį ir valstybinį statusą turinčioms yra viena esminių. Kaip tik ši atminties akumuliavimo per paveldą ir jo saugojimo funkcija atminties institucijas – bibliotekas, muziejus ir archyvus – vienija ir suteikia joms itin svarbų atminties išsaugojimo statusą visuomenėje, taip darydama jas išskirtines.“2 Tyrimo metu buvo siekiama įvardyti ir išnagrinėti esmines rašytojų asmeninių bibliotekų, kaip asmenybės memorialinio paveldo fragmento, saugojimo ir viešojo pristatymo problemas. Tyrimas taip pat padėjo išgryninti dabartinį teorinių sąvokų turinį: kas atminties institucijose yra pripažįstami rašytojais, kas iš saugomo rašytinio paveldo laikytina biblioteka, kaip šios sąvokos atskleidžia skirtingo profilio atminties institucijų (bibliotekų ir muziejų) skirtumus pagal jų prigimtį ir veiklos specifiką. [...
RAŠYTOJO KAZIMIERO BARĖNO ASMENINĖ BIBLIOTEKA
Get PDF...Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka Respublikos g. 14, 35184 Panevėžys El. paštas: [email protected] Barėnas (1907–2006) – neeilinė lietuvių diasporos asmenybė, rašytojas, vertėjas, leidėjas, viso savo gyvenimo veiklą susiejęs su lietuvišku spausdintu žodžiu, jo sklaida lietuvių išeivijoje bei už geležinės uždangos buvusioje Lietuvoje. Jo gausi biblioteka, kaip ir jos savininkas, patyrė ne vieną likimo išbandymą. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kur saugoma 12 asmeninių knygų kolekcijų, iš Panevėžio krašto kilusio Didžiosios Britanijos lietuvių visuomenės veikėjo K. Barėno asmeninė biblioteka – viena įspūdingiausių, atspindinti laiką, asmenybės pomėgius ir poreikius, intensyvią kūrybinę veiklą. Ji dovanota dar rašytojui esant gyvam, po jo mirties likusią bibliotekos ir asmeninio archyvo dalį perdavė jo žmona Marija Barėnienė. Iš autentiškų K. Barėno tekstų, kurių dalis publikuota, o dalis saugoma Kazimiero Barėno rankraščių fonde1, galima atsekti jo asmeninės bibliotekos kaupimo istorijos momentus. Apžvalgoje pagrindinis dėmesys telkiamas į K. Barėno asmeninės bibliotekos kaip visumos likimą, pažvelgiant į bibliotekos sudarytojo K. Barėno asmenybę, veiklą bei pristatant šios bibliotekos turinio statistinę analizę. Šiam darbui atlikti pasitelkti tradiciniai knygotyros bei bibliotekininkystės mokslų kiekybiniai ir kokybiniai metodai, remtasi teorine ir praktine įvairių asmeninių bibliotekų tyrimo medžiaga, LIBIS katalogu, kuriame pateikti visų aptariamos asmeninės bibliotekos leidinių aprašai, K Barėno rankraščių fonde saugomais nepublikuotais dokumentais. Nemaža dalis K. Barėno asmeninės bibliotekos spaudinių peržiūrėti de visu. K. Barėno asmenybei, biografijai, jo veiklos reikšmei bei vietai tarp iškilių Lietuvos asmenybių apibūdinti remtasi publikuotais šaltiniais
JAUNIEJI KOMIKSŲ KNYGŲ GERBĖJAI PRANCŪZIJOJE IR JŲ KŪRYBA INTERNETE
Get PDFThe digital age greatly expanded the possibilities for participation and expression. The digital revolution impacted cultural participation and placed fan culture in a new light. It touched the books’ fans who were looking for new ways of expressing themselves and their passion. Inspired by the stories and the characters of their favorite books, the fans began to produce the new narrative forms named fanfictions and to offer original stories’ extensions or new versions, to publish these creations on the special fanfictions’ websites. An opportunity to publicize these texts, to receive the comments and other type of reaction, to discuss and share different opinions attracted a considerable interest. Not all new forms of expression have gained ground in the dynamic digital culture, but the fanfictions are still popular among the fans. Among others, it fascinates young comic books’ readers and fans in France. This article analyzes one of the digital youth culture’s forms. Particular attention is given to the digital expressiveness, which promotes new forms of expression among different social groups. Focusing on the fan culture, the ability to modify culture and the new creative fan art forms encouraged by digital revolution are discussed. Based on the results of the study, conducted in two public schools of the city of Bordeaux (France), the process of fanfictions’ writing and reading among young comic books fans is analysed.Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected] analizuojama gerbėjų kultūra, aptariami skaitmeninės revoliucijos paskatintos gerbėjų kūrybos bruožai. Ypatingas dėmesys skiriamas skaitmeniniam ekspresyvumui, kurio dėka randasi naujos įvairių visuomenės grupių saviraiškos formos. Remiantis Bordo miesto (Prancūzija) viešosiose mokyklose atlikto tyrimo duomenimis, nagrinėjami jaunųjų komiksų knygų gerbėjų kuriamų ir internete platinamų istorijų rašymo ir skaitymo procesų ypatumai
KRZYSZTOFUI MIGOŃIUI – 75
Get PDF...Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected] m. liepos 20 dieną 75 metų jubiliejų atšventė europinio masto mokslininkas, lenkų bibliologas ir lietuvių knygotyrininkų bičiulis, Vroclavo universiteto profesorius Krzysztofas Migońis. Nors Lietuvos knygotyrininkams profesorius gerai pažįstamas ir specialiai jo pristatyti gal ir nereikėtų, vis dėlto ši graži sukaktis yra gera proga „Knygotyros“ skaitytojams žvilgtelėti į sukaktuvininko curriculum vitae ir įsitikinti, kiek daug jis nuveikęs moksle ir kiek „mokslas teikia džiaugsmo bei paguodos“. [...
LEIDYBOS VERSLO RAIDA XVIII AMŽIAUS TALINE
No full textThe aim of the article is to give an overviews of the development of publishing business in the 18th century Tallinn. It presents the most important groups of publishers and characterises their publishing articles. The article also analyses how the main characteristic features of European publishing of the time (subscription, authorship rights, contracts with authors) were adapted in Estonian publishing activities.KEYWORDS: book history, publishing, the 18th century, Tallinn, printer-publishers, booksellers, bookbinders, publishing companies, subscription, censorship.Tallinn University, Institute of Information Studies25 Narva Road, 10120 Tallinn, EstoniaE-mail: [email protected]
Knygų gamybos ir platinimo būdai bei procesai istoriškai buvo labai įvairūs. Vis dėlto leidėjams visada teko lemiamas vaidmuo formuojant literatūros rinką. Švedijos Karalystei priklausiusiose Baltijos provincijose spausdinimo kultūra ėmė sparčiai plėtotis atsiradus pirmosioms spaustuvėms. Savo ruožtu spausdinimo plėtra sukūrė leidėjams sąlygas praturtinti knygų rinką vietinių autorių darbais. Šio straipsnio tikslas – pateikti leidybos verslo plėtros apžvalgą XVIII a. Taline, praūžus Didžiajam Šiaurės karui, apibūdinti pagrindines leidėjų grupes ir parodyti, kaip Europos leidybos centruose vykę leidybos pokyčiai atsispindėjo vietiniame leidybos versle. Tuometinio Talino leidybos versle galima atpažinti plėtrą, primenančią kitose Europos šalyse vykusius pokyčius. Kaip ir Vakarų Europos spausdinimo versle pirmaisiais jo gyvavimo amžiais, Talino (Reval) spaustuvininkai sujungdavo spaustuvininko, leidėjo ir knygų pardavėjo vaidmenis. Pagrindinė spaustuvės leidybos produkcija susiformavo jau XVII a. antroje pusėje. Tai buvo skaitymo pradžiamoksliai ir katekizmai estų, vokiečių, suomių ir švedų kalbomis, kalendoriai ir giesmynai vokiečių kalba bei maldaknygės estų kalba.Įtvirtinant spaustuvininkų vaidmenį, jiems prisiimant ir leidėjų funkciją, būtina pabrėžti, kad vertingiausias jų veiklos XVIII a. Taline aspektas buvo knygų leidyba estų kalba. Vis dėlto leidybos produkcija ir toliau buvo visai neapibrėžta, o tai kėlė sumaištį ir leidėjų nesutarimus. Leisdami knygas vokiečių ir kitomis kalbomis, vietiniai spaustuvininkai-leidėjai daugiausia rūpinosi pradinių mokyklų vadovėliais, kalendoriais ir religine literatūra.Pirmoji speciali leidybą skatinanti institucija Verlags-Cassa der ehstnischen Bücher buvo įkurta 1721 m.; ją įsteigė Estijos provincijos konsistorija. Atsižvelgiant į šios institucijos tikslą – leisti ir platinti religinius tekstus – ji galėtų būti laikoma pirmąja Estijos leidykla. Šiai leidyklai pavyko papildyti literatūros rinką estams skirtomis religinėmis knygomis ir daugeliu atveju pateikti gerą pavyzdį kitiems leidėjams organizuojant leidybos procesą, knygų redagavimą ir platinimą.XVIII a. Europoje svarbiausias vaidmuo leidybos versle priklausė knygų pardavėjams. Pirmasis profesionalus knygų pardavėjas Taline buvo Johannas Jacobas Illigas, kilęs iš Leipcigo. Didžiausias jo pasiekimas buvo savaitraščio „Revalsche Wöchentliche Nachrichten“ įkūrimas ir leidimas. Per trumpą XVIII a. devintojo dešimtmečio laikotarpį aktyvia veikla pasižymėjo ir dvi kitos leidybos bendrovės – Albrecht & Compagnie ir Glehno knygynas (Glehnsche Buchhandlung).Siekdami pelno arba bent jau norėdami išvengti finansinių nuostolių, Europos leidėjai pasinaudojo prenumeratos teikiamu pranašumu, tai yra leidybos procesui jie naudojo išankstinį potencialių klientų finansavimą. Prenumerata padėjo nustatyti pagrįstą knygos leidinių skaičių ir buvo naudojama kaip reklamos priemonė.Knygų leidybos ir prekybos plėtra bei asmeniniai kontaktai patenkino išsilavinusių asmenų knygų poreikį. Tai buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi nedideles vietinių knygų leidybos užsienio kalbomis apimtis – tiek leidžiamų knygų pavadinimų skaičiaus, tiek išleistų egzempliorių skaičiaus atžvilgiu. Vietiniai gyventojai estai visą skaitomąją medžiagą gaudavo iš vietinių spaustuvininkų. Knygos estų kalba, nors leidžiamų pavadinimų skaičius buvo santykinai nedidelis, spausdintos tūkstančiais egzempliorių po keletą kartų. Taigi knygų estų kalba leidyboje aiškiai matomi tokie pagrindiniai Apšvietos amžiaus įtakos bruožai kaip sparti knygų leidybos plėtra ir spausdintinio žodžio sklaida visuomenėje