Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
LEIDINYS APIE BIBLIOGRAFIJOS MOKSLO RAIDĄ
Get PDFVilniaus universiteto bibliotekaUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]
ATMINTIES INSTITUCIJOS: SAUGYKLOS, TEATRAI, LOBYNAI AR DUOMENŲ BAZĖS?
Get PDFArchives, museums and libraries appeared in the whirl of changes inspired by the introduction of new communication technology which initiated transition from print to digital culture. The time of change is the time of creating future visions and scenarios of archives, museums and libraries. These institutions are frequently called „memory institutions“ in order to higlight their common roles in communicating memory. Often speculations and metaphors of memory institutions (e.g. library/archive as computer, digital repositories etc.) lack clear understanding of what memory is. Therefore, the main objective of this article is to define and evaluate paradigms of memory communication, which determine strategies of cultural heritage dissemination in the contemporary archives, museums and libraries, and assess both their roots and future perspectives. For this purpose current knowledge about communication of memory in archival science, museology and library science is summarised; major principles of memory communication in archives, libraries and museums are generalised, Abstractbasing on the theories of memory; and current paradigms of memory communication as well as their development are analysed, relying on the ars memoriae research. Two paradigms of memory communication have been distinguished: memory-as-computer and memory-as-theater. It is concluded that communication of memory requires integration of two dimensions: 1) social, which covers contextualisation of cultural heritage resources with reference to present needs of societies and 2) narrative, which refers to meaningful structures that transform heritage objects into meaningful stories of the past. It is concluded that memory-as-computer paradigm neglects the necessity of heritage contextualization and interpretation because it relies on the statement that there is a universal code for representation and management of any information. With increasing volumes of cultural heritage available online these collections may become meaningless to users. The paradigm of memory-as-theater demonstrates an increased interest to the new ways of interaction between users and heritage objects in the digital environment; however, the same as the first paradigm it ignores social objectives and context for communication of memory. In this light, the third paradigm, providing an integral approach to all dimensions of memory communication should be developed.Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutas,Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected], bibliotekos ir muziejai atsidūrė spaudos ir skaitmeninių komunikacijos kultūrų sandūroje, kas paskatino teoretikus ir praktikus kurti šių institucijų ateities veiklos vizijas ir scenarijus. Tačiau samprotavimai apie jų ateitį bei atminties komunikacijos strategijas dažnai stokoja teorinio pagrindimo. Straipsnyje siekiama apibūdinti ir kritiškai įvertinti atminties komunikacijos paradigmas, kurios lemia tam tikrų kultūros paveldo sklaidos strategijų pasirinkimą šiuolaikiniuose archyvuose, bibliotekose ir muziejuose, jų ištakas ir ateities perspektyvas. Atminties ir kultūros paveldo sampratų analizė leido padaryti išvadą, kad atminties komunikacija minėtose institucijose apima du matmenis: socialinį, kuris siejasi su kultūros paveldo rinkinių kontekstualizavimu atsižvelgiant į visuomenės dabarties poreikius bei interesus, ir naratyvinį, kuris atskirus simbolius ir idėjas susieja į prasmingą visumą. Pasitelkiant atminties meno istorinės raidos tyrinėjimus išskiriamos dvi atminties komunikacijos paradigmos: atmintis-kompiuteris ir atmintis-teatras. Daroma išvada, kad šios paradigmos ignoruoja socialinį atminties komunikacijos matmenį. Straipsnyje siūloma nauja integralios atminties komunikacijos paradigma, kuri apimtų socialinį ir naratyvinį atminties komunikacijos lygmenis
IŠEIVIJOS BIBLIOFILIJOS PAVELDAS: JUSTINAS K. KARAZIJA
Get PDFBibliophile activity in exile is one of the important and interesting areas of Lithuanian book culture. However, it is not well researched. We rarely talk about valuabel libraries and collections of bibliophiles, except when they are donated to the memory institutions of the homeland. Many of them were collected by physicians, diplomats, artists, and priests who have reached high social standing. Justinas K. Karazija (1892–1991) belonged to the first generation of Lithuanians in the USA. He belonged to the working class (was a steel industry worker) and participated in the social-democratic movement. Karazija’s personal library included publications from 1891–1976 published in exile and in the homeland: books, periodicals, maps. During the later years of his life, the owner has made a bibliographic description of this library and donated it to the American Lithuanian Cultural Archive (ALKA) in Putnam (Connecticut, USA). In this article, six aspects of the library are analysed: the age of publications, languages, publishing places, contents, typology, and the level of individuality. The data allows the author to claim that the library has influenced the formation of the personality, provided possibilities of the intellectual development and stimulated creativity. At the same time it symbolized a minimal, re-located homeland and was oriented to the preservation of the national identity. The library helped to create the physical space and the spiritual microcosm on the basis of the national identity. The case of Karazija’s library proves that this feature of intelectual elevation was characteristic not only to the inteligentsia groups but also to the members of the working social stratas. The microcosm of a personal library enabled them to identify and forecast the future changes of the emigrant community and to define their own place and role in it.Justinas K. Karazija (1892–1991) priklausė pirmajai JAV ateivių lietuvių kartai. Jis atstovavo žemesniam socialiniam sluoksniui (plieno pramonės darbininkas) ir buvo kairiųjų judėjimo (socialdemokratų) dalyvis. Karazijos asmeninė biblioteka sukurta iš 1891–1976 m. išeivijos ir Tėvynės spaudos leidinių: knygų, periodikos, kartografijos. Gyvenimo pabaigoje pats savininkas ją bibliografiškai aprašė ir padovanojo Amerikos lietuvių kultūros archyvui (ALKA) Putname (Putnam, Connecticut, USA). Straipsnyje biblioteka analizuojama šešiais aspektais: leidinių amžiaus, kalbų, spausdinimo vietos, turinio, leidinių tipologijos ir jos individualumo lygio. Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad biblioteka turėjo įtakos asmenybės formavimuisi, teikė intelektualinės brandos galimybių ir kūrybos paskatų. Kartu ji simbolizavo minimalizuotą, perkeltinę tėvynę, orientuotą į tautinio tapatumo išsaugojimą. Biblioteka padėjo kurti tautiniu tapatumu grįstą fizinę aplinką ir dvasinį mikrokosmą. Karazijos atvejis įrodo, kad šis savitumas būdingas ne tik išeivijos aukštesnio, bet ir žemesnio, darbininkų, socialinio visuomenės sluoksnio nariams. Jiems asmeninės bibliotekos sukurtas mikrokosmas taip pat leido pažinti ir prognozuoti išeivijos bendruomenės būsimus pokyčius, numatyti savo vietą ir vaidmenį joje
LIETUVIŲ KULTŪRINIO PAVELDO AKTUALINIMAS ANGLAKALBĖJE AUSTRALIJOS APLINKOJE
Get PDFUntil World War II, there were few Lithuanians in Australia. Their numbers were boosted when 10,000 Lithuanian refugees arrived in this country in the late 1940s and early 1950s.Many congregated in the larger cities and established the structures necessary for the preservation of their national identity. These structures included Lithuanian newspapers and books, weekend schools, choirs and folk-dancing groups, Lithuanian libraries, credit unions, etc. All these initiatives were aimed at preserving the Lithuanian heritage, the “lietuvybė”, and were addressed at the Lithuanian-speaking newcomers. These former refugees were still passionately hoping for an early liberation of their homeland, especially in their early years in Australia.At the same time, prompt assimilation of the European immigrants was in the forefront of the Australian Government’s policy. Most Lithuanians managed to meet the Government’s requirement without losing their “lietuvybė” – an interesting phenomenon that has been studied in its own right and needs further in-depth discussion.In spite of the significant input by 10,000 Lithuanian migrants, however, the Australian population at large knew very little, or nothing at all, about Lithuania and its people. The Australian Lithuanians, aided by their Baltic colleagues, belatedly realised that it was not enough to document the Lithuanian identity and heritage just in Lithuanian. All about the Lithuanians, and the other Balts, had to be made known to Australians, in English. As a short-term measure, new newspapers, bulletins, leaflets and media releases were produced in English, featuring the facts of the foreign rule in the Baltics. Books started appearing on similar topics.In Australia today, some of the Lithuanian heritage continues to be recorded and published, in English. However, this work is carried out piecemeal and under difficul conditions. There is only one English-language Lithuanian journal in Australasia and in the whole Southern Hemisphere (Lithuanian Papers).Over 30 English-language books published in Australia during the past 50 years describe Lithuania and its people. Some are devoted entirely to this topic. Others have merely a chapter or two on Lithuania. Whether lengthy or brief, a number of these volumes are of a high standard; but several others are erroneous and misleading.School of Government, University of TasmaniaLaunceston TAS 7250, AustraliaEl. paštas: [email protected]žvalgoje rašoma apie Australijos lietuvių leidybinę veiklą ir pastangas išsaugoti lietuvybę, parodant, kokios priemonės kintančiomis istorinėmis sąlygomis leidžia nedidelei Lietuvos išeivių grupei Australijoje išlaikyti kultūrinį identitetą ir platesnės visuomenės bei jos institutų dėmesį
LIETUVIŠKOS FARMACIJOS PERIODIKOS IŠTAKOS IR RAIDA LIETUVOJE IKI XX A. PENKTOJO DEŠIMTMEČIO
Get PDFThis article surveys the beginning and development of the Lithuanian pharmaceutical digest since the first decades of the XXth century till the year 1940. The investigative period is divided into two stages: the first covers period 1910–1918, and the second – 1918–1940. “Farmaceutų reikalai” (The pharmacists’ Matters) was published as “Lietuvos žinios” (Lithuanian News) free supplement “Aušrinė” in Vilnius between 1911–1912. The Publisher of “Farmaceutų reikalai” was F. Bortkevičienė, and editress – S. Mošinskaitė. Seven numers were published over two-year period. The publishing was stopped and newspaper sequel “Farmaceutų reikalai” appeared in Moscow in the year 1918. It was published just one number. The Editorial board included such famous people as S. Nasvytis, V. Narbutas, A. Sutkus. The Publisher was Lithuanian Pharmaceutical Union. The significant event was the release of periodical “Medicina ir gamta” (Medicine and Nature) in the year 1913. It was thought to include articles covering pharmaceutical issues, however, the periodal failed to justify the expectations. Five years passed since the incorporation of Lithuanian Pharmacist Society and Lithuanian Pharmaceutical Union issued professional magazine “Farmacijos žinios” (Pharmaceutical News) intended to solve their professional problems. A professional periodical “Farmacijos žinios” was published in the year 1923–1940. A small 2–3 printer’s sheet periodical informed the specialist not only about the newest pharmaceutical and pharmacy achievements in Lithuania and abroad, but also acted as school of professional mastership. Famous Lithuanian pharmaceutical scientists published their articles in this periodical. Four editors Z. Kuzavas (1923–1924), S. Nasvytis (1925–1926, 1930–1929), J. Makauskis (1927–1929), and J. Žemaitis (1935–1940) edited the periodical for 17 years. Three numbers of “Lietuvos farmaceutas” (Lithuanian Pharmacist) were published in the year 1933. It was published by the Lithuanian Pharmacy and Officers Union. The editor was M. Barkauskas, and the number cost 2 Lt. The survey of the four Lithuanian pharmaceutical periodicals that were published at the second and fourth decades of the XXth century allow to resume that those first periodicals were significant and useful. Lithuanian heritage of pharmaceutical periodicals was founded on their bases. The heritage enriched and extended the apprehension of the periodicals that had been published at those times.Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos institutas M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected] apžvelgiamos farmacijos periodinės spaudos ištakos nuo XX a. pradžios iki XX a. penktojo dešimtmečio. Tiriamasis laikotarpis suskirstytas į du etapus: pirmasis aprėpia 1911–1918 m. Lietuvoje leistą jaunųjų farmacininkų lietuvišką farmacijos periodiką, antrasis – lietuvišką farmacijos periodiką, leistą 1918–1940 m. laikotarpiu. Lietuvoje 1911–1912 m. prie „Lietuvos žinių“ nemokamo priedo „Aušrinė“ ėjo „Farmaceutų reikalai“. Jo leidėja buvo F. Bortkevičienė, redaktorė – S. Mošinskaitė. 1918 m. pasirodė šio laikraščio tęsinio „Farmaceutų reikalai“ vienas numeris. Jį išleido Lietuvos farmacininkų sąjunga. 1913 m. Vilniuje išleisti du numeriai bendro medikų, farmacininkų ir veterinarų žurnalo „Medicina ir gamta“. Lietuvos Respublikos laikotarpiu 1923–1940 m. Lietuvos vaistininkų draugija ir Lietuvos farmacininkų sąjunga leido savo profesinį žurnalą „Farmacijos žinios“. Šis dviejų trijų spaudos lankų žurnalas pateikdavo žinių apie naujausius farmacijos ir vaistininkystės pasiekimus, buvo tam tikra profesinio meistriškumo mokykla. 1933 m. išleisti trys „Lietuvos farmaceuto“ numeriai. Žurnalą leido Lietuvos farmaceutų tarnautojų sąjunga. Per 1911–1940 m. laikotarpį išleisti keturi leidiniai farmacijos tematika sudarė menką dalį visos Lietuvoje leidžiamos periodikos, o Lietuvos Respublikos laikotarpiu tarp medicinos periodikos – tik 10 proc. Vis dėlto tai buvo didelis žingsnis siekiant sukurti lietuvišką farmacijos periodiką. Ji reikšminga ne tik kaip medicinos spaudos, bet ir apskritai Lietuvos kultūros paveldo dalis
ŠIUOLAIKINĖS TIRAŽINĖS KNYGOS MENINIS APIPAVIDALINIMAS: RAIDA IR STILISTIKA
No full textBook design when it comes to titles with mass print runs, or mainstream titles, is a problem avoided by critical discourse in Lithuania. The art of the book design as a separate field tends to be perceived largely as a branch of graphic art created to illustrate books. There is no research dedicated to aspects as book structure and typography of mass production titles. Art critics prefer to dwell on original illustrations and the author’s book; bibliographers analyze books as objects of material and printing culture.There is no analysis of aesthetic principles that guide Lithuanian book design and the impact of the changes that took place at the turn of the 20th still needs to be established.The changes in the design of contemporary editions are best highlighted by the annual competitions of the Most Beautiful Book. Such competitions have been organized in Lithuania for two decades. The magazine Dailė has been recently giving more attention to the problem: it runs articles on the theme and presents the results of the competition.The purpose of this article is to discuss the emergence of the concept of the “art of the book”, the evolution of its content and its application over the 20th century. The impact of major artistic trends on book design is also analyzed. The information on the design of contemporary titles, on the impact of artistic trends, the trends in book design has been collected mainly from publications in the Russian and English languages.The overview of stylistic evolution of book design leads to the conclusion that different artistic styles have reflected in one way or another on book design and typography. At the turn of the 20th – 21st centuries, in the epoch of Postmodernism, the classical foundations of the art of the book were revisited and redefined. Cosmopolitan nature of art has obliterated numerous national stylistic differences. The design of mass production titles in Lithuania has also experienced the influence of the 20th century artistic trends. Yet manifestations of this impact were less pronounced, belated and intertwined with the local tradition. This was determined not so much by geographical, but by political, social and economic circumstance.The contemporary look of the Lithuanian book was mostly influenced by new production techniques, mainly, by the introduction of desktop printing and the emergence of private printing houses that provide for a higher typographical quality. Mainstream titles published in today’s Lithuania present a far-from-homogeneous picture in terms of design and production quality: alongside with books of high artistic quality there are publications of poor layout and design. Mainstream books do not display any Postmodernist influence. Despite stylistic and commercial changes, the key principles in the construction of the book remain the same. Its appearance is determined by the unity of content, text and visual material.Vilniaus dailės akademijaMaironio g. 6, LT-01124 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] Tiražinės knygos apipavidalinimo problema lietuvių menotyrininkų yra apeinama ir iki šiol nuodugniau netyrinėta. Požiūris į knygos meną kaip specifinę kūrybos sritį lietuvių dailėtyroje apsiriboja knygos grafikos, t. y. iliustracijų, problemomis. Specialių tyrinėjimų, skirtų šiuolaikinės tiražinės knygos konstrukcijos ir apipavidalinimo klausimams, lietuvių kalba nėra. Analizuodami knygos išvaizdą menotyrininkai savo darbuose daugiau dėmesio skiria originalioms iliustracijoms, autorinei dailininko knygai, o knygotyrininkai yra susitelkę į specifinius knygos tyrinėjimus – knygą kaip materialiosios ir poligrafinės kultūros objektą. Nesusisteminti ir neapibrėžti Lietuvos knygos meno estetikos principai, o ypač pokyčiai, įvykę paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Apie Lietuvos tiražinės knygos apipavidalinimo kaitą akivaizdžiausiai byloja jau antras dešimtmetis vykstantys kasmetiniai Knygos meno konkursai. Pastaruoju metu šiuolaikinės tiražinės knygos meninio apipavidalinimo problematikai daugiau dėmesio skiria žurnalas „Dailė“, kaskart publikuodamas straipnių šia tema, pristatydamas kasmetinių knygos konkursų rezultatus. Šio straipsnio tikslas – aptarti sąvokos „knygos menas“ radimosi prielaidas, jos turinio kaitą, vartojimą XX amžiuje ir meno stilių įtaką tiražinių knygų apipavidalinimui. Renkant medžiagą apie šiuolaikinės tiražinės knygos apipavidalinimą, meninių stilių įtaką knygos išvaizdai ir apipavidalinimo tendencijas, daugiausia teko remtis teoriniais ir apžvalginiais straipsniais rusų ir anglų kalbomis išleistuose leidiniuose. Apžvelgus XX a. tiražinės knygos apipavidalinimo stilistinę kaitą, galima daryti išvadą, kad įvairūs meno stiliai daugiau ar mažiau atsispindėjo ir knygų apipavidalinime. Tačiau XX ir XXI amžių sandūroje postmodernizmas smarkiai pakeitė klasikinius knygos meno pagrindus ir padėjo pamatus tolesnei tarptautinei knygos meno raidai, o meno kosmopolitizmas panaikino daugelį nacionalinio stiliaus skirtumų. Lietuvos tiražinių knygų apipavidalinimui XX a. meninių stilių kaita taip pat turėjo įtakos, tačiau jų apraiškos vėlavo ir buvo nuosaikesnės, susipynusios su vietos meno tradicijomis. Įtakos tam turėjo ne tiek geografinė šalies padėtis, kiek politinės, visuomeninės ir ekonominės aplinkybės. Šiandienių Lietuvos tiražinių knygų apipavidalinimui didžiausią įtaką padarė staigus technologinis šuolis, įvykęs po nepriklausomybės atkūrimo (į leidybą įdiegti kompiuteriai, atsirado privačios spaustuvės, pagerėjo poligrafinė kokybė). Tuomet formavosi šiuolaikinės tiražinės lietuvių knygos išvaizda. Ji nebuvo ir nėra vienalytė – greta meniškai apipavidalintų knygų gausu neprofesionaliai sumaketuotų ir apipavidalintų leidinių. Tačiau kardinalių postmodernistinių tiražinės knygos apipavidalinimo apraiškų nepastebėta. Nepaisant įvairių stilistinių ir komercinių pokyčių, pagrindiniai knygos konstrukcijos principai išlieka tie patys – knygos išvaizdą lemia turinys, tekstas ir vaizdinė medžiaga
KRISTOFORO STANISLOVO LOPACINSKIO (1710–1760) PĖDSAKAIS: ŽIUPSNELIS MEDŽIAGOS SENOSIOS LIETUVOS BIOGRAFIJŲ ARUODAN
Get PDFVilniaus universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]
1918–1944 METŲ ESTŲ KNYGOTYROS ISTORIOGRAFIJA IR ŠALTINIAI
No full textThe article characterises the formation and development of the Estonian book science during the years 1918–1944 and gives an overview about the research on the period in the second half of the 20th century. Book science as an independent field of research started to develop in Estonia in the 1920s. Friedrich Puksoo and Richard Antik became the most significant researchers. F. Puksoo is the author of the first general overview of the history of the Estonian book, published in 1933. R. Antik made a major contribution to retrospective bibliography and book statistics. 138 publications treating the field of book science were published in Estonian language in 1918–1944. The analysis of these publications demonstrates a considerable rise in the number of publications on book history during the Year of the Book which was celebrated in 1935–1936. By the 1930s book studies had become an independent field of research which tackled both historical and contemporary issues. The article also includes a thematic analysis of the publications, which are divided into eight groups: general treatments, research on printing, publishing, book dissemination, book art, studies of a concrete book, statistical analysis and works on bibliophilism. As to the thematic structure of the publications, general treatments were the most numerous (34), history of printing, book dissemination, studies on a concrete book and book art were also popular topics of research whereas the smallest number of publications (8) were devoted to bibliophilism. The researchers of that time have made a valuable contribution in the development of book research by gathering rich factual data, elaborating the basic principles of book statistics, compiling the first general treatments of book history. During the first post-war decade, the Stalinist era, research on the book history of the the period of independence in 1918–1940 was discontinued. The treatment of the topics connected with publishing and distribution of books in 1918–1940 enlivened only during the 1970s. The leading researcher Mare Lott has written articles published in Estonian and in foreign languages. The results of her reasearch are presented most completely in her unpublished dissertation. For the larger public they are available in the collective monograph “The Estonian Book 1525–1975”, issued in 1978. Numerous diploma works and Bachelor’s thesis have been written on this period under her guidance, but the results of these works have not been published. Since perestroika the ideological constraints in the treatment of the period disappeared, but the research of the book branch of this era has not been very intensive. Among the most outstanding achievements are the collections of articles dedicated to the two leading book reserachers Fr. Puksoo and R. Antik. A research group has been formed in the Tallinn University to prepare a comprehensive work on the book branch of that period which would tackle the topic from the contemporary viewpoint. Department of Information Sciences, Tallinn University25 Narva Road, 10120 Tallinn, EstoniaE-mail: [email protected]; [email protected] apibūdina estų knygotyros formavimąsi ir raidą 1918–1944 metais, pateikia šio laikotarpio tyrimų antroje XX a. pusėje apžvalgą. Knygotyra kaip savarankiška tyrimų sritis Estijoje pradėjo formuotis trečiajame XX a. dešimtmetyje. Friedrichas Puksoo ir Richardas Antikas tapo žymiausiais tyrinėtojais. F. Puksoo yra pirmosios apžvalginės estų knygos istorijos, išleistos 1933 m., autorius. R. Antikas atliko reikšmingų darbų bibliografijos ir spaudos statistikos srityse. 1918–1944 m. estų kalba paskelbtos 138 knygotyros publikacijos. Jų analizė rodo reikšmingą publikacijų skaičiaus augimą 1935–1936 m., kai buvo minimi Knygos metai. Ketvirtajame dešimtmetyje knygotyra tapo savarankiška tyrimų sritimi, apėmusia ir istorinius, ir šiuolaikinius knygotyros klausimus. Straipsnyje pateikiama teminė publikacijų analizė, leidžianti jas visas skirstyti į aštuonias grupes: bendro pobūdžio darbai, spaustuvių, leidybos ir knygos platinimo tyrimai, knygos menas, konkrečios knygos tyrimai, statistinė analizė ir darbai apie bibliofiliją. Daugiausia buvo išspausdinta bendro pobūdžio darbų (34); spaustuvių istorijos, knygų platinimo, konkrečių knygų ir knygos meno publikacijos taip pat buvo populiarios, o mažiausiai pasirodė publikacijų bibliofilijos tema (8). To laikotarpio tyrinėtojų įnašas į knygotyrą: sukaupta vertinga faktinė medžiaga, išplėtoti pagrindiniai knygos statistikos principai, parengti pirmieji bendro pobūdžio knygos istorijos darbai. Pirmuoju pokario dešimtmečiu, stalininiu laikotarpiu, 1918–1940 m. knygos istorijos tyrimai buvo nuvertinti. Tuo metu pradėti knygų leidybos ir platinimo tyrimai kiek pagyvėjo tik aštuntajame dešimtmetyje. Reikšmingiausia tyrinėtoja Mare Lott paskelbė straipsnių estų ir užsienio kalbomis. Geriausiai jos tyrimų rezultatai pateikti neišleistoje disertacijoje. Platesnei publikai jie prieinami per kolektyvinę monografiją Estijos knyga 1525–1975 metais, išleistą 1978 metais. Mare Lott vadovaujami studentai parašė daug baigiamųjų ir bakalauro darbų, tačiau šie rezultatai taip pat nebuvo paskelbti. Nuo perestroikos pradžios šio laikotarpio tyrimams taikomi ideologiniai varžtai buvo nuimti, tačiau knygos tyrimai tuo metu nebuvo intensyvūs. Reikšmingiausias laimėjimas – tai straipsnių rinkinys, skirtas F. Puksoo ir R. Antikui. Talino universitetas suformavo tyrinėtojų grupę, kuri rengia išsamų to laikotarpio knygotyros darbą, kad šiuolaikiniu požiūriu būtų įvertintas visas šis palikimas
KRISTIJONO DONELAIČIO STUDIJOS 1736–1740 M. SERIES PRAELECTIONUM ŠVIESOJE DAIVA NARBUTIENĖ
Get PDFThe aim of this article is to analyze a significant source on Donelaitis’ years of study at the University of Konigsberg – a unique bound set of university term lecture lists kept in the National Library of Poland in Warsaw (BN – XVIII.3.11061–XVIII.3.11090). This is a bound set of documents in Latin that consists of 31 notebooks: 31 lists of instructors and their lectures encompassing the period of 1720–1740. Here it is called Series praelectionum (i. e. lecture lists) based on its main keywords. In German historiography these lists are known as Vorlesungsverzeichnisse der Universitat Konigsberg, while the Italian culture historian Riccardo Pozzo has compiled and published a lecture catalogue of the University of Konigsberg for 1719–1804 with the Latin title: Catalogus Praelectionum Academiae Regiomontanae.The present author discusses a provenance of this source, concluding that this unique bound set, like numerous other rare publications from the “Academia Regiomontana” collection, came to the National Library of Poland from the Konigsberg city library after the end of World War II in 1945. Donelaitis started his studies at the University of Konigsberg in the winter term of 1736 and completed them in the spring of 1740. The lists of lectures and instructors for this period constitute a part of the bound set: eight notebooks out of 31. The term lists provide much interesting information on the specifics of university life and individuals whose lectures Donelaitis attended.Apart from his studies at the Faculty of Theology and a seminar on the Lithuanian language, Donelaitis might have attended lectures delivered by other instructors, presumably from the Faculty of Philosophy. It is well known that after his graduation Donelaitis was well versed not only in theology, but also poetics, literature, natural sciences, musical theory and practice. In acquiring all these skills and knowledge he was probably helped by instructors from the Faculties of Law, Medicine and Philosophy, whose names and lecture courses also are on the same lecture lists, a source providing information on lesser known areas of Donelaitis’ encyclopedic education.Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekaŽygimantų g. 1, LT-01102 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] Lietuvių donelaitikos tyrimų istoriografijoje daug vietos skirta K. Donelaičio studijoms Karaliaučiaus universitete. Tačiau niekur neminimas vienas iš reikšmingiausių šio laikotarpio šaltinių – unikalus XVIII a. semestrinių paskaitų sąrašų rinkinys, saugomas Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje. Tai lotynų kalba publikuotų dokumentų konvoliutas, susidedantis iš 31 sąsiuvinio: trisdešimt vieno dėstytojų bei jų paskaitų sąrašo, aprėpiančio 1720–1740 laikotarpį. Straipsnyje aptariama nagrinėjamo dokumento proveniencija, konstatuojant, kad šis unikalus konvoliutas, kaip ir daugybė kitų retų smulkiųjų „Academia Regiomontana“ fondo leidinių, iš Karaliaučiaus miesto bibliotekos į Lenkijos nacionalinę biblioteką pateko pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 1945 m. Studijas Karaliaučiaus universitete K. Donelaitis pradėjo 1736 m. žiemos semestrą, o baigė 1740 m. pavasarį. Mus dominantys 1736–1740 m. dėstytojų ir semestrinių paskaitų sąrašai apima dalį kalbamo konvoliuto: 8 sąsiuvinius iš 31. Karaliaučiaus universiteto semestrų sąrašai pateikia daug įdomios medžiagos apie šios aukštosios mokyklos veiklos ypatybes ir asmenis, kuriuos K. Donelaitis matė ir į kurių paskaitas anuomet vaikščiojo, studijuodamas Teologijos fakultete
KINTANČIO PASAULIO REFLEKSIJA KRISTIJONO DONELAIČIO „METUOSE“: ANTIKINĖS IR PROTESTANTIŠKOSIOS GAMTOS FILOSOFIJOS KONTEKSTAI
Get PDFIn the article the famous poem “The Seasons” written in Prussia by the Lithuanian poet Kristijonas Donelaitis (1714 01 01 – 1780 02 18) is considered as a poem based on the classical tradition of the description of the seasons. In this most famous work of the Lithuanian literature one can note the principles of Aristotelian philosophy of nature. The Lutheran educational system to which Donelaitis belongs, was also to a large extent influenced by the teaching of Melanchthon who was Aristotelian. Melanchthon considered the nature studies as one of the main subjects while his aristotelism was modified according to the teaching of Christian philosophy and contained a strong element of providential optimism as well as other Protestant values. The Aristotelian and Melanchthonian philosophy of nature is the background of Donelaitis’ reflection on nature. Nevertheless, the imagery of Donelaitis’ philosophy of nature is based not on pure philosophical categories but on the observations of the daily life of Lithuanian countryside in East Prussia. Such topics as a permanent motion of the world, the sudden change from “the all” to “the nothing”, the declination of life are the dominating tendencies of the reflection on nature in “The Seasons”by Donelaitis. Anyway, the Lithuanian poet does not suggest that the radical human responses to nature’s instability (i. g. weeping of Heraclitus or the laughing of Democritus) are proper to the pious and modest Christian life.Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedraUniversiteto g. 5, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]Šiame straipsnyje analizuojama filosofinė tradicija ir kontekstas, veikę lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio (1714 01 01–1780 02 18) pasaulėžiūrą bei gamtos ir žmogaus prigimties supratimą. Daroma prielaida, jog Donelaičio „Metai“, XVIII a. viduryje sukurtas keturių dalių poetinis ciklas, yra klasikinė „metų laikų“ vaizdavimo tradicijos pagrindu sukurta epinė poema, kurioje atsispindi aristoteliškosios gamtos filosofijos principai. Straipsnyje aptariami aristoteliškosios gamtos filosofijos principai ir jų įtaka Phillipui Melanchthonui, kurio mokymą ir edukacinę sistemą įgyvendino liuteroniškieji universitetai, tarp jų ir Donelaičio Alma mater – Karaliaučiaus universitetas. Pažymima, kad Donelaičio laikų natūrfilosofija buvo veikiama ne tik Melanchthono, bet ir pietizmo bei XVIII a. racionaliosios teologijos tendencijų. Straipsnyje analizuojami kai kurie poetiniai Donelaičio „Metų“ vaizdiniai, iliustruojantys, jog lietuvių literatūros klasiko poemoje įtvirtinta gamtos filosofijos refleksija buvo paremta klasikinės aristoteliškosios gamtos filosofijos principais, kuriems buvo suteikti liuteroniškosios teologijos (providencialumo) aspektai. Donelaičio gamtos ir pasaulio sampratą veikė ir tradicinėje liuteronų edukacinėje sistemoje įtvirtinti melanchtonizmo principai, derinę aristotelinius gamtos dėsnius su krikščioniškosios filosofijos tiesomis, taip pat XVIII a. Karaliaučiaus universitete išplitusios pietizmo ir racionaliosios teologijos tendencijos. „Metai“ yra poetinė XVIII a. gamtos filosofijos variacija, parašyta ne filosofine kalba, bet unikalia poetine sistema, fiksuojančia lietuvių kaimo kasdienybės tėkmę įvairiu metų laiku. Pagrindinė „Metuose“ ryškėjanti gamtos filosofijos ir žmogaus prigimties refleksija yra susijusi su klasikine nuolatinio pasaulio kitimo idėja. Donelaičio poetinėje vaizduotėje ši refleksija iliustruojama klasikinėmis opozicinėmis „viso“ ir „nieko“ kategorijomis. Kraštutinės filosofinės žmogaus, stebinčio nuolatinį pasaulio ir gamtos kitimą, reakcijos yra juokas ir verksmas. Klasikinėje kultūroje šias dvi santykio su pasauliu formas reprezentuoja Demokrito ir Herakleito ikonos. Donelaičio „Metuose“ juoko ir verksmo paradigmos žymi opozicinius dangaus ir žemės polius. Nors būrų gyvenimas priklauso žemiškojo poliaus paradigmai, ir jiems įprasta skųstis ir verkti, „Metuose“ siūloma saikingos krikščioniškos etikos laikysena, kritikuojant tiek perdėtą verksmą, tiek kvailą juoką