Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
Pirmosios Nesvyžiaus Radvilų ordinacijos bibliotekos paveldas Lietuvoje: naujausių tyrimų rezultatai
Get PDFThe year 1749 is considered the beginning of the Nesvizh Radziwill Ordination Library. It was in this year that, by order of Michał Kazimierz Radziwiłł ‘Rybeńko’ (1702–1762), the Grand Hetman of Lithuania and Voivode of Vilnius, a new building was erected in Nesvizh specifically for the castle’s library. The Grand Ducal Library established there accumulated three collections of books: the old Nesvizh collection, the Biały Palace collection, and the collection of Jacob Heinrich von Flemming (1667–1728), the former Prime Minister of Augustus II and brother-in-law of Radziwiłł ‘Rybeńko’. In 1772, the Radziwiłł Ordination Library – the largest private book collection in the entire Polish-Lithuanian Commonwealth at the time – was taken away from Nesvizh by the Russian army as a war trophy. This article discusses the legacy of the First Nesvizh Radziwiłł Ordination Library that has survived in the libraries of Lithuanian memory institutions and private collections. It examines the provenance marks of the books, compiles a bibliographic list of books (manuscripts), and supplements it with new findings. Based on the results of historical and provenance research, some erroneous statements that have persisted in Lithuanian historiography have been corrected.Nesvyžiaus Radvilų ordinacijos bibliotekos pradžia laikomi 1749 metai, kai Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762) nurodymu Nesvyžiuje buvo pastatytas naujas pilies bibliotekai skirtas statinys. Jame įrengtoje Didžiojoje kunigaikštiškoje bibliotekoje buvo sukaupti trys knygų rinkiniai: senasis Nesvyžiaus, Bialos pilies ir Jokūbo Henriko Flemingo (Jacob Heinrich von Flemming, 1667–1728), buvusio Augusto II pirmojo ministro ir Radvilos Žuvelės svainio. 1772 metais Radvilų ordinacijos biblioteka – didžiausias tuomet privatus knygų rinkinys visoje Abiejų Tautų Respublikoje – buvo rusų kariuomenės išgabenta iš Nesvyžiaus kaip karo trofėjus. Straipsnyje aptariamas Lietuvos atminties institucijų bibliotekose ir privačiose kolekcijose išlikęs pirmosios Nesvyžiaus Radvilų ordinacijos bibliotekos paveldas, ištirti provenienciniai knygų ženklai, sudarytas bibliografinis knygų (rankraščių) sąrašas, papildytas naujais radiniais. Remiantis atliktų istorinių ir proveniencinių tyrimų rezultatais pakoreguoti kai kurie klaidingi teiginiai, iki šiol užsilikę Lietuvos istoriografijoje
Pirmojo lietuviško giesmyno tekstai šiandienių tyrimų šviesoje
No full text-Tyrinėjant atskleistos kai kurios detalės, leidžiančios išsamiau atsakyti i klausimą, kurios giesmės iš M. Mažvydo ir B. Vilento parengto pirmojo lietuviško evangeliško giesmyno pasiekė XX a. ir kokios jos išliko per šimtmečius. Lietuviškų giesmynų istorija prasidėjo 1566-1570 m. išspausdinus "Gesmes Chriksczonischkas" giesmyną; XVIII a. jie buvo leidžiami itin gausiai, o paskutinis giesmynas buvo „Pagerintos giesmių knygos" (Klaipėda. 1936). Tarp pirmųjų 400 pastarojo giesmyno giesmių buvo rasta tekstų, parengtų dar Mažvydo ir Vilento laikais. Norėdami nustatyti vertimų, jų tobulinimo ir originalių teksto dalių ypatybes, bandėme juos lyginti su vok.iečių ir kitų kalbų XVI a. tekstais, kuriais galėjo naudotis senieji lietuvių vertėjai. Nagrinėta įvairiais aspektais, net ir atsižvelgiant į Karaliaučiaus rūmų santykį su liturgine muzikine kultūra, pvz., giesmė „Ljaupsink duscha mana pana Ir wisas isczas ia warda ... "; pirmą kartą ji išspausdinta M. Mažvydo katekizme, o 1936 m. giesmyne pažymėta 189 numeriu. Taigi galima pasakyti, kad 1936 m. giesmyne prie daugumos išlikusių seniausių giesmių tekstų nenurodomas vertėjas ar autorius. Kai kurių tekstų kalba per šimtmečius gerokai pakito, tačiau yra ir tokių, kurie palyginti su Mažvydo ir jo amžininkų darbais pasikeitė visai mažai. Tai leidžia manyti, kad šios giesmės prūsų ir lietuvių parapijoms buvo reikalingos, žmonės jas mėgo. Tačiau kai kurie senieji tekstai buvo išbraukti, matyt, atsižvelgiant į naujus geresnius vokiškus giesmynus
Antanas Milukas - lietuvių knygos istorikas
Get PDFAntanas Milukas (1871-1943) is a well-known personality in the U.S. Lithuanian community. He was very active in different areas from the end of the nineteenth century to the middle of the twentieth— for more than 50 years. A. Milukas was an editor of periodicals for American Lithuanians, as well as a journalist, an initiator, founder, and member of different associations and organizations, and an author and publisher of books. Along with others (J. Šliūpas, J. Žilinskas), he was a historian of American Lithuanians and their culture.
The article deals with the importance of A. Milukas\u27 activities and writings on the history of the Lithuanian book. He started to collect, research, and propagate this history in 1896 when he announced and published a significant find. That was "Giesmė"—a text published in 1874, which is considered to be the first publication by U.S. Lithuanians. A. Milukas wrote about the first Lithuanian publishers, editors, and authors in the USA (M. Tvarauskas, A. Zaicas, J. Paukštis, D. Bačkauskas, J. Šliūpas, etc.). He presented new and important material about their lives and works.
A. Milukas was very interested in 19th-century Lithuanian literature, books, and culture. In 1900, in the second volume of "Lietuviškas albumas" (Lithuanian Album), he published a survey of 19th-century Lithuanian literature in Lithuanian and English. This was the first history of Lithuanian literature and, to some extent, of the Lithuanian book in the English language.
The historiographic works of A. Milukas have not lost their importance to this day
Nauja monografija apie rankinės spaudos laikotarpį Vilniuje (anglų k.)
No full textБондар, Наталія Петрівна. Вiльнюськi Євангелiя 1575–1644 рр. з фондiв Нацiональноï бiблiотеки Украïни iменi В.I. Вернадського: дослiдження, попримiрниковий опис, альбом iлюстрацiй. Відповідальний редактор Галина Іванівна Ковальчук. Киïв: Нацiональна бiблiотека України iмені В.I. Вернадського, 2022. 480 с. ISBN: 9789660277519
Kontrafakcija XIX a. pirmosios pusės lietuviškų knygų leidyboje
No full textContrafactions or the publications with falsified imprint are not characteristic for the first half of the 19th century in Lithuania. Only one possible case of a contrafaction from the period 1795-1864 is mentioned in the first volume of Lithuanian retrospective bibliography of Lithuanian books (Lietuvos TSR bibliografija. Serija A Knygos lietuvių kalba). These are the repeated editions of the publication About Teetotalers\u27 Brotherhood (Apej brostwą blaiwistes) by Bishop Motiejus Valančius. They appeared in 1860 and 1861 and could have been printed not in Klaipėda as the title page indicates, but in the Vilnius printing house of J. Zawadzkis. There is no one final opinion about this fact, and the article returns to the publishing history of the book by Valančius because it is important for establishing the beginning of the book relations between Great Lithuania and Lithuania Minor. Usually, it is linked to the publishing of the above-mentioned book in Klaipėda.
We agree with the arguments produced by Kazimieras Gečys and dispute other opinions by proving that About Teetotalers\u27 Brotherhood (Apej brostwą blaiwistes) was published in 1860 and 1861 in the Vilnius enterprise owned by J. Zawadzkis, not in Klaipėda\u27s E. Vaikinas company. The new arguments are based on the archival material of J. Zawadzkis\u27 enterprise, published correspondence of book workers, investigation de visu of the remaining copies of the publication, and the analysis of types. The article concludes that there is definite proof that the publications of 1860 and 1861 are contrafactions of the first half of the 19th century. They appeared under conditions and factors that demonstrate opposition to the censorship rules. This opposition served as a model that influenced the behavior of book workers after 1864 and was used from the beginning of the ban on Lithuanian press. If About Teetotalers\u27 Brotherhood (Apej brostwą blaiwistes) repeated editions appeared in Vilnius, then the beginning of book relations between Great Lithuania and Lithuania Minor has to be moved to the later date after the year 1864, when the first contrafacted publications were published in Lithuania Minor for the inhabitants of Great Lithuania
Atgimusios lietuviškos spaudos tradicijos Vilniuje 1904-1914 metais
No full textThis article aims to analyze the system of press supervision and control in interwar Lithuania, most often referred to as censorship.
According to the subordination of the controlling authority and the limits of its responsibility, censorship falls into two categories: state (general and/or war) and church censorship. This article analyzes state censorship that existed between 1918 and 1940. This censorship is analyzed first of all bearing in mind war censorship, which was present in interwar Lithuania between 1919 and 1933.
War censorship is established in the country when mobilization or a state of war is announced or during the war. It aims to prohibit the announcement of war-type data, events, etc., which could harm the affairs of the country\u27s armed forces. Though the term "war censorship" has not been mentioned either in the "Particular State Protection Statute" or in Press Laws, war censorship existed in Lithuania from 1919 till 1933. The issues of war censorship were solved by the Ministry of Defence, which had the right to appoint war commandants. When social democrats and peasant populists gained power, the state of war was canceled and censorship was eliminated with it.
The censorship mechanism of the analyzed period was operating on two levels: state and local. At the state level, press supervision and control functions were carried out by the Ministry of Interior. At the local level, censorship was assigned to County Governors and war commandants.
On 1 April 1933, the position of war censor at the Ministry of Defence was repealed. Though war censorship was eliminated, the heads of printing houses still had to submit the first three copies of one-time and periodical printings to war commandants before the publications were issued. This means that censorship remained, but it was functioning in another form—the publication did not contain a seal "Permitted by War Censorship."
In 1938, the Public Work Management, run by the Prime Minister\u27s office, was established. In addition to the supervision of the printings of periodicals, it carried out the control of non-periodical printings. In April 1939, the Public Work Management was liquidated, and its functions were commissioned to the Press and Associations Department under the supervision of the Ministry of Interior. This department registered the publications issued in Lithuania and abroad. This institution had a press supervision archive and a library for storing the printings, which were both prohibited and not prohibited by censorship
Estų emigrantų knygos santykiai su gimtąja šalimi ir pasauliu
No full text-Emigracija ar išvykimas savaime nėra ypatingas reiškinys, nes ilgus amžius kultūros veikėjai vykdavo studijuoti, tobulėti ar semtis įkvėpimo į svečias šalis.
1944 metų masinis Baltijos regiono gyventojų pasitraukimas buvo visiškai anksčiau nematyta situacija. Pabėgėliai, kurie, regis, paliko tėvynę tik keliems mėnesiams ir tikėjosi netrukus sugrįžti, iš tikrųjų pamatė namus tik po pusės šimto metų.
Pirmoji knyga buvo išleista 1944 melų rudenį, o iš viso per 50 emigracijos metų pasirodė 4000 pavadinimų knygų. Deja, kūryba emigracijoje buvo izoliuota, nes estai už Estijos ribų buvo atskirti ir nuo gimtinės, ir nuo likusio pasaulio. Tai, kad ryšiai su tėvyne ir jos žmonėmis visiškai nutrūko, neigiamai paveikė ir kalbos raidą, ir galimybę suvokti Estijoje likusių žmonių problemas.
Kadangi emigrantų estų autorių literatūrinės kūrybos esmę sudarė riboti nuosavos bendruomenės vidaus reikalai, tai jų niekas nesiveržė versti. Buvo pastangų išplėsti estų leidinių platinimo teritoriją emigracijoje. Senosios kartos rašytojų, kurie tapo plačiai žinomi dar Estijoje, darbai buvo išplatinami didesniais tiražais. Dažnai estų autorių vertimą į kitas kalbas varžė politinės priežastys. Pavyzdžiui Švedijos valdžia taip bijojo Rusijos, kad paprasčiausiai nekreipė dėmesio į šalyje gyvenančius emigrantus.
Kelių žymių estų autorių kūriniai emigracijoje liko niekam nežinomi dėl tarptautinės politikos sumetimų.
Tie estai, kurie mokėsi užsienio šalyse, brendo ir studijavo kitomis materialinėmis sąlygomis, turėjo daugiau galimybių pateikti savo kūrinius skaitytojams. Šiuo melu atsirado gana nemažai jaunų autorių, kurie kilo iš estiškų šeimų, bet neberašo estų kalba, nors dažnai savo darbuose naudoja estiškus motyvus ir atsiminimus iš tėvų pasakojimų. Estų autorių darbai emigracijoje būtų labai dominę skaitytojus to laikotarpio Estijoje. Tačiau jų platinimas šalyje tuo metu buvo neįmanomas, tik atkūrus Nepriklausomybę emigracijos autorių darbai nekliudomai galėjo pasiekti Estijos skaitytojus. Tuo melu daugelis jų jau prarado ideologinį aktualumą.
Nors 1944 m. iš Estijos išvyko geriausi rašytojai, o vėliau užaugo jaunieji emigracijos talentai, jų indėlis į pasaulio literatūrą politinės tolerancijos sąlygomis buvo nedidelis. Jie neturėjo pakankamai pilietinės ar kalbinės laisvės, kad galėtų platinti kūrinius netgi liberaliame pasaulyje. Todėl autoriai dažniausiai rašė tik savo bendruomenei, o Estijos emigrantų kultūra liko ir savo tėvynės, ir gyvenamosios šalies subkultūra
Biblioterapijos, skaitymo ir gyvenimo kokybės sąsajos: tarpdisciplininis požiūris
Get PDFCulture is revealed through communication. Culture in a knowledge society cannot be separated from the public and free word in books. The public word in books and mass media is important in many respects. Recently, we could only read popular information on psychology in secret printing presses, with copies traveling from hand to hand. Any restrictions encroach on human quality of life. The action of forbidding something (such as using a national language) is an evident dishonor to a nation\u27s quality of life.
The purpose of this article is to analyze the concepts of: 1) quality of life, 2) reading, and 3) bibliotherapy connections.
Every concept used in the title of the report has more than one meaning. The quality of life is a broad and often-used concept. To increase quality means to do something in a better way, or the opposite. In the article, concrete indicators are supported with the expressed and measured term "quality of life," which is connected with a country’s citizens\u27 welfare and social development. There are three main indicators of social development: literacy rate, life expectancy, and capital stock. According to these, the enumerated index is also called the quality of life by some scientists (Baris K. Yoruk, Osman Zaim). The ideas of this article are supported according to this point of view.
All three indicators that describe a society\u27s quality of life can be associated with reading. There is a possible presumption that reading skills and their successful usage depend on educational achievements—literacy rate (the first indicator of the quality of life). The quality of life is also expressed through the influence of the other two indicators, which are:
How much time a person realistically has and will have for reading (life expectancy—how long the person is going to live—does not include the person\u27s intention to allocate time or attention to such an activity from their own free time). Does the acquired education encourage a person to remain curious and seek wisdom through reading throughout life?
Within the limits of the second indicator (the level of capital stock) of quality of life, the question is formulated: how many financial resources can a person allocate for desired activities (referring to whether a person\u27s level of capital stock allows them to satisfy their reading requirements—limiting the possibility to buy desired books and documents). Will the acquired education encourage the person to attribute books and other documents to the necessary resources for achieving a normal level of life?
Conclusion: In this work, the concepts of quality of life, reading, and bibliotherapy are analyzed. Their interconnected interaction can be defined as: Bibliotherapy, supported by reading technologies and dialogues, can be used as a method to improve a person\u27s quality of life
