Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
RUSŲ KNYGOTYROS MOKYKLA PIRMAISIAIS XX AMŽIAUS DEŠIMTMEČIAIS
No full textThe period of 1920s appears as the most fruitfull phase of book science in Russia, involving a series of bibliological systems by N.M. Lisovsky, A.M. Loviagin, M.N. Kufaev, A.A. Sidorov, M. I. Shelkunov, A.G. Fomin, N.M. Somov, etc. The three first decades in Russia offered conceptual research emphasizing the historical and sociological values of Book; evolutionary nature both of the Book as a whole and its various elements was postulated. However, with book science in the USSR reformed along the principles of Marxist ideology in the 1930s, methodological and theoretical investigations of Russian scientists gave way to routine ideological focuses on class character of Book. It was not until late 1950s when book science was re-established in Russia.Trečiasis XX amžiaus dešimtmetis yra vaisingiausias knygotyros mokslo laikotarpis Rusijoje. Tuo metu pasirodė įvairių bibliologijos koncepcijų, sukurtų N. M. Lisovskio, A. M. Loviagino, M. N. Kufajevo, A. A. Sidorovo, M. I. Ščiolkunovo, A. G. Fomino, N. M. Somovo ir kt. Pirmuosius tris dešimtmečius Rusijoje vyko konceptualūs tyrimai, pabrėžiantys istorinę ir sociologinę knygos vertę, evoliucinę knygos ir įvairių jos elementų prigimtį. Tačiau, kai knygotyra Rusijoje buvo pertvarkyta vadinamosios marksistinės ideologijos pagrindu, Rusijos mokslininkų vykdytų metodologinių ir teorinių tyrimų vietą užėmė ideologiniai knygos klasinio pobūdžio įrodinėjimai. Knygotyra Rusijoje buvo atgaivinta tik šeštajame dešimtmetyje
ŠVEDIJOS BIBLIOTEKŲ MOKSLINIO TYRIMO ŽURNALO „SVENSK BIBLIOTEKSFORSKNING“ NAUJIENOS
No full text...Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]
KRISTIJONAS DONELAITIS IR GOTTHARDAS FRIEDRICHAS STENDERIS: APMĄSTANT ŠVIETIMO EPOCHOS KŪRINIŲ PANAŠUMUS RYTŲ PRŪSIJOJE IR KURŠE (anglų kalba)
No full textThe parallels between Kristijonas Donelaitis (1714–1780) and Gotthard Friedrich Stender (1714–1796) have been analysed in the article by turning attention to similar trends in Enlightenment writing in Protestant regions of Courland and Eastern Prussia. The context of popular enlightenment has been described by exploring similar and different themes in the works by K. Donelaitis and G. F. Stender as well as the 18th century ‘discovery of people’as an European phenomenon. The article consists of four parts, shedding light on the following matters: 1) ethnic and social origins and their role in the reception and heritage of both writers, 2) the siginificance of printed versus oral communication in the dissemination of popular enlightenment ideas; 3) ideological key topics in the works by both writers including the critique of the fashion of foreign trends and different approaches to the past and collective memory; 4) the ideological agenda of enlightenment works including loyalty to one’s social standing as well as synonymous use of ethnic and social denominations in the 18th century. It has been argued in the article that despite the different ways each of the authors carried out their work, parallels between their pioneering activities with regard to Latvian /Lithuanian ‘discovery’ uncovers similar enlightenment agenda inspired by the interest in the ‘common people’ characteristic of the Zeitgeist.Institute of Literature, Folklore andArt University of LatviaNational Library of LatviaMūkusalas 3, Rīga, LV-1423, LatviaE-mail: [email protected] nagrinėjamos paralelės tarp Kristijono Donelaičio (1714–1780) ir Gotthardo Friedricho Stenderio (1796), didžiausią dėmesį skiriant panašioms Apšvietos amžiaus rašymo tendencijoms Kuržemės ir Rytų Prūsijos protestantų regionuose. Paplitusios Apšvietos idėjos aprašomos aptariant panašias ir skirtingas temas K. Donelaičio ir G. F. Stenderio kūriniuose ir XVIII amžiuje Europoje susiformavusį „paprastų žmonių atradimo“ reiškinį. Straipsnį sudaro keturios dalys, kuriose atitinkamai nagrinėjami šie klausimai: 1) etninės ir socialinės kilmės aspektai, nulėmę šių autorių palikimą ir požiūrį į juos; 2) spausdintinės komunikacijos, lyginant su verbaline komunikacija, svarba skleidžiant populiarias Apšvietos idėjas; 3) pagrindinės ideologinės temos abiejų autorių kūryboje, įskaitant ir kritiką madingų užsienio tendencijų atžvilgiu bei skirtingą požiūrį į praeitį ir kolektyvinę atmintį; 4) ideologinis Apšvietos amžiui būdingas mąstymas, įtraukiant ir lojalumą savo socialinės padėties atžvilgiu, ir sinonimišką etninių, socialinių denominacijų vartoseną XVIII amžiuje. Straipsnyje keliama hipotezė, kad, nepaisant abiem aptariamiems autoriams būdingų skirtingų kūrybos metodų, novatoriškoje jų veikloje su Latvijos ir Lietuvos „žmonių atradimu“ susijusios paralelės atskleidžia panašią Apšvietos amžiaus pasaulėžiūrą, kurią suformavo laiko dvasią atspindintis domėjimasis „paprastais žmonėmis“
RAŠYTOJAI RAŠYTOJAMS: KNYGOS SU DEDIKACINIAIS ĮRAŠAIS LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJOS VRUBLEVSKIŲ BIBLIOTEKOS FONDUOS
Get PDFThe aim of this article is to discuss dedication inscriptions by the authors in books from personal libraries of several Lithuanian writers as an aid for at least partial reconstruction of such libraries. The main source for this research is a card catalogue of books with dedications from the holdings of the Rare Book Department of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences (hereafter WLLAS). The books with dedications listed in the catalogue have been examined de visu. Such a method is able to identify only part of the books previously owned by the writers in question. Three cases – the books dedicated by the authors to three writers – were selected for further analysis. These books, together with their former owners’ personal archives, came to the WLLAS Rare Book Department by the way of donation. The article presents an analysis of eleven books from the library of the poet, translator and children‘ s book writer Matas Grigonis (1889–1971). All the books carry gift inscriptions from their authors to the writer himself or his family. They were given to the library by the writer’s son, Matas Kastytis Grigonis, along with some archival documents, which supplemented the Matas Grigonis Archive Collection F202, already formed in the WLLAS Manuscript Department. Another case is a set of 47 autographed books from the private library of the poet Vladas Gurnevičius-Ramaškonis (1923–2002). They were given to WLLAS by the owner himself in 1992, together with his personal archive. In 1992–1993 the holdings of the Rare Book Department were enriched by books dedicated by the authors to emigrée writer Anatolijus Kairys (1914-08-28, St. Petersburg – 2008. U.S.A.) At the same time, in the WLLAS Manuscript Department, the Anatolijus Kairys personal archive collection (F337) was established, donated by the writer himself and later repeteadly supplemented. All three cases are connected by a common trait: authorial dedications, indicating book ownership. The dedications provide insights into socializing specifics of the book owners, a factor affecting certain aspects of book culture.Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Žygimantų g. 1, LT-01102 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected] iš galimybių rekonstruojant buvusias asmenines bibliotekas – autorių dedikaciniai įrašai. Rašytojai savo bibliotekose turėjo knygų su kolegų autografais – paskyrimo įrašais, liudijančiais knygos nuosavybę. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti lietuvių rašytojų asmeninėms bibliotekoms priklausiusių knygų dedikacinius autorių – grožinės literatūros kūrėjų – įrašus, leidžiančius bent iš dalies rekonstruoti buvusių savininkų knygų rinkinius. Pagrindinis tyrimo šaltinis – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomų knygų su autografais kartoteka, kuria remiantis de visu peržiūrėtos knygos su dedikaciniais įrašais. Šis būdas leidžia atskleisti tik dalį knygų, kadaise priklausiusių aptariamiems rašytojams. Analizei pasirinkti trys atvejai – trims rašytojams autorių pasirašytos knygos. Tai poeto, prozininko, vertėjo, vaikų literatūros rašytojo Mato Grigonio (1889–1971), poeto Vlado Gurnevičiaus-Ramaškonio (1923–2002) ir išeivijos rašytojo Anatolijaus Kairio (1914–2008) asmeninių bibliotekų knygos. Jos į LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fondus pateko kaip dovanos – sykiu su archyviniu buvusių knygų savininkų palikimu
AUTOGRAFŲ KOLEKCIONAVIMAS ŠIANDIENOS LIETUVOJE
Get PDFCollection of autographs emerged in Europe in the sixteenth century, together with the spread of the written language. In later centuries, this type of collection became popular in many European countries and USA. Relevant media articles and rare exhibitions of autographs show that although collection of autographs does exist in Lithuania as a particular type, knowledge about it is limited. Both autographs and, in general, their collection are the subject of limited scientific research in Lithuania. However, collection of autographs as a phenomenon is out of the scope of the aforementioned research. The present article examines the current Lithuanian collectors of autographs, their collecting motives, thematic composition of collections, methods of collection and sources of collections. The research revealed that collection of autographs is an integral part of certain Professional activity and leisure time of collectors, which is related and complementary to it. Among Lithuanian collectors of autographs, the most popular are the autographs of contemporary famous Lithuanian representatives of art, culture, science, public, politics and sports as well as famous foreign musicians and actors. Personalities, but not themes are selected, the autographs of famous persons, but not of all famous persons of a certain historical period are collected. The autographs of Lithuanian historic personalities, subject to a negative attitude, are not popular as the objects of collection. In Lithuania, the most popular are eclectic (mixed) collections, which consist of unrelated autographs on various themes that are close to the collector. The most important criterion for selection of autographs for these collections is an emotional and intellectual attractiveness of an autograph. It might be argued that even the autographs of negatively viewed personalities can be valuable, if certain historical periods rather than individual persons are chosen as the objects of collection. Thus, selection of themes rather than persons would allow to fully reveal complex epochs of Lithuanian history (wars, occupations), while the aforementioned thematic collections of autographs could be successfully used as iconographic material, for example, to illustrate historical monographs or other works in publishing, or used as educational tool for lectures, etc. Lithuanian collectors usually acquire the autographs of historical persons by purchasing them (in flea markets, antique shops, from other collectors, etc.), while the collectors of autographs of contemporary people generally ask for them personally during various events (concerts, book presentations, etc.). It might be concluded that subject to the nature of collection (of historical persons or collector’s contemporaries), the methods of autograph collection and their sources differ. Personally obtained autographs are the most popular and the most common method to collect autographs in Lithuania. In this way, the collectors get autographs from the following sources: 1) during various events (during concerts, book presentations, scientific conferences); it is the most popular source of autographs; 2) in workplaces, 3) by post after sending the request for autograph to the preferred author; even though this source of obtaining autographs is the most rare. Other methods to collect autographs are the following: 1) through intermediary (the sources are similar as getting the autograph personally); 2) purchase (flea market, antiques, auctions, etc.), 3) gift, 4) accidental findings. In comparison with methods of collecting books (purchase, exchange, gifts, heritage), no exchange of autographs and no heritage cases are found among the current Lithuanian collectors of autographs.Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected] autografai pradėti kolekcionuoti XVI a. kartu su raštijos išplitimu. Vėlesniais šimtmečiais ši kolekcionavimo rūšis išpopuliarėjo daugelyje šalių, kartu ir JAV. Straipsniai žiniasklaidoje, kartkartėmis rengiamos autografų parodos liudija, kad autografų rinkimas, kaip kolekcionavimo rūšis, nors ir egzistuoja Lietuvoje, bet apie jį turime nedaug žinių. Tiek autografams, tiek apskritai kolekcionavimui Lietuvoje yra skirtas vienas kitas mokslinis tyrimas, tačiau už tokių tyrimų ribų lieka autografų kolekcionavimas kaip reiškinys. Šiame straipsnyje aptariami šiandienos Lietuvos autografų kolekcininkai ir jų kolekcionavimo motyvai, kolekcijų teminė sudėtis, jų kaupimo būdai ir šaltiniai
STANDARTIZACIJA DOKUMENTINĖS KOMUNIKACIJOS INSTITUCIJOSE RINKOS POŽIŪRIU
Get PDFLibraries, museums, and archives when providing user services generate value out of transforming information into service. Documentary institutions aim to provide more user value adhering to standards as a means for establishing innovative coordinated systems that are appropriate for provision of widely accessible services, achieving competitive supremacy, and participation in the information services market.The information infrastructure comprises entire computer and communication systems as well as information content intended for services, creators and users of information resources. Integrating standards as part of its own framework, the information infrastructure plays an important role in public welfare as a great number of social spheres become increasingly dependent on information technologies.Adoption of international and open standards by libraries, museums, and archives enables them to find solutions for intersector collaboration and makes a strong case for interoperability, semantic, and organizational compatibility which gives advantage in the market and service provision activities.Libraries, museums, and archives institutions apply specific requirements for documentation structure and content. Separately created systems may be integrated into a common system, or a single system may be established by several coordinated institutions. It requires collaborative agreements on standards’ implementation, ensuring the interoperability and continuity of systems, more economical system support and management as well as easy maintenance that meets the user’s needs.Responding to emerging technological challenges, documentary institutions establish new electronic services available to users within their own countries and worldwide and become recognized actors within the economic and social infrastructure and the market. Libraries, museums, and archives are user-oriented institutions. By implementing the newest technologies and adhering to commonly agreed standards, they have an opportunity to successfully enter the market, operate and compete there both on national and global levels providing free access to digitized cultural heritage objects.Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas,Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]ės komunikacijos institucijos imasi naujų, technologijomis grįstų, vartotojų aptarnavimo uždavinių, siekia teikti šiuolaikines paslaugas ir konkuruoti rinkoje. Paslaugos vis dažniau perkeliamos į virtualią terpę, todėl tampa aktualu naudoti informacijos ir dokumentavimo, komunikacijos, žiniatinklio standartus, kurie užtikrintų informacinių sistemų funkcinį ir techninį suderinamumą. Standartai tampa būtina informacinės infrastruktūros dalimi, kuri suteikia galimybę veikti sistemai nepaisant laiko ir erdvės, ar būti naudojamai skirtingų vartotojų grupių tuo pat metu. Svarbiausia žinių ekonomikos vertybė yra informacija, todėl rinkos požiūriu pagrindinis dokumentinės komunikacijos uždavinys – pateikti metaduomenis, visateksčius išteklius bei užtikrinti skaitmeninio turinio išsaugojimą, prieigą ir naudojimą. Bibliotekos, muziejai ir archyvai teikdami paslaugas vartotojams kuria vertę, kuri atsiranda, kai informacija transformuojama į plačiai prieinamą paslaugą. Straipsnyje rinkos ir paslaugų teikimo kontekste nagrinėjama standartizacijos veikla bibliotekose, muziejuose ir archyvuose
KNYGNEŠIO PETRO MIKOLAINIO UŽDAVINYNAS
Get PDFIn the year 1909, P. Mikolainis (1868–1934) issued a mathematical book of problems for beginners in Tilsit. In the book, the knowledge of arithmetic bound with numbers from 1 to 100 was provided. By the way, the book was the first illustrated Lithuanian book of arithmetic problems. It was recommended to a teacher (in the case of using the book at school) to give supplemental tasks to getting-on pupils. Thus, the idea of individualization of teaching was emphasized. It was the second innovation offered in the book of problems, because no earlier published book of problems included such provisions. The third innovation was methodic instructions for teachers, provided in a smaller print. So, it was the first attempt to form Lithuanian didactics of mathematics. One more innovation was exercises (similar to today’s copybooks for practical tasks) where the pupils had to supplement the texts by inserting the necessary numbers, signs of operations, etc. Because P. Mikolainis had good skills in German and English, he used German and English books of problems of the time in developing his book of problems. It was an important innovation as well, because other authors usually used Russian coursebooks and books of problems as a base. Mathematical terms and names of numbers used in the book of problems by P. Mikolainis are similar to those used in other Lithuanian coursebooks and books of problems of that period.Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijaŠilo g. 5a, LT-10322 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] nagrinėjamas Petro Mikolainio (1868–1934) 1909 m. Tilžėje išleistas pirmas iliustruotas lietuviškas aritmetikos uždavinynas pradedantiesiems. Jame pateiktos aritmetikos žinios apie skaičius nuo 1 iki 100. Uždavinynas pasižymėjo naujovėmis: rekomenduota mokiniams, kurie greičiau atliks uždavinyne pateiktas užduotis, skirti papildomų užduočių, taigi pabrėžtas mokymo individualizavimas; smulkesniu šriftu išskirti metodiniai nurodymai mokytojams; panaudoti pratimai, primenantys dabartinius pratybų sąsiuvinius, kuriuose mokiniai turėjo papildyti vadovėlyje pateiktus tekstus, įrašydami reikiamus skaičius, veiksmų ženklus ir pan. Tai buvo pirmas bandymas kurti lietuvišką matematikos didaktiką. Rengdamas uždavinyną P. Mikolainis naudojosi to meto vokiškais ir angliškais uždavinynais. Tai irgi naujovė, nes kiti lietuviai autoriai dažniausiai rėmėsi rusiškais vadovėliais ir uždavinynais. Matematikos terminai, matinių skaičių pavadinimai, vartojami P. Mikolainio uždavinyne, yra panašūs į vartotus kituose to meto lietuviškuose vadovėliuose ir uždavinynuose
ŠIUOLAIKINIS LIETUVOS KOMIKSAS (1990–2005)
No full textThis article analyses and summarizes the contemporary comic books and magazines, released in Lithuania during the year 1990–2005. It includes the original Lithuanian, foreign comics, published in Lithuania and the translations from foreign languages. The main tasks of the article are: to analyse the conception of the comics, to explain the term; to know the comic books and magazines de visu, to make the origins index; to explore the tipology of Lithuanian comics according to the maid index (compare comics genres for different contingent of readers, comics features, reveal the content of comics and their communicating characteristics). There were used document analysis, comparative and the method of questionnaire to get the material for the article. There was set the conclusion, that todays society forms a new look to the comics. Comics become valuable for their ability to sense some sort of ideas and traditions. Comics can be called a medium because of their original form. This form come step by step, from one panel satyrical picture to the series of pictures with one plot. Sequence is one of the leading elements of the comics structure. Entertaining and pleasure comics are the most common in Lithuania. Comics in Lithuania are ascribable to childrens literature. The most popular genres in Lithuania among young readers are: journey-adventure comics, comics about rollicking animals, superhero, action comics, detective and fantastic stories. All this genres belong to the spare time comics tipe. There also are comics for learning and spiritual enlightenment in Lithuania. The young readers are interested in entertaining and game functions of comics. Children read comics because of their humour, because they see the reflection of the society in comics and can actualize their imagination. Comics for children are laconic and clear. They use more pictures than text. Comics completeness is conditioned by reality, the fine arts and literary thing combination. Each of them is knowable through the senses, thinking and imagination.Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected] analizuojami ir apibendrinami šiuolaikiniai Lietuvos komiksai (knygos ir žurnalai), išleisti 1990–2005 metais. Tiriami komiksai lietuvių kalba, verstos knygelės ir komiksai, išleisti Lietuvoje užsienio kalba. Straipsnyje neminimi trumpieji komiksai. Rašant apie periodinius leidinius („Kiškis Kvanka“, „Žmogus voras“, „Donaldas ir kiti“, „Tom & Jerry“, „Flinto bumas“, „Magija“), pavyzdžiu pasirenkamas vienas egzempliorius. Tyrimo tikslui pasiekti naudojamasi dokumentų analizės bei lyginamuoju metodais, lietuviškos komiksų knygelės ir žurnalai tiriami de visu. Gilinamasi į vaikų ir jaunimo bei suaugusiųjų komiksų savybes, jų komunikaciją (svarbūs klausimai: kaip kūrinys pateikiamas, kaip generuojama mintis (žaidimas mintimi) kuriant komiksą ir jį skaitant, kokiais kriterijais remiantis jis kuriamas, kaip derinamas tekstas ir piešinys, kokia yra paveikslėlių atlikimo technika, kokia yra idėja ir kaip ji pateikiama, kaip apibrėžiamas laikas ir erdvė komiksuose, kokia jų apimtis, kokios kitos sudedamosios tų kūrinių dalys, kaip jie skirstomi. Straipsnyje pateikiama ir įvertinama Lietuvoje išleistų komiksų knygelių tipologinė klasifikacija (nagrinėjami laisvalaikiui ir mokymui skirti komiksai, išskiriami dvasinio švietimo komiksai). Remiantis anketavimo metodu atlikto tyrimo duomenimis, pateikiama žinių apie vaikų ir jaunimo tipologinius prioritetus renkantis komiksus. Tyrimas atskleidžia, kad dabar Lietuvoje požiūris į komiksus keičiasi. Vis dažniau įvertinamas komiksų naudingumas mokantis, perteikiant kultūros, istorijos, geografijos ir kitokias žinias. Daugiausia Lietuvoje išleista vaikams skirtų laisvalaikio, pramogų komiksų. Populiariausi Lietuvoje laisvalaikio komiksai: kelionių ir nuotykių komiksai, komiksai apie išdykusius vaikus, superherojus, veiksmo, detektyviniai ir fantastiniai komiksai. Jaunuosius skaitytojus domina pramoginės ir žaidybinės komiksų funkcijos. Vaikai skaito komiksus, nes jiems patinka humoras, galimybė sužadinti vaizduotę. Komikso visumą lemia tikrovės, vaizduojamosios dailės ir literatūros kūrinio derinys, suvokiamas pojūčiais, mąstymu ir vaizduote
BALTARUSIJOS KNYGOTYRA IR NACIONALINIS ATGIMIMAS TREČIAJAME XX AMŽIAUS DEŠIMTMETYJE
No full textSetting oneself the determination of the Belarusian bibliology development directions in the NATIONAL revival context as an object of the report and solving a problem of the definite reconstruction of the book knowledge in 1920s the author notes that the knowledge was one of the basic rests of the Belarusian national identification. Development of the Belarusian bibliology in the 1920s was connected closely with the second wave of the national revival in 1918–1929 (BSSR) and 1921–1939 (the Western Belarus). This period might be called the most fruitful period of the Belarusian nation development. Achievements of the short period surpass the whole 19th century. The first Belarusian bibliology significant achievements are connected with the first Belarusian scientific establishment “Inbelkult” (1922–1929) activities. The year of 1926 was full up the events when the solid two bibliological works were published: “400 years of Belarusian press, 1525–1925” and “Belarusian (Kryvian) book history” by Vatslav Lastovski. In the same year the Belarusian society of bibliophiles was established. The society first began to research a number of bibliological problems: Belarusian book culture, book press history, book art. A number of prominent scientists and Belarusian national revival figures paid great attention to bibliological problems. There were E. Karski, V. Picheta, B. Epimah-Shinila, M. Dovnar-Zapolski, V. Lastovski, A. Shliubski N. Shchekotichin, D. Dovgialo, S. Nekrashevich, M. Meleshko, N. Kasperovich, D. Zhelunovich, A. Stankevich. These figures were the pioneers in the field of Belarusian bibliology theory and history. After the State BSSR library opening the scientific-bibliographical and library science fields were started to be researched (I. Simanovski, J. Bibila). There was scientific discussion of Professional periodical press creation too. The study of local lore (“Nash krai”) and socio-literary (“Polymia”, “Uzvysha”) magazines as well as “The Inbelkult humanities department works» became the basic Belarusian bibliological tribune. However the Belarusian revival period was too short. In the end of the 1929s – in the beginning of the 1930s the Belarusian intellectuals tragedy took place. Many of them were called “natsdems” and prisoned or executed by the Soviet authorities. Right up to the beginning of the 1960s the Belarusian bibliology was in stagnation. The main lessons of the 1920s Belarusian bibliological heritage: in form: documental heritage is the most important constituent of national development; activities of special scientific and social centres are the powerful tools of the intellectual power concentration and progress in bibliological theory, methodology and history; professional bibliological printing is the essential tool of the knowledge development and dissemination; scientific staff training is the essential condition of successful bibiliological projects; in content: bibliological investigations became a section of historical, archival, study of local lore, philological, culturological complexes; the investigations basic directions are fixed: source study, historiography, preservation of memorials of book culture, book and book printing history, study of Skaryna, ancient book printing art, library science and bibliography, bibliophilia (ex-libristics), book culture; the research directions are defined: principles and criterions of national document identification; book typology, methods and methodology of bibliology. But the Belarusian book science achievements of the 1920s are very important. They shows the definite culture independence of Belarus.Siekdama nustatyti Baltarusijos bibliologijos plėtros kryptį nacionalinio atgimimo kontekste ir išspręsti trečiojo dešimtmečio knygotyros rekonstrukcijos problemą autorė pripažįsta, kad žinios – tai svarbiausias išlikęs Baltarusijos nacionalinės tapatybės elementas.Trečiojo dešimtmečio Baltarusijos bibliologijos raida buvo glaudžiai susijusi su antrąja nacionalinio atgimimo banga 1918–1929 metais Baltarusijoje ir 1921–1939 metais Vakarų Baltarusijoje. Tai vaisingiausias Baltarusijos nacionalinės plėtros laikotarpis. Nors jis ir labai trumpas, jo laimėjimai lenkia viso XIX amžiaus laimėjimus.Pirmieji reikšmingi Baltarusijos bibliologijos rezultatai siejami su pirmąja šalies moksline draugija „Inbelkult“ (1922–1929) ir jos veikla. 1926 metai buvo kupini įvykių: išleisti du solidūs Vaclavo Lastovskio darbai (400 metų Baltarusijos spaudai, 1525–1925 ir Baltarusijos (krivičių) knygos istorija), įkurta Baltarusijos bibliofilų draugija, pradėjusi tyrinėti bibliologijos problemas (Baltarusijos knygos kultūrą, knygos leidybos istoriją, knygos meną). Nemažai žymių Baltarusijos mokslininkų ir nacionalinio atgimimo veikėjų domėjosi knygotyros problemomis (E. Karskis, V. Pičeta, B. Epimah-Šinila, M. Dovnaras-Zapolskis, V. Lastovskis, A. Šliubskis, N. Ščekotichinas, D. Dovgialo, S. Nekraševičius, M. Meleško, N. Kasperovičius, D. Želunovičius, A. Stankevičius). Jie buvo Baltarusijos knygotyros teorijos ir istorijos pionieriai. Naujos Baltarusijos SSR bibliotekos darbuotojai pradėjo bibliografijos ir bibliotekininkystės tyrimus (I. Simanovskis, J. Bibila). Pradėta diskusija dėl profesinės periodikos. Baltarusijos knygotyros forumais tapo žurnalai „Nash krai“, „Polymia“, „Uzvysha“ ir „Inbelkult humanitarinių mokslų darbų leidinys“. Tačiau Baltarusijos atgimimo laikotarpis buvo labai trumpas: 1929 m. pabaigoje – 1930 m. pradžioje įvyko didžioji Baltarusijos intelektualų tragedija. Dauguma buvo apšaukti „nacdemais“ ir įkalinti arba nužudyti. Iki pat septintojo dešimtmečio Baltarusijos knygotyrą buvo apėmęs sąstingis.Trečiojo dešimtmečio Baltarusijos knygotyros paveldas moko, kad:1) dokumentinis paveldas yra svarbiausia sudedamoji nacionalinės raidos dalis; specializuotų mokslo ir socialinės veiklos centrų veikla yra galingas įrankis, telkiantis intelektualines pajėgas, ir knygotyros teorijos, metodologijos bei istorijos pažangos variklis; profesinė knygotyros spauda yra svarbi žinių kūrybos ir sklaidos priemonė; mokslo darbuotojų ugdymas – svarbiausia sėkmingų knygotyros projektų įgyvendinimo sąlyga;2) knygotyros tyrimai tampa istorijos, archyvistikos, kraštotyros, filologijos, kultūrologijos komplekso dalimi; svarbiausios tyrimų sritys yra šios: šaltiniotyra, istoriografija, knygos kultūros paminklų išsaugojimas, knygos ir leidybos istorija, P. Skorinos senųjų knygų spaudos studijos, bibliotekininkystė ir bibliografija; bibliofilija, knygos kultūra; tyrimo kryptys apima nacionalinių dokumentų identifikacijos tyrimus, knygos tipologiją, bibliologijos metodus ir metodologiją.Baltarusijos knygotyros laimėjimai trečiajame XX a. dešimtmetyje yra labai svarbūs. Jie rodo akivaizdžią Baltarusijos kultūros autonomiją
VILNIAUS KNYGOTYROS LENKIŠKASIS PAVELDAS TARPUKARIO LAIKOTARPIU
No full textAlthough this is a comparatively new field, the world book science has its rich history. Just like Polish book science, which roots in the middle of the 18th century, when the first drafts on the history of printing and bibliography appeared. However only the achievements of Joachim Lelewel, the author of Two Bibliographic Books, set path for the whole generations of librarians and bibliologist. It was right in Vilnius were the first Polish book study theoretician published his Books. In this university town of great traditions definitely exists a genius loci, which prevailed for many centuries; it is visible in the creativity of such persons as Adam Łysakowski, Tadeusz Turkowski (who often used the nick name Jerzy Czarnecki), Ludwik Abramowicz or Michał Brensztejn. One of the outstanding individualities to develop the between World War librarianship and book study to a large degree was Łysakowski, the employee and head librarian of Vilnius University Public Library. His work The subject catalogue practically revolutionized the field of subject study in Poland. And with the engagement in publishing the work of Jan Ladislav Živny Handbook of Bibliography, Łysakowski popularized modern book study stream in Poland. He was also deeply interested in the matters of regional bibliography and printings statistics. During his stay in Vilnius, Łysakowski was also interested in educating the librarians and their professional status. Turkowski often emphasized that for many centuries in Poland Vilnius was the most important cultural centre next to the capital city (Cracow, then Warsaw). He postulated interest in the history of Vilnius science and education – he published monumental work called Materials to the History of literature and education in Lithuania and Russia from the Archives of Printing House and Józef Zawadzki Book shop in Vilnius from 1805 to 1865. Turkowski also published the articles on Vilnius booktrade and Vilnius book. The translation of the fore-mentioned Handbook of Bibliography was also his work. Abramowicz was a administrator of the Wróblewski Library. He had a rich collection of printings connected with Lithuania and Vilnius – his lithuanica, vilnensia and others were donated for public use. From his collection there was also created the Iconographic Museum in Vilnius. He also worked on regional bibliography of Great Principality of Lithuania. His work Four Centuries of Printing in Vilnius still remains one of the most important studies of this field. Vilnius librarian Brensztejn, although he lacked formal education, in 1936 was awarded for his contribution to science with the diploma honoris causa at the Vilnius University. He published 400 works on Lithuania history and ethnography and more than 20 in scope of bibliography, book history and libraries of this region. He organized exhibitions, which pictured the history of Vilnius University or Vilnius libraries. University Public Library, the Wróblewski Library, Society of Friends of Arts and Sciences or Vilnius Circle of Polish Librarians Association were the most important centers of bibliological scientific life in the period between two World Wars. It was there were fore-mentioned and many more book scientists ran their scientific and professional activity. Their writings perfectly document the history of book culture in Lithuania, and through their activity Łysakowski, Turkowski, Abramowicz and Brensztejn and others were engaged not only in pure librarian works, but also in social and scientific life of Vilnius. They often emphasized the many-year-standing duality of Poland, where Vilnius constituted the major centre of science and culture next to the capital city. Studying this area Vilnius librarians contributed in a large degree to the development of history of Polish and Lithuanian education, science and culture.Nors knygotyra yra gana nauja mokslo sritis, jos pasaulinė istorija yra turtinga. Lenkijos knygotyros šaknys taip pat siekia XVIII amžiaus vidurį, kai pasirodė pirmieji spaudos istorijos ir bibliografijos darbų apmatai. Tačiau Joachimo Lelewelio, Dvejeto bibliografijos knygų autoriaus, pasiekimai nurodė kelią ištisai bibliotekininkų ir knygotyrininkų kartai. Pirmasis Lenkijos knygotyros teoretikas išleido savo darbus Vilniuje. Šiame universitetiniame mieste ilgus amžius egzistavo genius loci, pasireiškiantis tokių asmenybių kaip Adamas Łysakowskis, Tadeuszas Turkowskis (pravardžiuojamas Jerzy Czarneckiu), Ludwikas Abramowiczius ar Michałas Brensztejnas kūryboje.Viena iš ryškiausių asmenybių, tarpukario laikotarpiu plėtojusi bibliotekininkystės ir knygos studijas, buvo A. Łysakowskis – Vilniaus universiteto viešosios bibliotekos vyriausiasis bibliotekininkas. Jo Dalykinis katalogas padarė revoliucinį perversmą dalykinimo tyrimuose Lenkijoje. Prisidėjęs prie Jano Ladislavo Živny Bibliografijos vadovo leidimo, A. Łysakowskis Lenkijoje išpopuliarino šiuolaikinės knygos studijas. Jis taip pat labai domėjosi regionine bibliografija ir spaudos statistika. Gyvendamas Vilniuje, A. Łysakowskis gilinosi į bibliotekininkų rengimo profesijos klausimus.T. Turkowskis dažnai pabrėždavo, jog, be sostinės Krokuvos (vėliau Varšuvos), daugelį šimtmečių Vilnius buvo svarbiausias kultūros centras. Jis skatino domėjimąsi Vilniaus mokslo ir švietimo istorija, išleido monumentalų darbą Literatūros ir švietimo istorijos medžiaga Lietuvoje ir Rusijoje iš Józefo Zawadzkio leidyklos ir knygyno 1805–1865 m. archyvo Vilniuje. T. Turkowskis paskelbė straipsnių apie Vilniaus knygų prekybą ir Vilniaus knygas. Jis taip pat išvertė pirmiau minėtą Bibliografijos vadovą.L. Abramowiczius buvo T. Wróblewskio bibliotekos administratorius. Jis turėjo turtingą su Lietuva ir Vilniumi susijusių spaudinių kolekciją, kurią atidavė viešai naudoti. Jo kolekcijos pagrindu Vilniuje buvo įsteigtas Ikonografijos muziejus. Ilgą laiką L. Abramowiczius rengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regioninę bibliografiją. Jo veikalas Keturi Vilniaus spaudos šimtmečiai tebėra viena svarbiausių šios srities studijų.Vilniaus bibliotekininkas M. Brensztejnas, nors ir stokojo oficialaus išsilavinimo, 1936 m. gavo Vilniaus universiteto honoris causa diplomą už nuopelnus mokslui. Jis išleido 400 darbų Lietuvos istorijos ir etnografijos klausimais ir daugiau kaip 20 darbų bibliografijos, knygos istorijos ir regiono bibliotekų klausimais, organizavo Vilniaus universiteto ir Vilniaus bibliotekų istorijos parodas.Vilniaus universiteto viešoji biblioteka, Wróblewskių biblioteka, Meno ir mokslo draugija ar Lenkijosbibliotekininkų asociacijos Vilniaus ratelis buvo svarbiausi bibliologijos mokslinio gyvenimo centrai tarpukario laikotarpiu. Juose knygotyrininkai vykdė mokslinę ir profesinę veiklą. Jų veiklos dokumentai fiksuoja knygos kultūros istoriją Lietuvoje ir kaip tik tai leido šių centrų nariams ne tik dirbti bibliotekinį darbą, bet taip pat dalyvauti socialiniame ir moksliniame Vilniaus gyvenime. Gilindamiesi į įvairias knygotyros sferas, Vilniaus bibliotekininkai prisidėjo prie Lenkijos ir Lietuvos švietimo, mokslo ir kultūros plėtros