Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
SVARUS INDĖLIS Į LATVIJOS KNYGŲ LEIDYBOS TYRIMUS (anglų kalba)
No full textDepartment of Rare Books and Manuscripts the National Library of LatviaJēkaba iela 6/8, LV-1050 Riga, LatviaE-mail: [email protected]
NAUJAS BIBLIOGRAFIJOS TERMINŲ ŽODYNAS
Get PDFVilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]
BIBLIOTEKININKYSTĖS IR INFORMACIJOS MOKSLŲ BEI KNYGOTYROSIR DOKUMENTOTYROS INSTITUTAI 2007 METAIS
Get PDFVilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]
SPAUDOS PAVELDO SAMPRATOS IR IŠEIVIJOS SPAUDOS PAVELDO SKLAIDOS KLAUSIMU
Get PDFOn the basis of the works by various foreign and Lithuanian authors, the article deals with the concept of printed heritage and its place within the wider system of both tangible and intangible cultural heritage. The Lithuanian printed exile heritage is a part of the Lithuanian printed heritage. Printed exile materials are stored in the major Lithuanian libraries, such as National Martynas Mažvydas Library, Vilnius University Library, the Library of Lithuanian Academy of Science, as well as in main museums of Lithuania.The article discussses several issues related to the assimilation of Lithuanian printed exile heritage. What is the status of the printedexile heritage compared to other types of cultural heritage? Should it be treated in a special way or as an integral part of Lithuanian printed heritage? What concrete steps should be taken to make it more accessible? The main challenge, in the author’s view, is to achieve the right trade-off between the integration of the printed exile heritage and preservation of its uniqueness and identity.Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] remiantis įvairiais užsienio ir Lietuvos autoriais analizuojama kultūros paveldo samprata, aptariama spaudos paveldo vieta kultūros paveldo sistemoje, nagrinėjami lietuvių išeivijos spaudos paveldo įpaveldinimo ir sklaidos klausimai. Daroma išvada, kad išeivijos spaudos paveldo dalis, nepretenduojanti į specifinės kultūros vertybės statusą, šiuo metu jau yra natūraliai integruotina į bendrąjį Lietuvos spaudos paveldo masyvą
BALTARUSIJOS IŠEIVIJOS SPAUDOS PAVELDAS ŠIUOLAIKINĖJE BALTARUSIJOS IR UŽSIENIO SPAUDOJE
No full textБелорусский государственный университет культуры и искусств,Кафедра теории и истории информационно-документных коммуникацийул. Рабкоровская, 17, Минск, 220007, Республика БеларусьВ исследовании анализируются исторические предпосылки формирования диаспоры, роль печатного наследия в сохранении национальной идентичности, определяются ведущие издательские центры, выявляются основные проблемы и тенденции развития издательской деятельности. В современных отношениях метрополии и диаспоры выделяются 2 этапа:1) 1990–1994 гг.; 2) 1994–по настоящее время. На первом этапе происходит активное возвращение в научный оборот и культурную жизнь нации печатного наследия белорусского зарубежья. После 1994 г. проводится политика, направленная на раскол диаспоры, дискредитацию её национально-демократически ориентированных деятелей. В издательской сфере 1995–2007 гг. отмечаются отдельные индивидуальные инициативы, независимые фондовые и совместные белорусско-зарубежные специализированные проекты. С учётом полулегальных и подпольных изданий, просмотренных de visu, выявлено более 60 изданий, вышедших на территории Беларуси. За рубежом с 1991 по 2007 гг. – свыше 830 названий книг и брошюр, а также 62 названия периодических изданий. Крупнейшие издательские центры эмигрантов из Беларуси размещаются в США, Великобритании, Канаде, Германии, Франции, Австралии. Поддержка выхода в свет книжных изданий оказывается в Чехии, Польше, Литве и других странах, где белорусская книга вынуждена находиться в эмиграции.Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti Baltarusijos emigracijos paveldą šiuolaikinėje Baltarusijos ir užsienio spaudoje, istorines diasporos formavimosi prielaidas, spaudos paveldo vaidmenį išsaugant tapatybę; nustatyti svarbiausius leidybos centrus; atskleisti leidybos raidos kintančioje Baltarusijos visuomenėje pagrindines problemas ir tendencijas.Pirmieji emigracijos procesai Baltarusijoje žinomi jau nuo VI–XVII amžių. Nuo XVIII a. pradžios iki XX I a. pradžios per Baltarusiją persirito devynios emigracijos bangos. Baltarusių diasporos infrastruktūra iš esmės susiformavo iš politinės emigracijos tarpukario laikotarpiu 1920–1939 m. ir politinės emigracijos po Antrojo pasaulinio karo. Baltarusijos emigrantai sudarė tvirtą kultūrinį pagrindą iš Bažnyčios ir viešųjų organizacijų, mokslo ir kultūros centrų, leidyklų, žurnalų ir laikraščių.Baltarusijos emigrantų paveldas grįžta į tėvynę nuo devintojo dešimtmečio pradžios. Dabartiniai santykiai tarp metropolijos ir diasporos klostėsi dviem etapais: 1990–1994 m. ir nuo 1994 m. Pirmuoju etapu Baltarusijos užsienio leidybinis palikimas aktyviai grąžinamas į nacionalinį kultūros ir mokslo gyvenimą. Reikšmingą vaidmenį atliko įvairios viešosios organizacijos. Antrasis etapas prasideda nuo prezidentinės Baltarusijoje Respublikos įkūrimo 1994 m. Nacionalinio atgimimo politika pamažu keičiama nesutarmais su Baltarusijos diaspora ir jos vadovų diskreditacija.Baltarusijos leidyba atspindi tą pačią situaciją: valstybinės leidyklos nustoja leisti tolimojo užsienio literatūrą ir apsiriboja atskirais artimojo užsienio leidiniais, privačios leidyklos užsidaro dėl finansinių problemų. Išlieka tik pavienės individualios leidybos iniciatyvos, nepriklausomų fondų ar jungtiniai Baltarusijos ir užsienio projektai. Pusiau legalių leidinių neregistruoja nacionalinė bibliografija ir nekaupia bibliotekos, mažėja Baltarusijos užsienio diasporos paveldo tyrėjų.Pati Baltarusijos emigracija yra kultūrinių ir politinių procesų veiksnys. Leidybos veikla atlieka svarbų vaidmenį Baltarusijos emigracijos gyvenime. Vien per 1991–2007 metus Baltarusijos emigracija išleido per 830 pavadinimų knygų ir 62 periodinius leidinius. Nuo 2001 m. leidinių skaičius mažėja. Didžiausi Baltarusijos emigrantų leidybos centrai yra JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Australijoje ir kitur. Produktyviausi leidėjai yra Baltarusijos mokslo ir meno institutas (JAV) ir Pranciškaus Skorynos Baltarusijos biblioteka ir muziejus (Didžioji Britanija).Emigracijos laikotarpio Baltarusijos literatūra grindžiama Baltarusijos nacionaline idėja. Dabartinį laikotarpį paradoksaliai apibūdina literatūros veikalų, bet ne jų autorių emigracija
ARCHYVISTIKOS SAMPRATA, OBJEKTAS, UŽDAVINIAI
Get PDFArchivistics has long traditions in Western Europe, whereas in Lithuania it was a part of other country’s archyvistics for a long time. After the restoration of independence in 1990, the situation of archivistics has been changing rapidly in Lithuania. It has become an integral part of Communication and information science instead of being part of history. On the ground of the articles written by archives researchers from West European, English speaking countries and Russia, the concept and development of archivistics are reviewed in the article. Research on archivistics definition has been made as well as the main aspects of its development (from point of view of its object, objectives and methods) have been indicated here. The above mentioned aspects have been considered according to Theo Thomassen attitude towards the development of archivistics. The structure of the archivistics and its relations with other sciences (history, information sciences, law, sociology etc.) are revealed in the article. The interdisciplinary character of archivistics has been shown here too. It has also been discussed how the archivistics has been fixated on the institutional level as well. There is a lack of research on archivistics concept in Lithuania. After the research on definitions used both here and abroad, it should be noted that archivistics in Lithuania might be characterized as the whole of ideas about nature of records created by persons and organizations; principles and methods of management, preservation and research of such a records. The stages of the development of the archivistics and the main research tendencies in Lithuania are indicated in the article. It has been pointed out that archivistics is represented by public organizations in Lithuania and is itself being represented by taking part in the work of international organizations.Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]ų Europos ir kitose šalyse archyvistika kaip mokslas nuėjo ilgą raidos kelią. Mūsų šalyje archyvistikos, kuri XX amžiuje buvo sudedamoji kitos valstybės archyvistikos dalis, padėtis iš esmės pasikeitė 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – archyvistika tapo ne istorijos, o komunikacijos ir informacijos mokslų integralia dalimi. Straipsnyje Vakarų Europos ir kitų šalių archyvų tyrėjų darbų pagrindu nagrinėjama archyvistikos samprata. Daugiausia dėmesio skiriama jos objekto, uždavinių ir metodų aspektams, pastaruosius vertinant pagal T. Thomasseno publikacijose išskirtus archyvistikos aspektus, analizuojama archyvistikos vidinė struktūra, akcentuojamas jos tarpdalykinis pobūdis ir ryšys su kitais mokslais – istorija, informacijos mokslais ir kt. Aptarus Lietuvoje ir užsienyje vartojamus terminus straipsnyje teigiama, kad archyvistiką galima apibrėžti kaip visumą idėjų apie asmenų ar organizacijų dokumentų prigimtį, jų valdymo ir saugojimo principus ir metodus. Straipsnyje išskiriami esminiai Lietuvos archyvistikos raidos etapai ir pagrindinės tyrimų kryptys, aptariamos archyvistikos įtvirtinimo instituciniu lygmeniu tendencijos
MIKALOJAUS AKELAIČIO LAIŠKAI ADAMUI ZAWADZKIUI AUŠRA NAVICKIENĖ
Get PDF...Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] a. epistolinis palikimas – svarbus to meto Lietuvos kultūros ir visuomenės, knygos kultūros reiškinių ir jos veikėjų pažinimo šaltinis. Šiuo požiūriu žinomo visuomenininko ir kultūrininko, rašytojo ir kalbininko Mikalojaus Akelaičio laiškai sudaro labai reikšmingą jo kūrybinio palikimo dalį. Lietuvos knygos mokslininkams jie teikia žinių apie Akelaitį kaip bene pirmąjį knygų autorių profesionalą, organizuotos lietuviškų knygų leidybos iniciatorių, vienos iš vertingesnių XIX a. lituanistinės asmeninės bibliotekos kūrėją
SENOSIOS KNYGOS PRAEITIES PABIROS
Get PDFVilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected]
RYTŲ EUROPOS KNYGOTYROS BRUOŽAI IR NACIONALINIŲ MOKYKLŲ KŪRIMASIS PRIEŠ ANTRĄJĮ PASAULINĮ KARĄ
No full textThe appearance of book science as an autonomous discipline of science can be traced back in Eastern Europe to the beginnings of the 19th century. It was evolving from bibliography, history of literature, editorial, bookselling and library activities and practice, and from educational needs. Its further growth has been enhanced by the rapid increase of book world, institutional and professional developments in book culture, and realization of a multitude of benefits arising from bibliological studies. The latter could have been identified in the field of science, development of ideas, social and political relations. Initially, theoretical background of East European bibliology was influenced by Western European concepts, particularly French and German. Afterwards, however, original concepts and specific approaches to book science have been developed in Poland, Russia, and Ukraine, followed by other countries. There has been a significant degree of unification observed in views and thoughts about book and book science, resultant from the largely common past of book culture in Eastern Europe, shared historical experience, political, language and religious situation, and fairly continuous exchange of scientific ideas. Nevertheless, local circumstances related to dissimilar traditions in book studies, variable influence of ideology and politics, uneven potential of scientific communities, and uneven recognition of the discipline in different countries, have left their clear imprint too. Their result is the variety of research paradigms, different focus points in book studies, and the development of various research schools, some of them specific for certain countries. The notion of ‘national research schools’, present in the science about science, was introduced by Robert Estivals, who wrote in the encyclopaedia Les sciences de l’écrit (1993): “The French school of bibliology is undoubtedly one the most important schools, besides the Belgian, Polish, Russian, and Swiss one. They are so much unlike the Anglo-saxon school, which tends to brings bibliography and bibliology together, that one may speak about the continental European bibliological school, different from English and North American concepts”. The essence of a national research school usually shows through a larger number of variables considered, convincing facts and evidence, but it also involves a certain degree of subjectivity, so that proper explanation is only achieved after considering opinions and emotions as well. In addition, the perception of research schools varies depending on the observer, whether from inside, through the eyes of representatives or supporters, or from outside. In the former case, there is a trend towards emphasizing differences in fundamental views about a given discipline or research direction. Consequently, different criteria of school identification are used (e.g. narrower subjects, influential persons or institutions), and the number of schools appears to grow. In the latter, though, a trend towards generalization and synthesis at broader spatial and temporal scales prevails. Breakthrough events in the development of national research schools in Eastern Europe include the origin and re-establishment of independent states after the World War I (Lithuania, Latvia, Estonia, Poland, Czechoslovakia), and later the collapse of Soviet Union in 1991, when Baltic states, Byelorussia and Ukraine have become independent, and substantial political and social changes occurred in all countries formerly belonging to the communist block. The characteristic features of book science in Eastern European countries – before and later after the World War II – appear to include the following: 1. focus on the history and present-day of own national cultures as a part of a wider framework of bibliological studies; 2. intensive theoretical research on book as a means of communication and as a cultural factor; 3. construction of numerous theoretical and methodological models of bibliology; 4. extensive development of historical studies, focused on the history of book culture;5. close links between bibliological studies and other disciplines;6. application of bibliological theory and history in the shaping of ontemporary book system. Uniwersytet Wrocùawski, Instytut Informacji Naukowej i BibliotekoznawstwaPl. Uniwersytecki 9/13, 50-137 Wrocùaw, PolandE-mail: [email protected] kaip savarankiška mokslo disciplina Rytų Europoje pasirodė XIX amžiaus pradžioje. Ji rutuliojosi iš bibliografijos, literatūros istorijos, redaktorių, knygų prekiautojų bei bibliotekų patirties ir tenkino švietimo poreikius. Tolesnį jos augimą spartino knygų pasaulio plėtra, knygos kultūros institucinis ir profesinis augimas, bibliologinių studijų įvairiopos naudos supratimas. Pastaroji siejosi su mokslo, idėjų raidos, socialinių ir politinių santykių sritimis.Iš pradžių teoriniai Rytų Europos knygotyros pagrindai rėmėsi Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje, gyvavusiomis koncepcijomis. Tačiau vėliau Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, o netrukus ir kitose šalyse atsirado originalios knygotyros koncepcijos ir specialūs tyrimo metodai.Kadangi Rytų Europos knygos kultūra daugiausia buvo bendras paveldas, taip pat dėl bendros istorinės ir kalbinės patirties, religinės situacijos ir gana pastovių mokslo idėjų mainų visoms šio regiono šalims būdingas tam tikras knygos ir knygotyros mokslo idėjų bendrumas. Vis dėlto vietinės sąlygos, skirtingos knygos studijų tradicijos, nevienoda ideologijos ir politikos įtaka, mokslo bendruomenių potencialo netolygumas ir disciplinos pripažinimo laipsnis taip pat paliko aiškų pėdsaką. Dėl to atsirado įvairios tyrimų paradigmos, skirtingi knygotyros tyrimų aspektai, išsiplėtojo nemaža mokslo mokyklų.Robert’as Estivals’is į mokslotyrą įtraukė nacionalinių mokslo mokyklų sąvoką. Enciklopedijoje Les sciences de l’écrit (1993) jis rašė: „Prancūziškoji bibliologijos mokykla šalia belgiškosios, lenkiškosios ir šveicariškosios yra, be abejo, pati svarbiausia. Jos labai nepanašios į anglų saksų mokyklą, kuriai būdinga sulieti bibliografiją ir bibliologiją, tad galima kalbėti apie kontinentinę bibliologijos mokyklą, skirtingą nuo Anglijos ir Šiaurės Amerikos koncepcijų“. Nacionalinių mokyklų esmė dažniausiai išryškėja iš daugelio akivaizdžių požymių, įtikinamų faktų ir liudijimų, tačiau išskiriant mokyklas pasireiškia ir tam tikras subjektyvumas. Taigi tik pasvėrus nuostatas ir nusiteikimus, suformuluojami tam tikri apibrėžimai. Be to, mokslo mokyklų suvokimas skiriasi pagal stebėtojo padėtį – ar jis stebi mokyklą iš vidaus kaip jos atstovas ir gynėjas, ar iš išorės. Pirmuoju atveju linkstama pabrėžti fundamentalių tam tikros disciplinos ar tyrimų krypties sampratų skirtumus. Dėl to mokykloms identifikuoti naudojami skirtingi kriterijai (pavyzdžiui, siauros temos, įtakingi asmenys ar institucijos) ir atrodo, kad mokyklų daugėja. Antruoju atveju vyrauja apibendrinimo, platesnio erdvinio ir chronologinio masto sintezės tendencijos.Rytų Europos nacionalinių mokslo mokyklų plėtros proveržis įvyko po Pirmojo pasaulinio karo, kai susikūrė (ar atsikūrė) nepriklausomos valstybės (Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekoslovakija), ir sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai 1991 m. Baltijos valstybės, Baltarusija ir Ukraina tapo nepriklausomos. Tuo laikotarpiu visose buvusio komunistinio bloko šalyse įvyko esminių politinių ir socialinių pokyčių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo Rytų Europos šalių knygotyrą apibūdina šie bruožai: dėmesys telkiamas į savo nacionalinės kultūros istoriją ir dabartį, kaip platesnių bibliologinių studijų sudedamąją dalį; intensyvus teorinis knygos kaip komunikacijos priemonės ir kultūros veiksnio, tyrimas; konstruojama daug ir įvairių teorinių ir metodologinių bibliologijos modelių; atliekami platūs istoriniai knygos kultūros istorijos tyrimai; mezgami glaudūs ryšiai tarp bibliologijos studijų ir kitų disciplinų, bibliologijos teorija ir istorija taikoma formuojant šiuolaikinę knygos sistemą
VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOLOGIJOS KATEDRA 1940–1943 METAIS
Get PDFThe birth of the Vilnius University Department of Book Science has crowned the attempts of book science founders by institutionalizing the book science in the academic space of Lithuania rather early. This Department was a centre of book science studies and science. Professors of the Department of Book Science were delivering lectures during all four years of the Department’s existence, and in the period of 1942–1943 students took a program of Book Science that could be called the first university program of Book Science studies. Regardless of the fact that there was only one group of graduates of these studies, a new independent qualification of book scientist was included in the list of specialists of Lithuanian universities. Scientific aspirations, large ambitions and potential, as well as demand for dispersion of books science scientific works of the personnel of the Department of Book Science have been demonstrated by their intention to publish a scientific book science journal “Bibliotheca Lituana”. But because of unfortunate circumstances the scientific articles that were prepared for the publication and that covered a broad scope of Book Science problems and reflected a quite large group of researchers stayed in manuscripts. In 1943 the activity of the Department of Book Science stopped, and so did the development of Book Science in Lithuania. During the second soviet occupation like-minded persons of V. Biržiška, who stayed in Lithuania have tried to re-establish the former book science institutions at universities of Lithuania, but, alas, unsuccessfully. Because of changes in the situation of this science in Russia, Lithuania moved away from traditional problems of book science up to 1960 and only in 1990 an academic unit that was responsible for book science as a theoretical and applied science, which investigated a book, book publishing, book production and book distribution combined, as well as research and studies was re-established.Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] katedros atsiradimas Vilniaus universitete vainikavo Lietuvos knygotyros kūrėjų pastangas, gana anksti instituciniu lygiu įtvirtindamas knygos mokslą Lietuvos akademinėje erdvėje. Nagrinėjamas padalinys buvo tiek knygotyros studijų, tiek mokslo centras. Bibliologijos katedros dėstytojų paskaitos vyko visus ketverius katedros gyvavimo metus, o 1942–1943 m. studentai studijavo pagal Bibliologijos mokslų programą, kuri gali būti vadinama pirmąja universitetine knygos mokslų studijų programa Lietuvoje. Nors spėta parengti ir išleisti vos vieną absolventų laidą, Lietuvos universitetuose rengiamų specialistų sąraše atsirado nauja savarankišką statusą turinti bibliologo kvalifikacija. Bibliologijos katedros personalo mokslinius siekius, dideles jų ambicijas ir potencialą, knygotyros mokslinių darbų sklaidos poreikį rodė sumanymas spausdinti mokslinį knygotyros leidinį ,,Bibliotheca Lituana“. Tačiau dėl nepalankiai susidėjusių aplinkybių parengti gana gausaus tyrėjų būrio spaudai moksliniai straipsniai, apimantys plačią knygotyros problematiką, taip ir liko rankraščiuose. 1943 m. su Bibliologijos katedros veikla nutrūko sparti knygotyros mokslo raida Lietuvoje. Antrosios sovietinės okupacijos sąlygomis šalyje pasilikę V. Biržiškos bendraminčiai nesėkmingai bandė atkurti buvusias knygotyros institucijas Lietuvos universitetuose ir plėtoti jos mokslą. Dėl pasikeitusios šio mokslo situacijos Rusijoje iki pat 7-ojo dešimtmečio Lietuvoje buvo nutolta nuo tradicinės knygotyros problematikos, o savarankiškas akademinis padalinys, atsakingas už knygotyros kaip teorinio ir taikomojo mokslo, kuris kompleksiškai tirtų knygą ir knygininkystę (knygų leidybą, gamybą ir platinimą), Lietuvoje buvo atkurtas tik 1990 metais