Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
LATVIŲ RAŠYTOJAS KAIP LEIDĖJAS: EDUARDO FREIMANIO ( 1921–2005 ) ATVEJIS
No full textAuthors’ editions in the Latvian book publishing appear in the first half of the 19th century. Self-publishing flourished particularly during the Republic of Latvia (1918–1940). Unfortunately, in the years of the Soviet occupation (1940–1941; 1944–1990) it was forbidden. The tradition could continue only in exile, chosen by many Latvians at the end of World War II. Authors’ self-publishing activity in Latvia began anew after regaining national independence in 1990. So far, the topics related to authors’ editions have not been systematically studied in Latvia. This research is aimed to evaluate the strategies for self-publishing and distribution of works by Eduards Freimanis. He was the first exile writer who published his own works in Latvia after the renewal of independence. The paper describes not only the most important challenges, but also the attitude of contemporaries, colleagues and relatives towards the activities of the writer.Nors Latvijos kultūroje jau nuo XIX amžiaus paplito paties autoriaus leidžiami kūriniai, autoriai kaip savo kūrinių leidėjai nebuvo sistemiškai nagrinėjami dėl įsigalėjusio požiūrio, kad didžioji dalis pačių rašytojų išleistų kūrinių – tik antraeilė literatūra. Autoriui suteikiama galimybė pačiam išleisti savo kūrinius – gera alternatyva tuomet, kai neįmanoma rasti kito leidėjo. Knygos istorijoje esama pavyzdžių, rodančių, kad tokiu būdu išleidžiama avangardinių kūrinių, pateikiančių naujovišką požiūrį į politinius, socialinius, kultūrinius ir mokslinius procesus. Šio straipsnio tikslas – nagrinėjant ir įvertinant išeivijoje gyvenusio ir kūrusio latvių rašytojo Eduardo Freimanio kūrybą, atskleisti pagrindinius iššūkius, su kuriais susidūrė savo kūrinius leidę latvių rašytojai, išsiaiškinti šių iššūkių priežastis ir rasti sprendimus. Freimanis ėmėsi savilaidos veiklos Kanadoje 1986 m., sulaukęs 65 metų amžiaus ir suvokęs, kad jo galimybės išleisti kitą savo kūrinį vis menkės. Tuo metu išeivijoje gyvenanti jaunoji latvių karta jau asimiliavosi, o senosios kartos atstovų gretos vis retėjo, todėl latviškų knygų poreikis vis mažėjo. Leidėjų ir naujų leidinių skaičius taip pat mažėjo. 1986–1990 metais Freimanis Kanadoje išleido septynias prozos knygas ir tapo vienu produktyviausių išeivijoje gyvenančių 9-ojo dešimtmečio rašytojų. Jis buvo ir pirmas rašytojas, išdrįsęs leisti savo kūrinius Latvijoje iškart po Nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais. Freimanis užmezgė ryšį su dviem profesionaliomis Latvijos leidyklomis („Liesma“ ir „Artava“), kurios pažadėjo išleisti daugelį jo prozos kūrinių. Deja, dienos šviesą išvydo tik dvi jo knygos. Latvijos leidybos pramonės situacija greitai keitėsi – ir dėl rinkos ekonomikos dėsnių, ir dėl aštrios Freimano kūrybos kritikos, išsakiusios abejonių dėl rašytojo literatūrinių gebėjimų, ryšiai su leidyklomis, pasirinkusiomis potencialų pelną žadančius kūrinius, nutrūko. Nusivylęs Latvijos leidėjais ir literatūros kritikais, 1991–1992 m. Freimanis vėl ėmėsi savilaidos Kanadoje, ieškodamas bendradarbiavimo partnerių. Laimei, jis greitai juos surado ne tik Latvijoje (leidykla „Arvīda Celmiņa“ Kuldygoje ir „Solvita“ Rygoje), bet ir JAV (leidykla „Mežābele“ Itakoje). Nuo 1993 iki 2005 m. šios leidyklos išleido 28 Freimanio kūrinius. Visos leidybos išlaidos teko pačiam rašytojui. Deja, leidinių kokybė ne visada buvo tinkama. Pavyzdžiui, leidykla „Solvita“ užtikrino kruopštų redagavimą, korektūrą ir patrauklų knygų dizainą, o leidyklos „Arvīda Celmiņa“ (su keliomis išimtimis) išleisti kūriniai buvo niekuo neišsiskiriančios išvaizdos, jų dizainas primityvus. Šios knygos sulaukė visiškai priešingų literatūros kritikų vertinimų. Recenzijose išsakytus kaltinimus grafomanija keitė pagyros už novatorišką požiūrį į išeivijoje gyvenančių latvių problemų refleksijas. Nors Freimanio leidžiamų kūrinių tiražai vis mažėjo ir paskutiniais metais siekė tik kelis šimtus egzempliorių (1990 m. – 10 000–15 000 egz., 2004 m. – 200 egz. Latvijoje išleistų kūrinių), rašytojas susidūrė su sunkumais parduodamas knygas. Nelaimei, įkyri knygų pardavimo strategija (pavyzdžiui, savo išleistų knygų siuntimas draugams ir pažįstamiems be išankstinio susitarimo) nutolino išeivijoje gyvenančius latvius nuo rašytojo. Didžiąją dalį savo knygų Freimanis padovanojo Latvijos bibliotekoms. Atlikus rašytojo veiklos tyrimą, nustatyta, kad autorius – ir kaip savo kūrinių leidėjas, ir kaip rėmėjas – turėjo atremti kelis iššūkius: 1) įveikti bendro pobūdžio stereotipus (palaipsniui nykstančius), kad didžioji dalis pačių rašytojų išleistų kūrinių – tik antraeilė literatūra; 2) būti pasirengusiam daug investuoti į leidybą, rinkodarą ir prekybą (paties rašytojo skaičiavimais, iki 1994 m. jis į šią veiklą investavo 75 000 JAV ir Kanados dolerių), nesitikėdamas, kad investicijos atsipirks parduodant knygas; 3) imtis tokių leidėjo funkcijų kaip leidžiamų kūrinių vertinimas ir atranka, knygų rinkodara ir platinimas. Nepriklausomai nuo finansavimo šaltinio ir leidybos būdo, būtina laikytis leidybos ciklo reikalavimų, lemiančių turinio ir dizaino kokybę (vertinimas ir atranka, redagavimas ir sumaketuoto leidinio maketo peržiūra, spausdinimo valdymas ir korektūra)
„ŽYDŲ KRONIKA“ IR SUOMIJOS ŽYDŲ TAPATYBĖS FORMAVIMASIS 1918–1920 METAIS
No full textThe article discusses how the short-lived Finnish Jewish journal Judisk Krönika (The Jewish Chronicle), 1918–1920, attempted to reshape Jewish identity in Finland. Before the Finnish independence in 1917, Jews were regulated by special statutes, which made them second-class citizens. In 1918, they formally got full civil rights. At the same time, due to the changes in Palestine, they were faced with an opportunity to become citizens of a Jewish state, promised by the Balfour Declaration in 1917. In principle, the Judisk Krönika was open to all kinds of discussion of Jewish culture and Jewish societal interests. In fact, however, in most articles it provided material for discussion, how Jews in Finland could be, or decide between being, loyal Finnish citizens and true members of the Jewish nation. The journal suggested that in considering this ‘double identity’ the Jews had to take into account two things. On the one hand, they had to consider the risks of the rising anti-Semitism and pogroms connected to armed conflicts, above all in the territories of the former Russian Empire. On the other hand, they had the option to join Zionist Movement and its aspirations to turn Palestine again into the Jewish homeland. The journal seemed to be on the side of Zionism and active creation of a Jewish national identity, but did not decline the emancipation of Jews. Both Jewish and Finnish Jewish identities were suggested as equally valid.Straipsnyje aptariamos trumpai, 1918–1920 metais, gyvavusio Suomijos žydų žurnalo „Judisk Krönika“ (Žydų kronika) pastangos atgaivinti žydų tapatybę Suomijoje. Iki nepriklausomybės paskelbimo Suomijoje 1917 m. žydų gyvenimas buvo reglamentuojamas specialiais teisės aktais, pavertusiais juos antrarūšiais piliečiais. 1918 m. jiems formaliai buvo suteiktos visos pilietinės teisės. Tuo pačiu metu dėl Palestinos įvykių žydams buvo suteikta galimybė tapti žydų valstybės piliečiais, įgyvendinant 1917 m. Balfūro deklaracijoje įtvirtintą pažadą. „Žydų kronika“ iš esmės buvo atvira visoms diskusijoms apie žydų kultūrą ir žydų visuomenės interesus. Vis dėlto daugelyje žurnalo straipsnių buvo pateikiama medžiaga diskusijai, kaip Suomijos žydai galėtų būti ar nuspręstų būti lojalūs Suomijos piliečiai ir tikri žydų tautos nariai. Žurnale buvo teigiama, kad svarstydami šią „dvigubą tapatybę“ žydai turėtų paisyti dviejų veiksnių: viena, jie privalo atsižvelgti į kylančio antisemitizmo ir su ginkluotais konfliktais susijusių pogromų, visų pirma buvusios Rusijos imperijos teritorijoje, riziką; antra, jie turi kitą pasirinkimą – jungtis į sionistų judėjimą ketinant vėl paversti Palestiną žydų tėvyne. Atrodė, kad žurnalas palaikė sionizmą ir aktyvų žydų nacionalinės tapatybės kūrimą, tačiau neatmetė ir žydų emancipacijos. Taigi žurnale tiek žydų, tiek Suomijos žydų tapatybei buvo teikiamas vienodas svoris
REGIONALIZMO RAIŠKA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOS KNYGŲ LEIDYBOJE: TARMINĖS KNYGOS
Get PDFThe development of publishing activities, focused not only on the Lithuanian literary language but also on Lithuanian dialects, testifies to the spread of values of liberal pluralism in our society, dynamics of regional information needs and spontaneously expanding self-expression fields of ethnographic communities. Modern Lithuanian dialectal publishing is an extremely fragile and poorly commercialized phenomenon of culture. So far, neither the authors nor publishers and developers of bibliographic resources have fully understood the exclusivity of a dialectal book. As a result, accounting of dialectal books has not yet been formalized; the addressee of such books has not yet been well identified; linguistic features not always established in the publication titles. A successful life of a dialectal book is closely related to the national and regional cultural policy. The maturity of regional self-awareness of communities established on the ethnographic regional level and a positive attitude of a community toward its dialect is the main driving force of dialectal publishing. The tradition of publishing dialectal books is consistently continued by the Žemaičiai (Samogitians, or Lowland Lithuanian). Their quantitative and qualitative achievements can be illustrated by the fact that in 1990–2014, 77 book titles were published in the Samogitian dialect. New traditions of publishing are being developed by the Aukštaičiai (Highland Lithuanian) – 34 titles, and the Dzūkai (12 titles), whereas the Suvalkiečiai, due to a great influence of the standard Lithuanian language, do not feel inclined to develop dialectal publishing. The ethnographic region of the so-called Mažlietuviai (from Lithuania Minor) is not numerous enough to have the capacity of developing dialectal publishing. The success of projects aimed at developing dialectal publishing can only be ensured by public organizations which act in accordance with the model of normative communities and thus engage community members into the processes of creating, publishing and disseminating the book content. Self-publishing authors usually use the services of cheap printing houses rather than show interest in developing local poligraphic industry or support local publishing companies. There are cases of successful dialectal publishing projects. However, these are more happy exceptions to the common practice. Given the situation, it is difficult to anticipate the involvement of big commercial houses in dialectal publishing. Due to the prevalence of network-based bookstores, the current system of distribution is not favourable to the dissemination of dialectal books.Straipsnyje analizuojama Lietuvoje naujai po 1990 m. atsiradusi lietuvių tarminių knygų leidyba. Siekiama atskleisti šiuolaikinės tarminės knygos apibrėžties, adresato ir leidybos problemas. Lietuvoje plėtojama tarminė leidyba liudija visuomenėje sklindančias liberaliojo pliuralizmo vertybes, regionų informacinių poreikių dinamiką, besiplečiančius etnografinių bendruomenių saviraiškos laukus. Skirtingas etnografinių Lietuvos bendruomenių požiūris į bendrinės lietuvių kalbos ir tarmės santykį yra lemiamas motyvas tarminės spaudos projektų plėtotei. Didžiausią dėmesį šiems projektams kokybinėmis ir kiekybinėmis prasmėmis skiria žemaičiai. Aukštaičių ir dzūkų bendruomenės į tarminę leidybą įsitraukė vėliau, pasiekimų esama mažiau, bet jų potencialas yra didesnis, todėl ateityje aukštaičių tarme gali pasirodyti vis daugiau leidinių. Tarminėje leidyboje vyrauja savilaida, bet išskirtiniai leidybos projektai, kuriuose dalyvauja žinomi kūrėjai ir leidybos profesionalai, leidžia tikėtis kokybinių pokyčių ateityje
PIRMASIS LIETUVIŠKOS SPAUDOS ATGAVIMO MINĖJIMAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE 1929 METAIS
Get PDFThe article is dedicated to researching the 25th anniversary of the restoration of free Lithuanian press in Latin characters, celebrated in 1929. The research is aimed at elucidating the initiators of celebrating the anniversary, finding out who the organizers were and how the celebration in question succeeded. The conducted research showed that the very first initiators were the Kaunas city intellectuals, who established the special committee, named Komitetas spaudos atgavimo 25-mečio minėjimui. The main members of the committee were widely known persons – Vaclovas Biržiška, Petras Ruseckas, Vincas Vileišis, Juozas Žiugžda and Balys Žygelis. The Committee started to spread the idea of the celebration. One of the most important publications published by the Committee was the P. Ruseckas Proclamation for the Society, which presented appropriate ways to commemorate the anniversary of free press. After all organizational procedures had been finalized, the Committee organized a great celebration on May 9th, 1929. As the Committee started to organize the anniversary, another organization emerged. On March 22nd, the Association of Lithuania’s Journalists separated from Writers’ Association. From the first day journalists decided to organize press anniversary celebration – The Press Ball. Aided by the right political wing, including the President of the Republic Antanas Smetona and the Prime Minister Augustinas Voldemaras, the Lithuanian journalists organized an even greater ceremony. It was held on May 18th, with the Prime Minister attending as an honourable guest and delivering an opening speech. During the ball, the journalists expressed an idea to publish four issues of a 4 page newspaper, covering the information about the ceremony and guests. Unfortunately, only 2 issues were published. However, it is difficult to compare these two celebrations, because the Committee had no political support and no financial foundation while the journalists were supported by the government. The two previously mentioned celebrations were held in Kaunas, but the idea to celebrate anniversary gradually spread in the whole country. Various organizations in smaller cities and even in the then occupied Vilnius organized celebrations. In the Šiauliai central city square, 4 Press Oaks were planted as a memorial of the period when press was prohibited. In Vilnius, the memorable part of the celebration was a huge exhibition with a great number of publications issued during the press prohibition times. Thus, a widely commemorated anniversary began a new traditional celebration.Straipsnyje nagrinėjamas Nepriklausomos Lietuvos metais įvykęs pirmasis lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo minėjimas, jo organizavimas, eiga ir rezultatai. Gilinamasi į Komiteto spaudos atgavimo 25-mečio minėjimui veiklą, Lietuvos žurnalistų sąjungos indėlį spaudos atgavimo šventės minėjimo tradicijos atsiradimui. 1929 m. įvykęs lietuviškos spaudos atgavimo minėjimas, nors ir nesulaukė kryptingos valstybės paramos ir buvo surengtas vien iš visuomeninių paskatų, vyko gana sklandžiai. Organizatorių sugebėta atkreipti ir tarptautinį dėmesį. Lietuvos žurnalistų sąjunga sudarė konkurenciją kairiųjų politinių jėgų inspiruotam Komitetui, ėjo į glaudesnį kontaktą su Antano Smetonos autoritariniu režimu, tikėdamasi atkreipti dėmesį į tuometes Lietuvos žurnalistikos problemas. Lietuvos provincija, okupuotas Vilniaus kraštas ir lietuviškoji diaspora emigracijoje kūrė savo spaudos atgavimo minėjimo tradicijas
REGIONINĖS KNYGOS APIBRĖŽTIS IR SAMPRATA (Žemaitijos knygos pavyzdžiu)
No full textThe Samogitian book is a relevant part of the regional culture history. In this article, the regional book is shown as a publishing product of the local communities which met their demands. Samogitia’s historical development is analysed in more detail, whilst its clarifications are essential when determining the spread of regional book culture. The status and territorial delineation of Samogitia had been changing, thus three regional stages are distinguished: 1) the Great Duchy of Lithuania (1795), 2) tsarist Russia (1975–1917) and 3) Independent Lithuania (1918–1944). The precise choice of time and space allows us to name the Samogitian press as a production which is familiar from the data of publishing and printing. With reference to this principle, the multilingual layers of printed and handwritten heritage of the region are covered. Regional book in the sense of author and language is variegated. Its creators were culturally active members of local communities, which met the needs of themselves and of other local inhabitants. Besides Lithuanian book, attention is drawn also to Latin, Polish, Russian, French, Jewish and German press production. Local handwritten heritage and handwritten books are integrated into the analysis of regional book as the distinctive part of regional book culture.The Samogitian ethnic book, witten in its peculiar dialect, is recognized as a quite independent and at the same time integral part of Samogitian book. Samogitian book, which had its upspring late in the 17th century, had very strong positions in the culture of Great Lithuania in the 19th century due to the Lituanistic movement. It decreased in the period of generating Lithuanian appellative language, although cultured Samogitians had been recovering it during all the first part of the 20th century. The Samogitian book underwent the patterns that are common and appropriate only for this region and which influenced the complicated situation of publishing and the general state of book culture. Referring to this concept of regional book, the Samogitian book is conceived as a consistent part of the Great Lithuania’s book history.Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]Žemaitijos knyga svarbi regiono kultūros istorijos dalis. Straipsnyje regioninė knyga suvokiama kaip lokalinės bendruomenės visas leidybos produktas, tenkinantis jos poreikius. Detaliau analizuojama Žemaitijos istorinė raida, be kurios neišsiversime nustatydami regioninės knygos kultūros erdvę. Žemaitijos statusas ir teritorinis apibrėžimas keitėsi, tad išskiriami trys regiono raidos etapai: 1) LDK (iki 1795),2) carinės Rusijos (1795–1917) ir Nepriklausomos Lietuvos (1918–1944). Tikslus laiko ir erdvės pasirinkimas leidžia įvardyti Žemaitijos spaudos produkciją, kuri yra pažįstama iš leidybos ir spausdinimo duomenų. Remiantis šiuo principu aprėpiami regiono įvairiakalbiai spausdintinio ir rankraštinio palikimo klodai. Regioninė knyga autoriaus ir kalbos prasme yra nevienalytė. Jos kūrėjais buvo kultūriškai aktyvioji lokalinės visuomenės dalis, tenkinanti asmeninius ir kitų vietos gyventojų poreikius. Bendros politinės ir kultūrinės įtakos lėmė įvairiakalbės raštijos svarbą regiono knygos kultūroje. Daugiau dėmesio, be lietuviškos knygos, skiriama lotyniškai, lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, žydiškai ir vokiškai spaudos produkcijai. Į regioninės knygos tyrimus integruojamas vietos rankraštinis palikimas ir rankraštinė knyga kaip savita regiono knygos kultūros dalis. Žemaičių etninė knyga, išsiskirianti savo tarminiu pagrindu, suvokiama kaip gana savarankiška, bet sykiu integrali Žemaitijos knygos dalis. XVII a. pabaigoje užgimusi žemaitiškoji knyga, dėl žemaičių lituanistinio sąjūdžio XIX a. turėjo tvirtas pozicijas Didžiosios Lietuvos knygos kultūroje. Kuriantis lietuvių bendrinei kalbai ji sumenko, nors žemaičių kultūrininkų pastangomis buvo gaivinama visą XX a. pirmąją pusę. Žemaitijos knyga patyrė bendrus ir tik šiam regionui būdingus knygos kultūros dėsningumus, kurie atsiliepė komplikuotai leidybos situacijai ir regiono knygos kultūros būklei. Remiantis šia regioninės knygos koncepcija Žemaitijos knyga suvokiama kaip savarankiška Didžiosios Lietuvos knygos istorijos dalis
APIE ANTIKĄ GABRIELIO NAUDÉ KNYGOJE „PATARIMAI KURIANČIAM BIBLIOTEKĄ“
Get PDF...Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedraUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]
IŠEIVIJOS KNYGA: PASVARSTYMAI DOMĖJIMOSI MADAI PRAEINANT
Get PDFVilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]
RYTŲ PRŪSIJOS LIETUVIŠKIEJI LEIDINIAI RUSIJOS MOKSLŲ AKADEMIJOS BIBLIOTEKOJE
No full textВ статье дана подробная характеристика коллекции литовских изданий периода цензурного запрета (1864–1904 гг.), опубликованных на территории Восточной Пруссии и хранящихся в настоящее время в фондах Библиотеки Российской академии наук. Сформирована она была усилиями заведующего Славянским отделением библиотеки Э. А. Вольтером. В ее состав входят периодические издания, монографии и сборники, отпечатанные в типографиях Тильзита, Прекуле, Клайпеды (Мемеля), Битенай. Небольшая по численности коллекция отличается тематическим разнообразием включенных в нее изданий. Особый интерес представляют экслибрисы, маргиналии, штампы, печати, содержащиеся на титульных листах и страницах большинства из них. Статья сопровождается приложением, которое содержит подробное поэкземплярное описание коллекции.Библиотека Российской академии наукБиржевая линия, д. 1, 199034 Санкт-Петербург, Российская ФедерацияE-mail: [email protected] mokslų akademijos biblioteka Sankt Peterburge turi turtingą lietuviškų leidinių rinkinį. Jis saugomas Slavų literatūros skyriuje. Didžiausias Lietuviškojo fondo sukūrimo nuopelnas priklauso Eduardui Volteriui – Sankt Peterburgo universiteto kalbotyros profesoriui, nuo 1887 metų – Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Slavų literatūros skyriaus darbuotojui, vėliau ir vadovui. 1912 m. jis perdavė bibliotekos nuosavybėn lietuviškų knygų ir žurnalų rinkinį bei lituanistikos darbus. Tai sudarė apie 600 pavadinimų knygų, arba maždaug 700 tomų. Šis rinkinys apima Rytų Prūsijos lietuviškus leidinius, išspausdintus lietuviškų leidinių lotyniška abėcėle spausdinimo, importo ir sklaidos draudimo visoje Rusijos imperijos teritorijoje metais (1864–1904). Mokslininkų skaičiavimais, per tuos 40 metų užsienyje buvo išspausdinta apie 2687 pavadinimai knygų, skirtų nelegaliai įvežti į Lietuvą. Šiuo metu, ištisai peržiūrėjus Rusijos mokslų akademijos bibliotekos lietuviškąjį katalogą, nustatyta, kad jame yra registruoti 139 to laikotarpio leidiniai. Didžioji jų dauguma išspausdinta nuo 1882 iki 1903 metų.E. Volteris palaikė ryšius su Lietuvos nacionalinio sąjūdžio dalyviais, gyvenusiais Sankt Peterburge, Lietuvoje ir Prūsijoje (S. Baltramaičiu, J. Baltrušaičiu, J. Basanavičiumi, P. Matulioniu, M. Jankumi ir kt.), kurie padėjo jam gauti šiuos leidinius vos pasirodžius. Dauguma šių leidinių spausdinta Tilžėje, dešimt knygų – Bitėnuose, trys – Priekulėje ir po vieną – Klaipėdoje ir Ragainėje. Svarbiausia spaustuvė, kuri geriausiai žinoma visiems, priklausė Otto von Mauderodei ir buvo įsikūrusi Tilžėje. Kai kurie leidiniai pasirodė J. Schoenkės ir M. Jankaus spaustuvėse bei kai kuriose kitose.Dalis lietuviškojo rinkinio traukia ypatingą dėmesį. Tai įvairių politinių partijų narių (liberalų demokratų, krikščionių demokratų, socialdemokratų) nuomones atspindintys laikraščių ir žurnalų komplektai: „Apšvieta“, „Aušra“, „Kryžius“, „Lietuviškas darbininkas“, „Naujienos“, „Šviesa“, „Tėvynės sargas“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.Lietuviškasis bibliotekos rinkinys apima tokius teminius dalykus kaip kalbos išsaugojimas, tautos subūrimo jėgos, tautinis tapatumas ir liaudies švietimas, atskleidžia pagrindinius to laikotarpio leidybos tikslus. Rinkinyje yra ir grožinės literatūros. Tarp rašytojų ir švietėjų yra ne tik lietuvių, bet ir vengrų, lenkų, vokiečių ir net rusų autorių. Stebina skaitytojų troškimas susipažinti su pasaulio literatūra. Elementoriai, lietuvių kalbos gramatikos ir aritmetikos vadovėliai sudaro atskirą grupę. Šviečiamąją leidėjų veiklą rodo leidiniai, skirti esminiams astronomijos, fiziologijos, medicinos, istorijos, geografijos ir zoologijos mokslų principams. Dvasinio ir ūkinio lietuvių liaudies gyvenimo poreikius tenkino žemės ūkio ir bitininkystės knygelės, kalendoriai ir maldaknygės.Daugeliu atveju aptariami leidiniai turi papildomų knygotyrinės vertės bruožų: antspaudų, įspaudų, dovanojimo įrašų, ekslibrisų, superekslibrisų, marginalijų, specialių įdėklų, kurie didina šių leidinių vertę
SAVILAIDOS MODELIS IR MOLOTOVO–RIBBENTROPO PAKTO DOKUMENTŲ SKLAIDOS ATVEJIS
Get PDFThe aim of the paper is to present the theoretical model of samizdat. With regard to this model, samizdat, which emerged in Lithuania in the 50’s of the 20th century and persisted nearly until the collapse of the soviet system, is construed as a new phenomenon of the underground press. Samizdat was one of the categories of the underground press, which was distinguished by a unique mechanism of spreading. With the reference to the insights of Aleksandr Daniel the first half of the paper discusses principal differences of samizdat from other categories of the underground press (“texts of personal usage”, “coterie”, partisan press and proclamations). Contrary to other underground press, the publishers of samizdat controlled only preparation and distribution of only the primary edition (generally small), and subsequent circulation of the publications took place in the circle of the readers. Therefore, the major role in samizdat was played by the readers, who multiplied and distributed the publications on their own initiative and without the awareness of the publishers.Pursuing to substantiate the presented theoretical model, the second half of paper scrutinizes Abstractthe history of the spread of one document – secret pacts of Ribbentrop–Molotov – in samizdat. The method of “one case analysis” revealed reasonability of the theoretical model and expedience of its use. The spread of the secret pacts of Ribbentrop–Molotov in the 70’s–80’s may be considered a typical model of samizdat. Moreover, the spread of the documents revealed a unique peculiarity of the renewal of samizdat: since samizdat was circulating in numerous directions and in a diversity of circles of readers, it was practically impossible for the soviet authorities to stop the spread of a text, which reached samizdat. Such elemental mistake predetermined vitality and efficiency of such underground press in the soviet society.Exchange of information through the principle of samizdat was determined by the heritage of the totalitarian political system – the society was so polarized that usual forms of the underground press become ineffective. In the meanwhile, samizdat opened new possibilities for the spread of the uncensored ideas in the post-totalitarian system, which could assist in overcoming mistrust prevailing in the society and its disunity.Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutasBernardinų g. 11, LT-01124 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] pateikiamas teorinis savilaidos – unikalaus XX a. antrosios pusės pogrindinės spaudos reiškinio sovietinėje visuomenėje – modelis. Remiantis šiuo modeliu nagrinėjama vieno dokumento (1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. pasirašytų slaptųjų Molotovo–Ribbentropo susitarimų) plitimo sovietų Lietuvoje XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje istorija. Vieno atvejo analizės metodas patvirtina teorinio savilaidos modelio pagrįstumą ir funkcionalumą, atskleidžia unikalius savilaidos sklaidos bruožus
RASTA NAUJA LIETUVIŠKA MARGINALIJA
Get PDFVilniaus universiteto bibliotekaUniversiteto g. 3, LT-01122 Vilnius, LietuvaEl. paštas: