Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
SOVIETINĖS CENZŪROS ISTORIOGRAFIJA: PAGRINDINĖS TYRIMŲ KRYPTYS IR CENZŪROS SAMPRATOS
Get PDFThere are many definitions of Soviet censorship in different scientific research studies. Censorship is a complex phenomenon. It is not only a control of the public sector (press and mass media). Censorship covers a multitude of areas – from the public to the private spheres of life, from institutional, regulated control to internal self-censorship. Due to these reasons, studies of censorship are relevant to various scientific fields. The aim of this research is to analize the main concepts of Soviet censorship and trends of these research studies. In order to achieve this aim, scientific works, surveying Soviet censorship from various perspectives aspects were analyzed. The goal was to distinguish the main trends of research studies and to understand focusing on the context to which Soviet censorship is related. The analysis of various concepts of censorship and other concepts used to describe this phenomenon has allowed to highlight the differences between scientists’ attitudes towards this phenomenon. The research-based analysis concluded that the main trends of research studies of Soviet censorship are as follows: 1. censorship as one of the features of Soviet occupation; 2. censorship as a part of Soviet culture; 3. censorship as one of KGB’s work methods; 4. censorship as a specific connection between creative artists and the Soviet system; 5. censorship as a part of press and publishing history; 6. censorship as part of daily work of memory institutions. In the studines that are focused exclusively on censorship, most of the analysis is oriented towards censorship as an institution (Glavlit) and its work methods. Censorship in memory institutions is presented as “cleaning” of library collections, a destruction of books or development of restricted (special) collections. When analyzing censorship, Lithuanian researchers present this phenomenon as one-sided totalitarian control. Foreign authors quite often base their research on the theories of P. Bourdieu or M. Foucault and present censorship both as a means of control and as a power that defines culture and communication. The concept of soviet censorship in these research studies is also defined in quite a few ways, for example, as a means of control or as a restriction of press and mass media, as a boundary or information barrier. Censorship can be analyzed as an institution, as a work method of that institution (Glavlit) or as one of many features of soviet mass communication. There is a lack of research studies that might give rise to different theories and present a more complex view of soviet censorship.Sovietinė cenzūra nėra tik viešojo sektoriaus (spaudos ir masinio informavimo priemonių) kontrolė, tai kompleksinis reiškinys, apimantis daugybę sričių – nuo viešosios iki privačiosios erdvės, nuo institucinės, reglamentuotos kontrolės iki vidinės savicenzūros. Tad cenzūros tyrimai aktualūs įvairių mokslo sričių atstovams. Straipsnio tikslas – išnagrinėti sovietinės cenzūros sampratas ir tyrimų kryptis istoriografijoje. Rengiant straipsnį buvo analizuoti moksliniai darbai, kuriuose įvairiais aspektais paliečiami sovietinės cenzūros klausimai. Pastebėta, kad cenzūros klausimai nagrinėjami ir bendrame sovietinės okupacijos istorijos kontekste, ir tik sovietmečio kultūrinį gyvenimą, KGB veikimo priemones, menininkų kūrėjų santykį su sistema, spaudos ir leidybos istoriją bei atminties institucijų veiklą analizuojančiuose darbuose. Vien tik cenzūrai skirtuose tyrimuose daugiausia susitelkiama į cenzūrą vykdžiusių institucijų veiklos analizę. Cenzūros raiška atminties institucijose nagrinėjama analizuojant bibliotekų fondų valymo, knygų naikinimo (bibliocido), specialiųjų fondų kūrimo klausimus. Lietuvos istorikai sovietinės cenzūros reiškinį pateikia kaip režimo primestą, vienapusę totalitarinę kontrolę. Užsienio autoriai dažniau remiasi Pierre’o Bourdieu ir Michelio Foucault teorijomis, į cenzūrą žvelgia ir kaip į kontrolę, ir kaip į pozityvią kultūrą bei vientisą viešąją komunikaciją formuojančią galią. Cenzūros samprata ir apibrėžimas tyrimuose varijuoja nuo institucinio, valstybės vykdomo spaudos suvaržymo iki cenzūros kaip „ribų“ ar „informacinio barjero“ suvokimo. Cenzūra gali būti nagrinėjama ir kaip veikianti institucija, ir kaip tos institucijos veikimo priemonės, ir kaip masinės komunikacijos ypatybė
ŽEMAITIJOS ŽYDŲ DOKUMENTINIO PAVELDO PRARADIMAI PIRMOJO PASAULINIO KARO METAIS
Get PDFIn 1914, the Samogitian Jews were exposed to the first adverse consequences of World War I. Thus, the town centre of Žemaičių Naumiestis was burnt down; more than 50 local Jewish libraries were destroyed from fire. In 1915, deportations of the Jewish population into the depths of Russia began. More intense activities by the German troops on the borderline resulted in huge material and human losses. The period in question was marked by cases of thefts and wilful destruction of Jewish documentary heritage. However, in most cases Jews’ belongings and assets perished in the fire together with their houses that had been set fire to. More significant losses incurred as a result of military actions were experienced in the spring of 1915 by the Jews living in Paprūsė (Podlesi region), Šiauliai country and the Courland border. During the research, 92 cases of losing the Jewish documentary heritage were established. Relevant data were collected on the essential aspects of preserving and losing documentary heritage in the period of 1914–1918. More in-depth analysis was conducted on the losses of Jewish documentary heritage in Gruzdžiai, Jurbarkas, Kelmė, Kuršėnai, Raseiniai, Leckava, Seredžius, Švėkšna, Tirkšliai, Tauragė ir Žemaičių Naumiestis. The total value of these losses amounts to 96 thousand roubles. Among the most valuable were the manuscript libraries collected by Torah and Jewish communities as well as archival collections. The Jews were known to have established a great number of libraries; even the illiterate Jews had personal collections of books. Quite a few Jewish libraries stored a 1000 and more volumes of books. Due to the significant losses of both archival documents and human demography, the author could not further develop the reconstruction of this heritage on a larger scale. However, the material collected made it possible to identify and evaluate the common problems of preserving and losing Samogitian Jews’ documentary heritage during World War I.Straipsnyje analizuojamos Žemaitijos žydų dokumentinio paveldo išlikimo 1914–1918 m. ir karo nuostolių problemos. Esminiai dokumentinio paveldo praradimai dėl žydų trėmimų į Rusijos gilumą ir aktyvių Rusijos ir Vokietijos karo veiksmų regione vyko 1915 metais. Labiausiai nukentėjo pasienio ir pafrontės teritorijos: Paprūsė, Pakuršė ir Šiaulių apskrities miestai. Tyrimo metu išsamiai aptariami archyviniuose dokumentuose užfiksuoti 92 dokumentinio paveldo praradimo atvejai
NACIONALINĖS BIBLIOGRAFIJOS IŠTEKLIAI KAIP ŠALIES DOKUMENTINIO PAVELDO LIUDIJIMAS
Get PDFThe subject of this article is to analyze the national bibliography as a means for promoting the documentary heritage and providing access to it. It discusses various forms of the national bibliography as well as their potential for preserving the memory and ensuring access to documentary resources and their promotion. The article serves the purpose, by drawing on the analysis of foreign publications, of substantiating the idea that the national bibliography as a structured registry of the national publishing output may serve as a reliable means for promoting the documentary heritage. The article elaborates on the evolution of the notion and coverage of the national bibliography as well as its presentation to the public. The national bibliography was defined in the 60ies of the 20th century by joint efforts of UNESCO and IFLA. This definition underlined that the national bibliography must cover the nation’s entire published output. The notion of the national bibliography underwent some evolution, and in the 21st century the focus shifted towards registering electronic publishing resources alongside with solving the issues of presenting the national bibliography to the public. Previously, the presence of a bibliographic record in the national bibliography signified that the resource was available within the legal deposit collection of the library, whereas at present the issue of having to register national information resources which do not belong to this collection is gaining persistence. Another significant issue in making the national bibliography a comprehensive registry of the nation’s publishing output is the relation between the national bibliography and legal deposit. Successful and sustainable development of the national bibliography requires cooperative effort in creating and updating publication and factual data and efficient communication with publishers and other suppliers of public information within the chain of legal deposit. This interaction substantiates the existence of the national bibliography as the all-reflecting mirror creating opportunities to cognize the national documentary cultural heritage and ensuring its promotion and access, The register of bibliographic and authority data of published documents helps preserve the cultural and historical memory; ensures dissemination of knowledge about historical and cultural events and their interpretation; and gives a panorama of the cultural history, the heritage of the traditional culture, prominent fellow-countrymen and national uniqueness. The analysis of websites of national libraries of various countries which are legal deposit receivers shows that some of them remind the publishers of their obligation to submit legal deposit copies in a laconic manner and some of them provide more information, e.g. types and quantity of legal deposit copies and terms of submission as well as give references to appropriate legal acts. Some of these institutions highlight the significance of legal deposit as a means of preserving cultural heritage and ensuring access to it for the general public and researchers. However, there is no clear message addressed to the integral and primary chain of the legal deposit system, the publishers, about their responsibility about the comprehensiveness of legal deposit and the publishers’ benefits from contributing to the preservation and access of the national cultural heritage. The article analyzes the transformation of the national bibliography from a printed list to a presentation of linked data. Digital and information technologies applied in publication processes and creation of new forms of disseminating data of national bibliographies contribute to promoting the national history and cultural memory. Broad access to national bibliographic data allows the general public creating new services and products. The precise definition of purposes of the national bibliography and its users could facilitate the shaping of the appropriate model of the national bibliography.Straipsnis skirtas išanalizuoti nacionalinės bibliografijos veiklai ir jos ištekliams kaip šalies intelektinės kultūros produkcijos apskaitos ir informacijos išsaugojimo priemonei. Nagrinėjamos įvairių šalių patirtys, nacionalinės bibliografijos išteklių formos, jų galimybės išsaugoti dokumentinę atmintį ir užtikrinti informacijos prieigą prie šalies leidybos produkcijos. Nacionalinės bibliotekos, būdamos atsakingos už šalies leidybos produkcijos registravimą, remiasi tarptautinėmis rekomendacijomis ir savo šalies privalomojo egzemplioriaus teisinio reguliavimo sistema. Platesnis nacionalinės bibliografijos išteklių duomenų atvėrimas leidžia visuomenei kurti naujas paslaugas ar produktus. Tinkamo nacionalinės bibliografijos paslaugų modelio pasirinkimas ir visų veiksnių sąveikos įvertinimas nacionalinės bibliografijos išteklius leidžia laikyti susistemintu šalies leidybos produkcijos registru, kuris gali būti patikima dokumentinio paveldo atminties komunikacijos ir sklaidos priemonė
(NE)PAMIRŠTAS VILNIAUS GENIUS URBIS: VILNIAUS GETO BIBLIOTEKA
Get PDFThe building at the beginning of Strašūno street No 6 (currently it is Žemaitijos st. 4), which is nowadays in dangerous conditions, has been a cultural center since the beginning of the 19th century in the heterogenic city of Vilnius. The “Meficei Haskala” library, which was later on named State Vilnius City library no 5 and which became the Vilna Ghetto Library under the Nazi occupation, played an important role in the history of Vilnius by influencing its cultural development and by giving its citizens a certain kind of identity. Due to the important historical events that took place in this building it became a so called genius urbis with the status of an object of regional importance. The aim of the research is to analyze and present the conception of the former Vilnius ghetto library in today’s narrative of the Jewish community and to show how this memory place influences the formation of the community’s memory. We hope that during the next few years this historical building will become a new cultural memory institution and serve as a bridge between old history and new generations.Pastatas Vilniuje, pažymėtas šeštuoju numeriu Strašūno gatvės pradžioje (dabar Žemaitijos g. 4), nuo XX a. pradžios buvo vienas iš kultūros židinių daugiakultūriame mieste. „Meficei Haskala“ bibliotekos, vėliau pervadintos 5-ąja viešąja valstybine Vilniaus miesto biblioteka, o nacių okupacijos metais – Vilniaus geto biblioteka, įkūrimas ir aktyvi veikla buvo svarbus indėlis į Vilniaus ir jo gyventojų istorijos, kultūros ir tapatybės raidą. Ne pastato architektūra, o įvairiopos veiklos gausa ir unikalumas iki šių dienų išlieka tuo „genius urbis“, kuris suteikia griūvančiam pastatui ne tik regioninės reikšmės paveldo objekto statusą, bet ir poreikį netolimoje ateityje tapti atminties institucija, tiesiančia tiltus naujajai kartai. Straipsnyje nagrinėjama šios bibliotekos veikla ir svarba žydų bendruomenei, įtaka atminties formavimui.
TRADICIJŲ, RELIGIJOS IR DORINIO AUKLĖJIMO ĮTAKA XIX AMŽIAUS PRADŽIOS DALMATIJOS KNYGŲ LEIDYBAI
No full textThe aim of this article is to investigate the character of book production in Dalmatia from 1815 when Dalmatia became an integral part of the Austrian Empire until the middle of the 19th century, the period dominated by the repressive politics of Chancellor Metternich (1809–1848) and his severe system of censorship. At the time, the publishing business still overlapped with the printing activity and it was limited to only five publishing houses situated in Zadar, Split and Dubrovnik. The article shows the results of the extensive research made according to two criteria: the intensity and (dis)continuity of book production as well as its subject and genre variety and/or uniformity. The analysis is based on a database resulting from archival research as well as from consulting many bibliographical sources and library catalogues. It shows that compared with the Western European countries of the age, whose annual production was expressed in thousands, book publishing in Dalmatia was quite restricted not only in numbers but also in the variety of subjects and genres. Metternich’s rigorous censorship, which constrained and regulated not only book production but also the entire system of dissemination and consumption of the printed word, as well as a religious revival that the Catholic Church in Dalmatia experienced at the time, were undoubtedly the most important causes for such a traditional and conservative character. The religious authorities claimed that moral education and spiritual knowledge was still the main purpose assigned to the printed word, considering it to be their sacred duty to safeguard the purity of faith and take care of the moral of their faithful, while the state authorities wished to direct beliefs and attitudes of their citizens, keeping them within an acceptable moral and political framework that led towards loyalty and obedience.Šiame straipsnyje nagrinėjamos knygų leidybos ypatybės Dalmatijoje nuo 1815 m., kai šalis tapo integralia Austrijos imperijos dalimi, iki XIX a. vidurio. Šiuo laikotarpiu buvo įsigalėjusi represinė kanclerio Klemenso Meternicho (1809–1848) politika, pasižymėjusi ypač griežta cenzūra. Leidybos verslas vis dar buvo susipynęs su spausdinimo veikla. Leidybos darbai buvo riboti – jie vyko tik penkiose leidyklose, įsikūrusiose Zadare, Splite ir Dubrovnike. Straipsnyje pateikiami išsamaus tyrimo, vykdomo pagal du kriterijus – leidybos intensyvumą ir (ne)nutrūkstamumą bei jos objektų ir žanrų įvairovę ir (ar) vienodumą – rezultatai. Atlikta analizė grindžiama duomenų baze, gauta archyvinio tyrimo būdu. Buvo remiamasi ir daugeliu bibliografinių šaltinių bei bibliotekų katalogais. Tyrimas parodė, kad, lyginant su to paties laikotarpio Vakarų Europos šalimis, kuriose metinė knygų leidybos apimtis siekė tūkstančius leidinių, leidybos skaičiai Dalmatijoje buvo gana menki. Knygų čia buvo leidžiama mažai, o ir jos nepasižymėjo dalykine ir temine įvairove. Vyravo panegirinė poezija, ypač „rūmų“, skirta imperatoriui ir kitiems karališkosios šeimos nariams. Nemažai buvo leidžiama ir religinio bei dvasinio pobūdžio kūrinių (ganytojų laiškai, religinės knygos, maldaknygės ir katekizmai). Tai rodo, kad knygų leidyba Dalmatijoje vis dar nebuvo išsiveržusi iš tradicinių rėmų. Tokia konservatyvi tendencija neabejotinai turi būti siejama su griežta Meternicho cenzūra, kuri ribojo ir reguliavo ne tik knygų leidybą, bet ir visą spausdintinio žodžio platinimo ir vartojimo sistemą, taip pat religinį krašto Katalikų bažnyčios atgimimą. Bažnyčios institucijos teigė, kad dorinis auklėjimas ir dvasinės žinios vis dar išlieka pagrindiniu spausdintinio žodžio tikslu, o siekis apsaugoti tikėjimo grynumą ir rūpintis savo tikinčiųjų dora ir toliau išlieka šventa Bažnyčios pareiga. Kita vertus, valstybės institucijos siekė kreipti savo piliečių įsitikinimus ir požiūrius, kad šie nesikirstų su valstybei priimtina moralės ir politikos sistema, galiausiai užtikrinančia lojalumą ir paklusnumą. Autorė apibendrina tyrimą teigdama, kad nors statistiniai duomenys ir leidžia daryti tam tikras išvadas apie nagrinėjamo laikotarpio knygų leidybos Dalmatijoje ypatybes, kitų šaltinių, pavyzdžiui, archyvinių dokumentų apie leidybos verslą kiekvienoje iš tuo metu egzistavusių spaustuvių ir leidyklų, paieška (jei tokių dokumentų yra) neabejotinai padėtų susidaryti išsamesnį vaizdą apie XIX a. knygų leidybą Dalmatijoje ir priežastis, lėmusias tokį tradicinį ir konservatyvų leidybos pobūdį
KARAIMIŠKŲJŲ KNYGŲ LEIDYBA: RAIDA IR DABARTIS
Get PDFThe main aim of this article is to briefly overview the history of printed books of Karaims in Eastern Europe and Crimea, taken in a very broad sense both in Karaim and in other languages. The Karaim language belongs to the Kipschak’s (Kuman’s) family of Turkic languages. Printing of books in the native language, to be used both in everyday life and for religious purposes, was an important activity of Karaim communities. According to the geographical settlements of Karaims in Europe, there existed three dialects of the Karaim language – Crimean, Lutsk-Halich (Ukraine) and Trakai (Lithuania) dialect. Books were printed in each of these dialects in different periods of time, depending on the political situation. In the very beginning of printing era, Crimean Karaims were the most active ones. In the 16th century they started printing books, and then continued during the 18th–19th centuries. Later it was Vilnius and Lutsk that took over. At the end of 19th – beginning of 20th centuries, and especially between the two world wars, Karaim scholars and spiritual leaders in Vilnius and Lutsk were very active investigating and popularising their cultural heritage. Due to their achievements, revival of national identity and revitalization of scientific studies on national heritage after 1990 became very productive. Several Karaim figures of the 20th century were important, among them Hadgi Seraya Khan Shapshal (1873–1961), the highest priest, a famous turkologist, prof. Ananiasz Zajączkowski (1903–1970) and two senior priests Simonas Firkovičius (1897–1982) and Mykolas Firkovičius (1924–2000). All printed Karaim books are important sources for understanding the Karaim cultural heritage and for continuity of the communities’ life.Straipsnyje nagrinėjama ilga karaimiškosios knygos Rytų Europoje ir Kryme istorija, kuri Lietuvos mokslo tyrimuose nuosekliai nebuvusi nušviesta. Taip yra dėl to, kad karaimų istoriją bei kultūrą tiriančių mokslininkų Lietuvoje yra labai mažai, ir dėl to, kad karaimiškos knygos sąvoka yra labai plati. Jos tiriamąją medžiagą, išsibarsčiusią po įvairius archyvus bei bibliotekas ar saugomą privačiose kolekcijose, sudaro rankraštiniai bei spausdintiniai religiniai, pasaulietiniai, moksliniai, meniniai tekstai, rašyti labai skirtingu laiku įvairiomis kalbomis ir įvairiose geografinėse vietovėse. Be to, tekstai karaimikos temomis buvo rašyti ir pačių karaimų, ir kitų tautų atstovų, daugiausia tiurkologų bei istorikų. Tad klausimas apie sensus stricto karaimiškos knygos apibrėžimą ir tiriamos medžiagos atrankos kriterijus yra gana keblus. Turtingą literatūrinį karaimų paveldą įvairiais aspektais, bet vis dėlto gana fragmentiškai yra nagrinėję bei iš dalies inventorizavę įvairių šalių mokslininkai – istorikai, lingvistai, tiurkologai, kurių darbais buvo remtasi rengiant šį straipsnį. Atsivėrusios prieigos prie anksčiau uždarytų archyvų tyrimo objektą kaskart praplečia. Atsižvelgdama į tokią didelę tyrimo aprėptį, autorė nepretenduoja atsakyti į visus klausimus, tikėdamasi, kad straipsnyje pirmą kartą lietuviškai pateikta karaimiškos knygos leidybos istorijos apžvalga padės ateityje atlikti tikslesnę jos klasifikaciją ir išsamesnę dalykinę charakteristiką. Ji taip pat tikisi, kad tolesni tyrimai galės papildyti tiek esamus įvairių autorių sudarytus bibliografinius spausdintinių ir rankraštinių veikalų sąvadus, tiek jų interpretacijas. Straipsnyje daugiau dėmesio skiriama XX ir XXI amžiaus karaimiškiems leidiniams, kurie išvis dar beveik nebuvo patekę į tyrėjų akiratį