Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
DOKUMENTAS APIE PASIRENGIMĄ KNYGOS MOKSLŲ STUDIJOMS VILNIAUS UNIVERSITETE IR BIBLIOTEKOS KOMPLEKTAVIMO STRATEGIJAS PIRMAISIAIS XIX A. DEŠIMTMEČIAIS
Get PDF..
DOKUMENTINIS LATVIŲ IŠEIVIJOS PAVELDAS LATVIJOS MOKSLINĖSE BIBLIOTEKOSE H. BIEZAJO, M. GOPPERIO, U. GĖRMANIO IR H. RUDZYČIO ASMENINIŲ ARCHYVŲ PAVYZDŽIU (VOKIEČIŲ K.)
No full textÜber die bedeutendsten Bestände des Dokumentarerbes des lettischen Exils verfügt die Nationalbibliothek Lettlands und die Akademische Bibliothek der Universität Lettlands. Der Aufsatz gibt einen Einblick über die Personalarchive einzelner bedeutender Kulturschaffender des lettischen Exils (H. Biezais und M. Goppers in der Nationalbibliothek Lettlands, U. Ģērmanis und H. Rudzītis in der Akademischen Bibliothek der Universität Lettlands). Der Briefwechsel der Verleger und ihrer Autoren ist eine nicht zu ersetzende Informationsquelle für die Zusammenhänge zwischen Autor, Verleger und Lesepublikum, für die Entstehung einzelner Publikationen und für deren Resonanz in der Öffentlichkeit.Pastaraisiais dešimtmečiais didžiąsias Latvijos bibliotekas, muziejus ir archyvus gerokai papildė latvių išeivijos mokslo, kultūros ir švietimo darbuotojų, politikų ir visuomeninių organizacijų dokumentai. Ir nedidelės kolekcijos, ir gausūs asmeniniai archyvai, gauti iš įvairių šalių, kuriose telkėsi latvių išeivija (JAV, Australija, Vokietija, Švedija ir kt. šalys), teikia geras galimybes tyrinėti XX amžiaus latvių diasporą ir atsakyti į klausimą, kaip per pusšimtį metų negyvent Latvijoje pavyko išlaikyti tautinį tapatumą ir nepriklausomos Latvijos valstybės idėją. Žinoma, kiekviena atminties institucija turi savus dokumentų komplektavimo kriterijus, istoriškai susiformavusias nuostatas, kurios yra svarbios užmezgant ir stiprinant ryšius, be to, egzistuoja skirtingos dokumentų tvarkymo ir inventorinimo tradicijos. Visa tai neleidžia esmingai kiekybiškai palyginti įvairių institucijų naujų įsigijimų apimčių. Vis dėlto galima teigti, jog daugiausia latvių išeivijos dokumentinio paveldo dabar yra sukaupta Latvijos nacionalinėje bibliotekoje ir Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje, Literatūros ir muzikos muziejuje ir Latvijos valstybės archyve. Straipsnyje pateikiama pavyzdžių iš latvių išeivijos kultūros darbuotojų asmeninių archyvų, saugomų Latvijos nacionalinėje bibliotekoje (H. Biezajo ir M. Gopperio archyvai) ir Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje (U. Gėrmanio ir H. Rudzyčio archyvai). Reikšmingas yra religijos istorijos ir folkloro tyrėjo Haraldo Biezajo (Haralds Biezais, 1909–1995) archyvas, atspindintis jo plačius mokslinius interesus; kartu jis yra tipiškas išeivijos likimo intelektinės emigracijos sąlygomis liudijimas. Viena vertus, archyvas reprezentuoja tarptautiniu mastu pripažintą mokslininką, bet, kita vertus, atskleidžia ne tik H. Biezajo veiklą išeivijoje, bet daug plačiau: latvių knygų, autorių, redaktorių ir apskritai latvių leidybos situaciją. Savo ruožtu leidėjo Mikelio Gopperio (Miķelis Goppers, 1908–1996) archyve – rankraščiai ir knygų maketai, korektūros egzemplioriai ir iliustracinė medžiaga, labai plati M. Gopperio korespondencija su knygų autoriais, dailininkais, spaustuvių darbuotojais ir platintojais. Šie dokumentai pateikia labai konkrečių liudijimų apie knygų sumanymo ištakas ir jau parengtų leidyklos „Zelta ābele“ („Aukso obelis“) leidinių likimus, taip pat apie nerealizuotas leidyklos idėjas. Istoriko Uldžio Gėrmanio (Uldis Ģērmanis, 1915–1997) istorijos tyrimus, publicistikos ir prozos kūrybą, leidybos, išeivijos bendruomenių padėtį ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklausomybę atskleidžia jo archyvas, saugomas Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje. Daug medžiagos išeivijos knygos istorijos tyrimams yra šios bibliotekos dokumentų kolekcijose, ypač daug – Helmaro Rudzyčio (Helmārs Rudzītis, 1903–2001) asmenybei tirti. Jo archyve – visas 90 metų laikotarpis: asmeniniai laiškai, autorių teisių sutartys, leidyklos „Grāmatu draugs“ („Knygų draugas“, įkurta 1926 m.) veiklos nuotraukos, H. Rudzyčio nuo 1949 m. leisto laikraščio „Laiks“ („Laikas“) archyvo dokumentai
OFICIALIAI NEBUVUSI: DRAUDŽIAMOSIOS LITERATŪROS LAIKYMAS IR SKAITYMAS SOVIETINĖJE LATVIJOJE XX AMŽIAUS 8–9 DEŠIMTMETYJE (ANGLŲ K.)
No full textIn the Soviet Latvia (1940–1941, 1944–1990), as in other Communist-occupied countries, alongside with officially allowed media circulated alternative sources of information – forbidden and secret publications, works of cultural and intellectual movements sharply criticized or concealed by the Soviet power, etc. This paper considers storage and use of books and periodicals, published in the independent Republic of Latvia (1918–1940) and forbidden during the Soviet period. Legally this literature was accessible only at three major research libraries of the Latvian SSR to researchers and specialists with special permissions. Other professional and social groups could reach it illegally – at secret storage places of different libraries, black book markets as well as home libraries. Along with publications in the press, the archive of the central censorship body (the Main Literature Board of the Latvian SSR) and library documents, interviews with librarians and historians are used in the research.Tarybų Latvijoje (1940–1941, 1944–1990), kaip ir kitose komunistų okupuotose šalyse, kartu su oficialiai leidžiama žiniasklaida buvo platinami alternatyvūs informacijos šaltiniai, tokie kaip draudžiami ir slapti leidiniai, kultūros ir intelektinio judėjimo atstovų darbai, kuriuos Sovietų valdžia aštriai kritikavo arba slėpė nuo visuomenės. Straipsnyje nagrinėjami literatūros, išleistos nepriklausomos Latvijos Respublikos laikotarpiu (1918–1940) ir uždraustos sovietmečiu, laikymo ir skaitymo aspektai. Nepaisant pirmuoju okupacijos dešimtmečiu (1944–1954) vykdyto nepriklausomos Latvijos literatūros kūrinių bibliocido (literatūros kūrinių išėmimas iš apyvartos, jų naikinimas dideliais kiekiais, tik riboto kiekvieno uždrausto leidinio egzempliorių skaičiaus laikymas didžiausiose mokslinėse bibliotekose), laikui bėgant prieiga prie šio laikotarpio spausdintinių darbų tapo lengvesnė. XX amžiaus 8–9-ajame dešimtmetyje mokslininkams ir kvalifikuotiems specialistams buvo leidžiama gana laisvai naudotis knygomis ir periodiniais leidiniais, kurie saugomi trijose mokslinėse bibliotekose ir buvo vertinami kaip pasenę. Kiti šia literatūra besidomintys asmenys galėjo jos įsigyti Rygos legaliose ir nelegaliose knygų prekyvietėse. Vis dėlto šių knygų kaina buvo gerokai didesnė nei vidutinė sovietinių knygų kaina. Kai kurie spaudiniai ar net ištisos kolekcijos buvo saugomos namų bibliotekose ir masinėse bibliotekose (taip sovietmečiu buvo vadinamos viešosios bibliotekos). Deja, dėl visiško ir dalinio daugelio autorių draudimo ir šališko politinių, ekonominių ir literatūros procesų Tarybų Latvijoje interpretavimo, kurį pateikė sovietų istorikai, didžioji visuomenės dalis negalėjo susidaryti tinkamo supratimo apie gyvenimą nepriklausomoje Latvijos valstybėje. Žinomi tik keli autoriai, kurių kūrybinis darbas prasidėjo antroje XIX amžiaus pusėje–XX amžiaus pradžioje arba kurių kūriniai buvo leidžiami sovietmečiu. Siekiant įveikti šį žinių atotrūkį, XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Latvijoje prasidėjus Nepriklausomybės sąjūdžiui, bibliotekos dėjo pastangų papildyti savo fondus šio laikotarpio literatūra. Vis dėlto iniciatyvas stabdė ribotas išlikusių egzempliorių skaičius – tai buvo ypač aktualu turint galvoje periodinius leidinius, plačiai skaitytus sovietmečiu. Šią problemą iš dalies padeda spręsti didelio masto Latvijos kultūros paveldo skaitmeninimo procesas, prasidėjęs 1999 m. kartu su projektu „Paveldas 1: Latvijos periodinių leidinių išsaugojimas“
LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS SPAUSTUVIŲ PRIVILEGIJOS
Get PDFThe article aims to shed light on the privileges accorded by the rulers of the Grand Duchy of Lithuania (hereinafter referred to as GDL) as a legal means of printed press regulation. It should be noted that so far, the research has mostly been focused on the privileges granted to the printing houses of the Mamoniciai and Vilnius academies. The current research, based on various studies about the privileges granted to other printing houses and new historical sources, attempts to provide a comprehensive analysis of the privilege phenomenon in its entirety, by examining the dynamics of granting privileges, privilege providers and recipients, types of privileges, sanctions imposed and the languages in which printing was allowed. It has been established that during the period of 1569–1793, the 37 privileges by rulers were granted to GDL printing houses. In the second half of the 16th century, the GDL rulers accorded 6 privileges, in the 17th century – 8, and in the 18th century – 22 privileges, respectively. The greatest number of the privileges was granted during the reign of Augustus III (the period of 1734–1763) and Stanislaw II Augustus (the period of 1764–1795). During the 29 years of holding the throne, Augustus III granted 10 privileges to the GDL printing houses. Stanislaw II Augustus reigned the GDL for 31 years, during which he issued 7 privileges. Among the GDL rulers were also the individuals who failed to grant a single privilege to the existing printing houses. They were John II Casimir Vasa (1648–1668), whose reign coincided with the wars waged against Moscow and Sweden and Stanisław I Leszczyński (1704–1709, 1733–1734). On the grounds of the intended business purposes, the privileges granted to the GDL printing houses can be classified as publishing privileges (in total 13 privileges, accounting for 35%), the privileges to establish a printing house (in total 9 privileges, accounting for 24%), confirming privileges (in total 11 privileges, accounting for 30%) and miscellaneous privileges (in total 4 privileges). In the 16th and the first half of the 17th century, the privileges accorded by the rulers were not very widespread, as part of the printing houses conducted their activities under the auspices of the GDL noblemen. In the 18th century, GDL saw the predominance of institutional printing house. It is only natural that such printing houses sought the privileges granted by the rulers as an important means to establish themselves in the book printing market. Among the GDL institutions having a printing house of its own, was a higher education institution (Vilnius Jesuit Academy), religious organizations of city-dwellers (so-called fraternities) and monasteries (Catholic, Orthodox and Uniate). The largest number of privileges was granted to the printing house of the Vilnius Jesuit Academy (in total 13 privileges), whereas the printing houses of other GDL institutions (brotherhoods of city-dwellers as well as Catholic, Orthodox and Uniate monasteries) were usually accorded one, two or three privileges. The analysis of thirteen privileges granted to the GDL printing houses revealed that they included penalties foreseen for violating publishing rights. The greatest sanction ever in the history of GDL printing – 5000 florins (Italian coins)– was in 1588 imposed on the GDL nobleman Kazimierz Leon Sapieha for violating the privilege to publish the Lithuanian Statute. In the history of GDL printing, one case should be particularly highlighted, namely, when a large fine was imposed not for illegal reproduction but for resisting the failing to comply with the purpose of the privilege – to establish a printing house. More specifically, the 1701 privilege granted by Augustus II foresaw a fine of 1000 kapa (medieval unit of measurement used in the 15–18th century GDL) imposed on anybody for hindering the Mogilev Orthodox brotherhood in their attempt to establish a printing house. The privileges accorded by GDL rulers gave permission to publish books not only in the official literary languages – Polish and Latin – but also in the languages of ethnoconfessional communities such as Ruthenian, Lithuanian and Jewish. Even though in principle, the privileges granted by GDL rulers did reflect benevolence for printing books in the languages of other GL confessions and cultures, the monopoly of the Vilnius Jesuit Academy hindered the development of other printing houses.Straipsnis skiriamas LDK valdovų privilegijoms kaip teisinei spaudos reguliavimo priemonei. Iki šiol daugiausia tyrinėtos privilegijos, suteiktos Mamoničių ir Vilniaus akademijos spaustuvėms. Sujungus tyrimus su duomenimis apie kitų spaustuvių privilegijas, bandoma šį reiškinį tirti kompleksiškai. Straipsnyje tikslinamas suteiktų privilegijų skaičius, aptariami įvairūs jų raiškos aspektai. Nustatyta, kad 1569–1793 m. LDK spaustuvėms buvo suteiktos 37 valdovų privilegijos. Didesnė privilegijų dalis buvo skirta reguliuoti spaustuvių, spaustuvininkų ir leidėjų santykiams, mažesnioji – oficialiai patvirtino spaudos įmonių steigimą. XVI a. ir XVII a. pirmoje pusėje valdovų privilegijos nebuvo itin paplitusios, nes dalį spaustuvių globojo didikai. XVIII a. LDK dominavo institucinės spaustuvės ir privilegijos joms tapo svarbia priemone įsitvirtinant knygų spaudos rinkoje
LIETUVOS LITERATŪRINĖS PREMIJOS IR JŲ REIKŠMĖ LEIDYBAI
Get PDFThe article is intended to evaluate the current situation of Lithuanian literary prizes. It provides a thorough analysis of the number and type of the current Lithuanian literary prizes and sheds light on the attitude held by Lithuanian publishers towards these prizes and their impact on the publishing industry. The article does not cover such matters as children‘s literary awards, prizes for literary translation, the awards received by other creative artists, book art awards and various literary contests. The study was conducted on the basis of the material collected during the interview conducted with representatives of Lithuanian publishing houses and its subsequent interpretation, using the Claire Squires‘ proposed theory on the role of literary prizes. It is concluded that Lithuanian publishers are hardly aware of the abundance of Lithuanian literary prizes (36), in particular municipal and district municipal awards. However, publishing houses confirm that such prizes are significant in promoting the cultural life and literary needs on the regional level. With regards to the role of literary prizes, only the first role attributed to them is present in Lithuania: the work of a certain creative artist is noticed and valued, but the other opportunities offered by the said literary prizes are not taken advantage of in publishing business. In the context of world prizes, the absence of a marked culture of book discussions in Lithuania is the biggest gap, accounting for poor awareness and unreadiness to make the most of literary prizes – such culture is non-existent in Lithuania. There is a lack of channels for discussing books, a literary award does not attract media attention or it is extremely low. In addition, there is a lack of cooperation between literary prize organizers and publishing houses. The endeavours taken by the Lithuanian publishing houses to make the most of literary prizes should be regarded as favourable factor. However, their efforts are too insignificant, lacking systematic approach and undertaken only in isolated cases, In addition, they do not dare to experiment and risk. The literary prizes which have the potential to create a mass reading interest in literature, are not yet properly taken advantage of in Lithuania.Straipsnis skiriamas dabartinei Lietuvos literatūrinių premijų situacijai įvertinti: nagrinėjama, kiek ir kokių premijų yra šiuo metu Lietuvoje ir kaip literatūrines premijas vertina Lietuvos leidėjai, kaip šios premijos panaudojamos leidybai. Atsiribojama nuo vaikų literatūros apdovanojimų, premijų grožinės literatūros vertėjams, įvairiems kitiems meno kūrėjams, knygos meno apdovanojimų, įvairių literatūros konkursų. Tyrimas atliktas remiantis interviu su Lietuvos leidyklų atstovais medžiaga bei jos interpretacija, pasitelkus Claire Squires premijų funkcijų modelį. Prieita prie išvados, kad Lietuvos literatūrinių premijų gausa (36) žinoma ne visiems leidėjams, ypač tai pasakytina apie miestų ir rajonų savivaldybių premijas, bet leidyklos patvirtina, jog tokios premijos – reikšmingas rajonų kultūrinio gyvenimo ir literatūrinio poreikio skatinimas. Lietuvoje reiškiasi tik pirmasis literatūrinių premijų vaidmuo: kūrėjų darbai yra pastebimi ir vertinami, tačiau leidyboje nepasinaudojama kitomis premijų teikiamomis galimybėmis. Pasaulio premijų kontekste ryški knygų diskusijų kultūra Lietuvoje yra didžiausia menko premijų žinomumo ir panaudojimo spraga – tokios kultūros mes neturime. Trūksta kanalų knygoms aptarti, premijos negeba pritraukti žiniasklaidos dėmesio arba jis būna itin mažas, stokojama premijų organizatorių ir leidyklų bendradarbiavimo. Lietuvos leidyklos stengiasi kreipti dėmesį į literatūrines premijas, tačiau tai daro per menkai, nesistemingai, tik pavieniais atvejais, nedrįsta eksperimentuoti ir rizikuoti. Premijos, turinčios sukurti masinį skaitančios visuomenės susidomėjimą literatūra, Lietuvoje tinkamai nepanaudojamos
RANKRAŠTINIŲ IR SPAUSDINTINIŲ LDK XVI–XVII A. KNYGŲ PASAULIS: SĄSAJOS IR SANKIRTOS
Get PDFThe article aims to shed light on the privileges accorded by the rulers of the Grand Duchy of Lithuania (hereinafter referred to as GDL) as a legal means of printed press regulation. It should be noted that so far, the research has mostly been focused on the privileges granted to the printing houses of the Mamoniciai and Vilnius academies. The current research, based on various studies about the privileges granted to other printing houses and new historical sources, attempts to provide a comprehensive analysis of the privilege phenomenon in its entirety, by examining the dynamics of granting privileges, privilege providers and recipients, types of privileges, sanctions imposed and the languages in which printing was allowed. It has been established that during the period of 1569–1793, the 37 privileges by rulers were granted to GDL printing houses. In the second half of the 16th century, the GDL rulers accorded 6 privileges, in the 17th century – 8, and in the 18th century – 22 privileges, respectively. The greatest number of the privileges was granted during the reign of Augustus III (the period of 1734–1763) and Stanislaw II Augustus (the period of 1764–1795). During the 29 years of holding the throne, Augustus III granted 10 privileges to the GDL printing houses. Stanislaw II Augustus reigned the GDL for 31 years, during which he issued 7 privileges. Among the GDL rulers were also the individuals who failed to grant a single privilege to the existing printing houses. They were John II Casimir Vasa (1648–1668), whose reign coincided with the wars waged against Moscow and Sweden and Stanisław I Leszczyński (1704–1709, 1733–1734). On the grounds of the intended business purposes, the privileges granted to the GDL printing houses can be classified as publishing privileges (in total 13 privileges, accounting for 35%), the privileges to establish a printing house (in total 9 privileges, accounting for 24%), confirming privileges (in total 11 privileges, accounting for 30%) and miscellaneous privileges (in total 4 privileges). In the 16th and the first half of the 17th century, the privileges accorded by the rulers were not very widespread, as part of the printing houses conducted their activities under the auspices of the GDL noblemen. In the 18th century, GDL saw the predominance of institutional printing house. It is only natural that such printing houses sought the privileges granted by the rulers as an important means to establish themselves in the book printing market. Among the GDL institutions having a printing house of its own, was a higher education institution (Vilnius Jesuit Academy), religious organizations of city-dwellers (so-called fraternities) and monasteries (Catholic, Orthodox and Uniate). The largest number of privileges was granted to the printing house of the Vilnius Jesuit Academy (in total 13 privileges), whereas the printing houses of other GDL institutions (brotherhoods of city-dwellers as well as Catholic, Orthodox and Uniate monasteries) were usually accorded one, two or three privileges. The analysis of thirteen privileges granted to the GDL printing houses revealed that they included penalties foreseen for violating publishing rights. The greatest sanction ever in the history of GDL printing – 5000 florins (Italian coins)– was in 1588 imposed on the GDL nobleman Kazimierz Leon Sapieha for violating the privilege to publish the Lithuanian Statute. In the history of GDL printing, one case should be particularly highlighted, namely, when a large fine was imposed not for illegal reproduction but for resisting the failing to comply with the purpose of the privilege – to establish a printing house. More specifically, the 1701 privilege granted by Augustus II foresaw a fine of 1000 kapa (medieval unit of measurement used in the 15–18th century GDL) imposed on anybody for hindering the Mogilev Orthodox brotherhood in their attempt to establish a printing house. The privileges accorded by GDL rulers gave permission to publish books not only in the official literary languages – Polish and Latin – but also in the languages of ethnoconfessional communities such as Ruthenian, Lithuanian and Jewish. Even though in principle, the privileges granted by GDL rulers did reflect benevolence for printing books in the languages of other GL confessions and cultures, the monopoly of the Vilnius Jesuit Academy hindered the development of other printing houses.Straipsnis skiriamas vienai iš LDK knygos istorijos problemų – rankraštinės ir spausdintinės knygos santykiui XVI a. antroje pusėje–XVII amžiuje. Tyrimo šaltiniu tapo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi rankraštiniai kodeksai, perrašyti LDK aptariamu laikotarpiu. Straipsnyje stengiamasi atskleisti rankraščių ir spausdintinių knygų architektonikos panašumus ir savitumus; išnagrinėti Graikų katalikų bažnyčiai naujai sudaromas rankraštines knygas; atsakyti į klausimą, ar visus XVII a. tekstus, nuorašus, sujungtus kodekso forma, galime vadinti rankraštine knyga
