Knygotyra
Not a member yet
1356 research outputs found
Sort by
From First to Last: A Few Notes from Sharp 2018 Conference in Sydney
Get PDFThis was the first time that the annual conference of the Society for the History of Authorship, Reading and Publishing (SHARP) has been held outside Europe and North America in its 25-year history. The conference took place at Western Sydney University on its historic Parramatta South campus, in the multicultural heart of Western Sydney. More about SHARP 2018 can be found Online: http://sharp2018.sydney. This was the first time that the annual conference of the Society for the History of Authorship, Reading and Publishing (SHARP) has been held outside Europe and North America in its 25-year history. The conference took place at Western Sydney University on its historic Parramatta South campus, in the multicultural heart of Western Sydney. More about SHARP 2018 can be found Online: http://sharp2018.sydney. 
Ilgamečių tyrimų apibendrinimas monografijoje apie Lietuvos jaunimo spaudą (1918–1940 m.)
Get PDF[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba
Antkapinių įrašų praeities skaitymo tyrimai: teorinis požiūris
No full text[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
If you own a book, it doesn’t mean at all that you have read it. Thus how the reading activity that took place in the past could be analysed and measured? And what methods could be used in case of extraordinary reading material, such as inscriptions on tombstones? In this article the author aims to show the possibility of investigating and measuring the process of reading inscriptions on tombstones in the past by applying Paul Connerton’s social theory on memory. Connerton’s model was tested on tombstones from Catholic cemeteries in Vilnius from the 19th century, the theoretical approach of applying this model is described in this article.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Kad kažkas turi knygą, dar nereiškia, kad ją yra skaitęs. Ji gali būti puošybos, gero įvaizdžio kūrimo elementas ar pan. Taigi, kaip gali būti matuojamas skaitymo veiksmas? Kaip dar didesnis metodologinis iššūkis atrodo skaitymo, įvykusio praeityje, matavimai. Nors tokių tyrimų, paremtų gausia empirika ir būta, jų metu atskleistas skaitymo revoliucijos fenomenas, įvykęs XVIII amžiuje. Tačiau kokiais metodais galima būtų išmatuoti netradicinių rašto paminklų, tokių kaip antkapiniai įrašai (ir visi kiti įrašai netradicinėse laikmenose), skaitymo ypatybes? Šiame straipsnyje autorius aptaria Paulo Connertono socialinės atminties teorinio modelio taikymą netradicinių rašto šaltinių skaitymo tyrimams atlikti. P. Connertonas tyrinėjo socialinių grupių atmintį ir nustatė, kokie dėmenys yra svarbūs atsiminimo procese (erdvė, laikas, objektas). Kadangi raštas neabejotinai yra susijęs su atmintimi, jis atlieka mnemoninę funkciją ne tik per patį įrašo turinį, bet ir per patį save kaip per atsiminimo proceso tarpsnį (P. Connertono kalba kalbant – per objektą). Nustačius pagrindinę šaltinio įrašo adresatų grupę (tuos, kam tas įrašas yra skirtas ir kažką reiškia) ir pritaikius minėtus tris dėmenis (erdvė, laikas, objektas), galima nustatyti preliminarų įrašų skaitymo dažnį, aplinkybes ir susiformuoti platesnį istorinės tikrovės vaizdinį.P. Connertono modelis šiuo atveju buvo išbandytas praktiškai taikant jį XIX a. katalikų kapinėse buvusių antkapinių įrašų skaitymui tirti. Aptarta kapinių erdvės (išsidėstymo) reikšmė skaitymui tuometinio Vilniaus kontekste. Taip pat ištirti tuo metu vilniečių apyvartoje buvę kalendoriai, leidę nustatyti akistatos su antkapiais dažnį. Galiausiai buvo aptarta pačių įrašų specifika, turėjusi poveikį skaitymo procesui. Panašiai šį modelį galima taikyti kitų netradicinių įrašų arba kitų laikotarpių skaitymo procesui tirti
Rašytojos Ievos Simonaitytės 120-metis: atmintis, paveldas ir komunikacija
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The subject of research is the experience and results of the commemoration of the 120th birth anniversary of the writer Ieva Simonaitytė (1897–1978). The significance of this event, celebrated on the national scale, like other anniversaries of prominent personalities in Lithuanian history, was validated by the decision of the Seimas of the Republic of Lithuania and by the 2017 State program,approved by the Prime Minister. Such a decision meant that the State pledged itself to highlight the writer‘s humanistic values and her creative heritage. The aims of research were to determine the initiatives of the writer’s anniversary commemoration, the most important documents and the objectives raised in them, the process of their realization, the achievements and the content. According to the collected data, the events commemorating Ieva Simonaitytė‘s anniversary were held all over Lithuania. However, the most important ones were centred in the writer’s native land – West Lithuania, the former Klaipėda Region. Major events were organized in the cities and towns of Klaipėda, Šilutė, Pagėgiai, Priekulė, Gargždai as the cultural centres of the nearest local authorities. Such an orientation can be explained by the limited budgetary funding of the commemoration program, with scanty allocations mainuly channeled to the region’s libraries, museums, Klaipėda University academics, the local movements of cultural workers and public figures and theinitiatives launched by them. As regards the scholarly and information aspect, due to the pool of intellectual and financial resources, Vilnius played an important role. The scientific institutions of the capital city held a seminar and discus sion on The Relevance of Ieva Simonaitytė, and the texts of the reports of the participants were published in the journal Colloquia (2017, Nr. 38); the Vilnius University Academic Publishers published a book of evidential texts and reminiscences, I’m Evė, Daughter of Etmė. Lithuanian Radio and Television released a documentary Ieva Simonaitytė and a radio version of the novel Vilius Karalius; they are professional and powerful, unfortunately, somewhat belated as they were shown at the end of the anniversary year. The program did not contain any long-term projects: the major novels and autobiographical books by Simonaitytė were not republished; compilation of the home library catalogue and the author’s bibliography was not undertaken; the publication of the epistolary heritage, especially in the German language, was not continued; and a conference on the up-to-date analysis and assessment of the personality and her work was not held. The public was disappointed by the dire state of the Ieva Simonaitytė memorial museum in the town of Priekulė and failure to include it in to the activities of promoting her creative heritage. The Lithuanian general education schools have a problem too: the writer‘s literary works had been removed from their curricula for 20 years. When it was included into them again in 2016, teachers were faced with difficulties due to the lost experience and methods, the inability to convey the national, moral and social problems raised in the novels, the exceptional qualities of her characters, and the powerful suggestibility of Simonaitytė’s narratives. During discussions, the duty to fulfil the writer’s will was stressed: to move her remains from Vilnius to the garden at her memorial museum in Priekulė. To realize these tasks, it is necessary to prepare a long-term (for the duration of several years) program of commemorating Simonaitytė‘s work. Her novels are still relevant today as it was witnessed by a piece of investigative journalism: while celebrating the centenary of the restoration of Lithuania‘s independence, in the list of the Hundred of Centenary Books rated by a public opinion poll, the most important books of the writer were placed sixth and seventh.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama rašytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) gimimo 120-ųjų metinių sukakties minėjimo organizacinė patirtis ir įgyvendintos programos rezultatai. Šis nacionalinio masto įvykis buvo įteisintas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu ir Ministro Pirmininko patvirtinta 2017 metais vykdoma valstybine programa. Straipsnio tikslas – įvertinti sukakties minėjimo kaip projekto organizavimo efektyvumą ir rezultatyvumą. Svarbiausi tyrimo uždaviniai: nustatyti rašytojos sukakties minėjimo iniciatyvas, pasirengimo lygį, svarbiausius dokumentus, juose nurodytas užduotis, jų įgyvendinimo procesą, turinį ir pasiekimų kokybę. Sukaupti duomenys patvirtina, kad I. Simonaitytės sukakties minėjimas vyko visoje Lietuvoje, tačiau svarbiausi įvykiai koncentravosi rašytojos gimtajame krašte – Vakarų Lietuvoje, buvusiame Klaipėdos krašte. Didesni renginiai organizuoti čionykščiuose miestuose Klaipėdoje, Šilutėje, Priekulėje, Gargžduose, šių miestų artimiausių seniūnijų kultūros centruose. Tokia orientacija sietina su minėjimo programos skurdoku biudžetiniu finansavimu, Kultūros ministerijos tikslingai nukreiptu į rašytojos kilmės regiono bibliotekas, muziejus, Klaipėdos universiteto mokslininkus, čionykščius kultūros darbuotojų ir visuomenininkų sąjūdžius bei jų iniciatyvas. Kai kurios užduotys teko Vilniui dėl jame sutelktų mokslinių ir informacinių institucijų specifinių galimybių. Jos Ievos Simonaitytės šiuolaikinio aktualinimo tema organizavo mokslinį seminarą-diskusiją, publikavo dalyvių pasisakymų tekstus, išleido rašytojos amžininkų liudijimų-atsiminimų knygą, Lietuvos radijas ir televizija sukūrė dokumentinę apybraižą-filmą, romano „Vilius Karalius“ radiofonizaciją. Jie parengti profesionaliai ir įtaigūs, tačiau demonstruoti vėluojant – sukaktuvinių metų pabaigoje. Programoje nebuvo numatytos ir nevykdytos ilgalaikės užduotys, skirtos kūrybos leidybai ir naujų simonaitistikos tyrimo šaltinių publikavimui. Vykusiose diskusijose pabrėžta pareiga įvykdyti rašytojos testamentą – amžinam poilsiui atgulti sodelyje prie jos memorialinio muziejaus Priekulėje. Tai susiję su palaikų perlaidojimu. Siekiant visų šių užduočių įgyvendinimo siūloma parengti ilgalaikę simonaitistikos darbų programą
Martyno Liudviko Rėzos lietuviška biblija (1816) – evangelikų liuteronų ir Moravijos bažnyčių solidarumo liudijimas
Get PDF[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The copy of Lithuanian Bible printed in Heinrich Degen’s publishing house in Königsberg in 1816 (sign.: BS 17.0/1) has been found in the Unity Archives – Moravian Archives Herrnhut (Herrnhuter Unitätsarchive). This copy was not recorded in the national bibliography of Lithuanian books and did not play a role in the circulation of scholarly knowledge. Christian Friedrich Cunow, the preacher of the Moravian Church and the leader of Brethren Society (Brüdersozietät) of Königsberg, left a donation note in this copy (in the fore title) with the comment that he donates the copy of Lithuanian Bible printed Königsberg to the library of the Unity of the Brethren (Brüder-Unität). This note encouraged [the author of this article] to gather more information about the above person and provided an impetus to find out more about his relationship with the Königsberg Bible Society officially established in 1810. It was found that Cunow was the member of the Society, along with clergymen of traditional Evangelical Lutheran Church – Ludwig Martin Rhesa (1776–1840), Ludwig Ernst Borowski (1740–1831), Samuel Gottlieb Wald (1762–1825) and Carl August Wilhelm Werner (1763–1846). As a member of the Society, he had the following responsibilities: to communicate with the British Bible Society, provide reports to them, take care of support for the publication of Lithuanian Bible and its distribution in Prussian Lithuania. Perhaps the most intriguing fact left unnoticed and not highlighted in the historiography was that not only the members of the traditional Evangelical Lutheran Church, but also the follower of the Moravian Movement contributed to the efforts in publishing and distributing the Lithuanian Bible. Cunow’s involvement in the Königsberg Bible Society is considered as a sign of solidarity between the two denominations in Prussian Lithuania in the first half of the 19th century.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje teikiamo tyrimo tikslas yra ištirti Moravijos bažnyčios ir Evangelikų liuteronų bažnyčios narių bendradarbiavimą rengiant ir platinant lietuvišką Bibliją. Dingstį atlikti tyrimą davė Hernhuto (Saksonijos žemė, rytų Vokietija) jungtiniame archyve (Unitätsarchiv) rastas lietuviškos Biblijos, spausdintos 1816 m. Karaliaučiuje Heinricho Degeno spaustuvėje, egzempliorius. Šio egzemplioriaus avantitule paliktas donacinis Christiano Friedricho Cunowo (1751–1829), Moravijos bažnyčios pamokslininko, Karaliaučiaus Brolių asociacijos vadovo įrašas, kuris paskatino sukaupti daugiau žinių apie šį asmenį ir ištirti, kaip jo veikla ir pareigos susijusios su 1810 m. oficialiai įsteigta Karaliaučiaus Biblijos draugija, kurios pagrindinis tikslas – rūpintis lietuviškos Biblijos vertimo, leidybos ir platinimo reikalais
Detektyvinė vienos Juozo Miltinio bibliotekos knygos įrašų istorija
Get PDF[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba
Kitoks požiūris į eilinį anglų skaitytoją: įvadas į auditorijų istoriją
No full text[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
As a genre, the working-class autobiography originates around 1800 – here too the reading revolution marked a watershad, when common readers began to write about themselves. And they are often wonderfully forthcoming about their reading experiences – not only what they read, but how they comprehended and reacted to their reading. These sources open up a new scholarly frontier. They will make possible a third generation of reading history – a historyof audiences, which would reverse the usual perspective of intellectual historiography. It would first define a mass audience, then determine its cultural diet, and ultimately measure the collective response of that audience not only to particular works of literature, but also to education, religion, art, and any other cultural activity. Whereas reception histories have generally traced the responses of professional intellectuals (literary and social critics, academics, clergymen),audience histories would focus on the common reader – defined as any reader who did not read books for a living. The British working-class reader happens to be my subject, but this essay offers general encouragement and advice for the study of common readers in all classes and all nations. It illustrates some of the questions a history of audiences could tackle, and points out the methodological problems it may involve.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
1957 metais Richardas Altickas pristatė savo novatorišką knygą „Eilinis anglas skaitytojas“ kaip „preliminarų žemėlapį plačios, dar beveik neištirtos teritorijos, kuri laukia savo tyrinėtojų <...>. Tai yra erdvė, – drįso teigti jis, – iš tiesų šimtams mokslinių studijų, kurios šičia tik nusakomos.“ Tačiau vėliau R. Altickas apgailestavo, kad per daugiau kaip tris dešimtmečius „nedaug buvo nuveikta plečiant „Eilinio anglo skaitytojo“ tyrimus: nors nuorodas į knygą nuolat regiu straipsnių išnašose, bet nerandu nieko, kas rodytų, jog jų autoriai stengtųsi užpildyti žemėlapį, kurio kontūrus nubraižiau.“ [...
Muziejų leidybinė veikla Estijoje: leidiniai ir procesai (2011 ‒ 2015 m.)
No full text[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje pristatomas muziejų leidybinės veiklos Estijoje 2011–2015 m. tyrimas, kurio tikslas – nustatyti leidybos produkcijos tendencijas (leidinių skaičių, didžiausius leidėjus, leidinių rūšis ir kalbas), taip pat leidybos proceso savitumus. Duomenys apie leidybos produkciją buvo surinkti iš Estijos nacionalinės bibliografijos duomenų bazės. Bibliografiniai leidinių aprašymai buvo užfiksuoti XSL formatu ir išanalizuoti naudojant „MS Office Excel“ programą. Rezultatai buvo surūšiuoti pagal autorius ir pavadinimus, grupuojant leidinius į neperiodinius ir periodinius. Nuo 2011 iki 2015 m. Estijos muziejai išleido 467-is skirtingų rūšių neperiodinius leidinius ir 7 pavadinimų periodinius leidinius. Statistinės analizės rezultatai parodė, kad muziejai daugiausia leido spausdintas knygas, įskaitant parodų katalogus, muziejų vadovus, konferencijų rinkinius ir kt. Leidybinė veikla dažniausiai buvo orientuota į mokslinį turinį ir meno knygas.
Elektroniniu formatu buvo išleista palyginti nedaug publikacijų, skirtų mokymo medžiagai ir moksliniams tekstams, prieinamų tiek popieriniu, tiek PDF formatu. Muziejų leidėjai vertina platų elektroninių leidinių platinimą ir geresnį jų prieinamumą; jie apibūdino elektroninę leidybą kaip greitesnę ir pigesnę spausdinimo alternatyvą. Muziejuose, kurie dar nepradėjo publikuoti elektroniniu būdu, trūko šiai veiklai būtino personalo arba jų leidybos apimtys buvo labai ribotos. Šie muziejai taip pat suvokė, kad jų tikslinės grupės nebuvo suinteresuotos elektroniniais leidiniais.
Kitos leidinių rūšys, įskaitant žemėlapius, plakatus, vaizdo įrašus, garsines knygas ir spausdintą muzikos partitūrą, sudarė labai nedidelę visų leidinių dalį. Daugiausia muziejaus leidinių buvo išleista estų kalba arba (daugiakalbių leidinių atveju) estų kalba buvo įtraukta kaip viena iš leidinio kalbų (iš viso 436 leidiniai). Siekiant bendrauti su užsienio lankytojais, daugybė leidinių išleidžiama anglų kalba arba įvairiomis kitomis kalbomis (240 leidinių, arba 51 proc.).
Duomenys apie leidybos proceso organizavimą buvo surinkti rengiant pusiau struktūruotus interviu su ekspertais iš dviejų didžiausių muziejų leidėjų – Estijos nacionalinio muziejaus ir Estijos dailės muziejaus. Be to, buvo atlikta darbuotojų, dirbančių leidyba užsiimančiuose muziejuose, apklausa. Atlikus statistinę muziejų leidybinės veiklos analizę, paaiškėjo, kurie muziejai užsiima leidyba (28 % visų Estijos muziejų), iš jų 53 publikavo daugiau nei vieną leidinį. Klausimynas buvo išsiųstas 51 muziejui (išskyrus didžiausius muziejus, kuriuose buvo rengiami interviu). Atsakymai buvo gauti iš 27 muziejų.
Pirmieji leidybos proceso etapai (rašymas ir redagavimas) bei platinimas dažniausiai vyksta naudojantis „vidaus“ paslaugomis visuose į tyrimą įtrauktuose muziejuose. Didesni muziejai patys užsiima dizainu ir maketavimu, o mažesni naudojasi užsakomosiomis paslaugomis. Vertimo ir spausdinimo paslaugas paprastai užsako visi muziejai. Planuodami savo ateitį muziejai orientuojasi į platesnę spausdinimo pagal užsakymą veiklą, taip pat rinkodaros veiklos stiprinimą.
Muziejai vertina vidinę leidybinę veiklą kaip savarankišką, greitą, lanksčią ir patogesnę nei alternatyvūs leidybos būdai. Apklausos respondentai pabrėžė, kad nepriklausomybė suteikia galimybę įgyvendinti muziejaus misiją ir publikuoti leidinius, kurių nė viena leidykla nepriimtų dėl labai mažo skaitytojų skaičiaus ar vietinės svarbos temos. Ribotas platinimas, nedidelis darbuotojų skaičius ir ribotos finansinės galimybės buvo įvardyta kaip pagrindinės kliūtys, trukdančios vidinei leidybinei veiklai.
Gauti rezultatai buvo palyginti su britės Sarah Anne Hughes tyrimų apie Jungtinės Karalystės muziejus ir vokietės Madeleine Winter tyrimų apie Vokietijos muziejus duomenimis.[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
The article introduces the study of museum publishing in Estonia in 2011‒2015 that aims at establishing the production trends and the characteristic features of the publishing process. Production data was gathered from the Estonian national bibliography database, information about the organisation of the publishing process was collected via interviews and a survey. The data collection identified 467 non-periodical and7 periodical publications, including mainly printed books (catalogues, museum guides, conference collections, etc.), dominated by scholarly content and art books. E-books were mainly represented by relatively few publications of educational materials and scholarly texts, issued both on paper and in pdf format. The first stages of the publishing process (writing and editing) as well as distribution are usually done in-house in all the studied museums. The larger museum publishers also handle the design and layout themselves whereas the smaller museums use outsourcing. Translation and printing is usually outsourced by all museums. Making their future plans, the museums consider wider use of print on demand as well as strengthening of marketing activities
Latvijos žydų knygų keliai Antrojo Pasaulinio karo metu
No full text[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
The aim of the research is to find out the influence of the Nazi regime on preservation of historical book collections, which were established in Jewish societies, schools, religious organizations and private houses in Latvia until the first Soviet occupation (1940/1941). At the beginning, libraries of Jewish associations and other institutions were expropriated by the Soviet power, which started the elimination of Jewish books and periodicals published in the independent Republic of Latvia. The massive destruction of Jewish literature collections was carried out by Nazi occupation authorities (1941-1944/45), proclaiming Jews and Judaism as their main “enemies”. However, digitized archives of Nazi organizations (mainly documents of the Reichsleiter Rosenberg Taskforce) shows that a small part of the Latvian Jewish book collections was preserved for research purposes and after the Second World War scattered in different countries. Analysis of archival documents will clarify the Nazi strategy for Latvian Jewish book collections. It will be determined which book values survived the war and what their further fate in the second half of the 1940s was.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Žydai buvo viena iš aktyviausių etninių grupių nepriklausomoje Latvijos Respublikoje. Jie buvo susibūrę į daugiau nei šimtą draugijų, užsiimančių švietimo, socialinės rūpybos, sporto ir atskirų profesijų interesų gynimo klausimais. Beveik kiekviename didesniame ir mažesniame mieste (net ir keliose parapijose) veikė sinagoga, t. y. žydų maldos namai. Žydų draugijos ir mokyklos buvo sukaupusios literatūros kolekcijas jidiš ir hebrajų kalbomis. Didžiausią biblioteką turėjo Rygos žydų švietimo draugija – jos fonduose 1930 m. buvo sukaupta daugiau nei 13 000 knygų.
Masinis žydams priklausiusių knygų kolekcijų perkėlimas prasidėjo pirmaisiais sovietinės okupacijos metais (1940–1941 m.), uždarius visas draugijas ir privačias mokyklas bei nacionalizavus įmones. Teisinė spauda, knygos ir kita naujajam režimui nepriimtina Latvijos Respublikoje išleista literatūra turėjo būti pašalinta iš žydų bibliotekų ir knygynų bei paversta makulatūra.
Kai Latvijoje įsigaliojo nacių režimas (1941–1945 m.), visos žydų knygų kolekcijos, įskaitant ir privačias, kaip priešingos nacių pasaulėžiūrai, buvo konfiskuotos, surinktos ir surūšiuotos. Neutralūs spaudiniai, kurių autoriai, leidėjai ar redaktoriai – ne žydai, buvo dosniai dovanojami mokykloms, kareivinėms, ligoninėms, mokslinių tyrimų institutams ir bibliotekoms. Visų darbų, kurių autoriai – žydai, buvo paliekamos tik kelios kopijos – tiek, kiek jų reikėjo nacių institucijoms (daugiausia Žydų klausimo tyrimo institutui Frankfurte prie Maino ir Rosenbergo Rytų bibliotekai) ir tam tikroms kitoms bibliotekoms, įskaitant Žemės biblioteką Rygoje. Perteklinės kopijos buvo likviduojamos, o bendras nacių planas buvo išrauti su šaknimis žydų literatūrą išviso okupuoto rytinio regiono.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, toliau buvo dalijamos nacių užgrobtos ir kitur perkeltos žydų kolekcijos. Sovietų kariuomenės taryba didžiąją Rosenbergo Rytų bibliotekos dalį perkėlė į Minską ir perdavė ją didžiausioms Baltarusijos mokslinėms bibliotekoms. Kadangi visa žydų bendruomenė Latvijoje buvo išnaikinta Holokausto metu, pagal susitarimo memorandumą, kurį pasirašė JAV karinė vyriausybė okupuotai Vokietijai, Žydų turto restitucijos ir Žydų kultūros atkūrimo organizacijos, literatūra, priklausanti Žydų klausimo tyrimo instituto bibliotekai, buvo išdalyta įvairioms bibliotekoms, universitetams, religinėms organizacijoms Izraelyje, JAV ir kitose šalyse. Nors visos šios knygos turėjo būti pažymėtos „Žydų kultūros atkūrimo“ ekslibrisu, daugelis bibliotekų šio reikalavimo nesilaikė. Dėl šios priežasties sudėtinga nustatyti šių knygų nuosavybę.
Antrasis pasaulinis karas ir okupaciniai režimai visiškai pakeitė Latvijos bibliotekų tinklą ir struktūrą. Dėl bibliotekų perkėlimo, cenzūros ir niokojančių karo veiksmų buvo prarasta daug istorinių kolekcijų, įskaitant ir Latvijos žydų sukauptas kolekcijas